Pamąstymai apie orumą

Elegija šį rytą nubudo kaip įprastai anksti, bet neskubėjo šokti iš lovos. Įvairios mintys sukosi galvoje, o ir gulėti šiltai apsiklojus buvo savotiška palaima. Gaivi vėsa smelkėsi pro plastikinius langus, vėjo gainiojami debesys temdė pavasarinį dangų, ir toks reginys nežadėjo šiltos saulėtos dienos.
  „Turbūt, neįmanoma įprasti prie ištisai apsiniaukusių, vėsių orų“, mąstė sau Elegija, vis dar delsdama keltis ir pradėti įprastinį rytinį ruošos maratoną. „Tuo labiau, kad ir skubėti nėra kur, o ir šis jausmas, kai žinai, kad esi visiškai laisva ir niekam neįsipareigojusi, teikia savotiško žavesio“.
  „Įdomu, ar galiu aš teigti, kad gyvenu oriai“?, pagalvojo Elegija, nes prisiminė, kad jau senokai norėjo pagvildenti šią sąvoką, kuri dabar gan plačiai girdima žiniasklaidoje. Bet pirmiau nusprendė pasidomėti, kaip Vikipedijoje apibūdinama žodžio „orus“ reikšmė: turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę, orios išvaizdos, oraus elgesio, moralus, garbingas žmogus.
  „O o o“, vėl mintyse šyptelėjo Elegija, „gan sunkią sau užduotį susigalvojau šį rytą, bet užtat yra stimulas keltis, ruoštis, išgerti kavos ir toliau vystyti savo pradėtų minčių eigą bei stebėti, į ką ji išsivystys ir kokiu labirintu nuves“.
  „Tai kada žmogus jaučiasi turintis vidinės pagarbos? O gal klausimas turi skambėti taip: tai kuris žmogus jaučia turys vidinės pagarbos? Gal toks, kuris daro gerus darbus? Savo vertę, greičiausiai, irgi jaučia tada, kai sąžiningai dirba, savo dorais darbais siekia užsibrėžtų tikslų ir juos įgyvendina, pagelbėja kitiems darbuose ir t. t. “
  Pilkų debesų masyvai šiek tiek prasisklaidė, leisdami saulės spinduliams žvilgtelėti į žemėje besiskleidžiančių sakurų rausvus žiedelius. „Turbūt, ir debesys tokiais atvejais jaučiasi orūs bei garbingi, kai leidžia saulės šiluma pasidžiaugti sušalusiai augmenijai ir gyvūnijai“, toliau savo minčių labirintais klaidžiojo Elegija. „Bet kad ir kaip tas šykštus pavasarinis oras visus šaldytų ir stingdytų, gyvybės jis niekaip neužgoš – nors ir drebėdama bei virpėdama, gyvybė skleidžiasi ir žydi visu savo stiprumu, o stiprybę semia iš gyvybingų žemės šaltinių, kurių dėka ji nenugalima jokių blogio jėgų. “
  „Tai gal nėra taip sunku suprasti, kad dėl savo oraus, moralaus, garbingo elgesio žmogus ir jaučiasi orus“, pagalvojo Elegija, nors pašalinės mintys vis sukosi, kviesdamos pamąstyti dar ir apie piniginę orumo reikšmę. Bet tai Elegijai per daug sunki, o ir - neįdomi užduotis. „Tegu kiekvienas, kam parūpo orumo klausimas, pats sau išsiaiškina, ar jis orus tik dėl turimo pinigų kiekio, uždirbtų negarbingais būdais, ar orus dėl to, kad užsidirbo sąžiningai. Ar orus, kad dorai gyvena ir oriai jaučiasi, pirmoje vietoje laikydamas ir puoselėdamas dvasines vertybes“.
  „Kiekvienam žiedui – savas medis, kiekvienam žmogui – savas orumas“.