Arklys iš Pragaro

Į dangišką ir šventą karalystę
atsibeldė purvino arklio dvasia
ir negali būti kad Dievo chebra parsivarė
nebalnotą beveislį keturkojį gal dar iš proto išėjusį
maža ką gali jis pridirbti čia patekęs
Dievo ir mūsų gyventojų nenaudai,
atvarė per klaidą matyt netyčia
nors nieko jis baisaus kol kas nedaro
man bent jau netrukdo
tupėdamas sau ramiai prie vartų
kaip stiklinis paminklas žemės besieliams
laka iš debesies vandenį kur ant subinės prieš tai sėdėjo
ir sutiktas už cukraus vatą nusilenkia prajot
tik keista mums visiems
matyti gyvulį Biblijos elito ir Bažnyčios
privilegijuotųjų gretose
tokių dalykų gamtoje nebūna
ir negali būti
čia kaip vėl nuo nulio tikėt į gamtą
kuri pati save augina
pati sau pokštauja mums nesuprantamomis
pagoniškomis metaforomis -
girdi toji gamta sukūrė Viešpatį
ir išaugino jį žmogaus kaukolės viduj.
Šventosios dvasios Edeno sode suskrido pakalbėt
pirmą kartą negyvenime mačiau forume tokias aistras
ir nepasigailėjau užsukęs
viena ramiausia vislaik buvus
ir tulžies niekam už nieką neliejus
iš pykčio pratrūko įspūdingai išsidraikydama po dangų
ir vėl į pavidalą sugrįždama
už tai kad arklio siela mūsų debesis rupšnoja
lyg dangiškoj ganykloj be piemens sau šeimininkė...
o gal piemuo yra tik tyli tamsiųjų orgijų pasauly
sumerkęs savo kojas į žarijas
nuo Aligierio ratų kokią užsilenkusią mergšę drožia
kol kaulus į dulkes sutrupina
ir nuleidžia ant pavogto šventoriaus
rytojaus dienai paruošęs mums siurprizą
pragaro gyvūną išperą su devyniom ugnim ir vėjais
į Viešpaties areną atsiuntęs,
o mes jį pas save lyg Trojos arklį laikom.
Pusę ką ansai kalbėjo bybį supratau
bet pasidarė baisingai smalsu kuo baigsis
pragaro sielos viešnagė Rojuje
kuomet keli tvirčiausi artojai jo vėlę atgynė
nuo Rojaus vartų į pakalnę
kur buvo iškviestas šventasis veterinaras Pranciškus
su dešimčia pagalbininkų asketų
kurie savo amatą jau buvo gerokai primiršę
kelis šimtmečius rymoję ant prarajos krašto į purviną Žemę
daug kas spėliojo šėtoniškiausius atėjūno kėslus
ir svaidė debesų gniūžtęs gyvūnui į pasturgalį ir paširdžius
ant arklio kūno, suriko daktarai, žiojėjo išdegintos eilės:
„Cirko arklys, be šeimos,
dokumentų nėra,
pabėgęs iš pragaro“.