Trumpiausias kelias Namo-135

Samurajus Gipsis, su septyniais  bendražygiais,  prisėd po sena Laukine obelim. Jis jautėsi šiek tiek pavargęs, -trumpam prigulo  aukštėlnikas, žiūri į dangų, prisimerkęs, - gal ką pamatys. Nieko nepamatė, tik bendražygiai išgirdo  jį knarkiant. Sugriaudėjus Sutiktuvių  maršui  Augo kieme klevelis, augo kieme žaliasis, susirietė į kamoliuką, - toliau knarkia. –Po to klevu po žaliuoju, -Gul bernelis jaunasis. –Tu-Tu –Tūūū, -Viens - du –trys, -Graži Lietuva, -Kaip gėlelė žydi visada…Nuskambėjus tokiai garsų audrai jis pašoko ir šiek tiek susisarmatijęs pažvelgė į bendržygius, -atsiprašė. –Nieko  tokio Samurajau. - Mes ęsame čia pat, -budime. –Ąčiū už supratimą, galim toliau stebėti… Sėdėdami po medžiu, toliau stebi ir klausosi. Pačiu laiku, nes Karietą su Mersedesu riedėjo  link Šatrijos kalno. Sutiktuviu maršas trumpam nutilo, leisdamas pasireikšti nuo kalno  aidinčiai emocijų audrai. Keistos, paslaptingos jiegos sukeltos bangos nuvilnyjo kalno šlaitų; -Valiooo  Lie-tu-vai, …-Valioooo, Že-mai-tijai, …-Valioooooo…gaudė Šatrija. Kalnas sveikino, keturių žemaitukų traukiamą karietą,  triratį Mersedesą ir šaunų lydintį kortežą..
. Karėtos stogas buvo šiek tiek pakylėtas, virš karietos, kaip burė, plazdėjo didelis purpurinis, ovalinis burbulas su baltų Vyčių šonuose,  lengvo vėjalio blašlomos, pleveno trys tautinės Lietuvos vėliavos juostos.  Linksma  burbulo šypsena pranašavo gerą dieną. Vežėjui  Pranui iš dešinės sėdųėjo burlaivio “Lietuva” –Baltoji gulbė šturmanas Geležėlė su žavia, kaip balta gulbė, drauge ir patarėja. Jiems, už nugaros stovėdami,  sveikino  Lietuvą ir Lietuvos svečius burlaivio “Lietuva” kapitonas Jūzapas ir Generolė Dalytė. Paskui karietą, triračiame “Mersedese”, už vairuotojo Gintaro Bebro sėdėjo visas likęs Generalinio štabo sąstatas: generolė Rasytė poroje su nauju, rotojančiu štabo karininku  Vytautų Žiuku, generolė Irutė poroje su vienu iš broliu Grimu, –Darium, vyriausią  valstybės yždininkė  Ingrida  sėdėjo poroje su Pilypų iš kanapių Svirneliu. Antram  broliui  Grimui Gedimdinui teko būti poroje su trečiu boliu Žymantų. Generalinis Štabas šiltai sveikino  ant Šatrijos kalno šlaito  sėdinčius, susižavėjusius, ovacijas keliančius  žiūrovus. Sveikino, po aikštę,  bėgiojančius kaukėtus, pagyvenusius suvargusius ubagėlius ir smagiai šokinėjančius  mažus ubagiukus.  Sveikinosi su  sparnus išskleidusiais, - bėgioiančiais  paukšteliais, naminiais gyvuliukais. Sveikino gausiai, iš visų Lietuvos miškų subėgusius, dar nesumedžiotais žvėreliais…. Generolė Dalitė kaire ranka  atsirėmusi į Kapitono Jūzapo petį, dešine ranka  mojavo  ir pagarbiai lenkdamą galvą  dėkojo Užgavienių šventės rengėjams, dalyviams ir svečiams. -Ja-Ja …-Lietuva, -Pagaliau įvyko. -Visus sveikiname  čia  susirinkusius Žemaitijoje, prie Šatrijos, -brangieji…
          Užgavienių šventės vyriausieji vadybininkai Loreta ir Satnislovas Pašto karietoje įžvelgė kažką daugiau nei ratus, -gal jiems susidvejino?  Pasigirdo skambios dainos garsai.
                                            O vilnys nerimstančios jūros, - Sklando žuvėdra balta.
                                            Laivelis vis plaukia ir plaukia, -Burė aukštai iškelta.
                                            Daužosi bangos į krantą, -Blaško laivelį audra,
                                            Kada į namus tu sugrįši, - Kur laukia mergaitė jauna.
  Visotino šurmulo išbaidytos  varnos ir šarkos pasitraukė į miškus, tik patyrusi Samurajaus Gipsio akis pastebėjo, nuošaliau tupinčią papūga Kakadu-Dominyką. Ji tupėjo ir  blykčiojo  plačiomis akimis, - viską  fiksavo.  Keistas pauktelis papūga Kakadu. Samurajus pastebėjo, kad ji nevieniša, -Kaip strėlė, saulės apšviesta, virš Karietos ir Mersedeso praskrido baltas paukštis, -nei tai jūrinis erelis, nei tai žuvėdrą. Būtų taip ir praėję, bet, kažkur už kalno pasgirdo artėjanis, skambus armonikėlių orkestras ir choro garsai, - visas abėjones išsisklaidė kai prisijungė jiems pritariantis  galingas Jungtinis Lietuvos karinis ir “ Antikvariniai Kašparovskio dantys”  orkestras
                                            Žuvėdra baltoji, ko taip skrajoji,
                                            Skriski per jūrą, suraski laivelį, -Palydėki  jį į namus.
      Choras nenutilo, tik dar garsiau ir plačiau, artiedamas, skelbė apie praskridusią  paukštę ir pranešusia apie siaučjančias po pasaulį audras:
                                        Jūra audrų karalienė, -Ko taip bangoji piktai,
                                        Neišgirsti meilės balso, -Mažą laivelį blaškai.
      Šatrijos kalno šlaitu slinko banga po bangos …
                                        Jūra, audrų karalienė, pažvelk tu į dangų aukštai,
                                        Matai ten plasnuoja žuvėdra, -Prašo banguoti ramiai.
  Skambantis galingas choras ir laiku įsijungęs orkestras, nepaliko nieko abėigo. Šatrijos kalnas pritilo, liovėsi kelti bangas ir ovacijas, -atydžiai klausėsi  orkestro ir choro. Visų susirinkusių valstybių vėliavos,  pakilo aukščiau, virš  atsistojusių  užsienio svečių. Jie tyliai kartojo žodžius, - mokėsi dainuoti lietuviškai. Užsėnio svečiai suprto, kad mokytis kalbos, geriauia priemonė yra daina.
                                            Žuvėdra baltoji, ko taip skrajoji,
                                            Sparnais pagluostyki banga aukščiausią, - Jūra banguoki ramiai.
  Šatrijos kalnas, stovėjęs tūkstantmečiais tyloje, pirmą karta taip gaudė. Pirmą kartą sujungė pasaulio tautas į vieną galingą  chorą, skelpdamas Pasauliui apie Tautų vienybę, -vienybę ir draugystę, -taip, ir draugystę, kurią neimanomą nugalėti ir sugriauti Pasulį  jokiems siaubą keliantiems  demonams, - jokiems blogio pranšams. Jokiems, - nes Meilė yra jiega kurios neįmanoma nugalėti. Daugiatūkstantinis choras, skaisčiai įraudusiais skruostais, pritariant Jungtiniam orkestrui, toliau, surėmę pečius ritmingai, plačiai siūbavo ir traukė. 
                                              Bangos krantų nebedrasko, -Jūroje rimsta audra,
                                            Laivelis artėja prie kranto, -Burė žemai nuleista.
    Karieta ir Mersedesas sustojo priešais Šatrijos kalną, Šturmanas Geležėlė pirmas išlipo ir padavęs ranką, išlaipkino  žavią, - balta gulbės suknele, - savo drauge ir patarėją.. -Kapitonas Jūzapas išlipo antras, - padavė ranką generolei Dalytei, palaukė kol išlipo visi Generalinio štabo sąstatas iš Mersedeso, visi sustojo priešais Šatrijos kalną, nusilenkdami padėkojo šventės dalyviams už šiltus, garsiai skambančius  palinkėjimus:   
                                          Tu neliūdėk mergužėlė, -Sako žuvėdra balta.
                                          Skubėk pasitikti laivelį, -Pamoki skarele balta.
                                          Žuvėdra baltoji, -Surado laivelį,
                                          Neslėpė džiaugsmo mergelė, -Ašarą braukė, balta skarele.
      Samurajus Gipsis su bendražygiais stovi po medžiu, ir mato kaip jo trys palydovai vaikinai ir keturios jų, bendražygės, sekdamos generoliu Dalytės, Rastytes ir Irutės pavyzdžiu, braukia nosinaitėmis blakstienas.  Atvirai pasakysiu, - Samurajus Gipsis nusibraukė skruostą  taip pat. Nusisuko į kitą puse, ir… Taip taip, - nusisuko į kitą puse, nespėjęs nusibraukti, pamatė, kad iš Luokės miestelio, į priešingą puse, palinkę, nuskubėjo kelios žmogystos. Jo  skvarbios akys jį neapgavo; tolyn, link Užvenčio, persuktais žandikauliais,  nuklišeno penkiese, - vienas su ilga  suviniuota meškere, antras su žeberklu po pažąstim, o tryse, ant pečių tempė ilgą tinklą, -“trūbicą” . Tai buvo bankrutavusio žvejo Zigmo ir Rutkos –Bankrutkos kompanija. -Viskas aišku… -Nuskubėjo  drumsti vandenis į raistus, o gal  į pajūrį gaudyti stintų.
          Stinta, stinta, - lipk į tinklą