Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







B1 – C3
ADOMAS - (Martyno ir Eglės TĖVAS)
MARTYNAS – Adomo sūnus
EGLĖ – Adomo dukra
DOMAS – kaimynas 
AGNĖ – kaimynė
VIDAS – Martyno bendradarbis
VIKTORIJA (Vika) – Martyno bendradarbė
1 scena
Tėvo kiemas. T4vas sėdi prie stalo ant kurio šachmatų lenta su figūromis
Tėvas. Pavasaris šiemet ankstyvas... Gandrai sugrįžo... po pievas žarglioja... iš kur ten varlės?        miega dar turbūt... taip taip taip, tai sakai žirgas B1 – C3... och šelmis, manei nepastebėsiu... Viską aš pastebiu. Va, kad ir vakar Domas parsivežė grūdų maišą. Turbūt sėklai. Idomu kokių? Vėl vaidins ūkininką su šlipsu. Oi tie miestiečiai viską jie žino, viską išmąno, o jei derliaus nėr tai orai kalti...
Įeina kaimynas Domas
Domas. Labas Adomai. Su kuo šneki?
Tėvas. Labas. Na nešnekėsiu gi aš vienas... va zylė ant palangės nutūpė tai ir pakalbinau...
Domas. Adomai, žmonės kalba, kad kaime buvai lyg koks agronomas, visiems patardavai ką      kada sėt, sodint, kada derlių nuiminėt...
Tėvas. Žmonės daug ko prišneka.
Domas. Gal sakau ir man patartum kada geriausia būtų žirnius pasėt.
Tėvas. Žirnius? Kodėl žirnius?
Domas. Ai, Agnė taip užsimanė...
Tėvas. Žirniai gerai. Iš žirnių ir sriubą ir košę išvirsi, o mano Anelė ir blynus įsigudrindavo iškept... oi kokie gardūs blynai būdavo, niekas kitas tokių nemokėdavo iškept kaip mano Anelė...
Domas. Tai ar patarsi?
Tėvas. Nuostabus augalas tas žirnis... ankštis kaip kokia tvirtovė sauganti žirniukus nuo visokių negandų... auga ten, bresta, stiprėja viens prie kito prisiglaudę žirniukai, o va išlukštenk ankštį ir pabyra kas sau... ir nebesugaudysi...
Domas. Tai kada juos sėt?
Tėvas. Ar žemė jau atšilo?
Domas. Ant kalnelio jau atšilo.
Tėvas. Tai ir berk, nebelauk nieko. Kuo anksčiau pasėsi, tuo parazitai mažiau puls. Tik žemelę gerai išpurenk, ir laistyt gsusiai nepamiršk. O kai sudygs baidyklę pastatyk, kad varnas baidytų, o tai nuskabys daigelius tiek derlių ir tematysi.
Domas. Aš ir sakiau Agnei, kad pats laikas, o ji vis anksti dar, anksti...
Tėvas. Moteriškės reikia klausyt. Bet kartais reikia ir savaip padaryt. Pabambės, pabambės o kas pasėta tai jau nebeiškrapštysi.
Įeina Agnė
Agnė. Taip ir galvojau, kad tu čia. Labas Adomai. Tai ką vyrai tariat?
Tėvas. Kalbam, kad pavasaris šiemet ankstyvas.
Domas. Kaimynas sako jau ir gandrus pargrįžusius matė.
Agnė. Tai gal ir tavo paukštukai pargrįš?
Tėvas. Kad jiems ir savuose lizdeliuose rūpesčių pakanka...
Agnė. Ai tik jau nesakyk Adomai, kad nelauki... matau kaip vis sustingsti prie lango žvelgdamas į kelią...
Domas. Na ko pristojai prie žmogaus, ar pati mieste negyvenai? Žinai kaip įsuka tas beprotiškas darbų verpetas kai pameti laiko nuovoką. Ar ne dėl to į kaimą pabėgom?
Tėvas. Va pražys alyvos ir atvažiuos Martynas lynų žvejot... visada atvažiuoja... tu Domai ne žvejys nesuprasi kaip smagu laukt lyno kibimo, o paskui susigrūmt su auksašoniu galiūnu... nesuprasi... o Martynas atvažiuos ir trauksim prie ežerėlio... visada atvažiuoja...
Domas. Ir šachmatų partiją pabaigsit...
Tėvas. Ir partiją pabaigsim.
Agnė. Eime Domai, į parduotuvę reik nuvažiuot. Gal ir jums ko nupirkt.
Tėvas. Dėkui kaimyne, kad visko turiu. Kiek čia man tereikia.
Domas. Tai ačiū Adomai, už patarimą.
Agnė. Kokį patarimą.
Domas. Kokį kokį, vyriški čia reikalai. Eime.
Domas ir Agnė išeina
Tėvas. (Sėdasi prie šachmatų lentos) oh jau tie miestiečiai. Tai sakai B1 – C3...
2 scena
Martyno kontoros šurmulys. Darbuotojai laksto lyg pamišę. Vyksta intensyvus darbas.
Martynas. (kalba telefonu su laisvų rankų įranga) Aš tau sakau, parduok ir mažiau klausinėk... taip aš visiškai atsakau... palauk, kita linija skambina... taip Vika... kas skambina? Koks tėvas? A mano tėvas, pasakyk, kad perskambinsiu kai tik atsilaisvinsiu... Taip. Dar krinta? Stabdyk pardavimą... lauk... lauk sakau... (atjungia įrangą) Sumauta diena. Viktorija! Išvirk man stiprios kavos.  Pavargau.
Įeina Viktorija nešina kava
Vika. Prašau. Pailsėt tau reikėtų. Į žmogų nebepanašus. Nepietavai šiandien. Vien kava gyvas.
Martynas. Nėra kada ilsėti kai tokia pekla verda. Nėra kada.
Vika. Kiek taip trauksi? Visų pinigų juk neuždirbsi. (Skamba telefonas. Martynas nori atsiliepti, Viktorija jį sustabdo.)
Vika. Leisk atsiliepsiu, pasakysiu, kad tavęs nėra, kad būsi vėliau. Nesugrius pasaulis dėl vieno skambučio.
Martynas. Ai velniai nematę.
Telefonas nutyla
Vika. Na matai, reiškia ne taip ir reikėjo.
Martynas. O žinai, gal tu ir teisi, velniop viską. Lekiam kur nors į užmiestį. Įkvėpsime gryno oro pavasarį pasveikinsime
Vika. Lekiam. O tu tėvui paskambinai?
Martynas. Ne. Vėliau paskambinsiu. Kažkaip nenusiteikęs dabar. Pasakyk Povilui, kad mašiną paruoštų, aš tuoj ateisiu.
Viktorija išeina. Martynas ima telefoną ruošdamasis skambinti, bet apsigalvoja. Įeina Vidas.
Vidas. Martynai, čia praėjusio mėnesio ataskaita.
Martynas. Padėk kur nors, ryt pažiūrėsiu.
Vidas. Pažiūrėk dabar.
Martynas. Pasakiau ryt, vadinasi ryt. Aš išvažiuoju. Reikalų visokių ne telefoninių prisikaupė.
Vidas. Tu nors paskutinį puslapį šiandien pažiūrėk.
Martynas. Tu ką visai durnas, nesupranti ką sakau? Išvažiuoju aš. Dink iš čia su savo popieriais. Užknisot visi… žvilktelk čia, paskambink tam, pasirašyk, nesirašyk… užknisot, savo galvas ant pečių turit tai ir pasukit jas, smegenėles papurtykit. Aš jum už ką pinigus moku?
Vidas. Ok. Tik rytoj nesakyk, kad aš tavęs neperspėjau
Martynas. Varyk iš čia.
Vidas išeina.
Martynas. Vieni idiotai aplink. Aš ką vienas turiu viską padaryt ir už viską atsakyt. Koks kvailys pasakė, kad darbas žmogų puošia? Taip išeitų, kad kaimo runkeliai patys gražiausi turėtų būt. Knaisiojasi po mėšlą nuo ryto iki vakaro ir ką turi? Šūdą turi…
Įeina Vika. 
Vika. Mašina paruošta…
Martynas. Na ir puiku, lekiam.
Vika. Koridoriui sutikau Vidą. Susinervavęs kažkoks, sako išvarei net nepažvelgęs į mėnesio ataskaitą.
Martynas. Velniop jį. Važiuojam.
Vika. Aš pasižiūrėjau. Manau ir tau vertėtų.
Martynas. Vika nors tu nepradėk.
Vika. Aš rimtai. Situacija tikrai ne iš gerųjų. Ne mano kompetencija daryt išvadas, bet manau mes šūde iki kaklo.
Martynas. Oi kokie mes šiandien dramatiški. Gerai jau duokš tas proto bokštų keverzones.
Varto ataskaitas. Su kiekvienu lapu darosi vis nervingesnis
Vika. Ar tikrai taip blogai?
Martynas. Blogai? Ne Vika, neblogai. Šitoj situacijoj žodis blogai nevartotinas. Čia visiškas krachas. Supranti Vika krachas. Mes bankrutuojam… bankrutuojam…
Vika. Gal dar galima kažką padaryt, kaip nors išsikapstyt?
Martynas. Žinoma kad galima ką nors padaryt. Pavyzdžiui pasikart. Na žinoma… važiuojam į gamtą, tu juk norėjai… susirasim storą medį su tvirtom šakom ir pasikarsim… važiuojam tu juk norėjai…
Vika. Baik Martynai, visada yra kokia nors išeitis. Tau tiesiog reikia nusiramint ir viską ramiai apgalvot. Tu juk visada randi išeitis iš kebliausių situacijų. Martynai – nusiramint ir galvot.
Martynas. Kaip tai galėjo atsitikt, ką aš pražiūrėjau, ko nepamačiau?
Vika. Nusiramink, važiuojam namo, pailsėsi, išsimiegosi, arba paskambink tėvui, pakalbėsi paklausysi kaimo naujienų, nusiraminsi.
Martynas. Tik jo sapalionių man dabar ir betrūksta.
Vika. Gerai, tada važiuojam namo, o rytoj sugalvosi ką toliau daryt. Save grauždamas nieko nepakeisi.
Martynas. Nors gal ir yra viena išeitis…
Vika. Kokia?
Martynas. Važiuojam, ir nieko neklausinėk.

3 scena
Tėvo namai
Ateina Domas ir Agnė nešini dėžute nuo batų. Jaučiasi nejauki įtampa.
Domas. Vakar su Agne sugalvojom susitvarkyt palėpę…
Tėvas. Tai jau kambarėlį kokį nutarėt įsirengt…
Agnė. Visokių senovinių rakandų pilna…
Domas. Kai kurių net ir paskirtį sunku nuspėt
Agnė. Kažkaip vis nerasdavome laiko į palėpę užsiropšti
Domas. O ten pasirodo visas lobynas
Agnė. Net keista kaip sendaikčių supirkėjai neužuodė…
Tėvas. Galėsite nuosavą etnografinį muziejų steigt, madinga dabar.
Domas. Atrodo, kad  buvę šeimininkai viską į palėpę tempė, kaupė, nieko neišmesdavo.
Tėvas. Tokia jau kaimo žmogaus natūra – nieko neišmest. O gal kada prisireiks. Nors dažniausia nieko jau ten ir nebeprireikia, trūnyja ir tiek, ale išmest gaila.
Agnė. Gal ir gerai…
Tėvas. O ir kodėl reikėtų išmest? Vien dėl to, kad daiktas senas? Juk kiekvienas daiktas – ne šiaip sau daiktas. Kiekvienas turi savo istoriją, jei prakalbėtų kiek visko papasakot galėtų
Domas. Čia tu Adomai kaip pirštu į akį. Va ką toj palėpėj radom. (paduoda batų dėžutę)
Tėvas. Batus radot? Va kaip idomu.
Agnė. O tu atidaryk
Tėvas atidaro dėžutę, nervingai uždaro dėžutę, deda ją ant stalo.  nusisuka ir tyli.
Domas. Ką pasakysi Adomai?
Tėvas. O ką čia šnekėt.
Agnė. Taip išeina, kad tai tiesa?
Domas. Mes visą vakarą svarstėm kaip pasielgti. Rodyti tau ar ne.
Agnė. Nusprendėme pasišnekėti su tavim.
Tėvas. O ką čia šnekėti.
Agnė. Na bent jau kodėl visa tai mūsų palėpėj?
Tėvas. O kur daugiau galėtų būt?
Domas. matau nelabai nori šnekėt apie tai.
Tėvas. O ką čia šnekėt.
Agnė. Jei kada panorėsi – mes visada šalia. (ketina išeit)
Tėvas. Tas namas visada priklausė Šakėnam. Senis Šakėnas jį savo rankom pastatė, gal prieš šimtą metų. Kelios kartos čia ir gimdavo ir kalnelin išeidavo… Nuostabūs žmonės buvo… Darbštūs, paslaugūs, dievobaimingi… kaime niekas apie juos blogo žodžio negalėtų pasakyt. Su visais sutardavo, kiekvienam gerą žodį surasdavo… Tik lyg ir koks prakeiksmas lydėjo. Giminės moterys gimdė vien dukras, o sūnų kaip nėr taip nėr. Zigmas buvo paskutinis Šakėnų vyras. Žmona irgi dukterį pagimdė… vis padejuodavo, kad taip ir išnyk Šakėnų giminė… ir čia įvyko stebuklas. Po poros metų jiems gimė sūnus. Zigmas lyg pamišęs lakstė po kaimą negalėdamas atsidžiaugt, vaikams saujomis saldainius dalino, moteriškes tiesiog gatvelėje šokdino, su vyrais ir alaus stiklinaitę išlenkt nevengė… atrodė, kad laimingesnio žmogaus visame pasaulyje nėra… Ta proga nupirko motociklą… ir vis kartodavo “paaugs sūnus – jam atiduosiu”… visas kaimas užsikrėtė ta jo laime. Visi lyg geresni pasidarė…
Gesta šviesos. Muzika.
4 scena
Tėvas tvarko žvejybinę įrangą. Ateina Martynas ir Viktorija.
Martynas. Labas tėvuk.
Tėvas. Martynas. Labas sūnau. Kaip smagu tave matyt. Kaip tu čia dabar? Kokiais vėjais? Nei savaitgalis nei šventės…
Martynas. Susipažink tėvuk, čia Vika… Viktorija, mes kartu dirbam… na ir…
Vika. Laba diena, labai malonu susipažinti. Martynas daug apie jus pasakojo.
Tėvas. Ir man malonu, senai norėjus jus pamatyti. Kiek jau čia man beliko… galvoju taip ir neatsivež parodyti…
Martynas. Na ką tu čia dabar…
Tėvas. Net negirdėjau kaip atvažiavote...
Martynas. Mano mašina labai  tyliai važiuoja, tai ir negirdėjai. O ką negaliu tėvo aplankyti ne savaitgalį?
Tėvas. Žinoma kad gali, tik netikėta labai. Gal ilgėliau pabūsite? Pailsėtumėte, Viktorijai apylinkes aprodytum. Aš va meškeres lynams jau beveik paruošiau… turėtų jau pradėt kibti. Gal pažvejosime?
Martynas. Nežinau tėvuk kaip ilgai pabūsim. Viskas nuo tavęs priklausys.
Tėvas. Na ko mes čia dabar stovim? Sėskim.
Vika. Jūs pasišnekėkite, o aš eisiu po sodą pasivaikščiosiu. Taip gražiai obelys žydi.
Martynas. Eik Vika, Pasivaikščiok, o mes šnektelsim.
Tėvas. Na pasakok, Martynai pasakok kas pas tave naujo.
Martynas. Kas ten bus naujo. Dirbam, vargstam. Ryte į darbą - vakare namo. Taip ir sukamės. O tu kaip? Kaip sveikata? Turbūt sunkoka vienam tokiame amžiuje?
Tėvas. Nesiskundžiu… o ir kaimynai kai reikia padeda… ir maisto iš kaimelio parveža… va Domas obelis nubalino… geri žmonės… Agnė vos ne kasdien užbėga…
Martynas. Tai gal su Domu ir mūsų šachmatų partiją pabaigėt žaist?
Tėvas. Neeee čia mūsų partija. Gal pabaikim?
Martynas. Gal kiek vėliau… kada paskutinį kartą pas daktarus buvai?
Tėvas. O kam man tie daktarai?
Martynas. Na tavo amžiuje reikėtų daktarams reguliariai pasirodyiti. Maža ką…
Tėvas. Geriausi mano daktarai va... Miškelis, ežerėlis, paukštis čiulbantis medyje ankstyvą rytą… o kad sąnarius pamaudžia tai dar geriau, primena, kad judėt daugiau reikia...
Martynas. Eglė nebuvo  užvažiavusi?
Tėvas. Senokai jau bebuvo…užsiėmusi labai tikriausiai…
Martynas. Nežinau nuo ko ir pradėt…
Tėvas. Ką pradėt?
