Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Trankią muziką jau girdžiu išlipęs iš autobuso. Venomis plūsteli adrenalinas ir aš patraukiu merginos namo link.
Tik įėjęs pastebiu Vilą besiglaudžiantį prie savęs kažkokia merginą. Vilo dešinėje rankoje puikuojasi raudona vienkartinė stiklinė, o kitą jis nepadoriai uždėjęs ant merginos užpakalio. Vaikinas pakelia akis į mane ir nustūmęs merginą susilaukia nepatenkinto jos žvilgsnio, bet nieko nepaisydamas artinasi prie manęs.
- Atėjai! – apgirtęs sušunka ir tiesia ranką sveikintis.
Nusijuokiu ir linkteliu aiškiai suvokdamas kad vėluoju. Vilas nusitempia mane prie statinės alaus ir paėmęs plastikinį puodelį pripila jį iki pat viršaus ir dar išlieja per kraštus.
- Šūdas!
Paimu iš draugo rankų stiklinę ir prikeliu ją prie lūpų. Nuryju kelis didelius gurkšnius ir persimetu keliais sakiniais su Vilu. Mūsų pokalbį nutraukia prie mūsų priėjusi Natalija ir nusitempia mane į šokių aikštelę. Nespėju sureaguoti, o Natalija pagriebusi stiklinę iš mano rankų pastato praeidama ant spintelės. Įsimaišome tarp žmonių į nedidelės apimties patalpą ir Natalija suėmusi abi mano rankas uždeda sau ant klubų ir į krūtinę įremia savo nugarą. Kažkaip keistai jaučiuosi, bet stengiuosi atsipalaiduoti ir tvirčiau apglėbiu merginos liemenį. Merginos kvepalai blaško mano dėmesį ir aš gavęs galimybę lūpomis prisiglaudžiu prie jos kaklo. Ji trumpam sustoja ir atsigręžusi įsisiurbia į mano lūpas, rankomis prisispaudžiu ją prie savęs. Ji dusliai suaimanuoja ir pajaučiu kaip įvyksta erekcija. Jau noriu tempti merginą lauk iš šokių aikštelės, bet netikėtai ji būna nustumiama nuo manęs. Giliai alsuodamas atmerkiu akis ir tamsioje patalpoje apsižvalgau jos ieškodamas, bet niekur nesimato. Lyg būtų išnykusi. Kelis kartus sumirksiu ir dešine ranka persibraukiu per plaukus. Išeinu iš aikštelės ir pagriebiu stiklinę su alumi. Ją užsivertęs keliais gurkšniais ištuštinu ir išlekiu į lauką. Man reikia gryno oro. Įsiremiu į durų turėklą ir žvelgiu į išmintą pievelę. Nusitašę paaugliai vartosi ant žolės, kai kurie jau be sąmonės, panelės vis dar svirduliuodamos vaikšto beveik be drabužių. Ne, man iš tiesų kažkas negerai.
- Patrauk savo rankas nuo manęs! – kažkokia mergina netoliese suverkšlena ir aš suklūstu.
Apžvelgiu aplinka 360 laipsnių kampu, bet nieko įtartino nepastebiu iki tol, kol nesujuda krūmai. Pasitraukiu nuo turėklo ir nužirglioju link krūmų esančių prie pat gatvės. Tyliai apeinu už nugaros ir išvystu ant smulkios merginos užvirtusį lyg meškos dydžio vaikiną. Pasilenkiu ir sugriebiu jį už peties. Jis suurzgia ir atsisukęs perlieja pykčio kupinu žvilgsniu.
- Pasitrauk nuo merginos, - akį užmetu į išsigandusią panelę ir vėl atsisuku į drimbą.
- Nesikišk ne į savo reikalus.
- Aš juk pasakiau lietuviškai, - pavartau akis ir užsimojęs smogiu viena ranka į nosį.
Vaikinas lyg maišas krinta atbulas ir užgulą smulkutę mergaitę, o ši išsigandusi sucypia.
- Nešauk, tuoj jį nukelsiu.
Suimu už sumurzintų vaikino marškinėlių ir nutempiu jį nuo panelės. Ši baugščiai mane nužvelgusi atsisėda ir bando prisidengti krūtinę savo perplėštais marškinėliais. Atsidūstu ir nusivelku nuo pečių striukę, paduodu merginai ir nueinu. Einu stengdamasis neatsigręžti. Tik neatsigręžk, nė nebandyk.
- Ei! Palauk! – mergina surinka ir aš sustoju. Lėtai atsigręžiu ir žvelgiu į žydras merginos akis. Krūtinę nudiegia dyglys ir pajaučiu kaip susitraukia skrandis.
- Elze...
- Ką sakei? – ji įsikanda į apatinę lūpą ir aš atsikrenkščiu.
- Am, nieko, - papurtau galvą ir nužvelgiu ją.
- Aš, am... norėjau.. – ji pradeda mikčioti ir aš susiraukiu.
- Kas?
- Gal galėtum mane palydėti iki namų? Aš bijau, kad nepasikartotu tai, kas vyko anksčiau.. – ji nudelbia akis ir koja perbraukia pora sykių per pievelę.
Įsivyrauja tyla. Jaučiuosi keistai susimąstęs. Nė viena mergina niekada kažkaip neprašė, kad palydėčiau iki namų. Visos žinojo, kad to nedarau. Niekada nedarydavau, kad ir kas nutiktu, bet ji.
- Šiaip aš.. to kaip ir nedarau, - pasikasau pakaušį ir ji vėl pakelia akis.
- Am.. Nieko tokio.. žinoma. Iki, - skubiai atsisveikina ir apsisukusi greitai nudrožia per pievelę gatvės link.
Nedrįsk, nė nebandyk persigalvoti.. Įspėju...
- Palauk! – sušunku ir ji sustoja.
Gražiausia. Ir kodėl taip padariau? Mintyse pats sau trenkiu per pakaušį ir sukandęs dantis prieinu prie merginos.
- Ar toli gyveni?
- Su autobusu dvidešimt minučių nuo čia, - ji dar sykį įsikanda sau į lūpą ir aš skausmingai atsidūstu.
Širdis sako, kad aš ją pažįstu, kad tikrai kažkas mus sieja..
- Eime tada į stotelę.
Einame abu tylomis. Tylėti sunku, bet nežinau ką ir pasakyti. Išsitraukiu mobilųjį telefoną ir parašau Natalijai žinutę, kad išėjau paaiškindamas kad tiesiog mama paskambino ir liepė grįžti dėl svarbaus dalyko. Vis pastebiu kaip Elzė žvilgčioja į mano telefoną, bet nieko nesakau ir jį užrakinęs vėl atgal įsidedu į užpakalinę džinsų kišenę. Priėjęs stotelę klesteliu ant suoliuko, o mergina atsisėda keliais centimetrais toliau nuo manęs.
- Taigi, kuo tu vardu? – norėdamas nutraukti tylą paklausiu, nors ir taip žinau jos vardą.
- Elzė, o tu tikriausiai Kristianas? – ji šypteli pusė lūpų, bet į mane nežvelgia.
- Jei paprasčiau tai Krisas.
- Krisas.. – tyliai pakartoja ir aš įkvėpiu.
Atvažiuoja autobusas, abu tylėdami atsistojame ir iš paskos merginai įlipu į autobusą. Šiandien vakarėlis kažkuo ne toks. Kažkas pasikeitė manyje, o gal pamačius ją.. Šiandien ji nebuvo išsipusčiusi, trumpu sijonu ir tona makiažo. Ant akių puikavosi kvadratiniai akiniai, o plaukai neklusniai krito ant pečių. Mano striukė jai buvo ganėtinai didelė, o ant juodų džinsų matėsi žalios dėmės. Ji tylėdama nusliūkina į autobuso galą ir įsitaiso prie pat lango, aš atsisėdu šalia ir galvą atremiu į kėdės atlošą. Užmerkiu akis ir stengiuosi suprasti kas šiandien negerai. Pajaučiu kaip merginos plaukai pakutena kaklą ir ji atsiremia į mane. Atmerkiu akis ir iš viršaus pažvelgiu į merginos pakaušį. Ne.. Aš negaliu taip. Pasimuistau suirzęs ir mergina atšoka nuo manęs.
- A.. aa.. atleisk, - ji išsigandusi sumirksi pora sykiu ir aš atsidūstu.
- Elze, paklausyk.. – delnu persibraukiu per veidą. – Aš ne toks vaikinas.. kuris.. na..
- Nieko nesakyk, - ji nutraukia mane ir šypteli. – Aš neprašau, kad būtum mano vaikinas, - ji nusisuka į langą ir atsiremia į jį.
