Rašyk
Eilės (75661)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10667)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Virš Tamsiosios pelkės kilo saulė. Saulė būtų pamėgusi šią vietą, bet į ją neprasiskverbdavo šviesa. Jos nuodingas tvaikas sunaikindavo bet kurią gyvą būtybę, prisiartinusią arčiau nei šimtas pėdų. Akylesni giedromis galėjo pastebėti gelsvai žalią nuodingą rūką, tvyrantį virš pavojingai ramaus pelkės paviršiaus. Čia negalėjo gyventi niekas iš gyvųjų, išskyrus Smorgą. Juodasis burtininkas grįžo į pelkę po paskutinio susidūrimo su J'ordajumi. Žynys buvo jo valioje, bet Deivė parodė savo galią. Juodasis burtininkas prisiminė tą begalinę ugnį, kuri degino visą kūną ir sekino jėgas. Jis prisiminė, kai J'ordajas paleido mėlyną šviesos spindulį, kuris perėjo kiaurai kūną. Skausmas tapo nepakeliamas ir juodasis magas kartu su Vyriausiuoju žyniu dribo ant pilies grindinio. Sužeistas, praradęs dalį savo galių Smorgas sugebėjo virsti grifu ir dingti tamsoje. Jis pasiekė Tamsiąją pelkę ir smigo į dvokiantį vandenį. Tris dienas ir tris naktis juodasis magas tūnojo pelkėje ir tik ketvirtą dieną iš pelkės ėmė kilti Smorgas. Traukdamas raumeningas žvynuotas kojas iš pelkės, sutvėrimas atsistojo ant tvirtos žemės. Ant priekinių letenų buvo aštrūs nagai. Didžiulė žvynuota galva pasisuko į rytus. Ilgas dvigubas liežuvis išlindo tarp aštrių dantų, ragaudamas orą. Dvi raudonos akys degė pykčiu. Smorgas troško keršto.

Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai krito ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol nugrimzdavo į tvenkinį.
Ant neaukštos kalvos stūksojo pilis. Siauri, į viršų smailėjantys langai, kadaise tarnavę šaudymo angomis, dabar buvo įstiklinti. Ant smailių geltonų stogų plevėsavo vėliavos. Platus kvadratinis kiemas buvo išgrįstas akmenimis, vartai buvo plačiai atlapoti. Į kiemą įžengė aukštas, šiek tiek apkūnokas  gnomas, nekreipdamas dėmesio į sargybinius, nuėjo prie pagrindinių durų. Gnomas įžengė į pilį ir nusileido į rūsį. Dešinėje pusėje patraukė svirtį ir įėjo į didelį apvalų kambarį. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Palei sienas ant plonos virvelės kabojo džiovintų žolių ir šaknų ryšulėliai. Virš ugnies garavo ir kunkuliavo aprūkęs katiliukas.
Vidury kambario ant raudono altoriaus gulėjo kaukolė. Iš rubinais papuoštų akiduobių bėgo kraujas. Šalia kaukolės, nusisukęs į nugarą, stovėjo pilies šeimininkas. Jis atsisuko.
— Tegul bus pašlovintas Smorgas, – prabilo jis.
— Per amžius, – atsakė gnomas tyliai.
— Aš mačiau regėjimą, – pareiškė pilies šeimininkas ir, nusilenkęs kaukolei, nuėjo prie stalo. – Taertas, juodųjų gnomų karalius, turi mirti. Tu privalai nužudyti karalių, nes esi vienintelis sosto paveldėtojas ir jis tavimi pasitiki. Keliausi, – gnomo balsas tapo griežtas. – dabar. Karalius neturi sulaukti ryto.
Pilies šeimininkas pajuto, kad sosto įpėdinio sielos gilumoje gimsta protestas, bet padedamas juodosios magijos palaužė valią. Gnomas pasidavė. Sosto įpėdinio akys tapo apsiblaususios, bereikšmiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką. Jis buvo visiškoje pilies šeimininko valioje ir nemėgino prieštarauti.
— Eik!
Asmarkas akimirkai sustingo, kai S'forto įsakymas palietė jo širdį, o sielą gniaužiantys lediniai pirštai pervėrė kiaurai. Gnomo dvasia buvo sunaikinta ir jis virto Smorgo keršto įrankiu. Sosto įpėdinis nusilenkė ir išėjo iš kambario. Pasigirdo negarsus beldimas.
— Užeik.
Gnomas įėjo. Nusilenkė altoriui ir priėjo prie S'forto – juodųjų gnomų karaliaus vyriausiojo patarėjo.
— Privalai, – prabilo S'fortas, – nužudyti ne tik karalių, bet ir princą. Jis mums nereikalingas. Ar supratai.? Gausi dvigubai daugiau nei įprastai. Keliauk.
Pilies šeimininkas liko vienas. Jis priėjo prie altoriaus. Sumurmėjo užkeikimą ir atsidūrė patalpoje, kurią apšvietė daugybė degančių žvakių. Grindys išpieštos paslaptingais ženklais. Ant lubų nupiešta akis įdėmiai stebinti įvykius patalpoje.
— Šlovė Smorgui, – nusilenkdamas prabilo juodųjų gnomų karaliaus vyriausiasis patarėjas
— Greitai, S'fortai, – prabilo Smorgas šnypščiančiu balsu, – gausi atlygį. Tačiau dar vienas karalius kelia grėsmę mano planams. Tu vyksi ir nužudysi elfų karalių.

S'fortas nekentė jūros. Jis nekentė bangavimo, supimo, monotonijos ir vandens. Jis negalėjo pasipriešinti Smorgo valiai. Jei šeimininkas nori, kad jis vyktų į nimfų šalį ir nužudytų elfų karalių -  nesipriešins ir įvykdys jo valią. Tolumoje jis pamatė Satinską – nimfų karalystės sostinę.
„Kančios baigėsi! – pagalvojo juodųjų gnomų karaliaus vyriausiasis patarėjas. – Aš galėsiu susisiekti su šeimininko pagalbininkais, kurie padės įvykdyti užduotį. “
Laivas pasiekė doką. Gnomas išlipo į krantą. Dauguma namų buvo uždengti čerpėmis. Miestas buvo gerai apšviestas fakelais. Daugybė smuklių viliojo keliauninkus. Mažytėmis gatvelėmis ėjo gnomas. Galiausiai jis priėjo namą, nusileido į rūsį, nekreipdamas dėmesio į knarkiančią senutę, pabeldė tris kartus į duris.
— Užeikite, – pasigirdo kitoje pusėje
S'fortas įdėmiai apsižvalgė, bet negalėjo pamatyti, kas tai pasakė. Netrukus durys paslinko į šoną ir priešais jį atsivėrė koridorius. Gnomas žengė vidun ir išnyko juodoje tamsoje. Jis įėjo į kambarį. Po jis išgirdo pirštų spragtelėjimą ir tamsa išsisklaidė ir S'fortas neaiškiai įžiūrėjo susirinkusiuosius. Didelį kambarį apšvietė penkios žvakės. Akmeninės sienas dengė gobelenai. Penkios nimfos sėdėjo aplink stalą. Jos buvo atsisukusios į gnomą. Veidus slėpė po gobtuvais. Gnomas pažvelgė į jas ir nusišypsojo. Viena iš susirinkusiųjų prakalbo.
— Garbė Smorgui, – prabilo ji.
— Šlovė Šeimininkui, – atsakė S'fortas. – Ar suradote elfų karalių?
—Taip, S'fortai, – atsakė viena iš susirinkusiųjų, – karalienė globoja elfą.
— Vyksite į rūmus ir nužudysit ne tik elfą, bet ir karalienę. Gausite triskart daugiau nei įprastai.
— Ne, – stodama ir žiūrėdama tiesiai juodajam gnomui prabilo viena iš penketo, – karalienė liks gyva. Elfas mirs baisiose kančiose.
— Kaip galite abejoti šeimininko sprendimu! – pertraukė S'fortas. Jo griežtas ir kiek prikimęs balsas sudrumstė kambarį. Nimfos atrėmė jo žvilgsnį.
— Mes ištikimi šeimininkui, bet...
— Ša! – juodųjų gnomų karaliaus patarėjo balsas nuskambėjo griežtai ir visi puikiai suprato, kad tai įsakymas, ir patalpoje tapo tylu. S'forto balse nebuvo nė ženklo grėsmės, tačiau jo rankos buvo nukreiptos į tris nimfas. Jos staiga susigriebė už galvų ir nugriuvo  nuo kėdžių. Dar keletą minučių  konvulsiškai trūkčiojo prie gnomo kojų, po to iš akių pasipylė kraujas, ir jos mirė lėta skausminga mirtimi. Gnomas pasisuko į nimfas.
– Jūs gyvos tik todėl, kad esate reikalingos, – sušnibždėjo jis. – Tarnaukit man ir būsite apdovanotos.