Martynas. Supranti… kai kas atsitiko…kai kas, nenumatyto ir neplanuoto… mano firma atsidūrė ant bankroto ribos…
Tėvas. Kaip tai … juk sakydavai, kad tau puikiai sekasi…
Martynas. Sekėsi puikiai, bet vienas kitas rizikingas sandoris ir viskas apsivertė aukštyn kojomis… viskas ką taip sunkiai sukūriau, dėl ko dirbau kaip juodas jautis, viskas šuniui po uodega, viskas…
Tėvas. Gal ne viskas taip blogai? Gal dar galima ką nors padaryti?
Martynas. Ką padaryt? Neturiu pinigų atsiskaityt su kreditoriais, o jie atsisako laukt. Nėra kitos išeities, tik atsiskaityti su kreditoriais
Tėvas. Turiu šiek tiek pasitaupęs…
Martynas. Šiek tiek? Cha cha.. Kiek? šimtą, du šimtus, tūkstantį? Tu neisivaizduoji apie kokias sumas eina kalba…
Tėvas. O Eglė? Gal ji galėtų pagelbėt?
Martynas. Nejuokink, ji gyvenime tokių pinigų neuždirbs tam savo grožio salone.
Tėvas. Tai ką žadi daryti?
Martynas. Turiu vieną idėją. Tai galėtų viską pakeisti…
Tėvas. Na?
Martynas. Reikia parduoti sodybą…
Tėvas. Kokią sodybą?
Martynas. Šitą sodybą. Galima būtų gauti nemenką sumelę. Pakaktų padengti visus įsiskolinimus… tu galėtum persikelti arčiau miesto, arčiau mūsų…
Tėvas. Kur persikelti? Kur arčiau miesto? Apie ką tu kalbi?
Martynas. Na pats pagalvok. Kasmet ne jaunyn eini, sveikata ne geležinė, mes su Egle
neprivažinėsim tavęs prižiūrėt…
Tėvas. Parduoti žemę kuri mus užaugino? Žemę kuri maitino… kuria vaikščiojo jūsų seneliai, kurią mindė mažos basos jūsų kojytės… žemę kuri mena kiekvieną mūsų atokvėpį, visus mūsų džiaugsmus ir vargus? Ežerėlį, miškelį… akmeninį rūsį, dar senelio statytą… negali taip imt ir ištrynt savo istoriją… negali sugriaut pamatų ant kurių stovi visas tavo gyvenimas...
Martynas. Aš neturiu kitos išeities
Tėvas. Išeities neranda tik protas, širdis išeitį visada suras.
Martynas. Visada kartodavai, kad viską padarytum, kad tik mes būtumėm laimingi…
Tėvas. Širdis išeitį visada suras.
Tėvas susirenka meškeres ir išeina.. Ieina Viktorija.
Vika. Atleisk, netyčia nugirdau jūsų pokalbį. Apie kokią sodybą jūs čia šnekėjot?
Martynas. Apie šitą sodybą
Vika. Apie šitą? Tu ką nori parduoti tėvo sodybą?
Martynas. Ką reiškia tėvo sodybą. Ji mūsų visų. Mano, Eglės. Isivaizduoji kiek ji kainuoja? Nuošali vieta, ežeras, miškas, tik vieni kaimynai ir tų - namas už kalnelio – nesimato…puikiausia vieta kaimo turizmo sodybai. Pirkėjų ilgai ieškoti nereikės. Patys kaip musės prie medaus suskris…
Vika. Parduoti? Bet juk čia tavo tėvas gyvena.
Martynas. Tėvas, tėvas. O ką tėvas. Be to jis jau senas, sunku turbūt vienam…
Vika. Tu jį pas save nori pasiimt?
Martynas. Ką reiškia pas save? Kur aš jį pas save pasiimsiu. Ką jis pas mane veiks? Ar mažai dabar visokių pensionatų. Ten ir priežiūra ir medicininė pagalba vietoje. Kuo blogai.
Vika. Tu čia rimtai? Ne tau turbūt nuo įtampos galvelė visai perkaito. Pats turbūt nelabai supranti ką šneki. Tau tikrai reikia poilsio. Juk tai visas tavo tėvo gyvenimas, galų gale tavo, Eglės vaikystė, prisiminimai, motions kapas kaimo kapinaitėse... Ir tau
šauna į galvą visa tai parduoti?
Martynas. O tu turi kitų pasiųlymų?
Vika. Kol kas ne, bet neabejoju, kad yra ir kitų variantų. Tik nereikia nieko karšta galva daryti. Reikia tiesiog viską ramiai apsvarstyti ir išeitį tikrai galima rasti.
Martynas. Va va čia tai tikrai labia moteriška. “apsvarstyti, pagalvoti…” veikti reikia, ir greitai. Nėra laiko galvoti… tu Eglei paskambink, papasakok viską… tikiuosi ji neprieštaraus. Vistiek jai šita sodyba buvus ne buvus. Jau gal kokius 5 metus čia  nebuvo…
Vika. Aš neskambinsiu.
Martynas. Ką?
Vika. Aš pasakiau neskambinsiu. Aš nedalyvausiu šitoj nesąmonėj.
Martynas. Ar žinai kaip tai vadinama? Tai vadinama – išdavyste.
Vika. Išdavyste? O kaip pavadinsi tai – ką tu sumąstei? Ar tu pats neišduodi viso to kas žmogui svarbiausia?
Martynas. O kas žmogui svarbiausia? Kas? Na pasakyk, paaiškink man… ko tyli? Aš tau pasakysiu kas yra svarbiausia. Pripažinimas ir pagarba. Ir visai nesvarbu kokia ta pagarba – tikra ar veidmainiška, iš baimės ar iš meilės. O kad tave pripažintų ir gerbtų
reikalingi pinigai. Tik jie valdo šį pasaulį. Tik pinigai supranti. Parodyk man nors vieną vargetą kuris sulaukė pagarbos ir pripažinimo. Parodyk. Ko tyli?
Viką. Negalima visko vien pinigais matuoti. Yra daug svarbesnių dalykų. Niekada nemaniau, kad tai tau yra svarbiausia.
Martynas. O kas tau svarbiausia?
Vika. Tu nesuprasi… niekada nemaniau, kad tu toks… 
Martynas. Ne, ne tu man pasakyk, aš pasistengsiu suprast…
Vika. Tu tikrai nori parduot tėvo namus?
Martynas. Nematau čia nieko tragiško. Ir iš vis nesuprantu ko tu čia purkštauji. Tau tai kas?.. Jei neištrauksiu firmos iš šito mėšlo visiem bus šakės. Pagalvojai kiek žmonių liks be darbo? Tame tarpe, tarp kitko, ir tu. Užsirauks prabangios kelionės į užsienius, naujos mašinos, žiedeliai, auskarėliai, kailinukai…
Vika. Durnius.
Martynas. O kodėl gi tu šitą durnių myli? Ogi todėl, kad jis pinigų daug turi. Durnius, bet pinigingas. Yra pinigų – yra ir meilė. Nėra pinigų – ir meilei sudiev. Ką ne taip? Na pasakyk, kad aš neteisus…
Vika. Durnius. Nebenoriu su tavimi šnekėti… (Vika išeina)
Martynas. Kur dabar eini? Iki miesto pėsčia nedaroposi.
Vika. Nesijaudink. Taksi išsikviesiu.
Martynas. (šaukia Vikai pavymui) Visos jūs kalės tokios. Sprunkat kaip žiūrkės iš
skęstančio laivo, vos pajutusios, kad jūsų gerovei iškilo pavojus… visos jūs tokios…
Martynas apverčia šahmatų lentą ir išeina
5 scena
Eglės grožio salonas.
Eglė. (kalba telefonu) Koks dar pudelis, mes šunų nekerpam, čia prestižinis grožio salonas… aaa jūs norit šukuosenos kaip pudelio… žinoma galima sudėt cheminį, laikysis apie pusę metų… galiu užregistruot sekančiam mėnesiui… na žinoma pas mus eilės, kur kokybė ten ir eilės… 10 d. jums tiks? Puiku 10 d. 15 val. Iki pasimatymo. Cha pudelis… nebežino žmonės kaip išsidirbinėt. (skamba telefonas) Grožio salonas “Eglė” a čia tu tėti, labas, na kaip tu? Klausyk man skambina kita linija, aš tau vėliau perskambinsiu. Alio grožio salonas “Eglė”. Taip taip niekas nepasikeitė. Kaip ir buvom sutarę. Iki pasimatymo.
Įeina Viktorija
Eglė. Labas Viktorija, kokiais vėjais? Nori pasigrąžinti? Žinai šiandien tai nieko nebus. Eilės pas mus nežmoniškos, nebent rytoj rasčiau kokį langelį, kaip brolio draugei...
Vika. Na aš ne visai dėl to. Nors jau būtų neprošal. Pakalbėt reikia.
Eglė. Pakalbėt galim, tuo labiau, kad ir man pertraukėlė ne pro šalį. Kavos gersi?
Vika. Gal arbatos geriau.
Eglė. Milda. Išvirk mums arbatos... ir į skambučius atsakyk... man pertrauka. Na tai apie ką kalbėsime?
Vika. Tau Martynas šiandien neskambino.
Eglė. Ne.
Viką. Aišku. Supranti čia toks delikatus reikalas.
Eglė. Na pagaliau, aš jau maniau tas balvonas niekada nesirįš...
Vika. Tu čia apie ką?
Eglė. Apie Martyną, juk jis tau pasipiršo, ar ne... aš sutinku būti tavo pirmąja pamerge. Sukneles išrinksiu aš... o kur tuoksitės jau nusprendėt?
Vika. Palauk palauk. Martynas man nepasipiršo...
Eglė. Kaip tai nepasipiršo? O tai kas tada pasipiršo? Už ko tu išteki? Martynas apie tai žino?
Vika. Iš kur tu ištraukei, kad aš išteku?
Eglė. Tu juk pati sakei, kad nori pakalbėti delikačiu reikalu.
Vika. Tai dėl jūsų tėvo. Aš ką tik iš kaimo...
Eglė. O kas dėl tėvo? Aaaa... supratau, iki tavęs dasikapstė. Prižliumbė, kad neatvažiuoju, neaplankau t. t. Tu gi pati puikiai žinai ką reiškia turėt savo verslą. Kaip ištrūkt iš šito beprotnamio? Sau laisvos minutėlės negalima surasti...
Vika. Aš ne apie tai.
Eglė. O apie ką? Jam kas nors negerai?
Viką. Turbūt ne. Tau geriau žinot.
Eglė. Šiandien skambino, bet...
Vika. Martynas nori parduot sodybą.
Eglė. Kokią sodybą?
Vika. Jūsų tėviškę.
Eglė. koks čia jam smegenų suminkštėjimas užėjo?
Vika. panašu, kad verslas bankrutuoja ir Martynas sugalvojo, kad pardavęs sodybą gali išgelbėt verslą.
Eglė. Ne nu visai durnius. O tai kaip tėvas?
Vika. Tėvą žada į pensionatą išvežt.
Eglė. Nu tikrai durnas… į kokį dar pensionatą? O ką tėvas?
Vika. O tu pati pagalvok.
Eglė. Ne čia kažkokia nesąmonė. Reikia kažką daryti… tikrai su verslu viskas taip blogai?
Vika. Smulkmenų aš nežinau, bet atrodo, kad taip.
Eglė. Parduoti sodybą… galvoj netelpa… negi nėra kitos išeities…
Vika. Paskambink Martynui, pasikalbėk, gal tavęs paklausys.
Eglė skambina Martynui
Eglė. Ot velnias, nekelia… tėvai visą gyvenimą puoselėjo tą sodybą… kai mama mirė, tėvas su dviguba energija ėmėsi ją grąžinti. Pasodina kokį medelį ar gėlytę ir sako “Anelei patiktų” Susigraudina, bet ašarų niekada neparodo. Gal vienas ir paverkia mamą prisiminęs. Niekada nemačiau taip vienas kitą mylinčių žmonių… Visas jo gyvenimas toje sodyboje prabėgo. Net nežinau ar kada buvo kur toliau išvažiavęs. Pamenu kartą pasiūliau į Palangą važiuot pailsėt. O jis tik nusišypsojo ir sako “O kam man tos palangos reikalingos? Mano ežerėlio neatstos jokios jūros.. Čia mano dūšia geriausia pailsi. Niekur kitur nesijausčiau geriau nei čia - kur kiekvienas medis, kiekviena kalvelė, kiekvienas takelis mane pažysta…”
Vika. Va ir pasakei kaip jis jaučiasi
Eglė. Reikia važiuot į kaimą. Važiuosi kartu?
Vika. Ne. Mes su Martynu kaip ir susipykome. Tikiuosi tau pavyks jį perkalbėti.
Eglė. Na kaip žinai. Milda, aš išvažiuoju, prižiūrėk čia viską. Kada grįšiu nežinau, skambink jei kas neaišku bus.
Eglė ir Vika išeina
6 scena
Tas pats Tėvo kiemas. Ateina Eglė.

Eglė. Tėti. Tėti. Martynai. gal dar neatvažiavo? O gal prie ežerėlio išėjo.
Ateina Agnė.
Agnė. Labas Eglute.
Eglė. Labas.
Agnė. Kas per šventė, kad šiokioj dienoj abu suvažiavot? Ar kas atsitiko? Su tėvuku viskas gerai?
Eglė. tikiuosi, kad viskas gerai. Gal matei kur jiedu išėjo?
Agnė. Kad aš tik ką iš miestelio grįžau. Va  maisto parvežiau. Dieną Adomas meškeres tvarkė. Gal žvejoti abu išėjo... Kažkokia tu labai susirūpinus. Ar tikrai viskas gerai?
Eglė. Gerai, Agne, viskas gerai.
Agnė. Tėvukas taip laukė jūsų… kas vakarą atsisėda sodo gale ir žiūri į kelią… sakau, Adomai, ar tu rymosi ar ne - greičiau neatvažiuos, o jis sako, “aš ne dėl to čia sėdžiu. Gražu man gamtą stebėti. Tai kokia stirnaitė į pamiškę išsliūkina žolės parupšnoti, tai koks zuikis prabėga”. Žinau, kad tai netiesa. Jūsų laukia.
Eglė. Kaip jis be viso to gyvens…
Agnė. Kaip suprast?
Eglė. Ai Agne neklausk. Negeri dalykai dedasi. Martynas nori parduoti sodybą.
Agnė. Kaip tai parduoti? O Adomas?
Eglė. Tėvą į pensionatą ruošiasi įtaisyt... Aš pas save negaliu pasiimti. Pati vieno kambario bute gyvenu. Martynas pasiimt net negalvoja... Niekšas. Negaliu suprasti kaip jam tokios mintys į galvą šauna.
Ateina Domas
Domas. Tai ką sulaukė pagaliau Adomas svetelių… O kur gi vyriją? Negi jau lynų žvejot išlėkė?
Eglė. Labas Domai.
Agnė. Patylėk tu.
Domas. O ko jūs čia tokiais rūškanais veidais? Ar nutiko kas?
Agnė. Kol kas ne bet atrodo nutiks.
Domas. Kas nutiks?
Agnė. Martynas ketina parduoti sodybą…
Domas. Kodėl? Kas per nesamonė. 
Agnė. Parduoti, o Adomą - į pensionatą…
Domas. Egle jūs ką iš proto išsikraustėte? Koks pensionatas? Adomui, jūs ir ši sodybą, tai visa ką jis turi brangiausio. Ir jūs norite, kad jis visko netektų?
Eglė. Kuo aš čia dėta. Tai Martynui smegenėlės suminkštėjo.
Domas. Na žinoma, juk lengviausia kitų sąskaita spręsti savo bėdas. Juk visai nesvarbu, kad kažkam skaudės, nesvarbu, kad kažkas neteks dalelės savęs, nesvarbu… niekas nesvarbu. Pasaulis - tai aš. O visi kiti - nesvarbu.
Agnė. Ko čia dabar užsivedei?
Domas. Ir ne kažkoks pensionatas čia svarbiausia. Ne tai skaudžiausia… Skaudžiausia tai kas neapčiuopiama, kas jokiais žodžiais nenusakoma ir jokiais pinigais neikainojama… negi šiam pasaulį nebeliko nieko švento?... Agne, mes privalom jiems tai pasakyti.
Agnė. Nedrysk. Tai ne mūsų reikalas.
Domas. Mes privalom viską papasakot.
Agnė. Nedrysk.
Eglė. Ką papasakot?
Agnė. Tai jų šeimos reikalas - patys ir išsiaiškins.
Domas. Adomas jiems to niekada nepasakys. Klausyk Eglute, reikalas tas, kad Anelė ir Adomas…
Agnė. Domai...
Eglė. Palauk Agne, tegul jis tęsia. Ką Anelė ir Adomas? Ištarei A, ištark ir B
Domas. … jie jums ne tėvai…
Eglė. Kaip tai ne tėvai?
