Trumpiausias kelias Namo -109

Į Lietuvą tu atskridai,
                  Išskleidęs parašiutą,
                  Ir nusileidai pušyne,
                  Žaliam žaliam kaip rūtos...
   
Jaunasis skautas Vytautas pajungė kamerą ir Bernardinų sodo ekrane pasirodę vaizdai kurie pribloškė ne tik Daktarą Antibijotiką-Plecebą, bet ir visko mačiusius, įvairaus plauko avantiuristus. Susirinkusių žmonių, -Lietuvos savanorių gausoje, buvo įsiskverbusių ir nepageidaujamų elementų, -ne vienas šnipas  buvo įsiskverbęs po kaukėm, todėl reikėjo būti pasiruošusiems provokacijoms. -O kaip reika būti pasiruošusiam? -paklaus nevienas. Atsakau: -Rek patiems renkt provokacijas, stebėti ir kontroliuoti padėtį, stebėti priešininkų reakcijas... -Va, ir viskas... -Toliau dirbti pagal planą...
  -Štai, Daktare, -šioje vietoje, aš, - Gipsis, privalau sustoti. Jūs Daktare žiūrėkit į liūdijimus ir galvokit, o aš nebegaliu daugiau kalbėti, nes aš turiu pasiruošti sekančiam savo egzistencijos etapui ir, - šiek tiek susijaudinęs, atsisukęs veidų Aušros vartų kryptimi nulenkęs galvą, tyliai pasimeldė Aušros vartų Sopulingąjai Dievo motinai Marijai, mintyse paprašė Jos palaiminimo. Patylėjęs ir išklausęs padrąsinimo žodžius, -gavęs palaiminimą, - nusišypsojo. Ramiai pažiūrėjo į Daktarą Antibijotiką –Placebą, - tęsė pokalbį:
    -Viskas gerai…-Atydžiai stebėkit ekraną. ir po kelių minučių išgirsit mano atsisveikinimo žodžius, -o kol kas, stebėkit ir tikėkit, - ar netikėkit, tikrais nepameluotais vaizdais, man vistiek, -nes mano gyvenimas šiandieną  baigiasi… -Va… -Atrodo viską pasakiau, Daktare…
      Reportažą iš Rotušės aikšties tesiogiai vedė operatoriai Timocha ir Robertas. Šioje vietoje, kad Daktarui ir Kamikadzei Gipsiui būtų aiškiau, skautas Vytukas, įsiterpė:
    –Štai, Gerb. Dėdė-Kamikadzė, veiziekiat. -Štai, šioje vietoje, aš slapčia, niekam nežinant, -pažvelgęs į  tyliai skambantį baltą pianiną, tyliai pridūrė: - Tsssss…. Pasijungiau Tatai nežinant. - Štai, stebėki, Daktare, tai nepameluoti vaizdai, -įsiterpė jaunasis vaizdo operatorius skautas Vytautas.
          Rotušės aikštėje, prie fontano, iš Vilnelės buvo išgriebta ir atvilkta sena, vienvietė, patrūnyjusi Pauliaus valtelė. Senas Kamikadzės pažįstamas skulptorius Stanislovas maloniai paprašė pagalbininkų;įvairių krypčių kultūrininkų, kurie turėjo Kamikadzę –Gipsį, nuo galvos iki kojų išmuilinti muilu. Skulptorius  profesionalas, -žino, kad darant gipsinę  Gipsio matricą, reikia gerai išmuiluoti modelį, reikia įzoliuoti, -įzoliuoti taip, kad neprikibtų prie gipso modelio paviršius jokie atsikišimai. Kaip sakant, -pagal technologiją, -kitaip, išimant iš formos modelį, gali nusinerti „modeliui“ Gipsiui odą, ūsai, drabužiai ir visa kitą. Darbams buvo paskirtas atsakingas darbų vykdytojas ”prorabas” Šlioderis. Jis skulptoriui  labai noriai talkino, - Gipsio kolegos ir bendražygiai, Aurims, Omnia, Makt Anima, dar vienas kitas studentas filologas, praktikantai iš Meno ir Muzikos akademijų, - visi jie leidosi  lenktynių muilindami penzeliukais ir kempinėm, kad bent kiek pajaustų prisidėję prie Kamikadzės  Gipsio padauginimo arba visiško sunaikinimo, o gal būt  prisidės prie bendrai kuriamos Kitokios Lietuvos?  Netikėtai priėjo ilgais, margais sijonais dvi ponios ir pagadino orą, - padavė muilintojams aitraus kvapo šarminio muilo gabalą; -Nepagailėkit: -tarė ir klastingai šyptelėjusios, atsargiai  pasišalino, - dingo minioje. Kamikadzei Gipsiui, jos neliko nepastebėtos.
      Gipsio žvilgsnis susitiko ir atrėmė dviejų damų piktus žvilgsnius. Jam jų pažinti nereikėjo, jis buvo taip artimai su jom susigyvenęs per paskutinius trejus metus, kad baisu pagalvoti, -pradeda naktimis sapnuose, purtyti ir pykinti…
      Juos priėjo prie greitom, suorganizuoto jaunų  mergaičių „Burbuliukų“ ansambliuko, - pradėjo sausom rykštelėm diriguoti, - pasigirdo nei tai daina, nei tai ritmas. - Vis dėlto tai buvo daina: - Mergyyyyyyyyšius Bolka, -Mergyyyyyyyšius Bolka.
  Gipsis negalėjo atsistebėti; - Jos aiškiai dainavo: -Mergyyyyyšius Bolka, o minys aiškiai sako Gipsis. –Vot begėdės. - Tikros padūkėlės šios paslaptingos damos, pagalvojo Gipsis, ir žvilgtelėjo dešiniau, - mato kaip du augaluoti kinologai, kovinių šunų dresuotojai ant piršto pakėlė krepšinio kamolius ir mėto į krepšį, šuneliai mojuoja uodegėlėm dainuojančiom ir dirigojančiom poniom- Motinėlei ir Pūkei:
            -Ja, ja, -Tokie jau mes ęsam, Bolikas ir Golikas, -Dresuoti pitsbulius Romą Novą ir Baroną, -tai mūsų laisvalaikio hobis. Ir pasiuntė, dviem ledi, oro bučinukus, -Pu...
    Tai dar ne viskas. Auto remontininkas Kostią tepė „ričiagus“/svertus/ ruošė laivelio-sarkofago paleidimo mechanizmus. Jis žvilgtelėjo į dvi damas ir jam aiškiai akyse susidvejino, vos nepasileido bėgti, bet netikėtai nuraudo ir prisiminęs susilaikė, - prisiminė pareigą Tėvynei. -Tai jį sulaikė. Jis pamojavo ranka:
          -Aš čiaaaa. –Va, - Jums. - Aš esu mobelizuotas, -kaire ranka iškėlė Savanorio šaukimą, o dešine, -  trijais pirštais  suraitė dvigubą jūrų mazgo kombinaciją ir papūtė: -Pa…
          - Motinėlėėėės, -Ikiiiii.
        Kostios bendražygis iš vieno vaikystės kiemo, -savanoris, - neetatinis korespondentas, Robertas nukreipė kino-kamerą į rykštelėm diriguojančias dvi ledį, -šuktelėjo:
        - Aš Jums parodysiu, Motinėlės, kaip už Laisvę reikia kovoti. -Aš jums parodysiu kaip reikia Tėvynę-Lietuvą mylėti. -Sriubytę jūs sriebkit, o aš valgysiu grikių košę ir ant laužo iškeptą Tamošiaus ožį  Valdemarą. -Va. – Iki, Mama.. -Pa…

Gipsiui visą tai matant buvo gėda dėl Motinėlės ir Pūkės elgėsio, Jam buvo gėda prieš pokario Lietuvos partizanų Motinas. Jam buvo gėda prieš žuvusius Lietuvos karžygius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, -kovojusius už  jas, už  Pūkę ir Motinėlę, kad visi Lietuvoje galėtų gyventi, kurti Laimę ir džiaugtis Laisve. Laisvę, dėl kurios Gipsis šiandieną aukojosi.  Neatsitiktinai yra  pasirinkta diena kai galima ramiai išeiti. Tėsiog, gera diena Gipsiui numirti. Joms tai visai nesuprantama, -nesuprantama, kad laisvę reikia saugoti kiekvieną dieną, kiekviena akimirką. Gipsis suprato, kad joms visiškai nesvarbu kas vykstą šią atmintiną naktį, -ir jam, -Gipsiui, dėl to buvo skaudu ir gėda, - buvo jų labai gaila……. Viduje, prieš jo valią, kaž kas skandavo: -Gė-da, -Gė-da, -Gė-da…