Prašymas

PRAŠYMAS

Prieš du metus kreipiausi į „Vaikų teisių apsaugos tarnybą“ ir „Šeimos krizių centrą“ pranešdamas, kad prieš M. P. ir L. P. jų mama, V. B. naudoja fizinį smurtą. Socialiniai darbuotojai pažadėjo imtis veiksmų situacijai išsiaiškinti ir imtis atitinkamų priemonių. Kiek man žinoma, jie lankėsi pas V. B., bet vaikų padėties tai nepakeitė. Iš V. B. kaimynų bei R. ir V. Serostanovų (V. B. senelių kurie lankė vaikus) sužinojau, kad vaikai neprižiūrimi, prieš juos naudojamas fizinis smurtas, kaip auklėjimo priemonė.
Man asmeniškai V. B. su vaikais matytis ir dalyvauti jų auklėjime draudžia iki šiol. Ji teigia, kad vaikus augina taip kaip „Dievas“ jai liepia. Kadangi tokiems svaičiojimams neteikiu reikšmės, tai žeidžia V. B. savimeilę. Tikriausiai dėl to neleidžia matytis su vaikais. Racionalaus paaiškinimo susiklosčiusiai situacijai nežinau. V. B. šneka apie dvasia kuri, pasak jos, mane apsėdusi. Jos keisti principai ir įsitikinimai iškreipia realybę ir kuria ne normalius žmogiškus santykius, ne tik su manimi, bet ir su vaikais.
Prieš mėnesį iš Klaipėdos miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos gavau laišką, kuriame pranešta dėl R. ir V. Serostanovų skundo dėl L. P. ir M. P. nepriežiūros. Po šio laiško dažnai apsilankydavau adresu Taikos pr. 30- 201, kur gyvena V. B. su vaikais. Buvusi žmona sunų išvysti neleido. Porą kartų vaikus užtikau vienus. Jie buvo palikti ir užrakinti kambaryje. Pasibeldus, M. P. pasakydavo, kad mamos nėra, ji tuoj grįš. Tada M. paprašydavau atidaryti langą. Atsistojęs po langu turėjau progų kelis kartus pasišnekėti su vaikais. Taip bendraudavome kol grįždavo V. B. Išgydusi mane ji tarsi pasiusdavo. Susinervinusi kelis kartus minėjo, kad pažystanti žmones, kurie galėtu mane nužudyti, jei tik ji to paprašytų... Manau, kad tokie grasinimai tėra tik emocijų išprovokuoti, neturi realaus pagrindo, todėl vaikus stengiausi aplankyti ir toliau. Tą akimirką, kad jos neerzinti pasišalindavau.
2007 07 05 d., apie 16 val. nuėjau į bendrabutį (Taikos pr. 30-201), kur gyvena V. B. su  vaikais. Buvusios žmonos nebuvo namie. Vaikai buvo vieni. Kaip visada M. P. paprašiau atverti langą. L. ir M. atsisėdo ant palangės. Į kambarį įmečiau saldainių. Matas išsigandęs visas dovanas išmetė, sakydamas, kad mama neleidžia nieko imti iš tėtės. Kai paklausiau, ar mama juos skriaudžia, jis atsakė, kad taip: „plekšnoja diržu per užpakalį. “ Toks atsakymas sukėlė pasipiktinimą V. B. elgesiu. „Už tai reikėtų ją pasodinti į kalėjimą“, pasakiau. „ Jo, policija atvažiuos ir ją nušaus, tada galėsim gyventi su tavim“, atsakė M.. Toks mažamečio noras pribloškė. Kokiomis sąlygomis turi gyventi vaikas, kad šitaip kalbėtų apie savo mamą?!
„Ar seniai mama išėjusi? “ paklausiau. „Vakar išėjo“, atsakė M., „ į banką tvarkyti popierių, per naktį nebuvo“. Su vaikais kalbėjausi apie valandą. Vaikai išdrąsėjo. Priėmė dovanas: saldainius, džiovintus vaisius ir t. t. Džiūgaudami valgė sėdėdami ant palangės. Kartais M. ir L. išsigandę sprukdavo į kambario gilumą. Kai paklausiau kas nutiko, M. atsakė, kad grįžta mama. Bet, kai išaiškėdavo, kad jie praeinančią moterį palaikė mama, nurimdavo, sėsdavo ant palangės ir kaip anksčiau šnekėdavomės.