Juodųjų gnomų karaliaus patarėjas išėjo iš kambario ir gaubiamas galingų burtų patraukė link pirmosios smuklės. Jis nusprendė gerai pavalgyti ir pailsėti. Vos tik peržengęs smuklės slenkstį  išvydo prie židinio sėdinti elfų karalių. Jo buvimas smuklėje reiškė, kad bus nužudyta tik karalienė, o elfas gali pasprukti. Jis nusprendė tučtuojau įvykdyti užduotį, tačiau prie karaliaus priėjo keli elfai. Gnomas surado stalelį netoli karaliaus ir klausėsi pokalbio.
– Privalome išplaukti. Karalienė nužudyta. Sostinėje neramu. Prieplaukoje laukia „Sėkmės paukštė“.
– Kas nužudė karalienę? - tyliai paklausė karalius.
– Vienintelė žaizda karalienės kūne buvo užnuodyta strėlytė.
S'fortas nusišypsojo. Pirma dalis įvykdyta. Jis sugalvojo naują planą. Juodasis gnomas išėjo iš smuklės ir nuėjo į prieplauką link „Sėkmės paukštės“.
– Tikrai nuo tavęs sėkmė nusisuks, – sušnibždėjo jis.
Įdėmiai nužvelgė prieplauką ir įsitikinęs, kad jam niekas netrukdys, iškėlė rankas į viršų ir pradėjo kalbėti užkeikimą. Jis pajuto Smorgo buvimą. Smorgas atsiliepė į jo kvietimą. Užkeikimas, kuris buvo nukreiptas į laivą, buvo sudėtingas, ir jam reikėjo Smorgo pagalbos. Chaoso magas su malonumu padėjo S'fortui. Magiška jėga tekėjo iš gnomo kūno į laivą. Po kelių sekundžių, baigęs užkeikimą, S'fortas nubraukė prakaitą nuo veido. Užkeikimas turėtų pražudyti karalių ir jis niekados nepasieks kranto. Juodasis gnomas nutarė grįžti į smuklę ir gerai pasilinksminti. 

Kambarys buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos, grubiai sukalta taburetė prie kitos, per vidurį stalas. Ant stalo stovėjo juodas kubilas. Prie kubilo stovėjo S'fortas ir pirštais lietė vandens paviršių. Vandens paviršius apsiblausė, ir pamažu jame išryškėjo „Sėkmės paukštė“. Juodasis gnomas nusišypsojo. S'fortas išėjo iš kambario. Pakėlė rankas į vandens perpildytus debesys ir nukreipė juos į jūrą
—  Gahtat Gamdi! - sumurmėjo juodasis gnomas. Gahtat Gamdi!
Užkeikimas, kurį kartojo gnomas, buvo pats galingiausias, kuris leido valdyti gamtos stichijas. 

„Sėkmės paukštė“ paliko prieplauką. Elfų karalius pasisuko ir pažvelgė į bundantį miestą. Virš pilies plevėsavo raudona vėliava- gedulo ir mirties simbolis. Nuojauta kuždėjo, kad tik dėl jo kaltės nimfų karalienė buvo nužudyta.
„Geriau apie tai negalvoti“- pagalvojo elfų karalius žiūrėdamas į banguojančią jūrą.
— Valdove, - pasigirdo balsas už nugaros.
Teodoras Išmintingasis nusuko žvilgsnį nuo jūros ir pažvelgė į elfą.
— Tai, apie ką noriu pranešti, labai svarbu, - skubiai ištarė elfas. Turime grįžti atgal į miestą. Bangos didėja, vėjas smarkėja, dangus niaukiasi.
„Sėkmės paukštė“ skraidė nuo vienos bangos ant kitos. Bangos pasidarė daug aukštesnės.
— Nuleiskite bures! - užriko kapitonas. To negali būti, kad oras staigiai subjurtų. Velniava kažkokia.
Bangos šokinėjo aukščiau už laivo bortą. Įgula jautė, kad greitai banga užlies jų laivą ir jie baigs savo kelionę vandenyje.
Audra vis stiprėjo. Milžiniška vandens siena užliejo laivą.
— Semkite vandenį! -užriko kapitonas.
Jūreiviai sėmė vandenį kibirais, bet vanduo į laivą veržėsi greičiau. Bangos tapo keturių pėdų aukščio ir visa jėga smogė laivui. Korpusas skilo į dvi dalis. Karalius atšoko į šalį nuo griūvančio stiebo. Didžiulė banga trenkėsi į laivo galą ir paskutinė „Sėkmės paukštės“dalis subyrėjo į šipulius. Teodoras Išmintingasis paniro į vandenį ir neišniro.
S'fortas pakėlė akis nuo kubilo. Jis nusišypsojo. „Šeimininkas bus patenkintas“- kuždėdamas užkeikimą galvojo juodasis gnomas.
2015-12-13 11:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą