Migla

Rytas.
Viskas, kas iki šios
Akimirkos tūrėjo būti
Sudraskyta (aršios
Kovos metu), ar šlovinti

Kam buvo įsakyta,
Ar žūti,
Ar kiekvieną rytą
Nešti būtį,

Ant pečių
Lyg naštą
Ir kančių,

- Jau padaryta.
Nesikartok. Daryk,
Kas tau skirta. Aš pradėjau,
Jūs baigsite.
Brangiai mokėjau
Už klaidas. Žiūrėkite

Ir mokinkitės.
Nes tik žinios
Ir tūkstantmetės
Knygos, sukaupusios

Išminį
Padės
žengti...
Padės

Tobulėti,
Išsilaisvinti.
Jūs niekur neišsikraustėte. Smagu. Nes dar yra galimybė susitikti. Rytais dažnai matau V. Ji dirba sankryžoje. Dalina vairuotojams nemokamą laikraštį. Keistą tai matyti. Kartais susimąstau, gal gyvenimas siunčia kokią slaptą žinutę ir tik nemoku ir nesistengiu jos perskaityti. 
Prieš kelias dieneles bridau per smilgų jūrą. Mačiau jus. Kelis kartus riktelėjau, bet buvote per toli ir negirdėjote. Kelias akimirkas svyravau, galvodamas kaip pasielgti. Vytis jus ar eiti savo keliu.


Pietus.
Retesni
Ir trumpesni
Mūsų pasymatymai!
Atsakymai

Ir klausymai
Nunešami vėjo,
Lyg sudžiuvę lapai
Nulėkė, šlavėjo

Pabaidyti.
Ten jausmai
Apsakyti.
Gaila, raštingai

Nemokame rašyti
Ir tingime skaityti. Neliūdna,
Bet šypsena
Nepuošia.
Ošia

Giružėlė.
Veja
Bangelę.
Deja

Veltui.
Akimirksniui
Pralėkus suvoki,
- Diena puiki -

Tėra tuštybė
Ir beprasmybė.
Matis mokinosi važiuoti dviračiu. Tiksliau jį mokino. Transporto priemonė jam įgriso. Norėjo viską mesti, bet bijojo nes V. peikdama ir aiškindama davė suprasti, kad pamoka nesibaigė. Vaikas bandydamas suvaldyti susikaupusias ašaras, mynė pedalus.  Ukas sėdėjo pakelėje ir stebėjo mokymo procesą. Keturių metų mergaičiukė lakstė paskui Matį ir gyrėsi, kad ji jau moka važiuoti dviračiu.
- Inga, atstok, - prašė susijaudinęs bernelis.
- Suk vaiką, vairą suk, tu nori išmokti važiuoti dviračiu ar ne? – Matis važiavo tiesiai į aikštelėje stovinčią mašiną. Nežinojo kaip sustabdyti dviratį. Nušoko nuo jo ir pergriuvo. - Ko krenti nuo jo? Matau tau patinka griūti. Tu nori kristi nuo dviračio.
Atsisėdau ant šaligatvio. Lukas tylėdamas prisiglaudė ir įsitaisė ant kelių.
- Nenoriu. – Matis trynėsi žaizdą. Žiūrėjo tai į mane tai į V. 
Nori. Visiškai nesistengi. – V. atsisuko ir išvydusi mane nutilo. Pasisveikino.
Lukai, eime pasportuoti. Išėjai į lauką nesėdėti. Pajudėk truputi.
- Nenoriu.
- Kaip gyveni?
- Gerai, aš viską išmokau. Į visus medžius išmokau lipti.
- Šaunuolis.
- Lukai, ateik. Jei nenori sportuoti, eik namo. – Bernužėlis inkšdamas pakluso. Svaidė paplūdimio lėkštę. Susirinko būrys berniukų, jie taip pat panoro žaisti. V. Juos kritikavo. Per tą laiką truputėli pavėžinau Matą. Paskui įsivėliau į siautulingą dūkimą su vaikais. Tai labai nepatiko V.
- Matai, Lukai, eime... 

Pusiaudienis.
Pieš kelias savaites mokinau Matą važiuoti dviračiu.
Jis pats išmoko, bet kažkodėl mano, kad aš jį išmokiau. Blykstelėjo žaibas.
Jis nesišypsojo.
Jos laibas
Liemuo sujudo.

Plasnojo
Lapais lyg sparnais.
Klajojo,
Blaškėsi žvilgsnis septyniais

Dangaus skliautais.
Akimirka apmirė,
Susigūžė, pirštais
Užsikimšo ausis, prisimerkė.

Po sprogimo ji stovėjo
Ir laukė, o jis išėjo. Ir klausi tada,
Kam šie obuoliai,
Kam granatą
Nuskynęs nokinai

Lyg meilės
Vaisių.
- Kantrybės!
Rasiu

Atsakymą.
Jis pasimetęs,
Bet gyvenimą
Nugyvenęs

Akis užmerksiu.
- Tada ir atrasiu. Pasiūsičiau tau
Oro bučinį.
Tik kas tau
Iš to? Židinį

Apkabinus
Raudi.
Delnus
Plauni

Ašaromis.
Rankomis
Nebeatkursi,
Nebeištaisysi.

Stok, pakilk ir eik toliau.
Pamiršk ir bus lengviau.


Diena.
Daug dovanų
Nepelnytai gavau.
Ir džiaugsmo ir vargų,
Tik dabar supratau,

Kad visa tai...
Trūksta epitetų.
Žodžiai lengvai
Rodos, tūrėtų

Lietis. Juk nesunku
Padėkoti.
Tik, nejauku
Truputi...

Ačiū. Daugiau nieko neturiu.
Laibai ačiū. Tai – viskas ką galiu. Ir kur keliauti?
Ar į patalus,
Ar lipti
Į kalnus?

Ten olose
Galėčiau dailiai
Sudžiūti. Jose
Sugulę sluoksniai

Dulkių.
Kaip sakoma:
Iš dulkių
Į dulkes. Koma

Apims ir užliūliuos,
Ateis mirtis ir užbučiuos. Tai, kas
Kažkada
Prasidėjo, tas
Kažkada

Turės baigtis.
Tai normalu.
Beldžiasi mirtis
Ir nemalonu

Žinoti, kad ji
Atėjo pas mane.
Kai ji
Pasiglemžė

Praėjusias kartas, - tylėjau.
Raudu, nes laikas jau...
Gundo
Širdis.
Proto

Balsas
Stabdo.
Kūnas

Ir siela
Dar nesubrendo.
Ne gaila
Metų. Atkando,

Prarijo nebūtis
Veltui švaistomą laiką.
Rami, šios dienos stotis,
Brandina vaiką.

Diena.
Protestas! Prieš ką?
Kodėl maištauju?
Kas mato šitą maištą –
Juokiasi. Rodos nejuokauju,

Bet kam iš žmonių
Rūpi sielos
Savijauta? Vilkų
Gauja. Senokos

Mintis kažkada
Buvo širdžiai
Miela. Dar kažkada
Draugas išmintingai

Išsireiškė: gyvenimas – toks, kokį
Jį darai. O ar tu pats gyventi moki? Vidinis nepasitenkinimas
Kankina. Ir nežinau,
Ar aš pats, ar likimas
Jausmo priežastis. Jau

Nesvarbu. Yra
Taip kaip yra.
Klausymas, - kaip tai
Pakeisti? Klaidingai

Žengti nesinori.
Suklysti
Lengva. Apriori,
Linkęs slysti

Žmogus į susinaikinimą.
Tad kam dėkoti už išgelbėjimą?

Pusiaudienis.
Kūdikis blaškosi
Tarp žaislų.
Meškiukams šypsosi,
Dramblį už ausų

Tampo. Mašinėles
Svaido. Lėles
Už stalo sodina.
Beždžionėles kankiną.

Ne įtaria, kad dar šį
Vakarą, teks vargti.
Toli nuneš ir ryšį
Teks palaikyti

Tik laiškais
Iliuziniais. Raudonos karvės pelenai
Ir lietaus lašai
Purvina siuntusius,
Tam, kad mirusius

Apvalytų. Tiksliau
Lavonui jau
Nebepadėsi. Norėjau

Pasakyti – nuplauna
Nešvarą nuo gyvo.
Išsklaido atminimą
Velionio. Apmaudo

Likutis dar dirgina,
Bet atodūsis dar vienas
Ir nebeskauda, praeina.

Diena.
Senai jums nerašiau. Senai. Nebuvo reikmes, nes keletą mėnesiu galėjau jus pamatyti, bent kartą per savaitę. Nebuvo poreikio kalbėtis su įsivaizduojamais sūnumis.
O dabar vėl priverstas rašyti laišką ateičiai. Myliu jus mažyliai, neįsivaizduoju kokiame pasaulyje jus augate. V. nuolatos pyksta. Pastebėjau, kad ją veikia sezoninė depresija. Kai pavasaris, ruduo kažkas jei nutinka. Kažkoks krizinis laikotarpis. Susipyksta su savo tėvais, seneliais, su manimi. Ir kuriam laikui mūsų bendravimas nutrūksta. Ji manipuliuoja jumis. Jūs žaisliukai ego rankose. Tai liūdina, kad pirmoje eilėje ne jūsų poreikiai ir jūsų lavinimas, o ambicijos ir principai.

Diena.
Ar norėtumėte nueiti su manimi pasivaikščioti prie jūros? Paklausiau savo vaikų. Tik prašymas jūsų nepasiekė jis užstrigo laide ir tas kamštis, neleidžiantis informacijai tekėti yra V.
Paskambino ir pranešė, kad atsisako alimentų. Paskui persigalvojo ir paprašė sumą padidinti, nes kitu atveju kreipsis į teismą. Kol kas mokėti daugiau nei iki šiol negaliu. Paprašiau sąskaitos nr., kad galėčiau pervesti, iki šiol mokėjau grynais, bet po to kai pagrasė teismu, supratau, kad teismo, bet kokiu atveju neišvengsiu. Tad metas pradėti mokėti oficialiai. Ji atsisakė. Nesuprantu šios moters.