Trumpiausias kelias Namo-136

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą Šalį...
             
Šatrija, sveikindama  Generalinį štabą, ilgai  siūbavo. Šiek tiek aprimus, Generalinis štabas, pamatęs, kad sutiktuvių ceremonija nukrypo nuo Statuto, -susiprato.  Pamatę, kad Žemaitijos, Saulės dinastijos, kunigaikščio Rimgaudo  palikonis, - kunigaikštis  Katkus stovi pasiruošęs, -stovi priglaudęs ranką prie smilkinio, - paruošęs žengti ir sutikti garbingą  Lietuvos Generalinį Štabą, -laukia kada pagaliau galės raportuoti. Neiškentęs, pakėlė rankas, ir davė toną Jungtiniam Kariniam ir” Antikvariniam Kašparovskio dantų “orkestrui, - nutraukė šurmulį ir pratęsė Sutiktuvių maršą: -Tram-tara-ram.... Generolės susižvalgė ir pasuko pasitikti raportui pasiruošusį kunigaikštį Katkų.  Priartėjęs, pagal Statutą, pagarbiam atstumui, išdrožė: -  Žemaitija  sveikina Lietuvos Generalinį štabą ir užsienio svečius…- Ęsamę pasiuošę atšvęsti Užgavienių šventę… -Ęsamę pasiruošę visiems, galimiems padariniams…-Žemaitijos kunigaikštis Katkus, -pagaliau atraportavo …”Atrodo pavyko”-pagalvojo atsikvėpęs …
      –Laisvai, Kunigaikšti. Padaręs posukį vietoje, sumušęs kulnais, Katkis ištiesė ranka į Šatriją, ir parodė į laisvas viets, garbingiems svečiams, maloniai paprašė sėstis. Visas Štabo sąstatas, su Kapitonu Jūzapu ir Generole Dalyte priešakyje, pasisveikino su Kunigaikščiu stipriais rankų paspauydimais ir atsisėdo į skirtas vietas, -pirmoje eilėje. Visų  raudonos, Užgavienių nosys ir akys tik žiba kaip angliukai. Kunigaikščio Katkaus ryškiausiai.  Šatrijos kalnas, pritarė orkestrui, staigiais ranku mostais ir kartu su orkestru  trankiai baigė Sutiktuvių maršą: -Viens-du- trys, -Graži Lietuva, -Kaip gėlelė žydi visada…Visas kalnas  nurimo… ir laukė…
    Po trim, šimtamečiais ąžuolais, po imprvizotos Katedros vainikais, susiėmę ir iškėlę aukštai rankas stovėjo visų tikėjimų, -visų  įregistrotų Lietuvoje konfesijų Patriarchai. Taip, -jie stovėjo ramus ir išdidūs. Jie buvo pasirošę ramiai išklausyti ir patarnauti Šv. Mišioms.
