Trumpiausias kelias Namo-122

Palikti vieni, be General gubernatoriaus, keliautojai pajautė palengvėjimą, -tarytum vantos lapas nukrito, -Samurajus Gipsis sėdi ant balto žirgo prie Žemaitijos rubežiaus mąsto: Ten už upės, -už Dubysos, -Žemaitija, - mano protevių žemė, už Ventos, -mano namai, -kaip nelengva sugrįžti ilgam išvykus, -kiek klajuota, kiek metų laimės jieškota, kiek iškentėta, - klausia savęs: -Ko daugiau? -Daugiau surasta, ar prarasta? -Kas manęs laukia sugrįžus? -Ar laukia kas? -Ar laukia artimiej? Artimieji, kurių, suvokęs grėsmes, - artėjančią bėdą, - blaiviai viską įvertinęs, nusibrėžiau tikslą, išvykau neatsiklausęs?... Išvykau surinkti ir sugrąžinti išsibarsčiusius po pasaulį Lietuvos vaikus... Kaip paaiškėjo, kad nėra taip paprasta surinkti ir sugrąžinti... Supratęs, kad reikia pirmiausiai pašalinti priežastis... Gerai agalvojęs, suraukė antakius, viską supratęs, į viską nusispjovęs, -Kaip bus, aip bus, -pats sau tarei: -Na palaukit... -Palaukit.... Bus jums nenaudėliai „kastratum-steleratum-detonatum, -Aš jus pamokysiu... -Mes pamokysim... Todėl, - prieš daugelį metų, -numojęs ranka, -surinkai, -ne, - ne gaują, o tokius pat supratusiuis ęsamą realybę ir grėsmę, -surinkai „pasikausčiusių“ bendražygių būrį, Ir... -Atia, razumėli... -Paskelbei Rašikams, Muzikos Dėvams visuotiną mobelizaciją, -pasismailinot plunksnas, ir nedideliais bureliais, - Karžygiai, - neribotam laikui, - ilgiems metams, - į ilgą kelionę, -vieškeliu dulkietų, ir labai dobėtų, - išvykom...
-Jaaa.... -Per ilgus metus, kaž kas atsitiko... -Jei nesulauki jokios žinutės iš artimųjų Gipsi Samurajau, kaž kas tikrai atsitiko, -pagalvojo jis po rodylklę -100 žingsnių iki Žemaitijos rubežiaus. Stovėjo šiek tėk prislėgtas minčių, bet, - niekas nesuprato, - jis atrodė ramus... Ramus buvo todėl, kad suprato ką reiškia palikti namus, ir po klajonių sugrįžti. Štai, - viną dieną sugrįžti... Išvykdamas, atrodo artimus palieki trumpam, o grįžti, - po daugelį metų seneliu, -niekas nelaukia, -daugelis išvykusių laimės jieškoti svetur, visai nebegalvoja grįžti, klausia likusių, klausia Vyriausybės: -Ką rasim? - Užaugintus susvetimėjusiuis vaikus? -Anksti pasenusius tėvus, o gal surasim, ištuštėjusius namus, išsękusius šulinius, užžėlusį į kalnelį taką... Taką kur guli mūsų anksčiau laiko išėje artimieji; tėvai, broliai, sesės. Guli jie su savo senoliais Kryžkalnio laukymėje, -kaip po Žalgirio, -nesulaukę manęs, tavęs, mūsų, -nesulaukė kitų savo Lietuvos vaikų. Šventi Lietuvos kalneliai, kur ilsisi ramybėje mūsų gentis, mano, tavo, mūsų visų protėviai...
Visi keliauninkai, tyliai stebėjo susimąsčiusį Gipsį-Samurajų, -nedrįso trukdyti. Pagaliau, - jis kaž ką nurijo, -pažvelgė į Pašto karietos vadeliotoją Praną, pažvelgė į „Mersedes-Benz“ vairuotoją Gintarą ir į septynis savo palydovus, -mostelėjo ranka:
-Ee... -Bus gerai, -ir truktelėjęs kamanas, pirmas žengė ant Dubysos tilto... Keliautojams pasirodė įtartina, -čia buvo kažkaip ne taip kaip tikėjosi, - Kluojimo teatre, iš ekrano neviskas buvo parodyta taip gražiai apie Žemaitiją... -Tiurli, -tiurli, -tiurli-tūūūū... -savyje mastė kiekvienas sau, -mastė tylliai, - be priekaištų, -niekas nekėlė abėjonių pasirinktai kelionei, - vylėsi, kad visa tai netikrą, o tiktai režisierių sukurta iliūzija, - šou...
Už Dubysos tilto, per100 žingsnių, - tikra Žemaitija... Stovėjo trysi Poškos baubliai, ir upelis tekėjo... Už upelio, - rąstų namai stovėjo, o ant kalno vėjo malūnas sparnus suko, -kvietė, viliojo: -Važiuokit čionai, -Pas mus, -Nesigailėsit... Tolumoje, - horizonte, matėsi Žemaitijos kalvos ir girios... Virš galvos čirškiedamos, kaip spirgos, nuskrido pora šarkų; -Šarka su Šarkinu ir nutūpė kitoje upės pusįje aukštai, -medžių viršūnėje, -kyrksiejo; -Kirk-kirk-kirk. -žinią atnešė....
Kas gali atsispirti tokiom vilionėm? Nuo sodybų, - vėjas anešė gardžius padažų kvapus... Samurajus pauostė, -Panašu, kad nuo Lūkis... -Ne... -Ne nuo Lūkės, - užprotestavo „Mersedeso“ vairuotojas Gintaras Bebras... -Nuo Varnių.... Gipsiui Samurajui teko sutikti, -koks skirtumas, -kad tik bulvių ir spirgų būtų..
. Staiga, pasigirdo būgnų ir triūbų garsai. Netikėtai, kažkur iš šalies, nuo Rytprūsių, užmesdami koją, darydami posūkį kairėn, ant tilto žengė kuopą būgnininkų ir kelios triūbos, vienas priekyje nešė trikampę Vyčio vėliavą su grafo Zirza Mirza herbu. Užrašas bylojo, kad tai Prūsijos kunigaikščio garbės kuopa iš Visagino. vėliau per žiniasklaida buvo pranešta, kad tai Visagino jaunųjų skautų būrys skubėjo į Luokę, į Kalėdinę-Naujametinę mugę, pasitikti garbių svečių iš Vilniaus... Nėra to blogo, kad neišeitų į gerą, pagalvojo Samurajus Gipsis;- Be reikalo Vyriausybė ir žiniasklaida sukėlė šurmulį. Tai žengė Lietuvos Generalinio štabo, giliame priešo užnugaryje paruošti jaunieji rezervistai, -būsimieji Lietuvos ginėjai... Jie žengė drąsiai, žengė tiesiai, -su daina:
-Baraban krėpko bjot, -Naša rota vsio idiot,,, Ets-dva, -Ets-dva. /Būgnai muša, -Viens-du-trys, - Drąsiai žengia mūs burys... /
Būgnams nutolus, Samurajus Gipsis, spustelėjojo žirgo šonus kulnai: -Niuoooo, -aštuoni raiti ir vienas važiuotas pajudėjo.... Sudurzgė čiaudydamas Gintaro „Mersedesas“-pirmasis modelis, - ir vilkstinė neskubėdama pajudėjo, - Taip pat su daina:
-Sukas gyvenimo ratai, -Sukasi, sukasi greit,
-Lai aidi gyvenimo būgnai, -Gyvenimas greitai praeis...