Z
Esu suklupęs prie lovos. Ką tik išgėriau puodelį alaus. Svaigsta galva. Mintyse kalbuosi pats su savimi. Apgirtęs suvokiu, tai ką visada žinojau ir suvokiau, tik nesisekė įvardyti. Esama dviejų pasaulių, kuriuose esti žmogus.
1 - Pasaulis žmogaus viduje. Jo santykis su pačiu savimi. Žmogus jaučiasi geru, kad ir ką darytų. Lieka maža kruopelytė šviesos, kuri net didžiausią niekšą, verčia pasąmonėje save mylėti.
2 - Pasaulis socialinėje visuomenėje. Tai individo santykis su kitais žmonėmis ir daiktais. Tai realus pasaulis. Deja, jo mes nejaučiame. Jis - toli nuo mūsų egoizmo. Jis - svetimas. Jame gyvename lyg eksperimentinės pelės, nesuvokdamos priežasties ir pasekmės dėsnio.
Esu apgirtęs. Neblaivus protas aiškiai parodo, kaip toli esu nuo kitų žmonių.
Nebegaliu šitaip gyventi. Prigimtis drasko ir nėra išsivadavimo.
Z-0
... Mano drauge, nieko negaliu pažadėti. Gal dėl to, kad mus riša prisiminimai ir neaiškios viltys (vis dar apgaudinėjame save netikrais pažadais).
Atleisk. Nusikaltau tave girdamas, nuodijau tavo sielą komplimentais, auginau tavo savimeilę. Tapai priklausomas, nes malonu girdėti pagyras.
Z-1
Prieš kelias dienas draugui paskolinau du rublius.
Dabar badauju. Draugas pamiršo skolą. Du rubliai jam ne pinigai. Atidaviau jam paskutinius pinigus... Labai nenorėjau skolinti, bet... pajutau gėdos jausmą. Jis turi, o aš ne.
Paskolinau vien dėl to, kad nesijausčiau žemesnės klasės, kastos žmogumi.
Jis miega. Negaliu užmigti, nors jau vėlu. Norisi valgyti.
Kartais užtinku jį valgantį. Pasimetu. Jis draugiškai pasiūlo skrudintą vištienos sparnelį. Atsisakau. Nors seilės tysta ir rodosi, kad apalpsiu. Jis ramiai baigia valgyti. Šnekučiuojamės. Absurdiška ir ironiška situacija. Keikdamasis klausausi savimylos. Draugas pasakojo naivias istorijas. Jis pakenčia mane, o aš jį.
- Atsiprašau, einu prigulsiu, - tariau ir nuėjau į savo kambarį. Grieždamas dantimis kentėjau sąnarių skausmą. Visa tai paistalai. Skiedžiu.
Z-2
Vidury miesto, šalia Karlo tilto, stovėjo didžiulis granitinis obeliskas. Pasislėpęs nuo saulės jo pavėsyje valgiau duoną. Tą popietę nustebino vaikas.
- Atsiprašau, ar jūs „samurajus“? - Išgirdau mielą balsą. Pasisukęs išvydau vienuolikos metų berniuką. Jis laižė vanilinius ledus ir šypsojosi.
- Jūsų vakar kažkas ieškojo, klausė kur jūs miegate.
Pasimečiau. Vaikas palaikė mane benamiu pravarde „samurajus“. Nesugebėjau nieko atsakyti. Papurčiau galvą. Berniukas atsiprašė ir nuėjo. Valgiau duoną užkąsdamas plauta morka. Buvau palaikytas valkata. Aš taip ir atrodau. Gal taip ir turi būti, nes priklausau žemiausiai menininkų kastai. Ši mintis pralinksmino.
Z-3
Žmonės mato manyje taikų ir nykų pilietį. Gal toks ir esu. Pastaruoju metu padažnėjo blogos nuotaikos priepuoliai. Ačiū Dievui, niekas to nemato. Dažniausiai būnu vienas kai išsilieja tulžis. Pyktis ir žiaurumas nukreiptas į neprietelius stebina. Negeras potencialas - stiprus! Prigimtis linkusi į blogį. Tik stebuklas išgelbsti nuo katastrofos. Pastebiu, kad dažnai (nesąmoningai) provokuoju konfliktus. Vidus apsidžiaugia gavusi galimybę išlieti pyktį. „Verdu savo sultyse“. Mintys kankina ir nevalia jų išreikšti.
