+ Daryk

Jau daug dienų tau rašiau,
O atsakymo vis dar nesulaukiau.
Kodėl? Jei piktinu, tik pasakyk
Ir dingsiu, jei malonu, - atidaryk
Duris, atverk širdį.
O gal abejinga,
Nerūpi ką ausys girdi,
Ar komplimentą, ar klastingą
Žodį? Kita vertus taip – geriau.
Abu žinome. Kad tik žaidžiau.
Kartais atrodė, kad jausmai
Gilūs ir tikri... žudžiau, naiviai
Klabėdamas. Aštriu liežuviu
Padariau save svetimu, praeiviu. 105
Šaltos
Naktys
Baltas
Skystis
Sustingo,
Prilipo
Prie lango.
Sniego
Pusnys
Paslėpė,
O mintys
Susitepė.
Nešvarios
- Jos.

106
Praėjo metai, jėgos išseko,
Nuvyto ir išglebo
Kūnas. Jaunystėje teko
Ragauti ir gero ir blogo.
Pasenau ir rodosi veltui
Išvaisčiau dovanotą laiką.
Vartau savo bylą. Budeliui,
Tikriausiai, už viską
Ką padariau – leista
Du kartus pakarti.
Susimąstau. Keista,
Kodėl dalia karti
Nesunaikino? Tikriausiai
Manęs gailisi, tikriausiai. Nuolatinės ligos
Išsekino moterį.
Tvarkingai apsirengusi,
Šukuosena daili,
Bet šiandien ji
Ji vis dar nešvari,
Dėl to prisidengusi
Burną. Geri
Arbatą. Tyli.
Jei kas prisiartina
Sakai: nešvari,
... Noriu pabūti viena.
Po kelių dienų panirsi
ir išsivaduosi.

107
Įtariu, kad ledai
Pajudėjo, ištirpo
Širdis. Senai
To laukiu. Apkarto
Dienos laukiant
Pavasario. Klausant,
Daug ką supratau.
Žinai ką, nieko tau
Neturiu pasakyti.
Tiek ilgai tavęs
Siekiau... ką daryti,
Per daug skirtingi mes.
Aš siekiu savo idealo,
O tu savo galo. Po stogu,
Visa erdvė,
Nakties metu,
prisipildė
negero
kvapo.
Geltonas
Lavonas
Ant stalo.
Šypsosi,
Nes sulaukė galo.
Ilsisi.
Tarsi mirę... net daiktai,
Indai, kėdės, įrankiai.

108
Kaip apmaudu,
Maniau, būsime abu
Iki senatvės.
Triukšmingą gatvės
Vaizdą aptikau tavo
Akį. Savanaudiški
Elgesio standartai gyvavo
Minioje. Absurdiški
Įstatymai, norai
Ir vertybės.
Nusilenkei noriai
Įgeidžiams tuštybės.
Naivu.
Vaikiška. Pasemtas tyro
Šaltinio vanduo.
(Žinančio vyro
Rankomis.) Asmuo
Apšlakstytas
Tampa švariu.
Šis įstatymas
tapo neaktualiu.
Panirk nors į pačią
Gelmę. Nėra pelenų,
Kad išlaisvintų iš pančių.
Iš plaučiu
Veržiasi kosulys.
Kas išklausys?

109
Ką gi, metas pasakyti
Sudie. Prašau nepykit.
Pasistenkit
Užmiršti ir nekeikit,
Nesvaidykit
Strėlių man nusisukus.
Draskykit
Mano laiškus.
Bus lengviau.
Ir pagaliau
Taip, šiuo metu, elgtis
Teisinga. Lemtis
Dabar tokia, jei pasikeisime,
Tada kitokio nuosprendžio sulauksime. Liūdinu tave tylėjimu.
Prakeikta apatija.
Asmeninių laimėjimų,
Kad įveikčiau stichiją
Nepakanka. Noriu
Eiti. Pailsėti po sparnais,
Globėjo sveikstu,
Tik to nejaučiu. Silpnais
Pirštais atverčiu
Knygą ir pasineriu.
Žuvimi pasiverčiu.
Ir vėl tyliu.
Šiandien šis veiksmas,
Tikrai, - prasmingas.

