Dėžė...

,, ...
Pusmetrinė tuščia rausva dėžė paruošta. Nežinau net iš kur ji pas mane. Įdėjau,, TAI“ ir sandariai uždariau. Užklijuot gal? Jau greit. Nebedaug liko ir bus viskas. Skambutis į duris. Širdis suvirpa... Dėžę į rankas ir nusileidžiu laiptais žemyn. Pastatau ją. Atsidustu. Gal jau pusė kelio įveikta? Pasuku raktą ir atidarau.
- Labas!
- Užeik. Sveikas! Nenusirenk...
- Kas čia per dėžė?
- Sužinosi. Staigmena. Mes turim važiuoti.
- Kur?
- Juk sakiau, kad paslaptis. Paimk dėžę, ir aš šiandien vairuosiu – nusišypsau. Nuo drabužių pakabos nukabinu šilkinę rožinę skarelę. Uždarau duris, raktas sklandžiai patenka į skylutę ir užsifiksuoja.
- Teks tau užrišti akis, – ištariu ir užmetu akis į skarelę.
- Ar būtina?
- Taip…
Pajudam iš kiemo. Keista atmosfera, kažkokia muzika groja per radiją. Pritildau.
- Atsipalaiduok ir ilsėkis, – ironiškai nuskambėjo. O gal ir ne.
- Ar dar toli?
- Nebe...
Automobilis užrieda į kalniuką. Išjungiu variklį.
- Gali atsirišti akis.
- Ok. Kas čia per garsas?
- O ką primena?
- Tekantį vandenį gal...
- Lipam. Nepamiršk stebuklų kupinos dėžės, - šypteliu.
Ošiantis vandens garsas artėja. Krioklys. Šalia ežero pora žvejų gaudo savo laimę...
- Gražu čia, - ištaria jis, pastatydamas dėžę.
- Tai vieta, kur praleidau daug laiko be tavęs... Prisėdam štai čia. Įkvepiu. Iškvepiu.
- Tai kas toje dėžėje?
- Va tai ir turėsi išsiaiškinti. Leidau nešti, kad galėtum įvertinti....
- Hmmm.... na, kažkas riedančio....
- Galiu tik atsakyti TAIP arba NE.
- TIKRAI ne minkštas daiktas, ir ne popierinis, - nusišypso jis.
- Tikrai taip.
- Ar valgomas?
- Ne.
- Ar galiu tą daiktą kažkur panaudoti?
- Taip.
Tylos pauzė. Žvejui šiandien sėkminga diena, savo laimikį meta į kibirą...
- Ar tas DAIKTAS iš vieno žodžio?
- Ir taip.... ir ne...
- Kaip suprast?
- Pats DAIKTAS yra iš vieno žodžio, bet tau dar reikia atspėti, kas ant jo...
Tylos pauzė. Dar vienas automobilis atvažiuoja...
- Ar tą daiktą galima rasti čia? – gudrios akys sumirksi iš pasimėgavimo.
- Taip, - nusišypsau.
- Kieta... uoliena.... akmuo?
- Taip! Belieka atspėti, kas ant jo, - išpyškinau.
- Ar tai piešinys?
- Ne.
- Ar tai žodžiai?
- Taip.
- 2 žodžiai?
- Ne.
- Daugiau?
- Taip.
- 3?
- Ne.
- 4?
- Taip.
- Ar yra veiksmažodžių?
- Ne.
- Būdvardžių?
- Ne.
- Ar tai pavieniai žodžiai?
- Ne.
- Ar tai daiktavardžiai?
- Ne visi. Gerai padėsiu. Du tikriniai daiktavardžiai, jungtukas ir vienas bendrinis daiktavardis – plačiai nusijuokiu.
- O kas yra tikrinis? Miestų pavadinimai?
- Šaunuolis, maniau, kad nežinai, kas tai, bet čia ne miestai užrašyti. Kas dar gali būti tikrinis ir tu esi toks... - šypteliu.
- Vardas?
- Agam.
- Ar tai mūsų vardai?
- Taip.
- Martynas ir Simona. Trys  žodžiai. Koks ketvirtas?
- Linksniai netinka,  - iškišu liežuvį.
- Hmmm... kažkas mūsų?
- Agam.
- Bet kas iš akmens? Padėk...
- Pirma raidė... P PASKUTINIO ŽODŽIO.
- Antra raidė... a?
- Ne.
- I TRUMPOJI?
- NE.
- Ar antra raidė balsė?
- Neeeee, - lūžtu iš juoko.
- L?
- Ne.
- J?
- Ne.
- R?
- Taip!
- Pr... Protas?
- NEEEEE.
- Priešas?
- Ne. Tas žodis – tai kažkas ko nebeliko...
- PRAEITIS?....
- TAIP.
- Martyno ir Simonos praeitis?
- Pagaliau, - šypsnys išlenda. Ar žinai, kodėl mes čia?
- Turbūt pasakysi – akyse spindi saulės spinduliai.
- Šį akmenį, kaip praeities simbolį – privalom išmesti! Ir kuo toliau – tuo geriau. Nebenoriu nieko apie ją girdėti. Akmuo ir ežeras – labai tinkama vieta. Čia net ne šiukšlė... o gal? – nepajuntu kaip pati suabejoju. Dar gali tarti paskutinį žodį, - tvirtai ištariu ir tiesiu akmenį...
- Sudie, Praeitie...., - kažkaip netvirtai išsprūsta iš jo lūpų .
Akmuo nuskrieja ir panyra. Tikiuosi su visam. FERDIG!... “