Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Monovilio Perėja

1862m. Balandžio mėnuo. JAV, Kalifornija, Monovilis.

VEIKĖJAI:

Viljamas Moneris - 65 metų aukso kasyklos savininkas, buvęs miestelio meras, paralyžiuotomis kojomis.
Džordžas Moneris - 25 metų, šviesių plaukų liesas vyrukas, tėvo sosto įpėdinis.
Grantas - didelio sudėjimo 45 metų akmenskaldžių brigadininkas.
Benas - 30 metų Granto padėjėjas.
Banditas Charezas - Bedantis keikūnas, 40 metų meksikietis, be vienos ausies.
Kavalerijos kapitonas - 50 metų randuotas kariškis.
Megė - Monerių namų tarnaitė, Viljamo slaugė.
Rifas - senas Viljamo Monerio šuo.


EXT. MONOVILIO KANJONAS
Pavakarys. Akmenuotu keliu žygiuoja dešimt akmenskaldžių su mulais, keli iš jų sužeisti, šlubuoja, marškiniai kruvini. Šalimais bėga keli sulysę šunys. Maždaug vilkstinės viduryje arklio kaklą apkabinęs guli sunkiai sužeistas vyras (banditas Charezas), jo veidas kruvinas, tačiau budrus, riešai, priekyje arklio kaklo, surišti. Tas vyras neturi kairiosios ausies, tačiau ši trauma su pastaraja nesusijusi.
Šalia, už nugaros, žygiuoja Džordžas, jis atrodo sveikas, tačiau visas dreba ir stebi surištą vyrą. Grantas su Benu eina iš kairės, kartkartėm šautuvo vamzdžiu įdurdami vyriškiui į šoną. Arklys pasibaido nuo smūgio.

DŽORDŽAS
„Grantai, aš pasivysiu, paskubėkit. „

Džordžas atsiremia į uolą, nulydi akimis bendražygius, jis nenustoja drebėti, giliai kvėpuoja. Trinkteli sau į veidą. Trinkteli stipriau. Trenkia kumščiu sau į nosį, pradeda tekėti kraujas. Džordžas atsikelia ir nubėga taku link akmenskaldžių.

INT. VILJAMO KAMBARYS
Pavakarys. Viljamas Moneris guli lovoje, ant naktinio staliuko stovi žvakidė ir šalia nedidelis aukso grynuolis. Pro pravirą langą įskrenda paukštis ir pradeda daužytis į sienas, nukrenta į kampą. Kitame kampe tupi Rifas.

VILJAMAS
„Rifai, griebk jį! Pss.. Ateik čia, mažas šūdžiau. Rifai. „

Rifas nejuda, tik tingiai pakelia į šeimininką akis, bet komandos neklauso. Paukštis atsiverčia ir išskrenda pro langą.

VILJAMAS
„Mege! „

Sekundėlė ir pro duris įeina Megė, nusišluosto prakaitą nuo kaktos ir nusišypso Viljamui Moneriui.

VILJAMAS
„Pašerk tą šunį ir uždaryk langus. „

Megė linkteli ir išeina pro duris. Po keliolikos sekundžių pasigirsta beldimas į duris. Viljamas nieko neatsako, tik raukia kaktą. Beldžiasi dar kartą.

VILJAMAS
„Po velniu, Mege! „

Pro duris įeina Grantas, nusiima skrybėlę, plaukai kruvini.

GRANTAS
„Atleiskit, kad trukdau, pone Moneri, turiu blogų naujienų. Ar nesutrukdyčiau jei... „

VILJAMAS
„Kas buvo? „

GRANTAS
„Mes... Mums besileidžiant... prie Monovilio perėjos... „

Viljamas pasiremia alkūnėmis, bando atsisėsti, jo veidas persimaino.

VILJAMAS
„Kur Džordžas?! „

GRANTAS
„Džordžas sveikas, jis apačioje. Pone Moneri, mus užpuolė... „

VILJAMAS
„Išdulkinot juos? „

GRANTAS
„Jie nušovė Riką ir Frenką. „

Viljamas padeda galvą ant pagalvės ir suneria pirštus.

VILJAMAS
„Kas saugo kasyklą? Šūdžiau, tik nesakyk, kad kasykloje nieko nėra! „

GRANTAS
„Kai išvykom buvo dešimt vyrų, pasiuntėm dar dalį į kasyklą. Pone Moneri, mes turime vieną . „

Po kiek laiko.
Į kambarį įeina Grantas, Džordžas ir Benas. Benas ir Grantas atitempia Charezą, parklupdo jį ant kelių priešais Viljamo lovą.

GRANTAS
„Ką norėsite su juo daryti, pone? „

Viljamas apsiverčia ant kito šono, kad geriau matytų Charezą ir kitus.

VILJAMAS
„Džordžai, prieik. „

Džordžas prieina prie tėvo, pritūpia. Viljamas kažką kužda į Džordžo ausį. Charezas juos stebi, jo veidas sumuštas, rankos surištos, žvilgteli į aukso grynuolį ant naktinio stalelio. Benas ir Grantas stovi Charezui už nugaros. Džordžas atsistoja ir priena prie Charezo, pritūpia prie jo, Chazeras apspjauna Džordžą. Džordžas pašoka, ima valytis veidą ir rėkti.

DŽORDŽAS
„Aš negaliu, tėve! „

VILJAMAS
„Trenk jam! Trenk! „

Džordžas spiria Charezui į paširdžius, jis susiriečia, Grantas ir Benas pastato Charezą klupoti. Džordžas pasižiūri į tėvą ir priėjęs prie Charezo čiumpa jam už plaukų.

VILJAMAS
„Koks tavo vardas? „

Charezas nieko nesako, tačiau nenuleidžia akių nuo Viljamo.

VILJAMAS
„Tu negirdi ko klausiu subingalvi? Paklausk, sūnau, koks jo vardas. „

DŽORDŽAS
„Koks tavo vardas? „

CHAREZAS
„Auksinis pimpalas... Patrauk rankas nuo mano plaukų, išgama! „

Džordžas patraukia ranką nuo Charezo galvos ir per žingsnį atsitraukia.

VILJAMAS
„Grantai, sukišk jam į burną dvivamzdį! Greičiau, stuobry, sukišk tą vamzdį, tegul pajunta mano svetingumą, tegul supranta, kad manęs jis nedomina ir savo laiko su šituo karvės mėšlu negaišinsiu, jeigu jis to geidžia galim tuoj pat pašerti mano šunį. Rifai, perkask jam gerklę, Rifai, šūdžiau tu, atsikelk vieną kartą! Sėdi ir mąsto jis... O tu sūneli, ar matai tą bjaurybę? Sakyk, Džordžai, ar tu leisies dulkinamas? Po galais, Džordžai, kokį pagimdė tave močia toks ir likai - apsišikęs kūdikis. „

DŽORDŽAS
„Nežinau, tėve, mums reikėtų jį pakart? „

VILJAMAS
„Juokdary! Nušauk jį. „

Grantas ištraukia dvivamzdį iš Charezo gerklės ir perduoda Džordžui, Charezas panikuoja, gaudo kvapą.

CHAREZAS
„Palauk! Aš Charezas... mūsų dvidešimt... jeigu mane nušausi... „

VILJAMAS
„Nušauk jį! „

Džordžas įremia šautuvą į Charezo galvą, Benas ir Grantas laiko Charezo rankas, kad šis nespurdėtų.

CHAREZAS
„Ką tu darai? Prašau, sekundę... nešauk, padarysi klaidą... aš tau prisiekiu... šitas senis pamišęs... „

VILJAMAS
„Bailus šūdžiau, šauk! Kas tau darosi? Šaaaauuuk! „

DŽORDŽAS
„Gerai, tuoj! „

CHAREZAS
„Ne... „

GRANTAS
„Pone, Moneri, aš galiu jį nušauti... „

VILJAMAS
„Tylėk išpera! Džordžai, aš apsivemsiu iš gėdos. „

Džordžas ima drebėti, šautuvo vamzdis leidžiasi nuo Charezo galvos iki kaklo, paskui vėl pakyla ties galva, Džordžas nebenulaiko šautuvo, jis iškrenta iš drebančių rankų. Viljamas rankomis pasiremia į lovos kraštą ir nervingai įsakinėja Džordžui nušauti Charezą, Viljamo kaktoje iššoka gyslos, veidas visas raudonas, jis rankas nuleidžia ant žemės ir bando išlipti iš lovos.