Nah.. nekenčiu tokių situacijų. Jos užknisa. Va kodėl niekada nelydžiu merginų į namus. Asilas, ir kam sutikau ją palydėti. Po kelių akimirkų ji atsistoja, paseku jos pavyzdžiu ir abu sustojame prie durų, ji vienoje pusėje, aš kitoje, ir abu kuo toliau nuo vienas kito. Durims atsidarius išlipu ir sustoju, o mergina įsitrenkia tiesiai man į nugarą.
- Eik nagi, ko sustojai? – ji pasitrina delnu nosį ir susiraukusi dėbtelį į mane.
Paikai nusišypsau ir apžvelgiu tamsą kurioje stovime.
- Taigi į kurią pusę?
- Tu toliau neisi, - ji dirbtinai šypteli ir dabar jau aš susiraukiu.
- Tai kokio velnio lipau iš autobuso? – pakeliu isteriją ir mergina kilsteli antakius.
- Elgiesi kaip boba, - ji sarkastiškai išsiviepia.
Suniurzgu panosėje ir nuėjęs į stotelę vėl klesteliu ant suolelio. Kitas autobusas tik už kokio penkiolikos minučių. Tikrai sekasi. Žinoma! Kokio velnio aš ją lydėjau. Stebiu kaip ji prieina prie stotelės budelės, kurios viduje sėdžiu ant suolelio ir atsiremia į vieną įstiklintą langą. Nutaiso liūdną veidelį ir pro blakstienas pažvelgia į mane. Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir laukiu autobuso.
- Labanaktis, Kristianai, - ji sumurkia ir aš nuryju gerklėje susikaupusias seiles.
Sutrikęs pakeliu akis ir mano žvilgsnis susiduria su jos. Jos akyse nebeišvystu to keisto mielumo ir silpnumo kurį regėjau dar autobuse. Ji atsitraukia nuo sienos ir žengia link manęs. Atsišlyju ir įsiremiu nugara į atramą. Ji tiesiog smukdo mano vyriškumą. Mano akys vis laksto nuo jos veido prie grakščios jos eisenos ir tai mane be galo trikdo.
- Ko išsigandai? – ji pasilenkusi sumurma ir kūnu nusirita šiurpuliukai.
- Labanaktis, Elze, - sukaupęs vis dar likusį vyrišką ego ištariu ir ji atsišlyja nuo manęs.
- Labanaktis.. – nusisukdama sumurma ir nužingsniuoja neapšviesta gatve tolyn nuo manęs.
Sėdžiu ir laukiu autobuso. Susimąstęs ir vienas. Šiandien diena kažkoks nesusipratimas. Visą dieną elgiuosi lyg nesavas ir jaučiu tarsi žemės slystu iš po kojų. Apie savo elgesį nešneku iš vis, jis šiandien nepakenčiamas. Jau pats savęs pradedu nekęsti. Užpakalinėje kišenėje pajuntu vibruojantį savo mobilųjį ir atsipeikėjęs jį išsitraukiu ir atsiliepiu.
- Krisai, mažiuk. Kur dingai? – į ragelį suulba pusgirtė Natalija ir aš iš delno trenkiu sau per veidą.
- Pakeliui į namus.
- Nagi, nemeluok. Aš jau pasiilgau tavęs.
- Natalija, aš turiu eiti, - greitai suburbu ir nustoju šnekėti.
Jau ruošiuosi ieškoti ausinių striukės kišenėje, bet prisimenu jog su striuke išėjo Elzė ir dar sykį riebiai nusikeikiu. Kol susivokiu, kad atvažiavo autobusas jis vos nepravažiuoja man pro nosį ir susinervinęs ir murmėdamas įsitaisau ant sėdynės pačiame autobuso gale. Važiuoju vienas, na dar sėdi vairuotojas bet jis nesiskaito. Žvelgiu pro nešvarų stiklą į kelią, bet galiausiai užknisa ir įninku į telefoną. Įsijungiu internetą ir patikrinu naujienas feisbuke. Prisijungę galbūt vienas ar kitas žmogus, kiti beveik visi vis dar šėlsta Natalijos vakarėlyje. Kokio velnio aš išėjau iš vakarėlio. Galėjau prisigerti iki žemės graibymo permiegoti su patrauklia pupyte, kuri turi didelę krūtinę, o ryte atsibudęs nieko neprisiminčiau ir toliau laimingai gyvenčiau, o dabar. Atsibodo būti geru, šiandien pagerinau savo rekordą tokiu būdamas, negu per visą savo egzistavimą.
2016-04-16 13:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą