Tobulas kūnas (1)

Smuiku griežiu nuo pat vaikystės. Mano tėvai susitiko viename garsiame Londono koncerte. Tėtis buvo garsaus Londono orkestro būgnininkas. Pats pagrindinis. Mama sėdėjo VIP zonoje tarp žiūrovų su savo geriausia drauge. Mat jos geriausios draugės vyras buvo to orkestro dirigentas. Šalia mamos ir jos geriausios draugės sėdėjo jų mažiausias sūnus. Vyresnėliai du niekada nesilankydavo tokiose vietose, jie buvo visiškai kitokie žmonės ir juos domino kur kas kitokie dalykai nei klasika.
Grįžtant prie istorijos kaip susipažino mano tėvai, tai mano mamos geriausia draugė ir tuo pačiu mano krikšto mama, vardu Leticija, ganėtinai tobulai atrodanti moteris, einant koncertui į pabaigą, nusivedė mano mamą į užkulisius. Mama kiek įmanydama priešinosi eiti kartu, nes ji buvo įsitikinusi, kad ji pašalinė ir kaip atrodys, jeigu ji, visiškai nepažįstama jauna moteris, stovės su savo geriausia drauge ir jos sūnumi scenos užkulisiuose ir lauks savo geriausios draugės vyro grįžtančio nuo scenos. Mama buvo taip auklėta: kukliai ir padoriai.
Tačiau Leticija neklausė mamos atsikalbinėjimų ir vis tiek nusitempė ją į scenos užkulisius. Netrukus visas orkestras nulipo nuo scenos, paskui juos atėjo ir Leticijos vyras. Jis pirmiausia stipriai apkabino mano krikšto mamą, paskui pašiaušė sūnaus plaukus, o galiausiai pasisveikino ir su mano mama.
Kol Leticija ir mano mama šnekučiavosi su orkestro dirigentu, mano mamą įtariai ir akylai stebėjo mano tėtis. Jis krovėsi į savo kuklią kuprinę savo daiktus. Mama pastebėjo, kad ji yra stebima. Vienas kitam kukliai nusišypsoję, išsiskirstė savais keliais. Tačiau netrukus Leticija pastebėjo mano mamos ir tėčio susikryžminusius žvilgsniukus ir nuo to laiko ėmė mamai karts nuo karto priminti tą vyruką.
Po gerų pusės metų Leticija savo namuose rengė pokylį. Jame dalyvavo visas Leticijos vyro orkestras, taip pat ir daugybė kitų ganėtinai garsių muzikantų, klasikų.
Tas lemtingas vakaras, kada mano mama įžengė į Leticijos namus, nusiėmė nuo pečių lengvą paltuką ir apnuogino savo pečius. Ji buvo apsirengusi labai nuostabia suknele, žėrinčio aukso spalvos suknele iki kelių, kuri dar ligi šios dienos pagarbiai kabo mano spintoje.
Tą lemtingą vakarą, kai mama pasiėmė į ranką taurę šampano ir grakščiai žengė į minios sūkurį, kuriame žmonės būreliais šnekučiavosi su vienas su kitu, o kai kurios porelės šoko lėtą šokį, ji kambario gale pamatė tą patį vyruką iš orkestro, pagrindinį būgnininką, kuris to koncerto pabaigoje ją stebėjo, ir kuriam ji nejučia kukliai tąkart šypsojosi. Mama jau buvo nusiteikusi prieiti ir užkalbinti tą nepažįstamąjį, tačiau netikėtai jai sutrukdė prie jo priėjusi kita, patraukli moteris. Kaip sakoma: kas pirmesnis, tas gudresnis.
Tada mama nusivylė ir ėmė vaikštinėti po kambarį, akimis ieškodama Leticijos. Po gero pusvalandžio, kai mama niekur nerado Leticijos, netikėtai susidūrė akis į akį su būgnininku. Jis su ja pasisveikino, ji visa nuraudo. Tą vakarą jie susipažino ir visiškai netikėtai suprato, kad yra vienas kitam skirti. Jie abu tai pajuto tuo pat metu, apsikeitė telefono numeriais, adresais. Kurį laiką susirašinėjo laiškais. Londonas yra be galo didelis miestas, todėl kasdien susitikti ar kalbėti telefonu jiems būtų buvę ganėtinai sudėtinga. O tais laikais, kai jie susipažino, kompiuterių dar nebuvo. O jeigu ir buvo, tai nei tėtis, nei mama jo neturėjo. Sąskaitos už telefoną buvo itin brangios, tad jiems beliko laiškai.
Po mėnesių trukusio susirašinėjimo laiškais, būgnininkas vieną gražią ir saulėtą vasaros dieną, atvyko pas mamą į svečius su viena rože ir saldainių dėžute bei šampano buteliu. Mama buvo be galo nustebinta, o tėtis buvo pasiruošęs ilgą ir širdį jaudinančią kalbą, kurios metu jis besijaudinantis pasipiršo mamai ir pasakė, kad ta viena rožė skirta jai, todėl kad mano mama yra vienintelė jo moteris.
Štai tada po kelių metų bendro santuokinio gyvenimo gimiau aš. Tėvai ir toliau vaikščiojo į orkestro koncertus, vaikščiojo į įvairius muziejus. Kai gimiau aš, tai jiems netrukdė, nes visur, kur tik ėjo, jie tampydavo ir mane. Vaikystėje buvau rami, padori ir kukli mergaitė, ir nors ir mane erzindavo tie vaikščiojimai po koncertus ir muziejus, aš niekada tam nesipriešindavau, nesakydavau tėvams, kad man tai nepatinka.
Galų gale, kai jau buvo paauglystės pradžia, tėvai sugalvojo mane nuvesti pas tėčio orkestro dirigentą, kuris galėtų mane pamokyti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Išbandėme visus, tačiau nelipo nei vienas. Galų gale į mano rankas pateko smuikas. Nuo to laiko, nepaleidžiu jo iš rankų.
Ne todėl, kad man tai patiktų, o todėl kad tėvai visada norėjo, jog bent maža dalimi sekčiau tėčio pėdomis. O dabar, kai jų netekau prieš kelis metus (jie žuvo lėktuvo katastrofoje), dar labiau negaliu mesti griežimo smuiku ir muzikavimo, nes tai reikštų didelę nepagarbą jiems.


  Dabar stovėjau scenos užkulisiuose. Laukdama savo eilės griežti smuiku, vienoje rankoje laikiau savo sėkmės trofėjų – smuiką, - o kitoje stryką – 74, 5 centimetrų ilgio pagaliuką su stygomis iš arklio plaukų. Šiuo daiktu griežiama per smuiko stygas ir yra išgaunami nuostabūs klasikinės muzikos garsai.
Šįkart, kaip niekada, mano delnai prakaitavo, širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi, o aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl dabar taip jaudinuosi. Juk nuo vaikystės lipu ant scenos beveik kiekvieno mėnesio savaitgalį, juk visą savo gyvenimą griežiu smuiku prieš minias žmonių ir dar niekada gyvenime taip stipriai nesijaudinau, kaip dabar. Dabar buvo kažkas kitaip. Bandžiau suprasti, kas nutiko mano gyvenime pastaruoju metu, jog šįvakar nepaliaujamai jaudinuosi prieš savo pasirodymą. Tikrai ne dėl to, kad prieš daugelį metų netekau tėvų. Su jų netektimi jau susitaikiau ir tiesą sakant, mintys apie tėvus mane visada nuramina ir nuteikia teigiamai stovint ant scenos ir griežiant smuiku.