Apie 17 val. M. ir L. atšoko nuo lango, dovanėles išmetė lauk ir uždarė langą. Maniau, kad vėl bus apsipažinę... kelias minutes laukiau kol pasirodys vaikai, bet nesulaukiau.
Nuėjau pas bendrabučio budėtoją. Ji pasakė, kad V. B. ką tik grįžo. Nuėjau prie 201 kambario. Pasibeldžiau. Durys užrakintos. Iš kambario sklido garsi muzika. Taip pat girdėjosi vaikų verksmas ir plakimo garsas. Kilo įtarimų, kad V. B. smurtauja prieš vaikus. Paskambinau į „Šeimos krizių centrą“ socialinei darbuotojai kuri prižiūri V. B. šeimą. Niekas nekėlė ragelio. Stipriai pabeldžiau į duris. „Viktorija, ką darai?! “, sušukau. Durų niekas neatvėrė. Dėl vėlesnių savo veiksmų nesidžiaugiu... Pasielgiau spontaniškai negalvodamas apie pasekmes. Išlaužiau kambario duris. Dėl didelio triukšmo kambaryje V. B. neiškart atkreipė dėmesį į mane. Tai truko trumpą akimirką, bet to pakako, kad įsitikinčiau, kad dėl vaikų smurto įtarimai pasitvirtino. M. P. apnuogintu užpakaliu gulėjo ant sofos ir verkdamas laukė „egzekucijos“... L. P. susirietęs apnuogintu užpakaliu gulėjo lovytėje. V. B. mušė L. diržu. „Tu muši vaikus“, surikau. Viktorija pasimetė, trumpam tarsi sustingo. Pakelta su diržu ranka nusviro. „Beprotė tu“, pasakiau. Priėjau prie L. Jo užpakaliukas buvo raudonas nuo mušimo. Apžiūrėjau M. Ant jo šviežių mušimo žymių neaptikau, bet nustėrau išvydęs įsisenėjusius nuo mušimo randus ant užpakaliuko. „ Tu tikrai nesveika“, pasakiau V Bukauskaitei. Ji pradėjo rėkti, kad tai- ne mano reikalas, kad aš nesuprantu apie vaikų auklėjimą, kad teismas vaikus priteisė jai ir tol kol taip bus su jais darys ką panorės. „ Viskas, skambinu į vaikų apsaugą“, atsakiau. Vaikų teisių apsaugos numerio neturėjau, todėl skambinau į šeimos krizių centrą. Mano dideliam apmaudui niekas neatsiliepė. V. B. pradėjo pulti ant manęs, bandydama išlupti mobilų telefoną iš rankų. Kelis kartus atstūmiau ją nuo savęs, ji pargriūdavo, atsistojusi vėl šokdavo... Vaikai verkė. Matas prašė mamos jo nemušti, žadėjo būti geras. „Matai, tavęs niekas nebemuš, atvažiuos policija, eisime į vaikų apsaugą“, pažadėjau jam. Jis patikėjo ir apsidžiaugė. V. B. pasiėmusi staktos gabalą, kurį išlaužiau įsiverždamas į kambarį, daužė man per nugarą ir šonus. Tai darė neitin skaudžiai, todėl net nereagavau. Matydama, kad su manimi pati nesusidoros išbėgo į bendrabučio koridorių kviestis pagalbos.
Nežinojau kaip pasielgti teisingai. Socialinė darbuotoja, kuriai skambinau daug kartų, neatsakė. Vaikus palikti tokioje aplinkoje atrodė pavojinga. Nusprendžiau su vaikais vykti į vaikų teisių apsaugą ir ten spręsti kaip toliau elgtis. L. aprengiau, M. apsirengė pats. Suvokiau, kad vaikus ištraukti iš aplinkos, kur jų teisės nepaisomos, praktiškai neįmanoma. Vis dėl to ryžausi desperatiškam žingsniui. Bandėme išeiti iš bendrabučio... Nepavyko. Vaikai buvo atimti, o aš policijos suimtas ir apkaltintas įsilaužimu ir įsibrovimu į svetimą teritoriją... Nusižengiau įstatymui bandydamas sūnus apginti nuo smurto. Taip pasielgdamas pakenkiau sau ir vaikams. Mano tolesnis likimas šiuo metu yra ne aiškus, todėl prašau jūsų, kiek tai įmanoma, užtikrinti, kad M. P. ir L. P. teisės nebūtų pažeidinėjamos.