110
Jei nutarei ilsėtis,
Ilsėkis iš esmės;
Jei nori kalbėtis,
Netuščiažodžiauk be reikmės;
Jei pieši, - piešk
Visa siela, pasinerk
Į darbą, nešk
Junga, atsigerk;
Numalšink
Troškulį; pavalgyk
Ir kilk;
Imk
Gerą, pilnakraujį gyvenimą
Ir naudokis kol galima. Bangos plakasi į
Indo kraštus.
Atsargiai imi
Raudonus pelenus,
Juos skandini
Nebūties jūroje.
Kedro šakelėje,
Žolės lapelyje
Įsipynė margaspalvė
Virvelė, lyg kirminas.
Vieną paukštį papjovė,
Kitas buvo paleistas.
Pasveikai?
Pagaliau.

111
Leidai ateiti iki čia,
Gal dar leisi dėti
Vieną žingsnį? Slapia
Dovanojai gyvybę, įkvėpti
Leidai. Visą vaikystę
Kaip našlaitį maitinai,
Dažnai iškrėsdavau kvailystę,
Rykšte išgadinai... 
Kantrybe apsivainikavęs ugdei,
Bėdomis ir badu lavinai.
Sielos sodą ravėjai, karpei,
Sąžinę ten pasodinai.
Dėkoju. Jei gyvenimo šaltinis bus užtvertas,
Tada kokia prasmė, kodėl buvau sutvertas? Prakeikimas liovėsi
Kankinęs. Depresija
Praėjo. Dar tęsiasi
Izoliacija.
Paėmė peilį
Ir nupjovė
Plaukus, gyvaplaukį
Kiekvieną pakirto.
Ir nugaros,
Ir krūtinės,
Ir barzdos...
Pakilo dūmai
Ir dingo
Visi sunkumai.

112
Gyvenimas priminė vaikus,
O daug dienų praėjo.
Buvau pamiršęs tuos laikus
Kai buvome kartu. Prasidėjo
Vidinis kraujavimas.
Suplyšo indai ir pasruvo
Siela. Apimtas
Neapykantos ir žiaurumo
Panorau perkasti ir priešams
Gerkles. Pabudau ryte
Iškankintas, pirštams
Pavyko nuvyti
Egzistencinį siaubą. Vis dėl to
Pasąmonėje nuosėdos užsiliko.  Sėdime prie plataus kelio,
Abiejų sielos suteptos.
Prie pelėsio, prie mirusio
Prisilietė rankos.
Ji tvarkinga tik lūpas
Skraiste prisidengusi.
Jis susitaršęs plaukus, drapanas
Užsimetęs ant pečių. Ausy
Skamba perspėjimas:
Nešvarus, nešvari.
Širdis kantri
Laukia aplinkinių ir artimų
Pagalbos, kad pagirdytų
Ir pamaitintų.


113
Metai bėga, sensta žmonija,
O išminties vis mažiau.
Vis stipriau sąmonės agonija
Apima, vis dažniau
Išlepinti ir silpni
Bevaliai kūnai pasiduoda
Įgeidžiams. Supilti
Į vieną aruodą
Ir gėrio,
Ir blogio
Grūdai. Mažai kam rūpi
Kaip iš tikro... Trapi
Nykstanti ir neaprėpiama begalybė
Virškina žmogaus kasdienybę. Raudoną
Galviją apėmė
Raudona
Liepsna. Užkopė
Į viršūnę
Ir nusileido
Kedro šakelėmis
Ir žole, ir siūlo
Vijomis
Į pelenus...
Rankomis
Į indus
Surinko ir išnešė už miesto vartų.
Parneš, kai reikės sielai vaistų.

114
Viskas gerai.
Esu sotus.
Gyvenu ramiai.
Gal tapau neveiksnus?
Sąstingis apėmė
Sielą, sąmonę.
Kažkokia nesąmonė.
Gyvenome
Taip daug metų,
Būtent šiandien... Ir
Man nejauku
Kvėpuoti ir
Džiaugtis tuo ką turiu.
Dar truputi ir neurotiku tapsiu. Kokia mano kaina?
Aš laisvas, bet vergu
Galiu tapti rytoj. Išeina
Minutės, sensta vargų
Alinamas kūnas.
Ar mano kaina,
Dėl to mažėja? Būras
Esu. Žinau I. Kantą,
Bet jo minčių nesuvokiu
Iki galo. Dėl to nesikankinu.
Jei save pažadėsiu
Tau, kiek pinigų
Reikia, kad išpirkti
Galėčiau, kiek duoti?

115
Vėl susitikome,
Ne šiaip sau.
Surinkome
Mintis. Šou
Tuoj prasidės.
Kažkas juoksis,
O kas gedės.
Kai baigsis
Liūdėdami eisime
Kas sau.
Kiek dar kovosime?
Prašau
Gyvenkime taikiai,
Nes esme 1  gimdytojų vaikai. Prakeiktas mano
Pyktis ir neapykanta.
Pakėliau savo
Prakaitu aptekusią kaktą.
Nešvarus jautis
Netinkamas karaliaus
Stalui. Žinantis,
Tegul įvertina mano kaulus
Ir turintis,
Tegul išperka
Dantis
Ir seną karką.
Paleisk į pievą,
Kol šviesi diena.

116
Įsirėmė į sieną,
Po mentimi skausmas
Susuko lizdą.
Ausyse gausmas,
Akys įsitempusios
Ir krauju pasruvusios.
Šilta ir jauku.
Jis čia, o kitas lauku
Keliauja renka
Laimę ir sotumą.
Vakar ištiesei ranką,
Davei artumą
Ir meilę. O šiandien ištiesei
Tam kad paimtumei. Mano namai –
Ši gatvė.
Vėjai
Atnešė
Dulkes. Debesys
Palaistė gėlynus.
Pilkas ilgesys
Nudažė laukus.
Gražūs mano
Namai. Džiūgauju
Ir atiduodu į tavo
Rankas... Skaičiuoju
Savo dienas.
Hm, esu laimingas.

117
Mintys išsakytos
Vakar sutrikdė ir nuliūdino.
Gyvenimas nesutvarkytas.
Grubaus egoizmo
Vaizdas atsivėrė.
Patikėti buvo sunku.
Alkoholio negėrė,
Bet apsvaigusi ir kitų
Žmonių, jų reikmių,
Jų poreikių,
Nemato. Tik savo
Troškimą... Nesuprato
Kodėl netenkina to ko ji
Reikalauja ir nori.  Skauda galvą
Ir mintys
Išsilakstė po lauką.
Viltis
Pasveikti palaiko.
Laukiu kol pasieksiu
Laiko
Ribą, tada atiduosiu
Už visus sėjos
Metus, visą būsimą
Derlių. Jos
Avelės į aptvarą
Sugrįš. Būsiu sveikas,
Guvus kaip vaikas.

118
Kiek daug
Nebaigtų darbų!
Kiek daug
Neužrašytų minčių!
Šiandien sustok.
Būk geras, palauk.
Truputi pagalvok.
Išmesk lauk
Liūdesį, nerimą
Ir kasdienį vargą.
Sielos grimą
Nuvalyk. Sargą
Atsiūs dangus
Kol ilsėsies ramus. Tai klaida.
Na, tada
Sukandžiotą
Ramybėje palieka.
Padengia
Nuostolį.
Dar prideda
Pinigėlį.
Tai – penkta
Dalis.
Tai – bauda,
Kad „vagis“
Ateityje pagalvotų
Ir daugiau nevogtų.

119
Mano mylimas bičiulį,
Pripratau prie smurto,
Sumuštas guli
Ir manai: „sukurto
Pasaulio tokie dėsniai. „
Jautiesi nereikalingas,
Pešasi sutuoktiniai
Ir atrodo: tu kaltas.
Kyla noras lėkti,
Slėptis, gintis.
Tik nuo ko bėgti?
Turi rengtis
Mūšiui, su praeitimi
Ir savimi. Keturis metus
Tave auginau.
Kaip savo vaikus
Pamilau.
Dabar atiduodu
Vaisius.
Kiek uogų!
Puikius
Atsiminimus
Subrandinau,
Kaip saldainius.
Linkiu tau
Gero
Gyvenimo.

120
Nurimk,
Nubrauk
Ašaras.
Vargas
Vieną
Dieną
Liausis,
Baigsis
Ir išnyks.
Tarsi šviesulys
Spindės veidas.
Praeities aidas
Ateis, bet nesuprasi
Kas tai, nes jau užmiršusi. Aš vargeta ir tu.
Laukas neartas,
Nesėtas. Kartu
Sėdėjome. Šeimininkas
Pakėlė kviečius
Ir nunešė į aruodą.
Pakvietė svečius
Ir vargetas grūdą
Priimti, užlydyti
Juo skrandį,
Kišenes. Nupjauti
Ketinu savo dalį.
Eime kartu,
Vargetos mes abu.

121
Ar galiu
Paguosti,
Gal gėlių
Užuosti
Norėtum?
Atsigautum.
Pabustų susenęs,
Suglebęs
Moteriškumas.
Aš toli.
O buvęs artumas
Peni
Vaizduotę.
Nori?... Einu gyvenimo lyguma.
Su geležte rankose
Pjaunu tai kas pasėta.
(Tai kas kitose
Šeimose užgimė
Ir subrendo.) Krenta
Mintys, nuodėmė,
Žvilgsniai, lenta
Ant kurios ilsinu
Kaulus, lyg pavienės
Varpos. Lipu
Į kitą dieną. Minutės
Atskiria nuo to kas buvo.
Gerai, tai jau – ne mano.