Netikėtai prie manęs priėjo Leticijos vyras. Krūptelėjau ir tik dar labiau įsitempiau, kai pajutau šio vyro tvirtą ranką man ant peties. Net pati gerai nežinau, kodėl jau porą metų iš eilės mane pradėjo trikdyti būtent šio vyro ar ypatingai stiprių ir veržlių vyrų (dažniausiai metro stotyje ar šiaip kur nors mieste prasilenkiant) netikėti ir ne specialiai padaryti prisilietimai.
-Ar viskas gerai, Delija? – paklausė Leticijos vyras, orkestro dirigentas, ponas Tjeris Malkolnas.
-Taip, - atsidusau, linktėjau ir pažvelgiau į Tjerį. Tikėjausi, kad žvilgsnis bus trumpas, tačiau staiga mano kaklą kažin kas surakino, kad negalėjau pasukti galvos ir nutraukti akių kontakto. Atrodo, mūsų žvilgsniai vienas į kitą truko visą amžinybę.
Galiausiai išgirdau savo vardą ir kojos pačios ėmė judėti ant scenos. Tik tada pagaliau nustojau stebeilytis į savo krikšto mamos vyrą.
Užlipus ant scenos ir perževelgus minią žmonių, kurie tikėjosi tik geriausių kūrinių, kurie atėjo čia pailsėti ir atsiplaiduoti po sunkių darbų bei paklausyti klasikinės muzikos. Buvau visiškai tikra tuo, kad šįkart visus juos nuvilsiu ir prisidarysiu sau gėdos.
Paskutinį kartą, prieš pradėdama griežti savo smuiku, pažvelgiau į užkulisius. Į Tjerį, kuris žiūrėjo į mane ramiu, manimi bei savimi pasitikinčiu veidu. Jis susidėjo rankas ant krūtinės, kietai sučiaupė lūpas ir nuolankiai man linktelėjo, tarsi duodamas ženklą pradėti, ar tarsi stengdamasis mane nuraminti, nes tikriausiai esu lyg atversta knyga, iš mano veido buvo matyti, jog jaudinuosi ir jaučiu beprotišką įtampą.
Štai taip pradėjau groti pirmame savo koncerte. Tąkart, kai buvau dar visai maža mergytė, kai pirmą kartą užlipau ant scenos su smuiku, pažvelgiau į užkulisius, kuriuose stovėjo mano tėvai, Tjeris ir jos vyras bei mažasis sūnus, kuris dabar jau yra vyresnis už mane pora metų.
Vėliau, kai netekau tėvų ir pirmą kartą po jų mirties lipau ant scenos, užkulisiuose taip pat stovėjo Tjeris. Tąkart jis buvo visiškai vienas, nes po mano tėvų mirties, mano krikšto mama nustojo lankytis mano pasirodymuose, nebegalėjo į mane žiūrėti, nes priminiau jai mamą, o ji dar ligi šiol negali susitaikyti su ta mintimi, kad jos nebėra šiame pasaulyje.
Tą vakarą vėl, kaip ir pirmą kartą vaikystėje, kaip ir dabar, pažvelgiau į Tjerį ir jis mane nuramino žvilgsniu, linktelėdamas taip pat, kaip ir dabar.

Pabaigusi groti, nusilenkiau miniai ir išgirdau plojimus. Visi žiūrėjo į mane nuolankiai ir su šypsenomis veide. Nežinau ar tos šypsenos buvo nuoširdžios, ar tik iš mandagumo, bet man tai neitin rūpėjo. Savo darbą atlikau – pagrojau, palinksminau žmones ir dabar galiu grįžti namo.
Nulipusi nuo scenos jau ketinau eiti į persirengimo kambarį, tačiau ant dilbio pajutau karštą Tjerio ranką. Jis suspaudė mano odą, kurią ėmė deginti, tarsi būčiau nukrėsta elektros srovės ar nudeginta ugnies.
Norėjau ištraukti ranką iš jo gniaužtų, tačiau mintys manęs nesiklausė. Aš stovėjau ir žiūrėjau į savo muzikos mokytoją ir laukiau, kol jis prabils. Žiūrėjau  tai jam į akis, tai į lūpas, tai į žemę. Mano akys lakstė šen bei ten.
-Gerai pasirodei, mergyt, - pagaliau tyliai prabilo Tjeris.
-Ačiū, - skubiai atsakiau ir kai jau pajutau, kad Tjeris atlaisvino pirštus, dėjau žingsnį pirmyn link persirengimo kambario, tačiau jis ir vėl mane sulaikė.
-Nesijaudink, - ištarė jis, žiūrėdamas į mane savo skvarbiomis tamsiomis akimis. Atrodė, kad valgo mane žvilgsniu. Arba čia tik mano keistos fantazijos. – Atrodei puikiai. Visada atrodai ir pasirodai puikiai. Tu mano favoritė.
Ar man tik pasirodė, kad jis pabrėžė žodį mano, ar tikrai taip įvyko?
Kiek susiraukiau ir jis pagaliau susiprato paleisti mano ranką. Ant odos liko jo storų, tvirtų ir vyriškų pirštų žymės. Pasitryniau dilbį, nes atrodė, kad oda vis dar dega.
-Man viskas gerai, - atsakiau jam ir pradėjau lėtai žingsniuoti ten, kur man reikėjo.
Atėjusi į persirengimo kambarį, susidėjau smuiką į dėklą ir atsisėdau ant kėdės. Kurį laiką žiūrėjau į vieną tašką grindyse. Man atrodė, kad jose ką tik atsivėrė praraja, kuri, regis, tuoj pat mane įtrauks į save ir aš tiesiog išnyksiu visiems laikams. Arba tiesiog to norėjo mano širdis. Troškau dingti iš šio pasaulio visiems laikams. Buvau tikra, kad jeigu dingčiau, manęs niekas nepasigestų. Juk esu vienturtė, tėvų netekau paauglystėje, o Tjeris į mane žiūri tik kaip į mokinę. Praktiškai esu jam niekas. Visa kita pasaulio dalis nė nežino, kad egzistuoju.
-Velniop visa tai, - nejučia ištariau balsu ir atsistojau.
Jau ketinau persirengti, tačiau išgirdau beldimą į duris.
-Ar galima užeiti? – išgirdau keistai ramų, jauno vyriškio balsą. Tarpduryje kyšojo berniukiška galva ir šypsena.
Tai Tjerio jaunėlis sūnus.
Jis įėjo vidun, nė nelaukdamas mano leidimo.
Tyliai uždarė duris ir pažvelgė į mane, vis dar su šypsena veide.
-Šauniai atrodei ant scenos, -  pasakė jis.
-Ačiū, - linktelėjau jam ir nusiėmiau aukštakulnius.
Susirinkus savo kasdienius drabužius, nuėjau už širmos ir pradėjau persirenginėti.
-Atrodei kiek nerami ant scenos, - toliau kalbėjo Tjerio sūnus, Tajus.
-Nežinau, gal neišsimiegojau, - tiek tepasakiau.
-Gal nori išsipasakoti? Juk žinai, kad esame draugai, tiesa?
-Ar esame? – susiraukiau ir iškišau galvą iš už širmos.
Tajus žiūrėjo į mane kiek sutrikęs.
-Vis dar galvoji apie tėvus? – paklausė jis.
-Aš visada galvoju apie juos. Mintys apie juos padeda man stovėti ant scenos ir gerai viską padaryti, - kiek per atvirai pasakiau, tačiau atsiimti žodžius jau buvo per vėlu.
-Šaunu, kad radai būdą, kuris tau padeda lengviau gyventi, - sukikeno jis. – Ką dabar veiksi? Turiu omeny, ar esi susiplanavusi savo likusį vakarą?
Persirengusi, išlindau iš už širmos ir įdėjau suknelę į specialų rubams skirtą maišą, kuris apsaugo drabužius nuo nešvarumų ir dulkių.