VILJAMAS
„Negaliu patikėti... Duokit man tą vamzdį, aš padarysiu iš to mulo košę! „

Viljamas iškrenta iš lovos ir nagais kabinasi į grindis link ginklo, jo kojos nejuda, jis rėkia visu balsu. Staiga Viljamas sukniumba kojoms išvirtus iš lovos. Benas ir Grantas pribėga prie Viljamo ir bando jį pakelti.

VILJAMAS
„Šalin! Pasitraukit... duokit man ginklą! „

Džordžas stovi ir žiūri į ginklą ant žemės, pritūpia ir lėtai pakelia. Tuo tarpu iš kambario dingsta Charezas, Džordžas ir kiti to nepastebi. Benas ir Grantas atsitraukia nuo įniršusio Viljamo. Viljamas lieka sėdėti nugara į lovos kraštą. Jis bando atgauti kvapą.

GRANTAS
„Kur jis dingo? Džordžai? „

Džordžas tyli, rankoje laiko ginklą.

GRANTAS
„Pone, nesuprantu kaip tai įvyko, bet jo čia nebėra, Benai, bėk į apačią. „

Benas išbėga pro praviras duris.

VILJAMAS
„Kvailiai! Duokit man šautuvą, greičiau! „

GRANTAS
„Pone, klajūnas dingo. „

VILJAMAS
„Duok šautuvą! „

GRANTAS
„Ką jūs žadat.... „

VILJAMAS
„Šūdžiau, paduok šautuvą! „

Grantas paima iš Džordžo rankų dvivamzdį ir nedrąsiai paduoda jį Viljamui. Grantas ir Džordžas sustingsta iš baimės. Viljamas užtaiso ginklą ir nušauna kampe tūnojusį šunį Rifą.

EXT. MONOVILIO KANJONAS
Naktis. Kanjono aukštumoje laksto kelios stirnos, išgirdusios šuvius sprunka į krūmus. Tolumoje matosi Monovilio žibintai. Džordžas nešinas šautuvu ir deglu rankose šaukia Charezo vardą, ir pyškina į visas keturias puses, girdisi rikošeto atgarsiai, nuaidi dar vienas šūvis tolumoje. Džordžas pasileidžia bėgti į tą pusę. Staiga jis vidury kelio sustoja - priešais jį ant tako guli Charezas, nejuda. Džordžas staigiu mostu nutaiko pistoletą į kūną ir lėtai prieina. Charezas negyvas, jo kaktoje skylė, akys paskendusios kraujyje. Kraujas vis dar teka. Ties krūtine stūkso suvarytas peilis su pervertu popieriaus lapu. Džordžas paliečia peilį, jis įsmigęs iki pusės, galiausiai atremia deglą į akmenį ir abiejomis rankomis ištraukia peilį. Perskaito žinutę popieriuje:
„Lavonas tavo. Mainais prašau keturių maišų aukso. Ryt naktį, perėjoje.
Grantas“
Džordžas suima peilį ir prispaudžia sau prie peties.

INT. VILJAMO KAMBARYS
Rytas. Pro duris įeina Džordžas. Jo rūbai suplėšyti per ranką srūva kraujas, jis vos pastovi ant kojų.

DŽORDŽAS
„Aš jį užmušiau, tėvai. Jis apačioj... „

Džordžas atsiremia į sieną. Šalia tėvo lovos, prie stalo sėdi sąjungos kavalerijos kapitonas ir kažką braižo žemėlapyje. Džordžas jį pamato, atsiprašo už sutrukdymą ir išeidinėja iš kambario. Tėvas jį sulaiko.

VILJAMAS
„Džordžai, sūnau, pasilik. Kapitone, ar galėčiau šnektelėti su sūnumi akis į aki? „

Kapitonas palieka juodu kambaryje. Džordžas pritupia prie tėvo lovos.

VILJAMAS
„Kaip tau sekasi? „

DŽORDŽAS
„Man? Gerai... Šiandien buvo sunki diena, kaip ir mums visiems...
Bet aš jį užmušiau, tėvai... galvojau jau, kad mane užmuš. „

Viljamas patyli sekundėlę, apžiūri Džordžo rūbus, kraują.

VILJAMAS
„Šaunuolis. Tokiems dykaduoniams parazitams negali būti jokio pasigailėjimo, noriu kad suprastum, sūnau. Vyras yra tas, kuris moka ginti ir gintis, namuose, svečiuose ar kare. Supranti? „

Džordžas linkteli.

VILJAMAS
„Labai tave myliu, sūnau, noriu visada tavimi didžiuotis, supranti? Labai tave myliu.
Man patinka kaip rūpiniesi kasykla, kaip man padėjai, kuomet atsiguliau. Tu šaunuolis. „

Viljamas sugriebia Džordžo ranką ir ją suspaudžia. Džordžas nuleidžia galvą. Viljamas pasuka galvą į lubas, ant lubų kybo kelios virvės. Viljamas įsitveria į virves ir prisitraukęs atsisėda.

VILJAMAS
„Jie mūsų nepaliks ramybėje, sūnau. Auksas žmogui yra kaip kraujas žvėrims... Bet... Kapitonas ir dvylika raitelių šiandien atvyko iš Sakramento, tikra Dievo dovana, jie keliauja į Kanzaso stovyklą. Noriu, kad vyktum su jais kartu. „

Džordžas pakelia akis į tėvą ir atsistoja.

DŽORDŽAS
„Ką? Kodel? „

VILJAMAS
„Išvykstate šį vakarą, keliausit per perėją, reikia ją išvalyti nuo padugnių. „

DŽORDŽAS
„Bet... „

VILJAMAS
„Jiems reikia karių, Džordžai, šalyje vyksta negeri dalykai. Tu kažko bijai, Džo? „

Džordžas atsiremia į stalą, nukrenta generolo žemėlapis, jame apibraukta Monovilio perėja.

DŽORDŽAS
„Ne, tėvai, aš nieko nebijau. „

VILJAMAS
„Padarysi tai dėl manęs? „

DŽORDŽAS
„Padarysiu. „

INT. DŽORDŽO KAMBARYS
Vakaras. Džordžas rengiasi karinę uniformą. Užsisega diržą, užsiauna batus ir užsimeta tamsiai mėlyną kepurę. Džordžas išeina į savo kambario balkoną ir ima taikytis į miestelio bažnyčios varpinę, tuomet nusitaiko į Megę, apačioje surenkančią nuo virvės drabužius, nusitaiko į Charezo lavoną pririštą prie šulinio stulpo, nusitaiko į miestelyje susirinkusius karius. Džordžas nuleidžia ginklą ir žingsniuoja karišku žingsniu per balkoną, kol pasiekia Viljamo kambario duris. Džordžas stabteli prie tėvo balkono durų ir tyliai jas praveria.

INT. VILJAMO KAMBARYS
Viljamo kambaryje tamsu. Džordžas tyliai įeina, Viljamas Moneris miega. Džordžas prieina prie tėvo, pasilenkia ir pabučiuoja į kaktą. Viljamas pasimuisto, tačiau neprabunda. Džordžas atremia šautuvą į naktinį staliuką. Jis atsigula šalia tėvo, atsargiai padeda ranką ant tėvo krūtinės. Džordžas atsisėda ant lovos krašto, kelis kartus iš diafragmos giliai įkvepia, iškvepia, trinkteli sau į veidą, nusišluosto prakaitą, sušunka: „Aš viską padarysiu! „; stveria diržo makštyje kabantį durklą ir smeigia į tėvo krūtinę.
2016-07-12 02:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą