Anomalija: 2 dalis-Ossastorium

Keisti tapatumai: keli racionalumo modelai nesutampa. Manuose, radikaliuose noruose nelieka vietuos eiliniams pomėgiams, tuo labaiu, jog tavosios koncepcijos neturi pradinio taško.
PHILOPSOPHIA PERENIS-pabaigos iššūkis, kuri metė, ir kurį reikės priimti. Tiems, kas norėjo pakeisti aplinką. Priimsiu ir aš, psichologinės anomalijos ląstelė sindromiškai gyvuojanti savose sultyse. vėsi aplinka-ji įeina taip pat į kontekstą-be išsidėstymo, dėmių ir kitų gyvenimiškų smulkmenų.
Visad galvojau apie priežasties žmogų. Fiktyvų žmogų. Vis neįsivaduojantį iš utopistinio meno, ir, priklausančio degradavosios visuomenės elito pagrindui. Būčiau tokią kardinalę sistemą parašęs, galbūt, vėlai ir apsigynęs desertaciją. deja, dabar sėdžiu su vorai ir savu išganytuoju. Fatališkai.
Iš hariznto pasirodo banalybės dievas.... šveicarišku tikslumu apšviečia agonijas....
Dievas tau suteikė veidą, o tu jį pakeitei savu....
Formų įkaitas neturi mitologijų-santykiniai trinties aktai-anomališki priešai...

      ******                ************                      *******



Pabėgti nuo savojo dabartinio būvio sanklodos-grėsmingas dalykas. Adomas norėjo likti rojuje. Jį sugundė Ieva. Viskas įvyko pagal visas AKTO nuostatas. Aukso mitą, galėtume lyginti su Telemacho ieškojimais, Kukučio priskėlimais, Jasono vilnomis...
Nuplėšk priešo dvasios fasadinias skulptūras-nuplėšti žmogiškuosius animus pradmenys. Žaltiški aktai, pasakytų išganytojas, bet man į juos nusispjauti, aš nei žmogus, nei gyvis....
 
Mane laidojo kentaurai. Žudydamas priešus per jų psichines pertvaras, pasiekiau neišsenkati masturbacijos vyksmą. Tai nuodėmė. Išganytojas paliko mane už bergždžius dvasios eksperimentus. Šveicariškastikslumas kartais apgauna. Nėra lygiu.