-Taip, planuoju grįžti namo, išstiesti ant sofos, žiūrėti kokį nors dramatišką filmą, juoktis jį žiūrint ir valgyti spragėsius, - isteriškai nusijuokiau. Man visai nebuvo juokinga, tačiau nebežinojau, kaip dar jam atsakyti.
Po galais, kas man darosi???
-O galbūt nori savo šio vakaro planą sėdėti namuose iškeisti į vakarą su manimi mieste? – paklausė Tajus.
Rimtai pažvelgusi į jį, užsidėjau sportinius batelius ir odinę striukę.
-Klausyk, gal geriau šį dalyką padarykime kitą kartą? Aš jaučiuosi labai pavargusi, o kol grįšiu namo, greičiausiai nenorėsiu net ir filmo žiūrėti. Galbūt iškart griūsiu į lovą ir užmigsiu, - šyptelėjau. Juk turėjau kažkaip išsisukti.
-Gerai, - Tajus skėstelėjo rankas į šalis. – Na, bent jau gal leisi man tave parvežti namo?
-Juk tau net ne pakeliui. Tavo namai yra visai kitoj pusėj nei manieji, - sumurmėjau.
-Nieko tokio, vis tiek dar neketinu važiuoti namo, - atsakė jis. – Susitariau su draugais susitikti mieste.
-Tai ketinai susitikti su draugais ir kvietei mane? – kiek įsižeidžiau ir susinėriau rankas ant krūtinės. Nutaisiau piktą veidą. – Na, ir puikiai kabini merginas, Tajau.
-Ne, - jis kiek sutriko. – Na, beveik visi mano draugai turi paneles, jie eis su jomis. Tad pamaniau, kad galbūt tu sutiksi.
-Negi tau pavydas bambą graužia, kad tavo draugai turi paneles?
-Ne. Tiesiog, - Tajus nebeturėjo, ką atsakyti. – Na, iš dalies, bet juk tai normalu. Kiekvienas juk nori turėti antrą pusę. Be to, mano ir amžius toks, kad nebebūsiu visą laiką vienas. Mano tėvai galvoja, kad esu gėjus, jog taip ilgai nesusirandu merginos.
Ėmiau juoktis.
-Rimtai? Gėjus? Negi tu toks panašus į tokį? – užsiviniojus ant kaklo šalį, užsimečiau ant peties rankinę ir į ranką paėmusi dėklą, kuriame buvo smuikas, o į kitą suknelę, išėjau iš persirengimo kambario.
Einant koridoriumi link išėjimo, Tajus paėmė iš manęs suknelę ir dėklą su smuiku jame.
-Na, žinai, dauguma tėvų taip galvoja apie savo sūnus, jeigu šie ilgą laiką neturi antros pusės, - sukikeno jis.
-Keisti tie tavo tėvai, - sumurmėjau ir išėjau laukan. Pajutau rudeninę vėsą ir įkvėpiau oro.
-Štai čia, - parodė Tajus kryptį, kur eiti, ir mes pradėjome eiti link jo automobilio.
Kai priėjome, Tajus visus mano daiktus sudėjo į bagažinę, aš savo rankinuką padėjau ant užpakalinės keleivio sėdynės, o pati atsisėdau į priekį.
Netrukus Tajus jau sėdėjo už vairo ir kurį laiką sėdėjome tyloje.
-Tai gal visgi persigalvojai? Gal išgelbėsi mane šįvakar nuo pavydo pojūčio ir keistos įtampos? – paklausė jis.
-Tiek to, - sumurmėjau. – Gerai, bet tikrai nesiruošiu būti ilgai.


Kartu su Tajumi įėjau į prabangų restoraną. Čia buvo tiek senimo, tiek jaunimo. Vieni sėdėjo prie staliukų, gurkšnojo vyną ar šampaną, valgė jūros gėrybes. Kiti stovėjo būreliais ir tiesiog šnekučiavosi. Porelės apsikabinusios šoko pagal lėtą muziką. Viskas kvepėjo prabanga. Buvau prie to pripratusi, tačiau vis tiek buvo keista dažnai tai matyti bei vilkėti, kadangi esu visiškai paprastas žmogus.
-Čia, - tarė Tajus ir kai atidavėm savo paltus žmogui, kuris atsakingas už svečių paltų surinkimą ir jų atidavimą, mes nuėjo prie staliuko, prie kurio sėdėjo trys vaikinai ir dvi merginos.
Tajus su kiekvienu iš jų pasisveikino. Su merginomis nepuolė glėbesčiuotis, o tada pristatė mane.
-Tai Delija, - tarė jis su didele pagarba balse ir tada aš pajutau jo ranką man ant nugaros, šiek tiek aukščiau užpakalio. Kol niekas to nepastebėjo, staigiai sučiupau jo ranką ir spustelėjau, tarsi perspėdama, kad tuoj pat liautųsi grabinėti mane ir patrauktų ranką, antraip tuoj pat iš čia išeisiu.
Laimei, Tajus puikiai viską suprato, kiek sutrikęs krenkštelėjo ir patraukė savo ranką nuo mano nugaros.
-Dela, - pataisiau Tajų, prisistatydama jo mieliems draugams ir atsisėdau. Tajus įsitaisė šalia.
-Malonu susipažinti, Dela, - linktelėjo man vienas iš Tajaus draugų ir keistai pašaipiu žvilgsniu nužvelgė mane.
-Taigi, kuo jūs visi vardu? – paklausiau, mėgindama užmegzti pokalbį ir išsklaidyti įtampą, kurią greičiausiai jaučiau tik aš viena.
Viena iš tų dviejų merginų, pažvelgė į mane mėlynomis akimis ir ištiesė ranką į mane.
-Aš esu Melodi, - prisistatė.
Linktelėjau jai. Melodi buvo kiek pultių veido bruožų ir tokio pat sudėjimo, tačiau be galo simpatiška mergina. Jos žydros akys skvarbiai žvelgė į mane, o šviesūs garbanoti plaukai, regis, šoko pagal čia grojamą klasikinę muziką.
-Aš Sofija, - prisistatė ir kita mergina. Ši buvo juodų kaip anglis plaukų, rudų akių ir vaikiško veido mergina. Spėju, jai vos aštuoniolika.
-Na, jeigu visi, tai visi, - sumurmėjo tas pats vaikinas, kuris neseniai kiek per daug naglai žiūrėjo į mane. – Mano vardas Piteris.
-Aleksas, - sumurmėjo dar vienas.
-Vilas, - atsakė paskutinysis.
-Malonu su visais susipažinti, - nusišypsojau.
-Tai ko norės ši žavi panelė? – paklausė Tajus.
-Vandens su citrina, - atsakiau labai greitai.
-Rimtai? O ko nors stipresnio nenori?
-Tu mane nugirdyti atsivedei čia? – su priekaištu tyliai paklausiau.
Tačiau tik dabar supratau, kad nereikėjo man šitaip. Priverčiau jį keistai pasijusti prieš draugus, kurie žiūrėjo į mane dabar taip, lyg būčiau Lochneso pabaisa.
-Atsiprašau, - sumurmėjo ir nuleidau akis.
-Tai gal bent jau valgyti nori? – paklausė vėl Tajus.
-Gerai, - pagaliau pasidaviau. – Aš nueisiu užsisakyti pati.
-Gal geriau leisk man tą padaryti? – prašomai paklausė Tajus ir atsistojo.
Kai pasakiau jam, kad noriu karšto vyno ir sushi, jis nuėjo prie baro užsakyti man to, ko prašiau.
Buvau priversta likti su jo draugais, klausytis keistų vaikinų juokelių, kurie visiems buvo juokingi, išskyrus mane vieną. Pasekoje to, jaučiausi nemaloniai.
-O kaip tu manai, Dela? – paklausė manęs Piteris.
-Ką? Kažką sakei? – paklausiau visiškai išsiblaškiusi.
Melodi su Sofija tyliai sukikeno.
-Aš sakiau tokį anekdotą, matai, ketinu dalyvauti humoro klubo konkurse kitą savaitgalį. Ar norėtum ateiti pažiūrėti ir pasakyti, ką apie tai manai?
-Manau, kad šaunu, jog kažką veiki gyvenime, ir kad nesėdi prie televizoriaus ekrano išvertęs pilvą, - atsakiau kiek rimtu veidu.
Visi pradėjo juoktis, išskyrus mane ir Piterį.
-Ką praleidau? – linksmai paklausė grįžęs Tajus ir atsisėsdamas prieš mane padėjo lėkštę su sushi ir karšto vyno taurę.
-Ačiū, - linktelėjau Tajui.
-Aš visai neseniai klausiau Delos apie tai, ką ji veikia gyvenime, - rimtai tarė Piteris. Melagis.
-O, - Tajus aiktelėjo. – Ar ji jau atsakė?
Kaip tik tą akimirką įsidėjau į burną vieną sushi gabaliuką ir nebegalėjau atsakyti.
Todėl Tajus kalbėjo už mane:
-Delija buvo visai mažutė, kai pradėjo griežti smuiku. Ją mokino ir tebemokina mano tėtis.
-Wow, nuostabu, - lyg ir išgirdau pašaipų toną iš Sofijos lūpų. Visi kiti žiūrėjo į mane rimtu veidu.
-O gal kažkas vyksta tarp tavęs ir Delijos? – Aleksas pakeitė temą.
-Mes tik draugai, Ali, - sumurmėjęs, tarsi su nuoskauda, Tajus ir pažvelgęs į mane, nusišypsojo.
Gerai, dabar pajutau dar didesnę įtampą.
Nebeištvėriau to, todėl gurkštelėjau vyno kaip reikiant didelį gurkšnį. Tačiau vos nenusideginau liežuvio, nors to ir neparodžiau. Tik vos vos susiraukiau.
-Kad ir kaip ten bebūtų, turiu jums dar vieną staigmeną, - vėl prakalbo Piteris. Melodi pavartė akis. – Turiu dar vieną ankedotą. Klausykit ištempę akis, čia bus gera dalis, nes labai į temą: jeigu jautiesi stiprus, protingas ir labai pasitikintis savimi, geriau eik greičiau namo, nes vėl prisigėrei, - pasakęs savo juokelį, Piteris pradėjo juoktis, tačiau mums visiems nebuvo juokinga. Visi žiūrėjom į jį rimtu veidu. – Ne? Nejuokinga? – jis surimtėjo. – Gerai, paklausykit dar vieno, o jeigu nepatiks, galėsit prikalti mane prie kryžiaus, prisiekiu užsičiaupsiu visiems laikams, - jis skėstelėjo rankas, lyg pasiduodamas policijai.
-Na, rėžk, biče, - tarė Aleksas ir kelis kartus patapšnojo Piteriui per petį.
-Tai va, klausykit. Neįsižeisk, Sofija, - sumurmėjo Piteris. Net nesupratau už ką jis jos atsiprašė. - Žinot, kas yra stebuklinga liemenėlė? Kai tu ją atsegi, o ten papų nerandi.
Tajus, Aleksas ir Vilas kurį laiką žiūrėjo į Piterį rimtais veidais, tačiau netikėtai jie pradėjo leipti iš juoko. Melodi irgi kikeno, tačiau Sofijai tai nebuvo juokinga. Ji metė ant stalo medžiaginę staltiesėlę ir pakilusi nuo stalo, nukulniavo į moterų tualetą.
Deja, ir man nebuvo juokinga.
-Aš tuoj grįšiu, - sumurmėjau ir pakilusi nuo stalo, nusekau paskui Sofiją.
Atėjusi į moterų tualetą, jame nieko neradau, tačiau priėjusi prie veidrodžio, išgirdau tylias aimanas. Kažkas verkia?
-Sofija? Čia tu? – paklausiau ir priėjau prie vienos iš kabinų.
Kurį laiką vėl buvo tylu ir ramu.
-Sofija, čia aš, Dela, - tariau gana garsiai. – Ar tau viskas gerai? – tačiau ji man neatsakė, nors buvau visiškai tikra, kad ji ten, ir kad ji verkia. – Klausyk, aš nežinau, kas ką tik įvyko tarp tavęs ir Piterio, tačiau jeigu tu nori, ir jeigu nuo to pasijusi geriau, aš galiu ten grįžti ir išmalti jam snukį. Jis tikrai negražiai pasielgė.
-Nereikia, Dela, - pagaliau Sofija prabilo ir išlindo iš kabinos. Priėjusi prie veidrodžio, ėmė plautis rankas ir veidą.
Priėjau prie jos ir atsirėmiau į marmurinį kraštą.
-Jūs buvot pora? – paklausiau.
-Ne, - atsakė ji gana piktai.
-Tai buvote draugai be įsipareigojimų?
-Ne.
-Tai kodėl jis ką tik iš tavęs pasityčiojo?
-Tai nesvarbu.
-Jeigu būtų nesvarbu, tu dabar neverktum. Nagi, pasakyk man. Gali manimi pasitikėti.
-Nemanau, tu man labai įtartina, - baigusi praustis, ji atsitiesė ir rimtai pažiūrėjo į mane.
-Na, nesu serijinė žudikė, jeigu jau spėjai taip pagalvoti, - prunkštelėjau ir pavarčiau akis.
-O tu man būtent į tokią ir esi panaši. Aš atpažįstu merginas, kurios yra tikros vilkės. Iš pradžių vaidina, kad yra ėriukai, o paskui suleidžia į kaklą savo aštrius dantis. Taip pasielgsi ir su Tajumi, o tas vaikinas yra per daug geras, jog gautų tik tiek.
-Esmė tame, kad aš net neketinu su juo būti, - atsakiau ganėtinai ramiai, nes nemėgstu konfliktuoti. Tačiau mano vidus dabar jau virė, nes buvau visiškai neteisingai apkaltinta.
-Tik dabar taip sakai, kol tikrai tarp jūsų nieko nėra, bet, kaip ir sakiau prieš tai, aš atpažįstu tokias kaip tu, kurios iš pradžių vaidina geras, o paskui paaiškėja, kad visą tą laiką jos rezgė planus kaip pasinaudoti kitais, - Sofija išbėrė paskutinius žodžius taip greitai, kad vos bespėjau išgirsti ir suprasti tikrąją jų reikšmę, o tada ji tiesiog dingo iš čia.
Nebenorėjau čia daugiau būti, todėl greitai pasiėmiau savo paltą, apsirengiau ir išėjau iš šio prabangaus restorano. Pasisekė, kad vos tik išėjus į lauką, pamačiau prie kelio stovintį taxi automobilį, todėl nieko nelaukusi įsmukau į vidų ir pasakiau taksistui savo namų adresą.

Po to, kai Tajus mane pasikvietė į prabangų restoraną palaikyti jam kompaniją arba tiesiog pavaidinti prieš jo draugus, kad neva esame pora, praėjo keli mėnesiai. Aš ir toliau tęsiau savo smuikininkės karjerą. Tačiau vis labiau ir labiau jaučiau, kaip mane tai menkina, kaip asmenybę. Suvokiau kuo puikiausiai, kad ilgai taip netempsiu, nes tai darau ne dėl to, kad man tai patinka, o iš pagarbos savo jau seniai mirusiems tėvams. Žinojau, kad vieną dieną man truks kantrybė ir aš tikrai mesiu smuiką ir pagaliau pradėsiu daryti tai, kas man patinka.
O kas man patinka? Esu bohemiška asmenybė ir man patinka šis stilius. Mano namai, mano pačios stilius yra bohemiškas. Mėgstu bohemišką aplinką. Tiesiog dievinu bohemišką muziką. Negana to, man didžiausią malonumą gyvenime teikia piešimas. Žinau, kad iš tapymo ant drobės tikrai niekada gyvenime nesugebėčiau pragyventi. Ne tik todėl, kad šios srities atlyginimas yra mažas bei ne, bet dar ir todėl, kad šioje srityje yra be galo didelė konkurencija.
Mano butas užkrautas mano piešiniais bei paveikslais, dauguma jų kabo ant sienų, visus kitus laikau kambaryje, kuris iš esmės turėtų būti miegamasis. Tačiau aš miegu svetainėje, ant ganėtinai didelės sofos, kuri išsikleidžia, o savo miegamąjį paverčiau stebuklinguoju tapymo sandėliuku, kuriame niekam neleidžiu lankytis ir niekas nėra matęs jo iš vidaus. Visuomet laikau jį užrakinus.
Tačiau grįžtant prie to vakaro su Tajumi, dabar jaučiausi beprotiškai sumišusi. Ne todėl, kad suvokiu, kaip rimtai Tajus mane įsimylėjęs, o dėl to, ką pasakė Sofija. Pirmą kartą gyvenime susimąsčiau apie tai, kaip aš atrodau kitų žmonių akimis. Ar aš tikrai atrodau tokia nekalta? Ar tikrai tokia esu? Ką iš tiesų žmonės galvoja apie mane? Ką aš pati galvoju apie save?
Tai tikrai privertė mane labai rimtai susimąstyti ir nuo to vakaro vis dar ieškau atsakymų, kurių manau, ieškosiu visą savo likusį gyvenimą ir vis tiek nerasiu.
Velniop visa tai.
Stovėdama stotelėje ir laukdama autobuso, kuris kas rytą mane veža į muzikos mokyklą, užsidegiau cigaretę ir kurį laikiau galvojau ar rūkyti ją, ar mesti šalin. Tačiau nebeišlaikiusi, drebančiomis rankomis įsidėjau į burną kancarą ir užtraukiau pirmąjį, bet stiprų dūmą. Po to pirmojo dūmo, sekė antras, trečias, ketvirtas ir galų gale baigiau rūkyti visą cigaretę.
Autobusas ilgai neatvažiavo, o lauke buvo labai šalta. Staiga pradėjo kristi iš dangaus pirmosios snaigės, o aš lyg tyčia mano plono palto bei ant viso kūno ir visur, kur tik papuolė. Šalia manęs stotelėje stovėjo kelios susiraukusios garbaus amžiaus sulaukusios moterys, kurios taip pat buvo nepagalvojusios apie staigų atšalimą ir snaiges.
Nejučia nusišypsojau ir tyliai sukikenau. Tikėjausi, kad niekas to nenugirs, tačiau iš kažkur išdygo prieš akis Tajus ir pakreipęs galvą, pažiūrėjo į mane.
-O, kažkas šiandien išlipo iš lovos ta koja, - leptelėjo jis ir savo pirštiniuotu nykščiu švelniai paglostė mano duobutę skruoste.
Veide kaip mat dingo šypsena, o juoką pakeitė šleikštulys.
-Labas rytas, - pasisveikinau su juo. Žinoma, tik iš mandagumo ir nuleidusi galvą, pažvelgiau į savo batus, kuriuose šalo kojos.
-Sveikute, - apsidžiaugė jis, nes mano nuleistą žvilgsnį greičiausiai priėmė kaip drovumo ženklą. O kitą akimirką pasijutau esanti jo glėbyje. Tai kiek mane nustebino ir kai jau ketinau nuo jo atsitraukti, jis mane paleido. – Kur susiruošei šį ankstyvą ir ūkanotą rytą?
-Kai kas turi dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui, - lyg ir papriekaištavau jam ir kilstelėjau antakius, tvirtai pažvelgusi jam akis.
Kurį laiką Tajus žiūrėjo į mane kiek sutrikęs.
-Turėjai omeny tai, kad aš galiu sau leisti nedirbti, nes mano tėvukas uždirba pakankamai, kad jo turtų užtektų ir jo proanūkiams, tiesa? – jis puikiai suprato mano repliką. Kad ir nenorėjau jo įžeisti, tačiau mano aštrus liežuvis neišsilaikydavo tylus net ir tada, kai to reikėdavo.
-Ne, tiesiog. – Norėjau sušvelninti savo pasakytus žodžius, bet tam jau buvo per vėlu.
Žodis ne žvirblis. – Gerai, taip, tu teisus.
-Na, aš turiu papildomų darbų, nes nemėgstu imti pinigų iš tėvo, - Tajus ėmė teisintis, lyg man tai reikėtų, lyg būčiau to prašiusi. – Tiesiog jis galvoja, kad viską gali nusipirkti pinigais, bet mano vertybės kur kas gilesnės. Aš nebijau sunkaus darbo, todėl noriu suprasti, ką reiškia daug dirbti, jog galėčiau pasisemti tikrosios gyvenimo patiries.
-Puiku, - sumurmėjau pusiau garsiai.
-Tiesą pasakius, man rodos, tavo autobusas gerokai vėluos arba išvis neatvažiuos. Galbūt leisi mane tave pavėžėti ten, kur tau reikia, o tuo tarpu galėtume apie kai ką pasikalbėti?
-Tik todėl, kad šalta, - sutikau būti jo pavežama iki muzikos mokyklos, kad ir kaip nenorėjau nei su juo leisti laiko, nei apskritai apie ką nors kalbėtis.


Kai atvykome į mano muzikos mokyklą, joje jau manęs laukė mano muzikos mokytojas ir tuo pačiu Tajaus tėvas.
Jis, ponas Tjeris, įdėmiai ir tuo pat metu keistai pažvelgė į savo sūnų. Tarsi patinas į patiną, jausdamas konkurenciją dėl patelės, tarsi perspėdamas žvilgsniu. O gal man jau visai pradėjo rodytis...
Atsistojau į savo vietą, iš kurios visuomet repetavausi griežti smuiku naujus ir senus, garsių viso pasaulio kompozitorių kūrinius. Kad mažiau jausčiau tą keistą įtampos akimirką, kuri šuo metu vyravo repeticijų klasėje, ėmiau garsiai vartyti natų blanką. Turėjau mintis nukreipti kažkur kitur.
-Dar pasimatysime, Delija, - pažadėjo man Tajus ir greitai išsmuko iš klasės.
Ponas Tjeris priėjo prie manęs ir nužvelgė mane.
-Ar kas nors nutiko? – paklausė jis ir susiaurino akis.
Trumpai pažvelgiau į savo muzikos mokytoją ir vėl grįžau akimis prie natų. Pasidėjau smuiką po smakru ir susiruošiau groti, tačiau pajutau šaltą ranką ant savo alkūnės.
Tai buvo pono Tjerio ranka.
Buvau priversta kiek ilgėliau pažiūrėti į šį vyrą.
-Dela, juk žinai, kad viską gali man pasipasakoti, tiesa? – paklausė jis, tonu, kuris bylojo, kad tai nuskambėjo perspėjančiai. Gal net kiek per šiukrščiai.
-Taip, žinau, - sumurmėjau sau palei nosį.
-Kodėl tave atvežė Tajus? – staiga pajutau dar didesnę grėsmę Tjerio klausime. Balsas skambėjo griežtai.
-Vėlavo mano autobusas, o jis važiavo pro šalį, - lyg ir ėmiau teisintis, nors ir nenorėjau to daryti. Koks gi, po galais, jo reikalas, su kuo aš susitikinėju?
Pala, ar aš pasakiau žodį susitikinėju?
-Ar tu susitikinėji su mano sūnumi? – ponas Tjeris vis dar neatstojo ir kiek spustelėjo mano alkūne savo šaltais pirštais. Pasidariau it akmeninė statūla. Nebegalėjau pajudėti.
-Ne, - atsakiau pernelyg mandagiai. – Jis tik pavežė mane, nes lauke šalta, aš plonai apsirengusi. Tik tiek.
-Gerai. Grok, - liepė ponas Tjeris ir pasitraukęs nuo manęs, atsisėdo ant kėdės vidury klasės.
Dar kartelį atsargiai pažvelgusi į Tjerį, grįžau akimis prie natų ir ėmiau griežti smuiku.

Po gerų poros valandų, ėmiau dėliotis savo smuiką į dėklą ir ruoštis grįžti į namus, tačiau prie manęs ir vėl prikibo Tjeris.
Net gerai nežinau, kur jis buvo dingęs, vos tik pasibaigė repeticija, tačiau taip pat greitai ir vėl išdygo man prieš akis.
-Kaip grįši namo? – paklausė jis, kaip niekad susirūpinęs. – Mačiau lauke dar labiau pripūstė.
-Grįšiu metro arba autobusu, - gan griežtokai jam atsakiau ir viską susidėjusi į dėklą, kietai sučiaupiau lūpas. Tada ėmiau vilktis savo rudeninį paltą.
-O gal tave parvežti? Jeigu netyčia autobusas ir vėl vėluotų, - paskutinį žodį jis gerokai pabrėžė ir tai nuskambėjo su didžiausiais priekaištais.
Ne, juk negali būti taip, kad jis man netiesiogiai prikaišioja? Kodėl jis turėtų tai daryti? Greičiausiai mano protas ne taip viską supranta ir aš pati sau išsigalvoju. Kvailė.
-Jeigu autobusas vėluos, tuomet išsikviesiu taksi, - tiek tepasakius, susisagsčiau paskutines palto sagutes ir pasiėmusi į ranką dėklą, kuriame buvo tvarkingai sudėtas smuikas, išskubėjau iš klasės.
Tačiau girdėjau kaip ponas Tjeris lipa man ant kulnų.
-Dela, - šaukė jis, tačiau aš nesustojau. Ėjau labai greitai, kad tik nereikėtų sustoti, kad tik nereikėtų su juo ir toliau kalbėtis ar kęsti savo pačios proto kvailiojimų. – Dela, sustok. Pasikalbėkim.
Net pati nespėjau susivokti, kaip greitai Tjeris pasivijo mane, čiupo už rankos ir pritraukė prie savęs taip arti, kad tarp mūsų veidų buvo likę vos keli milimetrai. Išgirdau kaip dėklas su smuiku dungtelėjo į koridoriaus parketą, o mano širdis ėmė plakti smarkiau ir stipriau. Bemaž atrodė, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės arba nusiris į kulnus, o aš mirsiu pono Tjerio glėbyje. Arba geriausiu atveju, neteksiu sąmonės. Bet ne dėl to, kad būtų gera, jog mane tvirtai glėbyje laiko tvirtos vyro rankos, o todėl, kad visą gyvenimą vengiau bet kokio artumo su bet kokiu vyru ir mane trikdė visi, be išimčių ir Tjeris, vyrai.
-Dela, - paskutinį kartą tyliai ištarė Tjeris ir stipriai įsisiurbė man į lūpas. Kietai sučiaupiau savąsias ir staiga pajutau, kaip mano rankos nustūmė šį vyrą nuo savęs, o tada dar ir pliaukštelėjau jam per skruostą. Kelias akimirkas stovėjau susiraukusi ir pikta, tačiau vos tik susivokiau, kas ką tik tarp mūsų įvyko ir ką aš padariau, nors neketinau to daryti, kaip mat ėmiau bėgti link išėjimo.
Išlėkusi laukan, pajutau kaip po truputį vėstu ir kaip silpsta tas staiga sukilęs kelių akimirkų pyktis.
-Kaip jis drįso? Kaip jis galėjo? – ėmiau sau palei nosį murmėti ir pilti klausimą po klausimo, vaikštinėdama pirmyn ir atgal. Susiėmusi už galvos, nebesuvokiau, kas mane užvaldė. Galvoje vyko tokia sumaištis, toks chaosas, kad buvo sunku suprasti, kas dar galėtų įvykti mano gyvenime sekančią akimirką. – Juk aš tik jo mokinė. Juk aš tik jo žmonos geriausios draugės dukra. Kaip jis gali taip sau leisti elgtis su manimi? Su savimi? Su savo šeima? Su savo žmona?

Po kelių akimirkų šiaip ne taip sugebėjau nusiraminti, mintys išnyko, viskas išnyko. Aš tiesiog giliai įkvėpiau vėsaus spalio vakaro oro ir užsimerkiau. Bet staiga pajutau kaip į mane kažkas atsitrenkė.
-Atleiskite, - jau ketinau tam kažkam trenkti, bet pažvelgusi į simpatišką, juodo gymio vaikinuką su akinukais, kažkodėl nurimau. – Ar nesusižeidėte?
-Ne, man viskas gerai, - tiek tepasakiau.
Vos tas vaikinas nutolo, vėl prisiminiau jo veidą. Rudos akys, juodi šiek tiek pasigarbanoję plaukai, odinė striukė, ant nosies akiniai, vadinami nerdais, visa galva už mane aukštesnis.
Numojus ranka į visas tas pasakas apie atsitiktinius susidūrimus su vyrais ir po to prasidedančius romanus, ant gatvės pamačiau stovintį taksi automobilį, todėl nieko nelaukusi įsėdau ir pasakiau savo namų adresą. Taksistas pakluso mano paliepimui vežti mane namo ir vos tik užvedė automobilio variklį, pajudėjome iš vietos.
Vos tik įžengiau į namus, iškart išsispyriau iš rudeninių aukštakulnių, kurių dėka mano kojos baigia suledėti. Išsivilkus iš palto, kaip mat nuskubėjau į virtuvę darytis karštos arbatos. O gal verčiau prisigerti iki kol smigsiu? Ne, negaliu, rytoj vėl į repeticiją, nes turiu ruoštis sekančiam savaitgalio koncertui.
Bet... kur mano smuikas? Tiesa, prisiminiau, kaip ponas Tjeris mane bučiavo prievarta, o kai jis tai darė, man iš rankų iškrito mano ištikimasis smuikas. Ten jį ir palikau, nukritusį tiesiai prie pono Tjerio kojų, ir pabėgau. Vėlniop visa tai. Nebegrįšiu į tą sumautą muzikos mokyklą, metu viską. Nebenoriu nė pagalvoti apie tai, kad mano kojos žengtų tos muzikos mokyklos koridoriais, praeitų ties ta vieta, kurioje pasijutau pažeminta, kai ponas Tjeris mane pabučiavo. Negalėjau nė pagalvoti apie tai, kad jis galėtų tai pakartoti.
Tai puiki priežastis mesti smuikavimą ir pagaliau užsiimti tuo, kas man iš tiesų patinka.
Staiga virdulys ėmė kaukti, pranešdamas, kad vanduo jau užvirė. Užsiplikius žolelių arbatos, atsisėdau ant sofos ir kurį laiką žiūrėjau į vieną tašką, rankose laikydama karštos arbatos puodelį ir jausdama, kaip pagaliau vėl atšylu.

Neprisimenu kaip užmigau, tačiau pabudau gulėdama ant sofos visa susilenkusi, o nuo nepatogios miego pozicijos skaudėjo visus kaulus ir raumenis. Negana to, mano namų telefonas nepaliaujamai ir įkyriai skambėjo.
Atsikėlusi, nusižiovavau ir kurį laiką spoksojau į ant grindų besivoliojantį arbatos puodelį, iš kurio prieš užmigdama gėriau arbatą. Na, o dabar ta arbata įsigėrė į mano gražų dirbtinio kailio baltą kilimą. Teks išvalyti tą rudą dėmę.
Pažiūrėjus į telefoną pamačiau, kad jau keturios ryto. Ir kas gali taip anksti keltis ir tuo labiau skambinėti man?
Priėjusi prie telefono, nedrąsiai pakėliau ragelį ir pridėjau prie ausies.
-Pagaliau tu atsiliepei, - staiga išgirdau pažįstamą moterišką balsą. Tai mano viena geriausių draugių Džeinė. Kaip aš jos pasiilgau. Gaila, šiuo metu jai gyvenime, kaip ir manąjame, audrų ir neramių bangų per akis, todėl ji neretai mane pamiršta, o prisimena tik tada, kai prireikia rimto patarimo. Tiesa, ši mergina yra ganėtinai pašėlusi, pasiklydusia siela, nuolat besiblaškanti savo bei kitų gyvenimo labirintuose ir jūrose, tačiau niekados nerandanti savo vietos po saule, asmenybė. Ji nuolat kartoja man, koks yra siaubingas žmogus ir kad nesugeba niekada manęs prisiminti, niekada nepaklausia manęs, kaip man sekasi, ir nuolat manęs prašo, kad palikčiau ją, kaip ir visi kiti. Tačiau aš jai visada primenu, kad aš ne kiti, ir kad neketinu daryti to, ką kiti daro jos gyvenime. Aš ne tokio būdo žmogus, kad palikčiau tuos, kuriems esu reikalinga. Tiesa, grįžtant prie gaivališkosios Džeinės, ji yra pašėlusi ir tuo pačiu tokia pati bohemiška, kaip ir aš. Ji galbūt net labiau.
Niekada nepykau ir nesiruošiu sau leisti pykti ant šios merginos, kad ir kaip liūdžiu, jog retai susitinkam, jog jos nėra mano gyvenime net ir tada, kai man iš tiesų blogai. Tačiau visuomet jaučiu ir visuomet jaučiau, kada jai blogai, kada gerai. Mes lyg sielos seserys. O gal greičiau esu jai kaip mama.
Ta motiniška meilė, kurią jaučia kiekviena moteris savo dukrai ar sūnui, kai jos vaikas, kad ir ką bepadarytų, kad ir kaip ją skaudintų, ji vis tiek jam atleidžia ir laukia jo sugrįžtančio išskėtusi rankas.
Taip yra ir man. Aš myliu Džeinę, kad ir kokia ji bebūtų, kad ir kaip ji pamiršta mane, kad ir kaip savanaudiškai elgtųsi, niekada jos neatstumsiu, nejausiu nuoskaudos dėl to, kad jos nėra mano gyvenime, kada man reikia jos. Mano meilė jai yra besąlyiška ir neatšaukiama.
– Dela? Ar tu dar čia? – paklausė mano mažutė.
-Čia, Dži, - sumurmėjau jai į telefoną ir atsirėmusi į sieną, nusluogiau ja žemyn. – Kas vėl tavo gyvenime nutiko?
-Nieko ypatingo. Viskas tas pats. – Džeinė keistai atsiduso. – Aš stoviu prie tavo laiptinės. Ar gali atrakinti duris, kad galėčiau įeiti?
-Tuoj, - kiek nustebusi, padėjau ragelį ir priėjusi prie durų, paspaudžiau mygtuką, kurio dėka, laiptinės durys savaime atsidaro.
Tuomet atidariau duris ir išėjus basomis į laiptinę, kad ir kaip buvo šalta joje (nes dar neįjungė šildymo name), laukiau savo dukros.
Staiga ji pakilo laiptais ir puolė man į glėbį. Kartu įvirtom į mano butą, tačiau nenukritom. Džeinė įsikiniaubusi man į petį, ėmė gailiai verkti ir kukčioti. Nieko nesakiau, tylėjau ir leidau jai išsiverkti.

Po gero pusvalandžio, kai Džeinė jau buvo išsiverkusi, mudvi sėdėjome ant mano sofos ir gurkšnojome karštą vyną. Džeinė tylėjo, tylėjau ir aš, kol galų gale nebeištvėriau ir vis tiek prabilau:
-Vėl blogi santykiai su Kolu?
-Mh, - linktelėjo ji.
Kolas – pagrindinis žmogus, dėl kurio ši mergina kankinasi ir blaškosi gyvenime. Ji jį myli, tai akivaizdu, o tas šunsnukis to nepastebi ir kaip tik įmanoma ją skaudina. Net ir netiesioginiu būdu, net ir savo mintimis.
-Primink man, kad kai turėsiu galimybę su juo susipažinti realiai, jog nuraučiau jam galvą, o prieš tai ištraukčiau jo širdį per užpakalį ir pamaučiau ant medžio šakos kaip šašliką ant iešmo, - paprašiau ir užsigėriau didelį gurkšnį vyno. Vos nenudegė liežuvis.
Džeinė tyliai sukikeno ir atsikando citrinos. Šiek tiek pasiraukė ją kramtydama, o tada nuryjo viską.
-Jis negali kitaip. Jis mane nervina, - pagaliau mergina pasakė kažką daugiau nei vos girdimą garsą ar aiktelėjimą. – Nekenčiu jo, bet kartu ir myliu.
-O kas yra meilė? – net nepajutau kaip mano lūpomis išsprūdo toks klausimas, kuris galėjo ir kiek užgauti Džeinę, tačiau ši prapliupo juoktis.
-Rimtai, Di? Tu nežinai net? – paklausė ji, tarsi netikėdama tuo, ko paklausiau.
Lengviau atsidusau.
-Dži, - ėmiau ją drausminti ir suėmiau jos ranką. Tvirtai, bet globėjiškai. Kaip tą daro mamos. Ir kiek rimtai į ją pažiūrėjau. Ji buvo tokia nuostabi asmenybė, mane taip žavėjo jos sugebėjimas tą pačią akimirką būti laiminga, kai šitaip varsto sielą tokie skausmai, kai širdyje viskas, ką žmogus gali jausti, tik tuštuma, sielvartas, kaustantis kūną ir mintis. Kai žmogus, jausdamas sielos kančias, vos įstengia kvėpuoti, tačiau vis tiek kažkokiu būdu sugeba įtikinti, kad jis yra laimingas. Tai be abejonės, aktoriniai sugebėjimai ir mokėjimas pateikti save kitaip.
Tačiau ji manęs niekada neapgavo ir neapgaus. Aš ją permatau kiaurai. Žvelgiu į jos akis ir matau jos sielą.
-O kad aš būčiau Kolas ir turėčiau savo protą, mergyt, - sumurmėjau lyg tarp kitko. – Laikyčiau tave ir niekada tavęs nepaleisčiau.
-Dela, tu ir taip manęs nepaleidi, net ir dabar, - pastebėjo Džeinė ir pažiūrėjo į mane savo giliomis ir pilkomis akimis, o tada į mano ranką laikančią josios. – Vis dar nesuprantu, kaip tu gali taikstytis su manimi, kai aš tokia...
-Ššš, - tylia sukuždėjau ir kiek atsitraukusi, išgėriau paskutinius vyno gurkšnius iš taurės. – Mes jau apie tai kalbėjome daug kartų, todėl nenoriu grįžti prie tų pačių kalbų.
-Tiesa, visai pamiršau, kad nemėgstu žmonėms kartoti to paties per tą patį, - prisiminė ji ir pavartė akis.
-Dar vyno? – paklausiau.
-O gal turi ko nors stipresnio?
-Juk žinai, kad pas mane viskas, kas stipriausia yra, tai tik vynas. Viso kito alkoholio aš nevartoju, - priminiau jai dainingu tonu ir dirbtinai nusišypsojau.
-Visai pamiršau, - ji švelniai pliaukštelėjo sau per kaktą ir stipriai užsimerkusi, kietai sučiaupė lūpas. – Viską pamirštu. Tiek daug darbų turiu, lekiu bėgu, verčiuosi per galvą ir stebiuosi, kaip dar šios nepametu.
-Nes ji pritvirtinta prie tavo kaklo, - sukikenau. – Ta tavo galva, kuri dabar nemažai įkaušusi.
-Tavo tiesa. Ar tau reikia šiandien kur nors?
-Ne, - atsakiau per greitai. Tai buvo melas. O kadaise pažadėjau tiek sau, tiek Džeinei niekada jai nemeluoti.
-Dele, juk meluoji. Nuo kada tau kur nors nereikia? – paklausė ji ir susiėmė už galvos. – Baisiai skauda galvą.
-Na, iš tiesų, reikia, tačiau nusprendžiau mesti smuikavimą ir pagaliau užsiimti veikla, kuri man iš tiesų teikia didžiausią laimę, - šyptelėjau ir pavarčiau rankoje tuščią taurę. Netyčia lašelis vyno, kuris buvo dar likęs taurėje, nukrito ant mano baltojo kilimo šalia tos rudos, arbatos dėmės. Mintyse sugriežiau dantimis, kad dabar teks pirkti naują kilimą.
-Kodėl taip darai? Juk tai vardan tavo tėvų. – Džeinė man papriekaištavo, tačiau iš nekantrumo caktelėjo liežuviu per dantis. Mačiau, kaip ji kankinasi ne tik dėl savo neramios ir pasiklydusios sielos, bet dabar dar ir dėl to, kad šiuo metu jai baisiai skaudėjo galvą, o aš negalėjau jai pasiūlyti vaistų, nes ji buvo gerokai apsvaigusi nuo alkoholio.
-Pavargau pildyti ne savo užgaidas, - atsidusau ir padėjau taurę ant stalo.
-Aš tik norėjau paklausti, ar galėčiau pabūti pas tave porą dienų?
-O tavo tėvai dėl to tau nieko nesakys? Ar jie bent žino, kur tu esi?
-Ne, bet jiems ir nereikia to žinoti. Jie pamirš, kad aš egzistuoju apskritai, - kiek nervingai atsakė Džeinė.
-Bet manęs į tai nevelk. Jeigu jie sužinos, kad meluoji jiems, aš nekalta. Pati prisidirbai, - išskėčiau rankas, tarsi pasiduodama policijai. Tačiau kad ir ką aš čia dabar šneku, juk abi puikiai žinome, kad aš negalėčiau palikti jos bėdoje. Ir net jeigu jos tėvai man skambintų, pasakyčiau jiems tiesą ir patikinčiau, kad jų dukrai viskas gerai, ir kad ji yra pas mane. Tačiau jie neskambins man, nes neturi mano numerio ir net nežino, kad Džeinės gyvenime aš apskritai egzistuoju.
-Žinoma, tu nebūsi į tai įvelta, nes tai tik mano ir mano tėvų reikalai, - Džeinė lyg ir bandė mane nuraminti. Tada mudvi atsitojome ir aš išskleidžiau savo sofą, ant kurios mano draugė netruko ištiesti kojas. – Dela?
-Ką? – atsiliepiau.
-Ar aš tau kada nors sakiau, kad tu esi nuostabi mama? – paklausė Džeinė.
-Girdėjau tai iš tavęs milijardą kartų, - šyptelėjau ir užklojau merginą pledu. – Dabar miegok.
-Norėčiau, kad tu būtum Kolas, - prisipažino ji. – Su tavimi viskas taip lengva ir paprasta.
Atsigulusi šalia Džeinės, apsiklojau kitu pledu ir ėmiau žiūrėti į savo kambario baltas lubas.
-Na, aš galiu pasikeisti lytį, - nusijuokiau. Išgirdau, kaip Džeinė irgi juokiasi. Buvo gera, kad bent aš galiu girdėti jos nuoširdų juoką bei matyti jos tikrą šypseną. – Arba galime susimesti ir tapti lesbietėmis.
-Būtų gerai. Dėl pirmo varianto. O dėl antro, tikriausiai tokiais tempais, aš tikrai tapsiu lesbiete, - ji vėl sukikeno.
-Spėju, aš irgi, nes esu lygiai tokia pati nusivylusi namų šeimininkė, kaip ir tu, - tariau ir pajutau, kaip iš akies išriedėjo ašara, nors ir veidas šypsojosi. Suskubau nusivalyti sekančias riedančias ašaras.
-Kaip tu? Ar tau viskas bus gerai? – paklausė Dži.
-Taip, man visada viskas gerai. Ir bus, - atsakiau, nors ir pati tuo visai nepatikėjau.
Kurį laiką abi tylėjome. Jau maniau, kad Džeinė užmigo, o ir pati buvau besminganti į miegą, tačiau vėl išgirdau draugės balsą.
-Delija?
-Ką?
-Kas nutiko?
-Ką turi galvoje?
-Kas nutiko, kad nebenori tęsti smuiko karjeros? Kas tave nuskriaudė?
-Niekas, tiesiog. Kaip ir sakiau, - rinkau tinkamus žodžius, kad ši mergiotė patikėtų tuo, ką sakau. – Nebenoriu to daryti, net jeigu ir žadėjau savo tėvams tai daryti visą likusį savo gyvenimą. Kiekvieno gyvenime ateina toks momentas, kada susimąstai, ar tikrai galėsi daryti tai, ką kitas visą gyvenimą tau tik primetė.
-Tiesa. Bet ką tu dabar veiksi?
-Tapysiu, - sumurmėjau.
-Taip ir neteko niekada pamatyti nei vieno tavo piešinio.
-Kitą kartą įsižiūrėk į sienas, - pasiūliau jai ir pažvelgiau į ją. Džeinė suraukė antakius ir atsisėdusi apsidairė.
-Kokia aš vėpla, - sumurmėjo ji sau palei nosį. – Visą gyvenimą čia praleidau, o tik dabar pastebėjau, kad ant sienų kabo daug tavo piešinių. Ir tai tik tada, kai pati pasakei. Dieve, kokie jie nuostabūs, Dela. Tu būtinai turi juos parodyti žmonėms. Kiek dar jų slepi?
-Kol kas jų tik tiek, - pamelavau. Kol kas nebuvau pasiruošusi rodyti jokiam žmogui, net ir vienai artimiausių draugių, savo ant drobės išlieto skausmo, sielvarto, kiekvieno gyvenimo nusivylimo ir nepateisinto lūkesčio. Jiems dar ne laikas išvysti dienos šviesą. Aš dar nepasiruošusi apie tai kalbėti.
-Ar galėsi nupiešti mane? – draugė buvo tokia užsidegusi, kad ir vėl nepastebėjo mano skruostais riedančių ašarų, mano skausmu perkreipto veido. O gal aš tiesiog taip pat, kaip ir ji, buvau super gera aktorė?
-Mielai tai padarysiu. Tik ne šiandien, - šyptelėjau.
-Gerai. Per tas dienas, kurias praleisiu pas tave, ar gerai?
-Gerai.