Domas. Na tėvai, bet ne biologiniai…
Agnė. Jie jus įsivaikino kai jūs buvote visai mažyčiai.
Eglė. Nesamonė… ką jūs čia paistot…
Tėvo balsas. ... Ta proga nupirko motociklą… ir vis kartodavo “paaugs sūnus – jam atiduosiu”… visas kaimas užsikrėtė ta jo laime. Visi lyg geresni pasidarė… Tuo pačiu motociklu ir krykštyti sūnų vežė… nedavežė… pienovežis priešais iššoko… vairuotojas girtutėlis buvo, net nepastebėjo priešais atvažiuojančio motociklo. Zigmas žuvo vietoje o žmona po dviejų dienų ligoninėje mirė… tik vaikelis sveikut sveikutėlis. Tiesiog stebūklas kažkoks… neįmanoma nupasakoti kas kaime dėjosi… visi išgyveno lyg savo artimųjų netekę… gražiai palaidojo… vaikus išsivežė į valdiškus namus... 
Scenoje lieka tik Eglė. Grįžta Martynas.
Martynas. O sesutė apsireiškė. Tu iš kur čia dabar? Šitiek laiko net akių nerodei, o dabar bac ir apsireiškei.
Eglė. Vika man viską papasakojo.
Martynas. Vika? Ir ką gi ji tau papasakojo? Kad palieka mane, nes aš liurbis, kuris visko netenka? Kad jai nusišvilpt ant manęs?
Eglė. Jai nenusišvilpt ant tavęs… jai ant daug ko nenusišvilpt... ne taip kaip ne kuriems
Martynas. Aaaaa... dar viena pamokslautoja. O tau tai kas? Tau kas rūpi? Pasakyk man, šventuole, kada paskutinį kartą lankei tėvą?.. Ko tyli?.. Na žinoma, pinigais pakvipo, tai iškart ir apsireiškei. Ir kokios gi dalies pareikalausi?
Eglė. Nereikia man jokios dalies.
Martynas. Ah nereikia. Tai gal Motina Teresė atlėkė tėvuko pas save pasiimt? Aš neprieštarauju, prašom. Juk čia kaip ir moteriškas reikalas tėvus senatvėje prižiūrėt.
Eglė. Tu pats nesupranti ką tu paistai.
Martynas. Suprask, aš neturiu kitos išeities. Išsikapstysiu iš šito mėšlo ir atiduosiu tau tavo dalį, ir visiems bus gerai.
Eglė. Visiems?.. Visą laiką tavimi žavėjausi ir didžiavausi. Didžiavausi kai su pagyrimu baigei mokyklą ir universitetą, didžiavausi, kai savanoriu ėjai tarnaut į kariuomenę, didžiavausi, kai iš nieko sukūrei savo verslą, didžiavausi kiekvienu tavo pasiekimu…Pergyvenau dėl kiekvienos tavo nesėkmės, ir niekada, niekada net nepagalvojau, kad toje vietoje, kur pas visus širdis - pas tave tuštuma. Nieko nėra baisiau už tuštumą - kur turėtų būti širdis.
Martynas. Man gana šitų nesamonių, aš grįžtu į miestą. Rytoj advokatas sutvarkys dokumentus.
Eglė. Palauk. Tu neturi jokios teisės šitaip elgtis. Viskas čia ne tavo… ne mūsų…
Martynas. Tu čia apie ką? Užstatei kažkam mūsų sodybą?
Eglė. Niekas niekam nieko neužstatė… čia ne mūsų sodyba, čia mums niekas nepriklauso…
Martynas. Aš kažko nesuprantu.
Eglė. Man ir pačiai sunku tuo patikėt. Agnė buvo čia,.. tokių dalykų prišnekėjo…
Martynas. Kokia dar Agnė? Aaaa ta naujoji kaimynė… O ji čia prie ko?
Eglė. Aš net nežinau ar tai tiesa… Martynai, aš nežinau kaip reaguot... ji sako, kad mūsų tėvai, žuvo autoavarijoje… ji sako, kad mes įvaikinti… ji sako, kas Adomas ir Anelė ne tikrieji mūsų tėvai… taip, taip jie mus užaugino, bet tėvai ne jie…
Martynas. Tu girta? Apie ką tu kalbi?
Eglė. Jie palėpėje dokumentus rado… mūsų tėvai, mes, gyvenome toje sodyboje…
Martynas. Kažkoks durnių laivas… tu tai sugalvojai, kad neparduočiau sodybos? Visiškas absurdas, kodėl jie mums to niekada nesakė? Kodėl dabar? Tau neatrodo, kad…
Eglė. Patylėk, ne tai dabar svarbiausia…
Martynas. O man dzin. Aš žinau, kas man dabar svarbiausia. Ir nesulaikys manęs jokie nukvakusių kaimynių, senmergystės sindromo kamajuomų seserų, ar sukriošusių senių sapaliojimai… girdi? Dzin… jei viskas tiesa, tai dar geriau… vadinasi niekas manęs, ir tavęs  beje, nesieja su šia vieta… šaunu… valio… jei jau tiek metų slėpė nuo mūsų tiesą, mes irgi nieko nesakysime. Bus šauni staigmena, ar ne sesute? O gal tu man ne sesutė?
Martynas išeina
7 Scena
Tėvas, Domas, Agnė
Domas. Tai ką nusprendėte?
Tėvas. Aš pagalvojau, kad taip gal bus geriau… kam aš čia vargstu, jei niekam to nereikia. Maniau jiems svarbu, kad turi vietą kur visada gera sugrįžti. Pasirodo klydau…
Agnė. Kažkokią nesamonė. Martynui tik dabar atrodo, kad tai gera mintis, o kai viskas susitvarkys jis gailėsis…
Domas. O bus per vėlu. Užsispyręs kaip asilas tas jūsų Martynas.
Agnė. Aš vieno niekaip nesuprantu. Kodėl visą gyvenimą jūs taip jiems ir nepasakėte tiesos?
Domas. Ir kaip niekas iš aplinkinių, kaimynų niekada nieko neprasitarė?
Tėvas. Net nežinau. Vis kažkaip atidėliojom. Anelė sakydavo - “dar maži, dar nesupras” taip ir atidėliojome metai iš metų. Laikas bėgo, o mes taip ir neišdrysom...
Domas. Bet žmonės…
Tėvas. Mes jų neprašėm nesakyti, visi kažkaip  priėmė tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Anelė. Nemanai, kad pats laikas būtų jiems tai žinoti.
Tėvas. Ar tai ką nors pakeis?
Anelė. Jei tu nedrįsti - mes su Domu galime tai padaryti.
Tėvas. Nežinau. Elkitės kaip išmanot. Man vistiek. Visą gyvenimą jaučiausi jiems skolingas. Ir jei tą skolą privalau gražinti tokiu būdu - tebūnie
Domas. Ką tu kalbi, kokia skola,  tai jie turi būti dėkingi, kad atstojot jiems šeimą, kad užauginot ir į žmones išleidot…
Tėvas. Tu nesupranti…
Agnė. Ką čia suprasti?
Tėvas. Viskas daug sudėtingiau… turbūt taip ir turi būti… turbūt to ir nusipelniau…
Agnė. baik nesąmones šnekėt. Tikrai reikia jiems viską papasakot. Protingi žmonės, su aukštaisiais. Tikrai supras.
Tėvas. Nieko tai nepakeis, o tik dar labiau apsunkins padėtį. Prarasiu juos visam laikui. Be jų nieko nebeturiu…
Domas. Manai sužinoję tiesą jie nuo tavęs nusisuks, atstums tave? Nesamonė. Kodėl turėtų? Juk jūs juos užauginot, suteikėt viską apie ką tik gali svajoti vaikai, niekada nejautė jokio nepritekliaus…
Anelė. Tu nenusipelnei, kad senatvėje su tavim taip pasielgtų, vien dėl to, kad nesi jų biologinis tėvas…
Domas. Teisingai žmonės sako, kad ne tie tėvai kurie pagimdė - o tie kurie užaugino.
Anelė. Be reikalo Adomai taip jaudiniesi, jie tikrai supras…
Tėvas. Jūs nesuprantat… bus tik blogiau… visiems blogiau…
Domas. Ką tu čia sau įsikalei į galvą?
Tėvas. Jūs nieko nežinot, jūs čia tik prašalaičiai atsibastę iš nežinia kur… jūs nieko nežinot… miestiečiai…  atsiradot čia ir manot, kad patys protingiausi esat, manot, kad  žinot atsakymus į visus klausimus, galvojat, kad galit išspręst visas problemas… jūs nieko nežinot ir ne jums spręst kas teisinga, kas ne.
Domas. Adomai, ko dabar įsisiautėjai, nenori, kad jiems tai pasakytume, tai ir nesakysime.
Agnė. Tu tik taip nesinervink. Mes su Domu jau apsišnekėjom… jei jau viskas pasisuks taip kaip nori Martynas, tau nebūtina važiuoti į senelių namus… gali gyventi pas mus… namas didelis visiems vietos užteks. Ir mums bus linksmiau.
Tėvas. Nieko jūs nesuprantat…
Domas. Teisingai tu sakai - mes miestiečiai, apie kaimo gyvenimą mažai ką išmanom, bet mums čia gera...  o tu vaikščiojanti enciklopedija -  padėtum mums…
Tėvas. Nieko jūs nesuprantat… tai aš tas girtas pienovežio vairuotojas…
Agnė. jei atvirai, tai mes Eglei jau papasakojom.
Tėvas. Kolonijos man skyrė tik dvejus metus… įstatymai tada tokie buvo… grįžes vaikus radau jau namie, Anelė laiškuose nieko nerašė, manė kad pyksiu, o aš visą laiką galvojau, kad reikėtų juos užauginti… savų juk neturėjome… maniau bent taip savo nuodėmę išpirksiu…  Ne, net šimto gyvenimų jai išpirkit neužtektų…

8 scena
Tėvas sėdi pasipuošęs, šalia lagaminas. Įeina Agnė, Domas, Eglė,
Eglė. Tėti…
Tėvas. Aš sutinku.
Tėvas. Aš sutinku. Kur Martynas?
Eglė. Martynas išvažiavo...
Tėvas. Domas su Anele kviečia pas save, tai pagalvojau…
Eglė. Tėti aš noriu pasakyt… 
Tėvas. Žodžiai dažnai gali sugadinti tai ką nori pasakyti širdis…
Eglė. Buvau kapinėse… aplankiau mamos ir… tėvų kapus… kažkaip keistai jaučiuosi… noriu, kad žinotum. Niekas nepasikeitė. Visada buvai ir būsi mano tėvas. Niekas nepasikeitė.
Tėvas. Ačiū Eglute.
Įeina Martynas
Martynas. Tėvai, tėti… aš, aš sliekų prikasiau… sakei lynai turėtų pradėt kibti… arba pabaikime partiją...
Tėvas. Šitos nebepabaigsim. Bet galime pradėti naują.
Martynas. Galėsime kas dieną po partiją sužaisti
Tėvas. Telefonu?
Martynas. Ne. Aš lieku čia, pas tave. Jei galima.
Tėvas. Čia tavo namai.
Eglė. O kaip tavo verslas.
Martynas. Vienas žmogus sakė, kad yra daug svarbesnių dalykų. Ir tai visiška tiesa.
2016-07-26 13:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą