Pa(si)matymas

Mudvi ilgai nesimatėme.
Sutarėme susitikti prie įėjimo į kapines antrą popiet; be dvidešimt dvi jau šlaviau autobuso žemę kiek per ilgu juodu paltu, kurį atsakingai priderinau prie šiandieninės situacijos. Senučiukų pora, baisingai persikreipę per petį, drąsiai mane nužiūrinėjo lyg būtų apimti didžios gėdos ar pykčio. Man taip pagailo jų persuktų sprandų, kad paėjau kelis žingsnius priekin. Šitaip nužiūrinėti vaizdelį jiems bus kur kas patogiau.
Atvažiavau į sutartą vietą. Ji vienužė stovėjo prie vartų ir jau laukė manęs.
– Labas, vėluoji.
– Nepasakok pasakų, dar niekas nėra pavėlavęs į kapus, – nukertu ir plačiai nusišypsau. – Labas ir tau.
Iš pradžių mudvi šaltokai apsiglebėsčiuojame, o po to keistai sustingstame vietoje veidu į veidą. Ji taip įdėmiai žiūri, kad nebežinau, kur dėtis. Akių karas – bjaurus žaidimas, o dar bjauresnis jis gali būti tik numirėlių akivaizdoje. Turbūt jiems atrodome tikros pamaivos anapus vartų.
Aš pralaimėjau. Turiu pasakyti, kad išdrįsusieji žiūrėti į tas dvi mano mėlynas pelkes daro bjaurią nuodėmę – vagia. Pro akis ištraukia ir tą, ir aną, ir trečią, kol sielelė subarška kaip tuščias aliuminis puodas, o aš nebegaliu, nebegaliu žiūrėti į priešininko akis jo nekaltindama. Tada greitai nusuku žvilgsnį ir vagystės baigiasi. Turtai sugrįžta.
Nesimatėme trejus metus. Ji tai rėkte išrėkė man į veidą neprasižiodama (tatai – aukščiausios klasės bežodė priekaišto forma), bet aš savęs niekada nekaltinau, tiesą pasakius, maniau, jog tai ji kalta dėl mūsų tolumos. Taip! Tai ji išvažiavo, ji išskrido! Ir tos šalys, kuriose pasirinkdavo būti, manęs visai neviliodavo net trumpam. Aš nenorėdavau ten, kur tiesiog būnama, bet ne gyvenama. Mylima, bet vis tiek ilgimasi. Nenorėjau jos lankyti ten, kur ilgesys stipresnis už liūdesį.
Susikibome parankėmis ir įėjome į kapines.
– Negaliu patikėti, kad nusidažei plaukus raudonai, – stebėjosi, švelniai sukiodama vieną mano plaukų sruogą, – ir dar tas bumbulas virš lūpos… Kam tu jį tokį didelį, nesuprantu. Buvai labai graži, kai paskutinį kartą matėmės.
– O dabar jau nebe? – pasiutau juoktis.
– Nebe, – linksmai šyptelėjo.
Ėjome lėtai, lyg temptume laiką pokalbiui. Aš nežinojau, ką jai pasakyti, man buvo sunku kalbėti, nors paprastai man tai sekasi gana lengvai bet kokioje situacijoje.
Prieš tuos trejus metus, kai ji išvyko, atsitiko baisi nelaimė – mirtis.
Aš supykau ant viso pasaulio, nes likau viena.
Ir ji negrįžo man padėti susitvarkyti su širdgėla. Paaiškino, kad neturi pinigų.
Liepiau jai skolintis, vogti! Tai toks košmaras, tai toks sopulys dėl kurio privalu grįžti, kaip jai ne gėda!
Ji apgailestavo.
Tada, kietai sukandusi dantis, pro juodas pagiežos ašaras aš liepiau jai pareiti pėsčiomis. Įsakiau. Jei ne, aš amžinai su ja nekalbėsiu, išbrauksiu, ištrinsiu!
Ji verkė ir tylėjo.
Nebesuturėjau. Pareiškiau, kad ji man – nebe sesuo.
Mudvi tylėdamos žingsniavome prie kapo, taip ir neprašnekom. Aš nebemokėjau nė vieno žodžio, nė vienos raidelės, maudė krūtinę ir sausas gumulas strigo gerklėj. Atsisukau į ją – visa baltut baltutėlė, siaubingai išbalusi, lūpos pamėlusios. Jai bloga. Taip ir turi būti, tegul, tegul jai būna bloga, noriu, kad jai būtų taip bloga, kaip dar niekada nebuvo! Susikeikiu pusbalsiu, ji, rodos, neišgirdo. Tuo pat metu pradėjau graužti save už tokias bjaurias mintis. Nieko jomis jau nepakeisiu.
– Na štai, atėjom, – sustabdžiau ją.
Aš parodžiau jai mūsų motinos kapą.
Sesers rankos virpėjo taip, kad uždegti žvakę pačiai buvo neįmanoma. Ji iš paskutiniųjų stengėsi to neparodyti, nuslėpti jaudulį, bet nepavyko: ant juodos žemės pabiro visa degtukų dėžutė, iš rankų paleido žvakę ir pradėjo taip gailiai raudoti, kad jos sielvarto, gedulo ir bejėgystės tuo metu būtų užtekę viso pasaulio mirusiesiems.
Aš stovėjau jai už nugaros ir neliečiau, neguodžiau, net neverkiau. Pirmą kartą po trijų metų ji buvo šitaip arti mūsų gimdytojos.
Sesuo atsisakė motinos daug anksčiau, dar prieš jos mirtį. Dabar aš jau suprantu: todėl ji ir negrįžo padėti man susitvarkyti, padėti palaidoti, išgyventi tą bjaurastį. Net dėl manęs negrįžo. Maniau, jog neapykanta turi ribas, bet mano sesers sušalusioj širdy jų nėra, nėra ir viskas. Tokia ji jau gimė.
Supratau, kad negaliu engti savo artimo, vengti vien dėl to, kad jis neteisingas. Todėl stovėjau šalia ir vyliausi, jog mudvi vieną dieną vėl suartėsim ir ji man pagaliau papasakos. Papasakos viską apie šaltą savo širdį.