Žimkauskas vyksta į premjerą. I dalis

Nuo tada, kai mirė Žimkausko žmona, kiekvienas šeštadienis kartojosi švilpiko dienos principu. Rytas prasidėdavo gerokai po pietų, kada Žimkauskas jausdavosi hiperaktyvus ir skambinėdavo visiems, su kuo yra turėjęs reikalų. Su visais susipykdavo, o tada nervingai nuslinkdavo pusryčiauti. Popietės darydavosi vis mažiau skausmingos dvasiai, bet nemalonios fiziškai. Pusę penkių vakaro galvą geldavo kiaurai, migreniškai, kaip turėtų skaudėti po lobotomijos. Tada niekas nenervindavo, bet ačiū Dievui, nereikėdavo su niekuo bendrauti. Šiandien Žimkauskui kartojosi vėl tas pats šeštadienis, tik jis važiavo miško keliuku Vilniaus link, į navigaciją susivedęs patį nelogiškiausią marštutą, kad tik netektų kęsti akių kontakto su žmonėmis greitkeliuose.
- Ot tai tau, - jis būtų pasakęs.
Temstant sustojo miškelyje, buvo drėgna žiema be sniego, ir ant galinės sėdynės susirado didoką gabalą daktariškos, kurią prieš tai nusipirko gretimo kaimo parduotuvėje, nusiėmė dešinę kailinę pirštinę ir ant fotografinės tašės pakietinto pagrindo pasitiesęs neperskaityto, nes ten ir nėra ką skaityti, Foto Moto viršelio pjaustė mėsą, dėjosi ją ant iš anksto paskrudinto batono ir valgė, užsigerdamas energetinio, nes turėjo įprotį skubėti, o tie, kurie skuba ir vairuoja, geria energetinį.
Kai skambėjo telefonas, Žimkauskas nei nesiruošė jo kelti, nes telefonus keldavo tik tais laikais, kai buvo gyva žmona, kad nenutiktų problemų. Dabar jis jautėsi nepriklausomas, žymus žmogus, kurio pasaulyje save gerbiantys laikėsi atstumo, o susisiekdavo elektroniniu paštu arba feisbuku. Bet telefonas skambėjo tris kartus, Žimkausko rankos darėsi vis labiau susiriebalavę nuo dešros, taigi jis negalėjo paspausti nutylinimo mygtuko. Suskambus šeštą kartą, jis nusivalė dešinę į medžiaga išklotas visureigio lubas, be to dar susikišo ranką į pirštinę, paėmė mobilųjį ir svarstė, ar atsiliepti, ar išjungti garsą. Kadangi Žimkauskas buvo smarkiai, gal ir pernelyg įsitiknęs, kad jo rankos slidžios, ėmė ir galimai sąmoningai pametė telefoną iš rankos, o tada iš įpročio susinervino. Išmanusis slydo gana sudėtingai, nes buvo ne šiaip išmanusis, o modelis ST Sticko Super Slide Lite, taigi slysdamas sugebėjo sukliudyti Žimkausko nosį ta vieta, kur pūpso atsiliepimo mygtukas.
- Ot tai tau, - sakė Žimkauskas.
- Laba diena? - klausė moteriškas balsas iš po akseleratoriaus pedalo.
- Laba diena. Nepykit, man maišosi galūnės, - atsakė Žimkauskas, nežinodamas, į kur kalbėti, todėl kalbėjo kažkur į tamsą apačioje, nusilenkęs iki pat kelių, nustojęs nervintis, nes moteriškės balsas pasirodė mielas.
- Mes tarėmės dėl to pokalbio, prisimenat. Tai kaip ir kurią valandą?
- Aš jau važiuoju, dabar esu tokiam kaime, sustojau užkrimsti. Būtų gerai kuo ankščiau, apie devynioliktą, nes aštuntą turiu koncertą, čia ta Šopenas jazz premjera.
- Tai apie ją ir norėsim pasikalbėti.
- Gerai, iki, - Žimkauskas atmetė. - Ot tai tau diena.
Telefonas vėl skambėjo. Žimkauskas nusprendė, kad šį kartą kalbės maloniau:
- Laba diena, - jis labai maloniai tarė.
- Sveiki, čia vėl aš, norėjau pasakyti, kad vakarop pas mus dings elektra, todėl būtų pats tas, jei pokalbį įrašytume kažkaip mobiliai, tai yra automobilyje ar kur kitur, diktofonu, nes mūsų studijos pasiekti galbūt nespėsite, aš parduotuvėje, užsipirkinėju maistą Kalėdoms, tai po to galėčiau sankryžoje išsukti jūsų pusėn, susitiktume kur nors pakelės kavinukėje ir pasikalbėtume, jeigu jūs nieko prieš.
- Aš nieko prieš.
- Marietė,
- Mariete, aš nieko prieš, keistas vardas, tik, matot, važiuoju ne autostrada, o per kaimukus, dabar tiksliai esu Paringės kaime, jei nemeluoja navigacija.
- Turite omeny Paringius, aha, mano mama ten turi sodybėlę, jūs visai netoli Vilniaus, visai spėtumėt iki planinio išjungimo, kita vertus, jeigu sustotumėt prie sodybėlės su trim didelėm pušim, galėtume pokalbį atlikti ten, mano motulė labai norėtų, - ji pirmą kartą atsikvėpė. - Su jumis susipažinti.
- Gal ji turi ko užkąsti?
- Turi turi, aš jai paskambinsiu, o jūs minkit iki sklypo su trimis pušimis, jums jau bus išvirę kavos, sakykit, kiek cukraus, pieno?
Žimkauskas susivyniojo dešrą, skrebučius, margariną susidėjo į tuščią fotografinę tašę ir kaip tikras fotografas apsiraizgė džiazmeno šalikėlį. Lauke buvo šalta, saulė švietė pro nušiurusį pušies kraštą. Pušies apačia rėmėsi į tvartą, į kurį taip pat rėmėsi apsamanojusi, papuvusi, kirvarpota tvorelė. Atrodo, kad čia niekas negyvena.
Ponios Marietės motina atkabino nemažą durų kablį, įsileido Žimkauską į vidų ir rėkė, kad tik nenusiimtų batų, nes, kaip ji sakė, nešlavė nuo penktadienio. Troboje, žinoma, blizgėjo paviršiai, ant sienų kabojo šventųjų paveiksliukai, šalia jų - meniški miniatiūriniai niekučiai, nupirkti turistams skirtose mugėse Pilies gatvėje, prie lango lipnia juosta prilipdyta iš languoto sąsiuvinių popieriaus iškarpytų simetriškų gaidelių kompozicijų, o kadangi tuoj Kalėdos, vazoje mirko šaka su dar daugiau popierinių karpinių ir pigių blizgučių.
Moteriškės judesiai išdavė, kad ponia smulkmeniška, štai ji kaire ranka prilaiko kavos puodelį, kad neišslystų iš dešinės, štai ji palygina lovos patiesalą. Žimkauskui prie tokių būdavo nejauku, nes jis kompleksavosi dėl savo grubumo ir neapgalvotų veiksmų.
- Marietė čia užaugo, - gyrėsi moteriškė. Jis linksėjo galva ir apsimetė, kad stebisi, lyg žinotų, kas yra ir kaip atrodo ta radijo žurnalistė Marietė. Moteriškė laikė padėklą su lašišos sumuštiniais, prigaminusi tiek, kiek Žimkauskas niekada nebuvo matęs vienoje vietoje, nors pats buvęs įvairiuose prabangiuose pokyliuose. Štai dėl ko buvo verta nustebti. - Tai kuo jūs užsiimate?
- Esu jau beveik fotografas, be to, programuoju java, prieš penkis metus pradėjau tokį startuolį, įkūrėme su žmona įmonę, bet žmona numirė, tai po to susidomėjau džiazu, prisiminiau, kad valdau gitarą, po to įsitraukiau projektą Šopenas Jazz.
- Šopenas? - moteris rodė nuostabą ištempdama raidę e.
- Taip, aš kompozitorius iš prigimties. Nesigiriu, aišku. Pasiėmiau Šopeno garsiausių kūrinių natas ir viską perdariau. Va, imkit, galiu padovanoti kompaktą.
Moteriškė stvėrė kompaktinį diską, nutipeno iki sekcijos ir pajungė seną muzikinį centrą.
Jiedu sėdėjo tylėdami, klausėsi muzikos ir taupė kavą. Sutemo.
Žimkauskas žvilgčiojo į laikrodį.
- Ot tai tau.
Buvo beveik aštuonios.