Ryte eidamas į darbą jutau ramybę. Aistros nekankino. Mintyse dainavau. „Klausydamasis“ muzikos jutau malonumą. Žvilgsnis užkliuvo už dailios moters figūros. Mergina meiliai nusišypsojo. Norėjau eiti toliau, bet sustojau. Gražuolė artinosi. Šypsodamasi paklausė kaip laikausi. Įsimylėjau jos elgesį - lengvą ir nevaržantį. Jis žavėjo, traukė ir viliojo. Pajutęs jausmų permainą savyje norėjau trauktis...
- Tu manęs nepažinai? - Dar žaviau šyptelėjo.
„Kas tu? “
- G. Mokėmės kartu SZOU. Tik aš buvau žemesniame kurse.
Neprisiminiau. Nežinau kas ji. Prieš kelis metus mokiausi SZOU, bet ten gražuolių nepažinojau. Truputėli paplepėjome. Apsikeitėme telefonų numeriais ir išsiskyrėme.
Mielas bičiuli, patekau į savo prigimties spąstus. Nežinau kaip išvengti pelėkautų. Ji tarsi saldus nuodas įslinko į mano pasaulį ir viską užnuodijo savimi. Žinau, kad jos nemyliu. Tai tik susižavėjimas. Bet sugedimas ir gašlumas toks stiprus, kad temdo sveiką protą. Traukia į pražūtį. Nesugebu dirbti. Gražuolei G. neskambinsiu. Stengsiuos išvengti susidūrimo. Truputėli paflirtavęs su moterimi jaučiu pareigą ją vesti. Didesnės kvailystės nesugalvosi, bet taip jau yra.
Z-4
Mielas drauge, neturiu kam daugiau skųstis. Tau verkšlenu. Ačiū už kantrybę.
... Seni vaiduokliai grįžta. Išnyra netikėtai, kuomet prislopęs dėmesys. Jie švelniai lyg tarp kitko užgauna savigarbą. Tu pažinojai mane dar tada kai buvau jaunuolis. Iš savo bendraamžių išsiskyriau netvarkingumu ir akiplėšiškumu. Netvarkingos mintys ir rūbai. Aplinkiniai mano apsileidimą priima kaip akiplėšiškumą ar tinginystę. Gal jie ir teisūs. Purvą pastebiu tik tada, kai jis tampa akivaizdus... Moterys itin jautrios. Kaip jos pykdavo. Dabar savo neviltį moterys slepia. Apmaudo kupinos sukasi nuo manęs. Nieko negaliu pakeisti.. Kartais susiimu ir kurį laiką griežta kontrolė, disciplina padeda palaikyti tvarką. Vėliau, manydamas, kad problema dingo, atsipalaiduoju. Ir vėl susmunku. Apsipylęs prakaitu dirbu, nepastebėdamas nepatenkintų, pasipiktinusių žvilgsnių.
Koks nors vaiduoklis išnyra. Matytas ir pažįstamas personažas. Lyg tarp kitko pasiūlo nusiprausti. Tyliai sutinku. Labai nemalonu. Senos ydos bado akis ir žeidžia savimeilę. Kitos išeities nėra. Vėl bandysiu suimti save į rankas. Griežtas rėžimas. Tvarka. Nors kurį laiką netrukdysiu gyventi aplinkiniams.
Z-5
Išgėriau keturis litrus alaus. Protas apsvaigo. Mano drauge, labai senai nebuvau girtas. Įdomus jausmas. Grįžęs namo uždegsiu žvakę. Suriksiu: sssccchhhaasssccchhhaaaabat. Krisiu į lovą ir gulėsiu iki rytojaus vakaro. Ši mintis saldžiai glosto širdį.
Z-6
Vakarais po pažastim pasikišu nedidelį molbertą. Čiumpu krepšį su reikmenimis tapybai ir išeinu į „medžioklę“.
Kelias valandas bastaus po ištuštėjusį miestą. Sutemsta. Naktys šiltos. Atsistoju po gatvės žibintu. Pradedu tapyti urbanistinį peizažą. Patinka miestas apsėstas sutemų. Pastatai tarsi atgyja. Savo forma bando išreikšti šiuolaikinės civilizacijos esmę. Tamsa ir šešėliai iškraipo suvokimą. Ritmika, šviesos akcentai, perspektyva įgauna kitą matavimą... Atspirties taškas - žvaigždės, mėnulis, mitai, vaizduotė, prietarai. Visą tai bandau sukrauti į drobę. tapau skubėdamas. Dirbu įsitempęs. Kuriamas vaizdas užvaldo visą kūną ir sielą. Griežiu dantimis. Gal dėl to baigęs darbą jaučiuosi visiškai išsekęs. Tomis dienomis, kai pavergia mūza tampu dirglus ir nervingas.
Nenorėdamas pykstu ant tų, kurie trukdo dirbti. Tapymas tampa tarsi svarbiausiu gyvenimo procesu. O jei kas to nesupranta, tai išveda iš emocinės pusiausvyros. „Jie“ nekalti, bet nesugebu suvaldyti agresijos...
Kartais tapau iki paryčių. „Sugadinu“ 5 – 6 drobes. Būna, kad koks nors nakties bastūnas smalsumo apimtas prisiartina ir nustebęs stebi mano užsiėmimą.
Grieždamas dantimis pasižiūriu į jį.
Dažniausiai žiūrovai pasišalina. Kreivai šypsodamiesi. Tikriausiai laiko mane pamišėliu. Jie arti tiesos.
Z-7
Atėjęs kaimynas pasiūlė pasisvečiuoti ir išgerti arbatos. Sutikau. Gėrėme aviečių uogienės arbatą. Jis prisiminė, kad skolingas man du rublius.
Padėjo monetą ant stalo priešais mane ir toliau ramiai gėrė saldų ir karštą skystį. Pajutau gėdos jausmą. Buvo šlykštu net pažiūrėti į pinigus. Ranka nevalingai pagriebė du rublius ir įgrūdo į kišenę. Paraudau. Be reikalo koneveikiau (mintyse) savo skolininką.
Z-8
Kodėl teisuoliai slepia savo akis, bijodami pažvelgti į kūrėjo „pasireiškimą“ žemėje. Esu girdėjęs interpretacijų, kad pamatęs „Dievą“ žmogus miršta. Tokio tipo mintys man juokingos ir primena prietarus ir stabmeldystę.
(Mielas drauge, tu žinai, kad aš dažnai klystu. Nepriimk visko, ką tau rašau už gryną pinigą).
Neseniai perskaičiau interpretaciją, kuri man patiko. Artima mano suvokimu. „... Kita priežastis, dėl kurios Mošė uždengia savo veidą yra ta, kad Aukščiausiasis neturi konkretaus pavidalo, o žiūrėdamas į degantį krūmą jis susikurtų kūrėjo įvaizdį ir todėl taptu stabmeldžiu... “
Z-9
Mėnesį tau nerašiau, bet tu manęs nepasigedai. Tikriausiai dėl to taip nutiko, nes dažnai taip nutinka. Į tavo laiškus neatsakinėju. Rašau kada pats kitaip nebegaliu... Guliu ligoninėje... Dabar sveikata gera. Noriu papasakoti dėl ko ir kaip atsidūriau gydimo įstaigoje.
Miestas šventė „Jūros šventę“. Daugybė žmonių iš viso krašto suvažiavo į uostamiestį linksmintis. Per kelias dienas įvyko daug koncertų ir kitokių kultūrinių, pramoginių renginių.
Vaikščiojau po miestą. Stebėjau minią. Lankiau koncertų sales. Viename muziejuje koncertavo džiazo ansamblis iš Švedijos. Nuėjau pasiklausyti muzikos. Grojo gražiai. Ten sutikau panelę G. (Jau esu apie ją rašęs.). Maloniai pasikalbėjome. Vakarą praleidome kartu. Jutau geismą šiai dailiai moteriai. Norėjau jos. Pasiūlė užeiti į svečius. Užėjau į jaukų butą. Skanavome sausą ispanišką vyną. Svečiavausi iki aušros. Klausiausi jos mielo balso. Kuo toliau tuo labiau norėjau su ja sugulti. Darėsi gėda. Sąžinė smaugė.
Lauke buvo tamsu. Po vidurnakčio danguje sprogo keli saliutai. Po valandos triukšmas mieste šiek tiek prislopo. Bet masinė orgija nenutrūko. Neblaivūs miestiečiai ir svečiai dar švęs tris dienas.
Užsikirsdamas atsiprašiau mielos panelės, pasakiau, kad nepadoru darosi taip ilgai būti... su žavia gražuole. Paprašiau leidimo išeiti. „Kaip nori, “ šypsodama ir taip pat šiek tiek sutrikusi tarė G.
Išėjau namo. Susitarėme rytoj vakare susitikti vėl. Grįžęs namo griuvau į patalą ir atsikėliau tik pusiaudieniui atėjus. Sunkiai išsiritau iš lovos. Išsiviriau bulvių su lupenomis. Karštą daržovę dažiau į druską ir pasimėgaudamas valgiau. Į sutartą vietą, kaip buvau pažadėjęs gražuolei G., nenuėjau. Per daug ištvirkęs esu. Šiek tiek pabendravęs jutau įsipareigojimą. Mano laisvė gali būti greitai pažabota. Tikrai nesugebėčiau atsispirti gražuolės tironijai. Ji (jei panorėtų) lengvai „suvystytų“ mane.
Nusprendžiau likti viengungiu. Laisvu menininku.
Vis dėlto vakare išėjau į miestą. Pramogos traukė. Kruizinių laivų terminale vyko koncertas „Nuo Baroko iki Roko“. Grojo simfoninis orkestras, dainavo įžymūs estrados artistai.
Stovėjau prie krantinės. Vanduo neramiai plakėsi į betoninį bortą. Praplaukė keltas. Jame pamačiau panelę G., o ji pamatė mane. Mes žiūrėjome vienas į kitą. Norėjau pamoti ranka, bet to nepadariau. Bet koks judesys atrodė beprasmiškas ir kvailas. Ji tolo. Keltas pasisuko šonu.
Pajutau šaltį. Nugaros raumenys nevalingai timpčiojo. Atsisukęs pamačiau tik pirmyn ir atgal „zujančią“ minią.
Suklupau. Po savim išvydau kraujo klaną. Tada apalpau. Atsigavau tik ligoninėje.
Nežinomas piktadarys, plona geležte, smeigė man į nugarą. Tarp šonkaulių. Plaučių nepažeidė. Nedaug trūko iki inksto... Chirurgai tik išvalė žaizdą ir keliais dygsniais užsiuvo. Milicija pasiėmė mano kruvinus marškinius. Vienas milicijos pareigūnas pranašavo, kad piktadario nesugaus. Niekas nieko nematė.
Kol gulėjau ligoninėje kelis kartus aplankė panelė G. Nežinau iš kur sužinojo, kad esu sužeistas.
Z-10
Vėl pradėjau tapyti. Atsiskyriau nuo visuomenės. Kartais aplanko gražuolė G. Jai atėjus nerodau nei susierzinimo, nei didelio džiaugsmo. Apžiūri mano darbus. Atsigeriame arbatos. Pažadėjusi sutvarkyti netvarkingą menininko būstą išeina.
Įsigijau šunį. Buvęs šeimininkas sakė, kad tai lietuviškas skalikas... Abejoju. Šuo mielas. Vadinu jį Hariu.
Naktį išeiname į lauką. Kol tapau, tas gajus gyvulys laksto aplink, džiaugsmą ir pasitenkinimą išreikšdamas inkštimu. Kartais aploja sutiktą girtuoklį...
-Fu! Hari! Ateik čia, Hari! - Pusbalsiu šaukiu. Šuo neklauso.