Trumpiausias kelias Namo-149

Abi priešingos stovyklos ėmė stūgauti ir skanduoti kovos šūkius. Pagal taisykles, Kanapinis ir Lašininis susitikę aikštės viduryje, žvairuodami vienas į kitą, pasitarė ir atsitraukė kiekvienas prie savo legionų. Senos žemaičių tradicijos nebuvo užmirštos ir jas visada prisimindavo. Šiandieną ši diena atėjo, ir vėl-prisiminė praeities Karžygius. Prisiminė  Mėlynųjų vandenų kautynes, -šis paprotys buvo neužmirštas, -turėjo nulemti kuri pusė pradies puolimą pirma. Tai senos tradicijos iš praeities, kai mongolų ir lietuvių kariomenės pulkai susitikę kovos lauke, pradėdavo mūšį. Nugalėtojo dvikovoje karžygio pusė pradėdavo puolimą pirma. Kai dvikova baigiasi abiejų mirtimi ar abiejų kitą negale, abi galybės pradėdavo puolimą kartu. Pradžia visada būdavo labai baisi.
    Šį kartą, pagal abipusi susitarimą, žuvusiu neturėtų būti, bet, -ropomis išropuoti teks nevienam.  Jungtinis būgnininkų orkestras  ėmė muštį bugnais, -paskelbė dvikovos pradžią. Į aikštę, sukdami kulėm ir pančiais išėjo keturi karžygiai; sukdami pakulines kules iš Lašininio pusės; Vytuks Kapšis  su ginklanešiu  Peteriu Gražučiu, o iš Kanapinio pusės, Elegija Masiulija lydimas ginklanešio Untino Gugio . / Eee, -dabar Samurajui Kamikadzei buvo viskas aišku; apie ką kalbėjo Elegija Masilija karčiamoje, -kalbėjo, kad kai viskas išaiškės, Lietuvoje bus linksma gyventi/. Sugdami ir plakdami ginklais per galvas, per pečius, per nugaras, žemiau plaučių, buvo sunku išžiūrėti kas ką plaką, -viskas sukosi, kaip vėjo sukeltas vėsulas, - kaip dvi priešiškos kovojančios pusės dėl grobio ar įtakos, - Sukurys sukosi slankiodams po aikštę kelias minutes, -gal trys, gal penkias, kol pagaliau pradėjo slopti. Nurimus, pasimatė kaip keturios butybės perkrito, - po geros pauzės atspeikėjo ir nuropavo į nuošale, į savųjų pusę. Ten jais pasirūpino, - vienoje pusėje Daktaras Arvydas su sanitaru Justijonu, antroje pusėje nukentėjusius priglaudė Garlekio „Laumžirgis“ pilotas Adndrius Lapinas su gailestingąja sesute Rasa. Samurajaus –Kamikadzės septyni palydovai-piligrimai, buvo geri katalikai, -visada  buvo pasruošę užjausti ir primti nukentėjusiosius iš abiejų pusių; uždėti kompresą, atnarintį išnarintą pirštą ar kokią kitą galūnę, -slaugytojų darbas.
          Praėjus kelioms akimirkoms prasidėjo; Lašininis ant šerno. Kanapinis ant ožio, -Vienas su kule, –antras su trigysliu pančiu. Dvi galybės, kaukdamos;-Aaaaa, -vieni sugdami kules, -Uuuuuu, -antri plakdami pančiais, diržais, bizūnais susiglaudė, - susimaišė į vieną didelį spiečių. Ginklai neskambėjo kaip plienas, tik girdėjos dūslūs smūgiai ir dėjonės. Po kelių minučių, pasrodė pirmosios aukos. Jos, kaip tranai, ropomis ropojo į aikšties pakraščius ir dėjavo. Žūrovai užjausdami, pritardami dejonėms ošė: -Aj-aj-aj, -Uj-uj-uj... Šiaip jie nepalaikė ne vienos pusės, tik laukė kuo viskas pasibaigs.  Aprimus kautynėms, pasimatė pirmėji nugalėtojai. Lašinininio šernas Valentinas nurūko į giria, bet neužilgo, Indrė Makarka pranešė, kad buvo Baradavkino sumedžiotas iš šautuvo su optiniu taikikliu. Kanapinio ožys Valdemaras nuskuodė į tvartą pas ožkas, net į Šalčininkus. Lašininis gulėjo ant žemės ir leido garus, -jo kariauna sėdėjo aikšties pakraščiuose leisgyviai, dėjavo ir garavo. Po mūšio paiškėjo, kad kraujo nebuvo, tik po visotino patikrinimo paiškėjo, kad  keletas dingo be žinios. Vėliau, taip pat paiškėjo, kad  kai kurios partinės sektos gerokai nukraujavo. Nukraujavo pačiame jiegų žydėjime, - apgaubti žmonių pasitikėjimo, meilės ir vilties. Visas triūsas, -šuniui po uodegą. Paiškėjo, kad šios, XX amžiaus pradžios  kautynės, visdėlto sudavė stiprų smūgį į paširdžius visoms partinėms bolševikinės pakraipos ektoms, šimtmečiui į prieki, - net į 2016 metus. -Vot tai štuka... Ypatingai, skaudų smūgį gavo „Liberalision“ sekta. Kanapinis, su savo legiono likučiais, -su išgyvenusiais burių vedliais;grandiniais ir kapralais, sunkiai linguodamas, dasigavo iki Štabo priimamojo, pas Apuoką Zenoną persidislokuoti, ir sustiprintais, naujais sąstatais, užsiregistruoti.  Susidarė nemažas skaičius; net 14, - šiokių tokių vergetų rūpintojielių atsirado. Po ketvirčio nepriklausomos Lietuvos gyvavimo amžiaus, jos atrodė neišaugusios, nedasivysčiusios ir blankios, -panašu, kad tai ne  partinės sektos, bet trmpam subėgusios pasipinigauti laikinos gaujos;-pasitikėjimo gyventojams nekėlė ne viena.  Tai Šturmanui Geležėlei ir Generaliniam Štabui kėlė labai didelį rūpestį. Jei iš jų liks dvi ar trys, -bus Lietuvos žmonių pergalė, jei neliks nei vienos, -bus apsoliuti pergalė, nes Apsoliutus blogis bus pagaliau nugalėtas. Lietuva galės didžiotis teisingu savo pasirinkimu, nes pagaliau Lietuvos žmonės bus atradę teisingą savo Valstybės kūrimo, pažangos ir klestėjimo kelią, civilizuotame, -demokratiniame  pasaulyje.  Po pasaulį išsibarstę Lietuvos vaikai, supratę, kad 2016 metš rudenį, įvyko esminis lūžis Tėvynėje, galės ramiai sugrįžti į Lietuvą, į savo gimtosius Namus ir kurti kitokią Lietuvą, -kitokią nei kurią žadą laikantys savę „išrinktaisiais“. Jie sugrįžę, kurs Lietuvą sau, savo vaikams ir ateinančioms kartoms.
  Šturmanas Geležėlė iki alkūnės sukišo ranką į kišenę, -suskambo metalas ir ištrukęs ranką, paskambino. Saujoje laikė, senas antikvarines monetas. Atrinkęs vieną sidabrinę monetą, padavė Valdui: -Apžiūrėkit ir pasiųskit sekančiam. Moneta ėjo per žiūrovų rankas, ją atydžiai ir pagarbiai apžiūrinėjojo, - perskaitę; „Tautos jiega vienybėje“, siuntė ją greta sėdinčiam. Seną, tarpukario, 10 litų sidabrinę monetą, su Didžiojo Kunigaikščio Vytauto profilių ir užrašytais žodžiais „Tautos jiega vienybėje“ atrakins visų čia ęsančių ant Šatrijos kalno Širdis, ir ne tik čia, -atrakins Širdis visoje Lietuvoje. Atrakins visoms Pasaulio  tautoms, nes tai niekam neprieštauja, o priešingai, -vienija..  Būkim visi ištikimi šiam priesakui.                                 
      Šatrijos kalnas ošė ir skandavo: -Vienybė, -Vienybė, -Vienybė. - Mes laimėsim, -Mes laimėsim... -Šalin Korupciją, -Šalin partines sektas... -Šalin  bolševikinių  pažadukų ir melagių gaujas...
                  Žemaičiai, susirinkė  prie Šatrijo kalno, pritarė žemėčiui-rašikui Jonui Mačiuliui –Maironiui, ir kartu su Bažnytinių chorų traukė toliau:
                                               
                                                  Už tai, kad kentėjomme nenusiminę,
                                                  Nors slėgė nelaisvės našta;
                                                  Kad josios sulaužėme grandį gelžinę
                                                  Tik ištverme darbo reta.