Galėčiau suskaičiuoti kiek kartų taip kalbėjau

Lietus truputį per daug kala į žemę nei derėtų pavasariais,
Ir išeiti pro duris, kurias išvertė laikas,
man šiek tiek netikėta.

Tavo rankos
deda aušrai apynasrį,
kai rytais vis dar noris pabūti kartu.
Vis kartoju po nosim,
Jog diena be tavęs - ne mano limitas,
Mintys nukryžiavo vienatvės tabu.

Klaidžios gatvės įauga į kraują,
Ir jaučiu kaip ieškojimas
tampa mano kapu.
Vis dar kartoju,
Mėnuo be tavęs - ne mano limitas.

Tvanki tyla kankina vakarą,
Šoka dulkės ant stalo.
Žalias oras - plaučiuos sprogsta kačiukai.
Vis kartoju,
Tu - ne mano limitas.