      Suskambo Luokės bažnyčios didysis varpas. Jungtinis karinis orkestras vargonavo. Plungės, -Kunigaikščio  Oginskio  suburtas kamerinis orkestras buvo  pasiruošęs. Maestro Saulius laukė varpo dūžių. Matėsi garbanota Mikolojaus Konstantino galva, -susijaudinęs derino smuiką. Iš Kolumbijos į Lietuvą atvykę pošnūs, spalvingom plunksnom apkaišyti indėnai, -gatvės muzikantai. Jie taip pat buvo įtraukti į Šv. Mišių  tarnystę, Jų globėjas ir mecenatas Antanas Mockus, sėdėjo kartu su visais svečiais ant Šatrijos kalno šlaito, po Kolumbijos vėliava. Mišioms pritarė didysis, -jungtinis Bažnytinis choras kartu su visų Lietuvos regionų, jungtiniu vaikų  choru. Jų balsai skambėjo kaip varpeliai. Po mėlinu dangum, - vietos užteko visiems. Žiūrovai, atvykę stebėti XIX-XX  amžių sanduroje švenčiamas Užgavienes, laukė netikėtumų. Pirmas netikėtumas buvo tai, kad Šv. Mišias laikė tuo laikmečiu  gyvenę Sielų ganytojai kartu su būsimais Lietuvos išvaduotojais iš Kibeno Peno vergijos, -būsimi Nepriklausomybės signatarai, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir kiti garbūs Lietuvos ir Žemaitijos istorinės asmenybės. Taip buvo pagerbti visi Lietuvoje ir Žemaitijoje gyvenę šviesuoliai; nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, Simono Daukanto, paskutiniai Kunigaikščių Oginskių dinastijos  palikonys, grafų  Pleterių, Tiškevičių, Zubovu, iki legendinių Lietuvos knygnešių. Jų dėka, Žemaitija niekada neprarado savo valstybingumo, - per visus šimtmečius išliko savarankiška, nepriklauoma Valstybė, -Žemaitijos viskupijos globoje.. Taip, -Žemaitija išliko Valstybė  su savo kalba, papročiais, kunigaikščiais, Žemaitijos konstitucija ir Parlamentu, pasais ir pinigais ir laivynu.. Butent todėl, pagerbiant Žemaitijos ir Lietuvos šviesuolius, Mišios buvo laikomos pagal to laikmečio tradicijas: bus ne tik pašlovintas Aukščiausias –Pasaulio sutverėjas ir palinkėta Ramybės, bet bus patariama kada sėti, kada akėti, kada svogūnus, linus rauti. Bus patarta kaip išmintingai gyventi ir išgyventi sunkiais laikiais blavybėje, -išgyventi sunkiame gyvenimo ir kovų kelyje, išlikti  garbingais, dorais žmonėmis ir išsaugoti savo valstybes, -Lietuvą ir Žemaitiją, - parodyti teisingą kelią, - padėti visiems, visais laikais kenčiantiems Pasaulyje . Dievas verkia su visais kai kenčiame, bet, Dievas taip pat juokiasi kartu su visais, kai  yra gera visiems, -švenčia,  ir visi šypsosi. -Ne kaltinkim Dievą, kad nesiseka. Ne kaltinkim Dievą, nes mes patys sau ęsamę gyvenimo kalviai, gyvenkim, mylėkim ir  kovokim.
                                        -Spjauki, drauguži, į visa kas žiba, -Švilpk, iki plikas esi,
                                        Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyla: - Būsi kaip mulkiai visi….
          - Ir kovokim, kovokim…-Kovokim  išmintingai, Broliai, - būsim ne tik išklausyti, bet ir palaiminti Aukščiausiojo: -tarė Mišias laikęs jaunas kunigas Jonas Mačiulis. Mišių pabaigai, kunigas Jonas palinkėjo visiems ramybės. Visi, ant Šatrijos kalno, taip pat palinkėjo vienas kitam ramybės, - pagerbė malda išėjusius į Dangaus karalystę. Pagerbė visus ne tik Lietuvoje, Žemaitijoje, bet ir visame Pasaulyje, -pagerbė  visus, per praėjusius ir ateinančius amžius, nuo stichinių nelaimių, nuo maro, ligų, bado, karų, nuo siaubingų, - įvairaus pobudžio terorizmo apraiškų žuvusius Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje, -Turkijoje, Prancuzijoje, Belgijoje, -lėktuvose danguje ir laivuose, bei guminėse valtyse jūrose, - pagerbė visus, - taip pat sava valia išėjusius į Dangaus karalystę dėl nevaldomos korupcijos, kuri, labiau nei maras, įsigalėjo visame pasaulyje…. Jungtinis orkestras užvedė:
                      - Marija Marija, -Skaisčiausia Lelija… Choras, darniai įsijungęs, giedojo: -Marija Marija, -Skaisčiausią Lelija, -Dangaus Karalienė esi…Šatrijos kalno šlaite atsistoję visi dalyviai garsiai tare: -Aš esu lietuvis... ir daugiatautis choras, vieningai giedojo:
                                            - Užstok  prieš  Aukščiausią, - Tu žmogų  menkiausį,
                                            - Taip daugel pas Dievą galiiiiii…