Krisas

1. SKYRIUS
Slankiojau po didžiulį prekybos centrą apsimesdama, kad lyg niekur nieko apžiūrinėju vitrinas, bet
vis baugščiai apsižvalgydama aplink. Nors žinojau, kad jie nedrįs čia manęs liesti, bet atsarga gėdos
nedaro. Šiandien vėl pakliuvau į jų akiratį, tad teko eilinį kartą sprukti nespėjus grįžti namo. Čia
turėjau radusi neblogą vietelę, kur buvo galima ramiai pasislėpti, bet viską matyti aplink. Tad tiesiu
taikymu ėjau link slėptuvės, dar kartelį apsižvalgiau ir šmurkštelėjau už reklaminio stendo. Ten
buvau pasidėjusi dėžę ant kurios ir plumptelėjau. Užsimerkusi atrėmiau galvą į sieną ir vėl
užsisvajojau apie lengvesnį gyvenimą.
O viskas prasidėjo tik atsikrausčius į šį nelemtą miestą. Negalėjau patikėti, kad praėjo tik metai.
Man atrodė, kaip visa amžinybė. Dar iki šiol nesupratau kuo jiems neįtikau. Pripažįstu, kad tikrai
nesu iš gražuolių elito, o ir ne vieną kilogramą reiktų numesti, bet tikrai nesu pabaisa. Kažkoks
sumautas gyvenimas. Kokio velnio negalėjome pasilikti gimtajame mieste? Bet ne, juk mamai
prireikė naujovių, juk nusibodo gyventi ten kur buvo pilna draugų ir kur buvo mūsų šaknys.
Nekenčiau jos už tai. Aišku iš dalies džiaugiausi, nes Keitė buvo ranka pasiekiama ir nebereikėjo
belstis į kitą miestą norint ją pamatyti. Vis dar nesugalvojau įtikinamo plano, kaip tėvus sutaikyti su
seserimi, bet laiko dar turiu.
Staiga išgirdau, kaip kažkas įlindo į mano slėptuvę. Širdis nusirito į kulnus. Negi jie mane surado?
Juk tikrai žvalgiausi ir jų nemačiau, o nežinant šios slėptuvės- nerasi. Pramerkiau akis. Prieš mane
stovėjo gal metro dvidešimties ūgio vaikinukas. Jis spoksojo į mane ir svaidė akimis žaibus. Hm
kaip sugebėjau šį nepažįstamąjį supykdyti?
- Labas.
- Ką čia veiki? - Jis tikrai atrodė persiutęs.
- Slepiuosi, o tu?
- Čia mano slėptuvė, nešdinkis iš čia!
- Kada ją radai?
- Koks skirtumas? Sakau dink iš čia!
- Net neketinu. Aš pirma čia atėjau, tad turiu pilną teisę čia būti. Jei nori gali prisijungti, o jei ne,
gali sau eiti kur nori, nes artimiausią valandą aš iš čia niekur nesijudinsiu.
- Kvaiša!!!
Jis perpykęs išsmuko lauk iš slėptuvės. Dėl manęs jis galėjo ir pasilikti, jei jau žino šią vietelę, bet
matyt jam kompanijos nereikia. Vėl užsimerkiau ir užsisvajojau. Nepraėjus nė dešimčiai minučių
vėl kažkas įsmuko į slėptuvę. Ne nu kas per diena? Negi visi jau žino apie šią vietą? Teks susirasti
kažkur kitur vietą pratūnoti, kol tie žvėrys išsinešdins ir paliks mane ramybėje. Atsimerkiau. Prieš
mane vėl stovėjo tas pats perpykęs vaikinukas. Jis piktai kramtė lūpą ir trynė batu plytelę.
Šyptelėjusi užsimerkiau. Neketinau su juo toliau ginčytis, nes mus galėjo išgirsti, o ir jam matomai
irgi reikėjo kažkur išnykti. Čia vietos pakako, tad jei jis nepurkštaus, tai tegu sau slepiasi. Nors ir
užsimerkusi, bet supratau, kad jis tiesiog verda viduje iš pasiutimo, kad negali manęs iš čia
iškrapštyti. Cha aš taip lengvai šios vietos neatsisakysiu. Patrepsėjęs dar minutę atsisėdo šalia
manęs ant grindų. Aš laimėjau.
Išvaliau visas mintis iš galvos. Sėdėjau ir klausiausi prekybos centro garsų. Kažkur cypavo vaikai,
gyvūnų parduotuvėje papūga vaizdavo durų skambutį ir keiksnojo visus aplinkinius, pro šalį
pravažiavo valytoja su plovimo mašina.
- Nematei jos?
- Ne. Ji tarsi prasmego skradžiai žemę.
- Nesuprantu, kaip jai tai pavyksta?
- Ieškokit toliau, juk negalėjo tiesiog išnykti, ji turi būti kažkur čia. Aš sugalvojau tokį nuostabų
kankinimo būdą, o ji pasislėpė. Prakeikta kalė nenori būti mano žaisliukas.
Mano kūnas nuėjo pagaugais. Taip sukandau dantis, kad net žandikaulis ėmė braškėti. Net
nepajutau, kaip susigūžiau. Tai štai dėl ko jie nesiliauja manęs ieškoti, nė nenorėjau pagalvoti apie
naują kankinimą. Nusipurčiau ir atsimerkiau, kad neįsisiautėtų fantazija. Pasukau galvą, o ten į
mane žvelgė dvi, begalo susidomėjusios, pilkos akys. Nepažįstamasis nebeatrodė piktas, bet buvo
tikrai labai susidomėjęs manimi. Nusisukau ir pradėjau kurpti planą, kaip reiks iš čia grįžti namo,
kurie tik už pusės kilometro nuo čia. Kažkokia pasibaisėtina diena. Pirmiausia dėl motinos isterijos
pavėlavau į mėgstamiausią fizikos pamoką, tada užsiroviau ant tų prakeiktųjų, visą dieną slapsčiausi
nuo jų mokykloje, dabar dar teko lindėti prekybos centre su nepažįstamuoju. O visų smagiausia, kad
nė nenumanau kada tie velnio išperos liausis manęs ieškoję. Dar tik trečia valanda dienos, o aš jau
jos negaliu pakęsti.
- Nuo jų slepiesi?
- Mmm…. Kažką sakei? - taip užsigalvojau, kad nė nesupratau, kad manęs vaikinukas kažko
klausia.
- Taip, ar nuo tų vyrukų slepiesi, kur čia ką tik kalbėjo?
Linktelėjau ir pasilenkiau prie stendo apsižvalgyti kur jie nulindo.
- Vadinasi tau tikrai svarbesnė ši vieta nei man.
- Tikrai? Kodėl taip manai?
- Man reikia tiesiog pabūti vienam, nes neapkenčiu žmonių minios. O pagal tavo išvaizdą, norėtum
būti, bet kur tik ne jiems po ranka.
- Kažkaip greit susigaudei, kas tu toks?
- Aš Kristoforas, malonu susipažinti.
- Safyra. - visai nesinorėjo naujų pažinčių, ypač su tais, kurie kėsinasi okupuoti mano slėptuvę.
- Jei sutinki galime dalintis šia vieta? Man būtina kažkur pabūti vienam, nes nepakeliu aplinkinių
perdėto dėmesio ir mane ištinka panikos priepuoliai. O be šios vietos daugiau nėra kur pasislėpti.
- Manau šiuo atveju esame toje pačioje barikadų pusėje.
Ištiesiau ranką ir susitardami paspaudėme rankas. Puiku su juo tvarka, bet vis tiek kaip iš čia grįžti
namo? Vis bandžiau kažką tinkamo sugalvoti, bet niekas netiko. Negi turėsiu čia tūnoti visą dieną?
Pradėjo trūkčioti akies nervas. Negalėjau pakęsti kai taip nutikdavo. Prispaudžiau pirštą prie
trūkčiojančio raumens ir mėginau nurimti. Jie manęs čia neras, jie manęs neras, tikrai neras, tik ne
šiandien. Viskas bus gerai. Aš rami, rami, rami.
- Galiu tave niekėno nepastebėtą išvesti iš čia.
Tarsi galvoje būtų trūkęs siūlas. Pažvelgiau į Kristoforą. Jis lyg niekur nieko tyrinėjo savo mažus
rankų pirščiukus. Atrodė lyg jam niekas aplink nerūpėjo. Turbūt jo pasiūlymas man pasivaideno.
Prakeikta akis vis nenustojo trūkčioti ir taip kaskart, kai tik ištinka panika.
- Man turbūt pasigirdo, bet ar tikrai gali iš čia išvesti?
- Žinoma. Žinau visus slaptus praėjimus. Teko tvarkyti kompiuterines sistemas, tad apsauginis
pravesdavo slaptais keliais iki pagrindinio biuro.
Tvarkyti sistemas? Pažvelgiau į Kristoforą, pagal ūgį jam galėjai duoti ne daugiau dvylikos, bet iš
veido jis atrodė virš dvidešimties. Matėsi pradedanti vėl želti barzda, o ir akys buvo visai ne vaiko.
- Kiek tau metų?
- Paskutinį kartą, kai žiūrėjau į pasą, tai buvo dvidešimt septyneri.
- Rimtai?! Tikrai nebūčiau tiek davusi.
- Čia dėl mano ūgio, gaila, bet gimiau su genetiniu defektu, tad aukštesnis jau neužaugsiu, bet užtai
turiu pavydėtinas smegenis.
- Džiugu dėl tavo optimistiškumo. Tad kaip mes iš čia išeisime?
- Netoli nuo čia yra slaptos durys, reikia tik nusigauti iki jų, o tada jau kelias laisvas.
- Supratau, tad dabar reikia tik sulaukti, kad aplink nieko nebūtų.
Vėl pažvelgiau pro stendo kraštą. Vaikštinėjo žmonės, bet tų keturių niekur nesimatė. Nuoširdžiai
bijojau iš čia išlįsti. Kol gyvenome senajame mieste, turėjau daugybę gerų draugų, puikią mokyklą,
nuostabų gyvenimą. O dabar tūnau pasislėpusi prekybos centre už stendo ir paniškai bijau išlįsti
laukan. Kur nusirito mano gyvenimas? Nekenčiau už tai savo isterikės motinos, viskas tik per jos
užgaidas.
Akimis ieškojau savo budelių, bet niekur jų nesimatė. Gal pasidavė ir manęs nebeieško? Būtų
nuostabu, bet rimtai tuo abejojau. Dar įdėmiau ėmiau žvalgytis, bet nei vieno iš jų nesimatė. Giliai
įkvėpiau ir atsisukau š Kristoforą.
- Rodyk kelią, tik paskubėk.
Jis pritardamas linktelėjo ir išlindo iš slėptuvės. Sulaikiau kvapą ir iškišusi galvą dar kartą įdėmiai
apsižvalgiau, buvo ramu. Iškvėpiau ir nusekiau paskui vaikinuką. Greit judėjome link slapto
praėjimo, kuris buvo po laiptais į kitą aukštą. Jau mačiau laiptus ir kaip Krisas atidaro duris, kai
priešais mane išdygo, tik ką iš tualeto išėjęs budelis. Smegenys nustojo veikusios. Jis tiesiog nušvito
mane išvydęs ir sugriebė už rankos. Užėmė kvapą, pro jį mačiau laukiantį Kristoforą, jei čia
pasiliksiu, man galas. Negalvodama apie laukiančias pasekmes, laisva ranka įsikibau jam į petį ir
suleidau nagus. Jis piktai ant manęs suurzgė, bet aš dar nebaigiau. Užsimojusi spyriau į jo taip
giriamą tarpkojį. Iškart pajutau, kaip likau laisva ir nudūmiau prie manęs laukiančio vaikinuko.
Nėriau pro duris ir nesižvalgydama lėkiau kuo toliau nuo grėsmės.
- Safyra palauk! Jie čia nepateks!
Nepateks? O jei? Ne negaliu sustoti, po to ką padariau man tikrai galas.
- Safyra jei nesustosi pasiklysi, o ir mano kojos paskui tave nespėja!
Sustojau. Uždususi, besibaladojančia širdimi žiūrėjau į atbėgantį Krisą. Pripažįstu, vaizdas tikrai
keliantis šypseną.
- Atleisk, supanikavau.
- Viskas gerai, tik aš nemėgstu sportuoti. - Jis baisiai nepatenkintas pririsnojo ir laukė kol atsigausiu.
- Jie tikrai čia nepateks?
- Norint čia užeiti, reikia žinoti kodą, o tai žino tik personalas, tad nusiramink.
Atsirėmiau į sieną, tikrai palengvėjo. Deja iškilo kita problema, jie žinojo kur gyvenu, tad galėjo
tykoti kur nors už kampo. Aaa…. Išprotėsiu!!! Susiėmiau už galvos ir atsitūpiau.
- Kažkas negerai?
- Jie žino kur gyvenu ir tikrai manęs lauks ypač po to ką iškrėčiau.
- Jei nori galime užsukti pas mane? Aš netoli nuo čia gyvenu.
- Tikrai? Vesiesi namo nepažįstamąją?
- Na mes susipažinome, tad manau iškilus tokiai problemai galėčiau padėti. Man maloni draugija
nepamaišys.
Žiūrėjau į jį negalėdama patikėti. Negi dar būna tokių nuostabių žmonių? Kitas vietoj jo jau senai
manimi būtų nusikratęs. Linktelėjau ir pakilau. Išėjome pro tarnybines duris, atokiausioje prekybos
centro vietoje. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Lengviau atsikvėpiau. Sekiau paskui Krisą į
gyvenamųjų namų rajoną. Paklaidžioję tarp didžiulių daugiaaukščių galiausiai nusileidome į vieno
iš jų rūsį. Buvo išties nejauku, nes tamsoje nė velnio nieko nemačiau. Netrukus priėjome dideles,
plienines duris. Krisas greit jas atidarė ir pakvietė užeiti. Įsijungusi šviesa apšvietė begales
elektronikos prekių. Aplink, kur tik pažiūrėsi, buvo sukrauti kompiuteriai, video grotuvai,
muzikiniai centrai ir dar visokiausių neaiškios paskirties prietaisų.
- Tu čia gyveni?
- Taip, - jis atrodė be galo savimi patenkintas, tad nurijau pastabas apie jo namus, kurie labiau
priminė sandėlį.
- Hmm įdomūs namai.
- Palauk dar čia nieko įspūdingo, eime į kitą kambarį.
Aha nieko įspūdingo. Prunkštelėjau ir nuėjau iš paskos, žiūrėti kito stebuklo. O pasirodo buvo į ką
pažiūrėti. Per visą sekančio kambario sieną ėjo daugybė kompiuterių ekranų, kuriuose mirgėte
mirgėjo bėgantys vaizdai ir kažkokie tekstai.
- Oho, - tiek tesugebėjau iš savęs išspausti. Tuo tarpu Krisas tiesiog spirgėjo iš pasitenkinimo
savimi.
- Čia galiu matyti beveik visą planetą. Tau už nugaros sustatyti vieni galingiausių, šiuo metu
egzistuojančių kompiuterių. Galiu prisijungti prie bet kurio šaltinio, kuris susietas su internetu, galiu
atkapstyti bet kokią reikalingą informaciją, net įsilaužti į valstybės saugumo biurą.
Likau be amo. Apsisukusi spoksojau į milžiniškų procesiorių eiles. Jų buvo penkios eilės ir
kiekviena maždaug metro pločio. Akys išlipo ant kaktos. Atrodo įsigijau nuostabų hakerį. Šiame
kambaryje be kompiuterių buvo tik patogi kėdė su atlošu. Prie sekančios sienos pastebėjau dar
vienas duris ir tikėjausi pagaliau pamatyti normalius namus.
- Gal arbatos ar kavos?
- Taip mielai, man arbatos.
Galvojau Krisas pasuks prie durų, bet jis nuėjo prie pirmojo procesioriaus ir įlindo į tarpą.
Nustebusi pasekiau jį. Už kompiuterio buvo slaptos durys.
- Galima užeiti?
- Taip žinoma, prašom.
Įlindau pro duris. Pagaliau patekau į normalius namus. Svetainė sujungta su nedidele virtuve, čia
stovėjo sofa su staliuku, knygų lentynos, didelis ir tikrai įmantrus šviestuvas kabėjo palubėje. Visur
vyravo šiltos vasariškos spalvos. Tikrai rinkčiausi tokio tipo namus gyvenimui.
- Gražu.
- Tikrai? Įsirengiau šiuos kambarius tik prieš pusmetį, kai nusibodo miegoti apsikabinus
kompiuterius. Tik nenorėjau, kad kas žinotų apie gyvenamąsias patalpas, todėl paslėpiau tikrąsias
duris.
- O tada kas už anų durų, kur buvo kitame kambaryje?
- Siena.
- Kaip tai siena?
- Kuo tikriausia betoninė siena, jos ten tik dėl vaizdo. Argi ne šauniai sugalvojau?
Linktelėjau. Jis tikrai keistas žmogelis. Kiti būtų gyvenamąsias patalpas rodę visiems, o
kompiuterius slėpę, o jis darė atvirkščiai. Darosi įdomu. Susėdome ant nuostabiai patogios sofos,
gerti arbatos. Atvirai kalbant, buvo gera čia sėdėti ir dėl nieko nesijaudinti, man čia tikrai patiko.
- Senai čia gyveni?
- Jei gerai pamenu, tai gal dešimt metų. Anksti palikau tėvų namus, vis tiek ten buvau, kaip šuniui
penkta koja. Kadangi turėjau nuostabias smegenis ir nesibodžiu tuo pasigirti, tai įstojau į
programavimo studijas, bet po metų mečiau jas, nes žinojau daugiau už dėstytojus, tad nemačiau
prasmės ilgiau gaišti laiką. Na, o tada ėmiausi visokių piratiškų dalykėlių ir gana greit išgalėjau
nusipirkti sau būstą. Turbūt keista, kad gyvenu rūsyje? Bet atsakymas labai paprastas- dėl
kompiuterių. Jų svoris toks, kad tiesiog aukšto perdanga neatlaikytų jų svorio ir įgriūtų. O priedu aš
nemėgstu bendrauti su žmonėmis, tai man ši buveinė tarsi tvirtovė.
Įdėmiai jo klausiausi ir stebėjausi jo pasiekimas. Jis buvo žemas, kresnas ir tikrai toli gražu ne
gražuolis, bet savo protu ir vidumi- tikrai nuostabus žmogus. Kartais keistai pakloja pamatus
gyvenimas, atima svarbiausią prioritetą tarp dabartinių žmonių, bet duoda visai kitą, kad galėtų
išgyventi šiame nedėkingame pasaulyje.
Su Krisu praleidau porą valandų, bet ilgiau nebegalėjau pasilikti, tad teko sukaupti drąsą ir šliaužti
namo ir tikėtis, kad niekas pakeliui manęs nelaukia. Buvau begalo dėkinga šiam mažam žmogučiui
už prieglobstį ir pasižadėjau pirmai progai pasitaikius jam atsidėkoti.
Išėjusi iš daugiaaukščio pasukau aplinkeliu, kad galėčiau išvengti grėsmės. Stengiausi nebėgti, kad
nesukelčiau papildomo dėmesio. Namai nebuvo toli, bet čia buvo pilna siaurų gatvelių ir užkampių,
kur laisvai galėjai pasislėpti ir niekas tavęs nepamatytų. Širdis atrodė išlėks per šonkaulius man po
kojomis. Pulsas taip mušė ausyse, kad be jo nieko daugiau negirdėjau. Didžiausia problema buvo ta,
kad mūsų siaubingai prabangus namas neturėjo galinio įėjimo. Reikėjo apeiti iš priekio ir tik tada
patekčiau į savo valdas. Sugniaužiau rankas, kas bus tas, jau nieko nepakeisiu.
Slinkau palei aukštą tvorą link paradinio įėjimo ir įnirtingai žvalgiausi aplink, nieko įtartino
nepastebėjusi pasileidau bėgti prie mažųjų vartų. Greit atsirakinau ir tik darant išgirdau už savęs
žingsnius. Šviesos greičiu šmurkštelėjau pro vartus ir juos užtrenkusi užšoviau skląstį. Atrėmiau
galvą į juos ir iš palengvėjimo beveik susmukau prie jų. Šiandien pavyko! Staiga kažkas su didžiule
jėga trenkėsi į vartus. Persigandusi atšokau nuo jų. Vos nesusivėmiau iš jaudulio. Kojos nebelaikė
tad suklupau ant takelio.
- Negi manei, kad taip paprastai tave paleisime? Tavo šiandieninis pokštas, labai brangiai atsieis.
Nemanyk, kad lengvai išsisuksi. Gali nepasirodyti ryt, gali ir mėnesį nepasirodyti mokykloje, bet
galiausiai vis tiek išlysi, o tada aš tavęs lauksiu. O kuo ilgiau lauksi, tuo įdomesnių būdų sugalvosiu
tave nubausti. Tad netempk gumos ir išlįsk dabar, kad galėčiau pasimėgauti tavo nuostabiomis
kančiomis.
Nekenčiau jo, bet dar labiau bijojau. Paniškai bijojau. Taip drebėjau, kad dantys atrodė patys
sutrupės nuo kalenimo. Nuleidau galvą ant takelio ir apglėbiau save rankomis. Ausyse ūžė, mane
pykino ir drebėjau lyg per didžiausią karštinę. Vėl garsiai trinktelėjo vartai pagaliau jie pasišalino
nuo jų. Girdėjosi garsus jų juokas ir siaubingi juokeliai apie tai, kokius kankinimus man skirs.
Klūpėjau ant takelio ir negalėjau pajudėti, tarsi sustingau iš siaubo. Fantazija piešė vis baisesnius
vaizdinius, kaip mane nubaus. Nebenorėjau gyventi, norėjau tik išnykti. Neturėjau jėgų niekam, net
verkti neįstengiau, tik kalenti dantimis ir bandyti kvėpuoti.
Nežinau kiek laiko praėjo, kol išgirdau žingsnius už savęs. Priepuolis buvo praėjęs, bet jaučiausi
sustingusi ir nė nekrustelėjau.
- Safyra kas nutiko? Ar viskas gerai?
Prie manęs palinko Tomas ir paėmė už rankos. Didžiulėmis valios pastangomis linktelėjau ir jo
padedama atsistojau. Svaigo galva ir po truputį smilkiniuose smarkėjo skausmas.
- Ačiū Tomai, man viskas gerai.
- Kas nutiko? Gal nuvežti pas daktarą?
Graudžiai nusijuokiau, o kad jis man padėtų. Deja. Manęs laukia beveik mirties nuosprendis.
Pasukome link namų. Tomas mane prilaikė, nes kojos manęs visiškai neklausė. Dar neturėjau tokio
stipraus panikos priepuolio. Ačiū mūsų nuostabiam vairuotojui, kad mane pastebėjo, o tai nežinia
kiek dar laiko ten būčiau klūpėjusi. Jis įvedė mane į milžinišką virtuvę ir pasodino ant patogios
kušetės. Iškart Intera ėmėsi šokinėti aplink ir siūlyti karštos žolelių arbatos su medumi. Jos arbatos
buvo nuostabios, tad pritardama linktelėjau ir lengviau atsikvėpiau. Pradėjo grįžti šiluma į galūnes
ir atsileisti supanikavusi širdis. Uodžiau nuostabius virtuvės kvapus ir nejučia pasinėriau į
prisiminimus.
2. SKYRIUS
Mudvi su Keite sėdėjome šalia auklės, o Intera, kaip visada gamino savo dievų maistą. Auklė mums
pasakojo senas legendas apie mistines būtybes. Mes ją dievinome. Dar vaikystėje supratome, kad
namų personalui esame daug svarbesnės, nei savo tikriems tėvams. Šitų nuostabių žmonių dėka mes
dažnai nė nepasigesdavome tikrų tėvų. Jie visada būdavo užsiėmę ir retais atvejais susitikdavome
prie vakarienės stalo ar užsukus svečiams. Tėtis beveik visą laiką praleisdavo darbe, na, o mama…
mama turėjo savo gyvenimą, be mūsų. Mes buvome tik, idealios šeimos nariai, aplinkiniams
pasigrožėti. Realybėje stengėmės mamai nesimaišyti akyse, jei norėdavome išvengti jos isterijos
priepuolių. Tad visą laiką leisdavome virtuvėje. Mums pilnai pakako šio vieno kampelio
milžiniškuose namuose, kad pasijustume laimingos.
Nejučia ėmiau šypsotis, taip būtų nuostabu, kad grįžtų tos nepakartojamos dienos, kai visi buvome
laimingi. Deja realybė yra kitokia. Atsimerkusi pasižiūrėjau į jau sidabru papuoštą, mylimą virėją.
Ak, kad čia būtų Keitė, viskas būtų visiškai kitaip.
- Imk mieloji arbatą, gal dar norėtum ir bandelės? Tik ką iškepiau.
Ji žinojo, kaip mane paprasta pradžiuginti. Linktelėjau ir beveik iškart rankoje laikiau gardžiai
kvepiančią bandelę. Kad ir kur tėvai rado Intera, bet vien už tai būsiu jiems visada dėkinga, nes ji
man buvo beveik, kaip mama. Ji turėjo dukrą, kuri gyveno labai toli ir jos matydavosi siaubingai
retai, tad savo meilę pirmiausia atiduodavo mums su Keite, o dabar likau tik aš. Gaila, kad nebėra
mylimos auklės, po nutikimo su Keite ji persikėlė gyventi su ja. Kad taip ir aš galėčiau ten
apsigyventi. Deja tenka kęsti šį tragišką gyvenimą, šiame baisiame name. Niekaip nesuprantu kuo
jis sužavėjo tėvus. Jis buvo milžiniškas su begale kambarių, kurių skaičiaus nė nemėginau
išsiaiškinti. Išoriškai panašėjo į rūmus, o viduje buvo tamsu ir niūru, nors mama ir aiškino, kad taip
atrodo prabanga, bet man jis buvo slogus ir visiškai nemielas. Vienintelėje virtuvėje ir savo
kambaryje jaučiausi patogiai, nes čia vyravo šiluma ir jaukumas.
Užkandusi pasukau link savo kambario, įrengto palėpėje. Atrodytu juokinga gyventi tokio
prabangaus namo palėpėje, bet ten niekas nekišo nosies. Mama nesivargindavo lipti nepatogiais
laiptais, o tėtis abejoju ar išvis žinojo, kad name yra palėpė. Tad ten buvo tarsi oazė, mano oazė.
Numečiau daiktus ant foteliuko ir kritau ant savo karališkos lovos. Dievinau ją, ji užėmė pusę mano
mielos palėpės, bet joje miegodavau, kaip karalienė. Įsirausiau tarp daugybės pagalvėlių. Tikėjausi
užmigti ir niekada nepabusti.
Bėgau ilgu koridoriumi. Jaučiau, kad siaubingai bijau, bet turiu kažką išgelbėti, turiu kažką
padaryti, kad viskas baigtųsi. Dūrė šoną nuo bėgimo ir trūkčiojančio kvėpavimo, bet nesustojau,
kažkokia nepaaiškinama jėga varė į priekį. Pagaliau pribėgusi dideles medines duris, įėjau į
kažkokią salę. Čia buvo tamsu ir kraupiai tylu. Girdėjau tik savo paklaikusią širdį. Staiga viskas
nušvito. Užsimerkiau, nes šviesa žeidė akis. Palaukiau, kol švytėjimas sumažės ir tik tada išdrįsau
atsimerkti ir apsižvalgyti. Salė buvo apvali, tiesiai prieš mane buvo didžiulis altorius, ant jo stovėjo
mergina, su nematytais kardais rankose ir ji keistai švytėjo. Jai po kojomis gulėjo galybė lavonų.
Kai kur smilko pelenų krūvos. Kas čia per velnias? Nesupratau kas čia vyksta. Stovėjau sustingusi
ir negalėjau atitraukti akių nuo merginos. Ji buvo tobulybė, tokia, kokia aš visada norėjau būti:
stipri, kovinga ir nepaprastai graži. Ir ji žiūrėjo tiesiai į mane. Nupurtė šiurpas. Jos akyse nesimatė
nieko gražaus, tik liūdesys ir žiaurumas.
- Jau greitai mieloji, greitai būsime kartu.
Ką? Koks dar kartu? Ir išvis kas čia per vieta ir ką aš čia veikiu?
Tuo tarpu mergina mane tiesiog skenavo akimis, atrodė mato kiaurai mane ir ji vėl ėmė švytėti.
Veriamai suskaudo galvą. Tiesiog nepakeliamas skausmas aptemdė sąmonę, susmukau ant šaltų
grindų.
- Bet dar ne dabar, dar ne laikas.
Pasinėriau į tamsą su tvinkčiojančiomis smegenimis. Skausmas niekaip nenorėjo pasitraukti iš mano
galvos. Klykiau iš nevilties, nes nebegalėjau šito ištverti.
Staiga pašokau iš lovos. Lyg po labai sunkios lygos, jaučiausi apsunkusi ir nesiorientavau
aplinkoje. Apsižvalgiau po savo kambarį, viskas atrodė savo vietose, bet buvo jau tamsoka, nors dar
viskas gerai matėsi. Kas čia buvo? Aš užsnūdau? Bet tada kodėl man taip skauda galvą? Atrodė lyg
būčiau nuplikiusi smegenis. Pasiėmiau kelias aspirino tabletes ir iškart išgėriau.
Nusipraususi ir apsivilkusi mylimiausią pižamą, susirangiau tarp pagalvėlių ir iki akių užsitempiau
antklodę. Kažko nepamenu, bet ėmus veikti vaistas palengva užmigau ir palaimingai nugrimzdau į
nebūties sapną.
Sučirškė žadintuvas. Jis įkyriai ir vis garsiau griaužė smegenis, versdamas mane judėti ir išjungti
tą velnio prietaisą. Vėl nauja diena, vėl joje nieko gražaus ir gero. Užsitraukiau ant galvos antklodę.
Nenoriu niekur iš čia eiti. O gal aplankyti Keitę? Į mokyklą artimiausius šimtą metų nenorėjau eiti,
tad mylimi žmonės turėtų praskaidrinti nuotaiką. Taigi nuspręsta dėl šios dienos, lieka tik atsikelti.
Gulėjau ir spoksojau į antklodę. Už ką nusipelniau tokio gyvenimo? Net savuose namuose jaučiausi
lyg būčiau svečias. Visada jaučiau, kad kažkas su manimi negerai. Buvau tarsi įkalinta šiame kūne.
Žiūrėdama į veidrodį mačiau beveik pilnametę merginą, kuri nesijautė savo vietoje.
Ne, gana save kankinti pesimistiškais išvedžiojimais, reikia ruoštis pas Keitę, o ir pasiilgau savo
nuostabios dukterėčios. Greit išlindau iš lovos ir nusprendusi nebetempti gumos, susiruošiau per
kelias minutes. Nusileidau į virtuvę. Ant stalo jau laukė pusryčiai su puodeliu garuojančios žaliosios
arbatos.
- Ačiū Intera, tu kaip visada žinai ką aš mėgstu labiausiai.
Virėja nusišypsojo ir toliau triūsė prie kažkokių įmantrių mėsos suktinukų pietums. Aš palaimingai
valgiau savo vaisių salotas su dribsniais.
- Šiandien važiuosiu pas Keitę. Gal kažką perduoti?
- Tikrai? Kodėl ankščiau nepasakei? Būčiau iškepusi savo gardžiųjų pyragėlių. Dabar teks tenkintis
tik citrininiu tortu.
- Intera tu pati nuostabiausia. O nesakiau, nes pati tik dabar taip sugalvojau. Jei tėvai klaus, - o tai
labai abejotina. Kartais manau, kad jie išvis pamiršo, kad aš egzistuoju. - tai aš mokykloje, ar
kokiame nors užsiėmime. Tu sugalvosi ką jiems pasakyti.
- Taip žinoma, mieloji. Tik neužtruk iki vėlumos.
- Pasistengsiu. - Pabučiavau virėjai į skruostą ir pasiėmusi tortą išėjau ieškoti Tomo. Galėjau
važiuoti pati, bet manau Tomas irgi bus pasiilgęs sesers, tad abiem bus šiokia tokia pramoga. Radau
jį garaže. Krapštėsi prie mano Ford Mustang. Dažniausiai kartu ją remontuodavome, bet pastaruoju
metu, tai nebeteikia tiek džiaugsmo, kaip ankščiau. Tomas buvo ją naujai perdažęs, dabar ji spindėjo
sidabru su dviem plačiomis juostomis per vidurį. Nuostabi mašina, neskaitant to, kad dar reikėjo
surinkti pusę variklio.
- Kur nors važiuosite?
- Taip Tomai, norėčiau, kad nuvežtum pas Keitę. Tuo pačiu ir tu ją aplankysi.
- Ak panele Safyra būtų tikrai nuostabu. Minutėlę, tuoj atvarysiu automobilį.
- Tik neimk labai krintančio į akis, ten retai pravažiuoja prabangios mašinos, nenoriu sukelti
problemų.
- Žinoma, žinoma pritariu jums.
Išėjau iš garažo ir pažvelgiu į dangų. Pavieniai, sunkūs ir pilki debesys, grasino prasidėsiančiu
lietumi, bet nė neketinau jų išsigąsti. Šios dienos niekas nesugadins. Netrukus privažiavo Tomas su
pačiu paprasčiausių automobiliu šiame garaže. Deja jis priklausė pačiam Tomui, o tai jau buvo
graudu. Mano tėvai buvo pamišę dėl prabangos, tad garaže stovėjo per dešimt protu nesuvokiamo
prabangumo automobilių ir su kiekvienu išvažiavus į gatvę visada pritraukdavai nereikalingo
dėmesio. Tomas turėjo ne naują, bet puikiai išlaikytą ir prižiūrėtą BMW. Jis visada mylėjo šios
rūšies automobilius, o jie ir nekrito taip į akis, nes gatvėse jų buvo pakankamai daug, kad susilietum
su minia. Nusišypsojau ir atsisėdau šalia ištikimojo vairuotojo.
- Tikiuosi mamai nieko neprireiks ir leis tau pasibūti su mumis.
- Ponia anksti ryte išvažiavo į grožio saloną, tad manau mano paslaugų jai šiandien neprireiks.
- Bent vienas geras dalykas iš jos, kad pati vairuoja.
- Gal ir taip, bet jei visada vairuotų pati, tada ir manęs nereikėtų.
- Gal ir tavo tiesa. Na palikim tai ateičiai, o dabar pasimėgaukime šia diena.
Tomas išvažiavo iš kiemo ir pasuko link užmiesčio. Keitė su vyru įsikūrė ne pačiame
maloniausiame rajone, bet su jų turimomis pajamomis, kitaip ir negalėjo būti. Nusipirko nedidelį,
dviejų aukštų namuką, kuriame buvo virtuvė sujungta su nedidele svetaine, vonios kambarys, o
antrame aukšte trys nedidukai miegamieji. Jiems pakako, o ir namai buvo tikrai jaukūs ir
nesinorėdavo iš jų išeiti. Auklė apsigyveno su jais, kai Keitė su vyru dirbdavo, ji prižiūrėdavo
mažąją princesę. Laukiau nesulaukiau susitikimo su Sonia. Ji buvo tikras mažas viesulas, visada
pilna optimizmo ir nuotykių troškimo. Dukterėčia tarsi maža saulė švietė mūsų širdyse. Nors buvo
dar tik trijų metukų, bet jau turėjo daugybę talentų. Augo mažoji vunderkindė.
Po pusvalandžio įsukome į siaurą keliuką. Sode žydėjo galybė gėlių. Išlipus pasitiko jų nuostabus
aromatas. Keitė dievino gėles, o aplinkiniai dievino jos sukurtą sodą. Iš namo pasigirdo skambus
juokas.
- Safyra! Atvažiavai! Pasiilgau tavęs!
- Ir aš tavęs saulyte, nagi, o tu paaugai.
Čiupau Sonią į glėbį ir apsukau aplink. Mažos rankytės apsikabino mano kaklą, o pati stipriai
prisiglaudė. Iš namo išėjo Deris ir šypsodamasis pasisveikino su Tomu. Deris buvo nuostabus vyras,
baltai pavydėjau jo Keitei. Jie tarsi dvi medalio pusės papildydavo vienas kitą. Vis negalėjau
atsigėrėti jų šeima. Abejojau ar kada nors man ateis tokia laimė.
- Sveika sesut, kur taip ilgai buvai dingusi?
Iš už namo išėjo Keitė ir su plačiausia šypsena paglostė vis labiau didėjantį pilvą.
- Safyra aš turėsiu broliuką! Aš turėsiu broliuką!!!
Sonia tiesiog švietė džiaugsmu. Keitė jau 5 mėnesį laukėsi. Jai nėštumas tikrai tiko. Atrodė lyg
dievaitė nužengusi į šią nykią žemę. Labai dėl jos džiaugiausi, aišku ir dėl savęs, nes turėsiu sūnėną,
kurį galėsiu myluoti ir lepinti. Nuoširdžiai mylėjau vaikus, o jie mylėjo mane. Matyt buvo abipusė
trauka. Dar neapsisprendžiau, bet vis dažniau pagalvodavau, kad norėčiau dirbti su vaikais. Tai būtų
malonus ir mielas darbas. Aišku tėvai tiesiog pažaliuotų iš pykčio, bet mano gyvenimas jiems
nepriklauso.
Nustūmiau visas neigiamas mintis ir emocijas ir pasinėriau į šilumos ir džiaugsmo sūkurį. Net
nepastebėjau, kaip pralėkė diena, kol nesuskambo telefonas. Pažvelgiau į ekraną, skambino Intera.
Įdomu.
- Klausau?
- Mieloji važiuokite namo, nes tavo mama jau pakėlė pragarą į šiuos namus. Vakare ateis kažkokie
direktoriai, tad ji nori, kad būtum pasiruošusi. Manau dar spėsi pasigražinti?
- Varge, nekenčiu tokių vakarienių. Kelintą valandą būti namie?
- Aštuntą tieksiu vakarienę, tad septintą jau būk namie.
- Pasistengsiu.
Padėjau ragelį ir atsidusau. Turiu dvi valandas susisukti. Jei pasirodysiu bet kaip atrodydama, tai
mamos žudančios isterijos tikrai neišvengsiu. Liūdnai nusišypsojau ir pakilau.
- Mūsų mamulė vėl rengia vakarienę, tad turiu keliauti puoštis, nes pati žinai kas nutinka, jei jai
neįtinki.
- O taip dar pamenu tuos laikus, - Keitė nusišypsojo ir stipriai mane apkabino. - Laikykis mergyt ir
pas tave atkeliaus laimė, tik dar šiek tiek luktelėk.
- Labai tikiuosi, kad tavo žodžius kas nors išpildys.
Atsisveikinome ir Tomas skubiai nuvežė mane į grožio saloną. Kadangi mama ten buvo nuolatinė
lankytoja, tai nebuvo jokių problemų patekti be eilės. Po pusantros valandos išėjau su šukuosena,
makiažu ir nulakuotais nagais. Ėjau link mašinos ir sukau galvą kuo apsirengti. Jei apsivilksiu jau
kartą vilkėtą suknelę, tai mamą ištiks priepuolis. Dar turiu pusvalandį, gal ką rasiu pirmoj
pasitaikiusioj parduotuvėje. Greit perėjusi beveik visas suknelių pakabas, stebuklingu būdu radau
tamsiai žalios spalvos, laisvą, bet nuostabaus fasono suknelę. Greit apsiprekinusi nulėkiau pas
Tomą. Tikėjausi laiku parsirasti namo. Visai neturėjau ūpo klausytis dar ir tėvo priekaištų, kad
nesugebu susiruošti laiku.