122
Po kelionės nuvargusį
Kūną atitempei čia.
Užsimerkei, nurimusi
Šypsaisi, nes kančia
Ir laimė sumišusi,
Bet kuria akimirką
Gali pasidžiaugti. Buvusi
Diena virpa
Kaip aidas atmintyje.
Tiksliai nežinai,
Bet jauti, praeityje
Yra daigai
Kurie dabar sudygsta.
Kasdien stebuklai vyksta! Surištos varpos pamojo
Atsisveikindamos su
Tais kas jas užmiršo.
Šį negausų
Ryšulį paims kitos,
Darbo užgrūdintos,
Vargo išsekintos
Rankos.
Truputi duonos,
Truputi šilumos,
Truputi supratimo
Ir artumo
Ir gyventi darosi lengviau,
Pamiršęs pasijuto laisviau.

123
Pasirodė buvusi
Vaizduotės meilužė.
Truputi išdykusi,
„švytinti saulužė“.
Malonu buvo
Ją išvysti.
Flirtavo,
Įprato žaisti.
O aš einu
Laimingas.
Imu
Sultingas
Vyšnias. Jos
Bučinius... Hm. Sulinko šalčio
Ir alkio išalintas
Kūnas. Kraičio
Likučius išpaikintas
Nusinešė ir paleido
Kaip pūkus pavėjui.
Susikaupė sniego
Pusnys, praeiviui
Užkirto kelią,
Sulinko, gelia
Galvą atsiminimai,
Kur šypsenos, žaidimai?
Kur pavienės vynuogių
Kekės, kur uogos vargdienių?

124
Kokia tu žavi ir miela,
Tik ne man skirta
Mėgautis tavo švelnia
Ranka. Dar karta
Pažvelgiau.
Prisiminiau
Buvusių dienų
Flirtą. Sienų
Galybė ir pilkas
Tinkas padalijo
Pasaulį tarp... kaip vilkas,
Kuris surijo
Savo mylimą ir geidžiamą,
Bastausi ir laukiu kol baigsis žiema.  Kažkur toli
Svetimame vynuogyne
Nukrito keli
Vaisiai. Apgynė
Tavo teises
Pirmapradis ir davė
Kelias
Ašaras, šypsenas. Tave
Nubloškė darbai
Ir rūpesčiai į
Pasaulio kraštą. Vargai
Apsčiai
Apdovanojo. Tik tu -
Čia, o lobis me ten kur tu.

125
Liūdna, žaidi su manimi.
Nusisukau, o tu juokies.
Liūdna, ne dėl to, kad niekini,
O kad įspūdžių ir patirties
Pilna siela į tai jautriai
Reaguoja. Ne jau tai pirmas
Kartas? Ne jau neįtarei,
Nenumatei? Kirminas
Jau giliai. Nepaisydamas
Pakilau ir nuėjau.
Kasdienę buitį nešdamas,
Vėl pamiršau ko norėjau
Ir ko geidžiau, nes jau
Senai (tai atrodo) viską gavau. Riebi žemė
Dovanojo 7 vaisius.
Rankos paėmė,
Kur nešti pirmus?
Toli į praeitį,
O gal į ateitį?
Žiūriu, gyvenu
Apimtas abejonių.
Kai ant kalno
Sužibs ugnis,
Tada Achilo kulną
Pridengsiu ir žingsnis
Po žingsnio artėsiu,
Ir vieną dieną ateisiu.

126
Nuovargis
Į pyktis
Suspaudė galvą.
Veidas pakeitė spalvą.
Be reikalo
Pakėliau sparnus,
Istorijos galo
Nemačiau, žodžius
Tarsi stygas
Suplėšė ir numetė.
Galingas
Sustingdė
Kraują ir išskyrė,
Kitaip būtume mirę. Šiek tiek duonos ir vyno,
Ir aliejaus. Šypsena papuošė
Veidą. Visas gerbusis mano,
Bet kol kas rankos neperdavė,
Uždrausta pasotinti
Besotį ego.
Kam vargti,
Vargo
Sūnus ir dukros?
Padėk. Trupinys
Pasotins. Atsiras
Viltis. Kaip švyturys
Suplėšys nakties skraistę
Apšviesdamas ašigalį pašvaiste.

127
Kaip sudėtingai,
Kaip painiai
Dėstai mintis!
Įkarštis
Jaunatviškas
To priežastis.
Kol kas nepraktiškas
Požiūris
Aptemdė akis.
Blaškaisi į šalis
Nemanyk, kad viskas
Taip – paprasta, viskas
Dar paprasčiau.
Visada taip mąsčiau. Visą dieną dainavo,
Linksmino sielą.
Jau pavargo,
Bet dainą mielą
Dar virpina,
Griežia stygomis.
Atverk pilną
Aruodą. Rankomis
Atskirk dešimtą
Dalį ir pasotink
Dainų bernelį. „Rimtą
Psalmę atlikai, imk
Savo dalį,
Valgyk bernelį. „

128
Nusilpau.
Nebegaliu
Daugiau
Kovoti. Neturiu
Jėgų. Žinau,
Tai praeis,
Pavalgysiu skaniau
Ir vėl leis
Kūnas keliauti,
Kurti, dirbti.
Egoizmas stiprus
Išjudina visus.
Ir mane pakels,
Gyventi privers. Kai yra namai,
Yra ir jaukumas.
Pasaulio vargai
Nebaugina. Drąsumas
Gimęs ten vis dar
Neišblėsęs. Tu turtingas,
Aruodai pilni, ar
Dėl to laimingas?
Atskyriau dešimtą
Dalį ir paverčiau
Monetomis. Penktą
Dalį pridėjau
Viršaus. Kad visiškai lamingas
Būčiau reikia atstatyti namus. Tai langas.

129
Keli žodžiai,
Kaip sunku juos
Ištarti. Graudžiai
Ir linksmai dainuos
Dainas be žodžių,
Tarsi pianistas –
Išmokęs pjesių gražių
Virpins stygas.
Plaktukais daužys,
Plunksnomis tampys.
Liesis melodija daininga,
Abstrakti ir neprotinga,
Nes neranda priimtinos
Išraiškos, tau suprantamos. Nuo pasaulinės
Scenos nulipo
Artistas. Išaukštinęs
Karalių užsidirbo.
Nuo to atskyrė
Ir padavė Karaliaus
Tarnui. „Gyrė
Tave, tokio šaunaus
Tarno niekas neturi,
Todėl imk dovaną,
Apšviesk ką turi
Žvakės liepsna:
Mintis, namus,
Keturis kampus.

130
Šiandien šalta,
O tu šypsaisi
Tarsi nekalta.
Gal tik šaipaisi
Iš savęs ir gyvų?
Lydytu švinu
Užspaudė akis,
O tu vis
Juokiesi.
Džiaugiesi
Tuo kas
Buvo, kas
Yra. O kas bus,
Tas BUS. Atėjo treti,
O gal šešti
Metai. Vartuose
Stovi našlaičiai,
O maišuose
Duona. Prašalaičiai
Ima
Maitina
Save ir vaikus,
Užmiršę vargus.
Gerai, kad tolimus
Ir artimus
Karalius globoja,
Jų akis tausoja.

131
Veržiasi siela
Ir kankina,
Nemiela
Diena
Ir naktis.
Pyktis
Gadina.
Suima
Širdį. Virpu
Laukdamas
Kol kirvarpų
Graužiamas
Liausis. Džiūnu lyg medis.
Ech, galėčiau gyvenimu mėgautis. Jau atskyriau,
Jau atidaviau
Tarnui,
Dainorėliui,
Atėjūnui,
Našlei ir našlaičiui.
Nuvaliau
Sąžinę,
Išvaliau
Namus.
Pagaliau
Ramus.
Šypsausi, nes laimingas,
Niekam neskolingas.

132
Nelaimė
Išjudino.
Baimė
Grąžino
Norą
Gyventi,
Stimulą
Kovoti.
Atsitiktinai išgirstas
Žodis paguodė.
Vėl patenkintas,
Ir duobę
Užpylęs šypsausi.
Paklausyk, palenk ausį... Mano pirmas
Uždarbis,
Pirmas -
Vaisius.
Tai padėka
Ir atminimas.
Pirmųjų dėka
Buvau išlaisvintas.
Protėvius persekiojo,
Padarė vergais,
Bet išsikerojo
Giminės medis. Stebuklais
Buvau lepintas
Ir pakeltas.

133
Girdėjau, kad miegas
Užtvirtina tai, ką gyvendamas
Išmokai. O jei letargas
Tapo nuolatine būsena? Dirbdamas,
Valgydamas, mylėdamas
Snaudi. Tarsi daržovė
Pučiasi, siurbdamas
Materijos krūtį. Išrovė,
Po 120 metų
Tokį ridiką.
Nesnausk, tu
Gavai už dyką
Nuostabią galimybę
Puoselėti gyvybę. Tešla surūgo.
Motina atskirs
Truputi raugo
Ir sudegins.
Anksčiau
Atskirdavo
Daugiau
Ir nešdavo
Karaliaus tarnui.
Tai jo dalis.
Dabar pečiui.
Ugnis
Suryją pirmą,
Šventą duoną

134
Užgimė mintis užginanti siela.
Patingėjau jei suteikti formą,
Po minutės išsisklaidė, gaila.
Kaip pakeisti elgesio normą?
Pavargau netekti. Kiek dovanų
Iššvaisčiau! Prašau savęs,
Savo egoizmo, kad klaidų
Nekartotų. Esu pasiryžęs
Išgyti. Kada tai nutiks?
Nežinau. Gal, kai liks
Paskutinis grumstas...
Tada būsiu prispaustas
Priemolio. Būsiu laisvas,
Žemės aistrų nevaržomas. Dirvonuoja laukai,
Želia daržai,
Laukėja sodai
Ir plečiasi miškai.
Visa šalies žemė
Ilsisi nedraskoma
Plūgo. Prašalaičiai ėmė
Savaimę, dėsnių nokinamą,
Vaisių. Šiandien jis
Priklauso visiems.
Turtuolis, vargdienis
Ir laukinis gyvūnas. Jiems
Pasisiutinti suteiktos
Vienodos sąlygos.

135
Labai svarbų džiaugtis.
Dažnai sau ir kitiems
Tai kartoju. Trauktis
Pradėjau, piktiems
Kėslams leidau kartą
Užtrukti valios pasaulyje.
Kaip parazitas kerta
Savo šeimininką, taip kvailybėje
Semiu motyvus, jėgas
Ir priežastis. Tik kvailys,
Senstu, silpnėju. Kol kas
Galiu kovoti. Vėliau debesys
Ir dulkės kūną sudraskys
Ir sunaikins piktumo priežastis. Žemė ilsisi,
Ir tavo raumenys
Nuo įtampos ilsisi.
Dabar smegenys
Įtemtos. Palinkęs
Ties išminties
Lauku. Suvargęs
Semies
Naujų minčių,
Keistų žodžių,
Pasineri į praeitį,
Rinkdamas kitų patirtį
Artėji,
Kyli.

136
Tarsi dalgis skinantis
Pavasario žiedus
Lenkia baimė, mirtis
Išsirenka silpnus,
Neapsaugotus ir suryja
Plaučius. Minia būgštauja.
Jei kas sukosėja –
Dreba. „ Gamta juokauja“
Sako vieni kitiems.
Kartoja nieko nereiškiančias
Frazes. Ech, kvailiems
Teks dar kęsti kančias,
Kol supras priežastis,
Įsisąmonins paslaptis. Tavo jubiliejus.
Keliauji per pasaulį
Nejaunas, nesenas. Pavojus
Aplenki ir kyli
Mintimis ir leidies
Į prasmingą būtį.
Pasotina prievolės.
Jau du matus, nearti,
Nesėti, laukai
Duoda atsitiktinį
Derlių. Tavo vaikai
Ir vargdieniai ateina rinkti
Niekam nepriklausančių
Vaisių ir minčių.

137
Ilgai ir nuobodžiai teks
Mokytis, ugdyti kūną
Ir širdį. Trenks
Ir žemins savigarbą.
Tai normalu. Sunku
Pratybose, lengva
Kare. Daryk viską savu laiku
Ir tada bus lengva.
Kol jauna mokinkis,
Subrendusi mylėk,
Tuokis,
Vaikus gimdyk.
Šiandien jau nuvargai,
Ilsėkis, viskas bus gerai. Susirietė ragai
50 – metais.
Visi vergai
Paliko švytinčiais veidais.
Atėjo laikas
Eiti namo.
Šeimininkas
Pasodino prie stalo.
Pavaišino,
Pagirdė.
Žino
Abu... girdi
Laisvės balsą,
Kaip muziką, kaip valsą.

138
Naktis pridengė mano
Nešvarius darbus.
Bet sąžinė mano
Prasiskverbė pro plaukus
Į smegenis ir širdį.
Gėda, nes amžinybė
Nusinešė paslaptį
Ir paviešino prieš galybę
Buvusių ir busimų sielų.
Oi, kaip neramu!
Kaip išvengti geidulių?
Nesąmoningu kūnu
Pasinaudoja ir bėga
Palikdama kęsti gėdą. Prarastos,
Parduotos
Valdos šiais metais
Grįžta. Nes tai
Laikais žemės
Pievos, namai,
Kiemai kaime,
Daržai ir sodai
Buvo ne parduodami,
O tarsi nuomojami.
Dabar vėl, vargo priversti
Turtą perleisti
Į svetimas rankas, žmonės
Atgauna paveldą senovės.

139
Laukiu. Už minutės
Ateisi. Tikiu. Žinutės
Išraižytos ant snaigės
Krenta ant pilkos žemės
Ir kietą paviršių
Paverčia klampių moliu.
Virtau veršiu.
Ateik, kol nevėlu.
Ir išliek kraujo
Perteklių ant žemės.
Pasemk sauja
Smėlio ir nuo saulės
Paslėpk vėstančią
Plazmą auštančią. Jei parduosi butą
Dideliame mieste
(Gynybine siena apjuosta).
Lengvabūdiškumą, kvailybę
Turi šansą ištaisyti,
Prarastą
Sugražinti,
Turtą
Išpirkti.
Kol metų ciklas
Iki galo galvos neapsuko,
Sidabras – tai ginklas
Ir vartai, daug leidžiantys,
Bet ir varžantys.

140
Metai pralėkė,
O patirties
Nedavė.
Tik vilties
Žybsniai
Nakties
Mantijoje. Žingsniai
Ties
Riba sustojo.
Tarsi maldą
Kartojo
Ir skaldą
Trypė nesiryždami
Žengti. Paseno laukdami. Prabėgo septyni
Metai.
Visi
Audiniai
Pasikeitė.
Šiandien esu kitas.
Savaitę
Pakentėjau. Kitas
Kūnas tapo įprastas
Sielai. Taip keičiausi
Septynis kartus.
Žmonės artimiausi
Paseno ir aš pasenau.
Gerai. Ramesnis tapau.

141
Pasiūlei išeiti.
Sutikau ir išėjau.
Tokią išeitį
Priėmiau,
Nes pamaniau,
Kad tai išspręs
Problemą. Supratau,
Kad mes
Abu blefavome.
Kodėl meluojate?
Niekur nenoriu eiti,
Ir tu jauti
Baimę, kad dingsiu
Ir niekada negrįšiu. Aš tau skolingas,
Tu man skolinga.
Metas audringas
Atėjo, garbingą
Gyvensena tapo
Privaloma. Vienas
Kitam po
7 metų skolas
Atidavėme.
Gyvename
Laisviau,
Daugiau
Laiko skiriame pažinimui
Ir dėkojame likimui.

142
Keista, kartais norisi
Apglėbti visą pasaulį,
Pamaitinti išalkusį
Ego. Laisvąjį šaulį
Sveikinu sužeidusį
Obuolį ant vaiko
Galvos. Įraudusį
Skruostą priglaudė, sutriko
Poetinis „aš“, nes pavojus
Privertė pažvelgti į tai
Kas svarbu. Herojus
Daug norėjo, o pasirodė, tai –
Niekas. Leido laisvai kvėpuoti,
Tai pakankama priežastis dėkoti. O jei svetimšalis
Skolingas, tada
Antstolis
Reikalauja
Ir ieško būdų
Atgauti skolą.
Jokiu būdu
Nedera atleisti. Bloga
Bus ir tau ir kitiems,
Nes įpras imti.
Bus pamoka tiems
Kurie jau įprato apgaudinėti.
- Taip?
- Taip.

143
Bičiuli,
Broli,
Buities
Ir sielos
Vargus nešėme
Kartu jauni būdami.
Kartais kovojome,
Laikydami
Savo, subjektyvią
Nuomone tiesa.
Skubėjome gatve
Pamiršę šviesą,
Kuri šildė, kai buvome
Vaikai... Praradome... Mano kieme
Tai gali pasirodyti
Keista. Paėmė
Žandikaulį,
Mentę, skrandį.
Tai dovana.
Skriaudi
Savo kūną
Atskirdamas
Šiek tiek mėsos.
Atlikdamas
Prievolę gauni naudos
Daugiau nei prarandi.
Ink žandus, pečius, skrandį.

144
Buvai juokingas
Ir žavus vaikas.
Būdas ugningas.
Kojas ir rankas,
Neturėjai jėgų
Ir valios, sulaikyti.
Jeigu
Metai išbarstyti
Be prasmės
Susirinktų
Ir jaunystės
Jėgas grąžintų!
Kukliau eikvotum,
Daugiau galvotum. Jaunas šaunuolis
Apaugo gaurais.
Puikus naivuolis
Lakstė laukas.
Įsirėmė ragais
Į stiprias rankas.
Aštriais peiliais
Nukirpo garbanas
Ir paleido pliką
Į pasaulį. Augink
Savigarbą, tai dovana
Karaliaus tarnui. Skink
Žolę apsvaigęs,
Rydamas seiles.

145
Manipuliuoji manimi,
O aš tavimi.
Ir abu dėl to nesame
Laimingi. Išsiskiriame.
Persikreipia veidai.
Sukąsti dantys
Saugo, kad keiksmai
Lyg ietys
Neišsprūstų.
Vargų apstu.
Visiems pakaks.
Kada ataks
Akys
Ir ausys? Buvo rytas,
Lauke sustingę
Medžiai. Gripas
Liovėsi. Dingę
Grįžo laimingi.
Pašventė buities
Daiktus (turtingi
Ir vargšai) Būties
Kūrėjui, o dalį
Atidavė šiaip.
Juos gali
Nešti į rūmus, taip
Priimta, o šios
Tarnai išrūšiuos.

146
Mokinu save džiaugtis.
Net slegiamas vargų
Stengiuosi šypsotis.
Daugybe sargų
Pastačiau ant ausų,
Burnos ir akių,
Kad nešvaros ir liūdesio
Dulkių neprikristų. Ilgesio
Ir nebūtų sapnų
Kartais viliojamas.
Suklumpu.
Paslapties žinojimas
Pralinksmina,
Nuskaidrina. Klusnus galvijas
Ir naminis paukštis
Įsitempė. Vijas
Nutraukė, raištis
Palaikantis gyvybę
Buvo atpalaiduotas.
Pasitikėjimą, stiprybę
Prarado.  Buvo atiduotas
Pasauliui, o dabar vėl
Paimtas. Grįžo į pirmapradę
Būseną. O kodėl
Būtent taip? Esame gavę
Tradiciją būtent taip
Ir ne kitaip.

147
Nematau perspektyvos.
O dėl ko? Gal kreivos
Akys, o gal dėl to,
Kad jos nėra? Ko
Norėti, jei stengiuosi
Apčiuopti tai kas šiandien
Realiai neegzistuoja! Viliuosi,
Kad išsiugdysiu kantrybę, šen
Bei ten blaškydamas
Mintis sugebėsiu pajusti
Ateities kvapą. Mąstydamas
Galiu priartėti, bučiuoti
Iliuziją. Bet tai dar ne viskas...
Turiu mokytis kaip mažas vaikas.
Ar paukštis
Karštakraujis,
Ar laukinis
Gyvis jis?
Dabar tai
Nėra svarbu.
Staigiai,
Įgudusiu, grubiu
Judesiu
Ašmenimis užmigdė.
Padengsiu
Dulkėmis... sustingdė
Laikas kraują,
Pakirto auką naują.

148
Užmerkiu akis, tam
Kad suvaldyti aistrą
Būtų lengviau. Tau
Ne kliūtis, gaisrą
Gali sukelti įsiskverbdamas
Pro pirštų galus.
Švelniai virpindamas
Orą, ausų būgnelius
Užliejai saldžiu
Žodžiu, lyg peiliu
Prasiskverbė į skilvelį.
Ech, pasiutęs bernelį,
Kodėl budini meilę?
Pakentėk, mano meile. Tupėjo paukštė
Tarp smilgų,
Labai baigšti
Buvo. Baugu
Dėl atžalų.
Atėjo ir nuvijo.
Pakilo virš laukų.
Šalto vėjo
Gūsiai nunešė
Paukštės klyksmą
Angelui. „Mušė,
Skriaudė... linksma
Buvau nepaisydama
Netekties“, pasakė verkdama.

149
Jau vėlu,
Noriu baigti
Geru
Žodžiu. Dagtį
Apsvilusią
Paskandinau vaške.
Pavargusią
Dukrą miške
Paklaidinau. Atidėjau visus
Darbus. Atėjo metas kai
Privalu ilsėtis. Purvus
Išskalbsiu rytoj. Mano vaikai
Tai – mintys ir žodžiai
Ir darbai. Kaip baigti gražiai? Prarytą žolę
Ar atrajoji?
Pakelk koja,
Mano brangioji.
Parodyk, ar kanopa
Skelta. Nurimk,
Šiandien kilsime į kopą,
Už jos miškas. Imk
Jo spyglius
Ir jaunas karklo
Šakas, jo ūglius.
Prikimšk iki kaklo,
O paskui rajok,
P. tu piemenie, raliuok.