Rašyk
Eilės (72568)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10401)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Po kelių akimirkų atsivedžiau merginą į vienutę. Tiesą sakant, čia dar nebuvo būtent ta vienutė, kurioje grasinau, ją palikti dviems paroms. Čia buvo kažkas panašaus į tardymo izoliatorių. Mažas, mūrinėmis sienomi ir šaltas kambarys. Viduryje stovėjo tik metalinis stalas ir dvi tokios pat metalinės kėdės bei ant lubų lempa be liustro. Tokie kambariai būna ir polizijos nuovadose.
Pasodinęs merginą apėjau stalą ir atsukęs kėdės atlošą į stalą, atsisėdau priešais ją, apsižergdamas kėdę. Rimtai žiūrėjau į šią mauštingą nepažįstamąją ir kurį laiką tylėjau.
Mergina įkvėpė ir iškvėpė orą.
-Žinai, galėtum mano rankas atrakinti. Prisiekiu, nieko nedarysiu, - mergina nusišypsojo kiek įmanoma gražiau.
Ironiškai šyptelėjau ir dar prunkštelėjau.
-Net ir norėdama negalėtum nieko padaryti. Nežinai, kur išėjimas. Nė vienas tau jo neparodys be mano leidimo. Tik aš sprendžiu, kas čia įeina, ir kas iš čia išeina, - pasakiau gana ramiai, tačiau viduje siaubingai viriau. Norėjau ją tuoj pat gerai pakratyti už tuos išsišokimus. Tačiau nepamiršau to fakto, kad ji mergina ir tikriausiai dar nebuvo susidūrusi savo gyvenime su tokiais žmonėmis, kaip mes bei greičiausiai ji net musės negalėtų nuskriausti. Tą bylojo jos nekaltas veidelis. – Kol neatsakysi į mano klausimus, iš čia nė kojos nekelsi.
Po mano žodžių, mergina nuleido galvą ir kelias akimirkas žiūrėjo į metalinį stalą. Paskui apsižvalgė ir akimis grįžo prie manęs. Atsilošusi į kėdės atlošą, prabilo:
-Gerai. Ką nori žinoti?
-Viską, - prunkštelėjau, bet nesilioviau jos stebėti. Sekiau kiekvieną jos judesį, klausiau kiekvieną jos kvėptelėjimą. – Pirmiausia, kuo tu vardu?
-Tai gal ir išgerti pakviesi? – ji žaismingai pavartė akis ir nusišypsojo.
Jos juokeliai manęs neveikė. Aš nė nešyptelėjau ir nė nekrustelėjau. Tik atsistojau ir pastačiau kėdę taip pat, kaip ji buvo prieš tai. Tada vėl atsisėdau ir prislinkau arčiau jos.
-Klausyk, ką tik susitarėm, kad kalbėsimės gražiai. Aš turiu žinoti viską apie tave, - bandžiau ją įtikinti, kad ji nesielgtų neapgalvotai ir nutrūktgalviškai. – Mes turime daug priešų. Ir jeigu paaiškės, kad esi viena iš jų, kad mūsų priešai tave nusamdė kaip šnipę, pas juos tu nebesugrįši. Tad jeigu nenori mirti, būk protinga ir atsakyk į mano klausimus.
-Ne, tai tu paklausyk, - ji taip pat palinko prie manęs. - Aš tavęs visiškai nepažįstu ir tikrai nesiruošiu tau pasakoti savo biografijos, - mergiotė ir toliau spyriojosi, lyg kokia piemenė.
Daugiau neketinau jai nieko sakyti. Tik atsistojau ir iš kišenės išsitraukiau telefoną. Greitai paskambinau savo apsauginiams ir liepiau nedelsiant ateiti čia. Tada vėl atsisėdau prieš merginą ir toliau įdėmiai į ją žiūrėjau.
Netrukus du apsauginiai įžengė į tardymo kambarį ir padavė man ilgą lazdą. Liepiau jiems išeiti ir jie taip ir padarė. Atsistojęs, priėjau prie merginos ir paspaudžiau tam tikrą mygtuką, tuo pat metu nustatydamas ganėtinai silpną elektros srovę. Buvau visiškai tikras, kad elektra šios panelės dar nebuvo nukračiusi.
Atsisėdau ant stalo krašto priešais ją ir šyptelėjęs, ėmiau vartyti rankose lazdą, kurios viduje nepaliaujamai tekėjo elektros srovės.
-Turi dar laiko apsigalvoti, - ištariau lėtai, veik skiemenimis. – Arba kalbamės gražiuoju ir tu man atsakai į visus klausimus, kuriuos užduosiu, to pasekoje, galbūt mudu galėsime padėti vienas kitam. Arba teks iš tavęs ištraukti atsakymus prievarta.
Išgirdau kaip mergina garsiai nugargė seiles ir vos vos sujudėjo kėdėje.
-Aš... Aš Amelija, - myktelėjo ji.
-Štai, kodėl mane vadina Bebaimiu. Štai, kodėl manęs bijo visi, be išimčių. Štai, kodėl esu šios vietos šeimininkas ir visų šių žmonių vadas, - sumurmėjau, vis dar žiūrėdamas į lazdą, tačiau ja tekančių elektros srovių dar neišjungiau. – Sekantis klausimas: kaip čia patekai? Ir iš kur atvykai?
-Pabėgau nuo tėvų ir atskridau čia, į Jungtines Amerikos Valstijas. Maniau, kad čia pradėsiu savo naują gyvenimą, tačiau viskas pasibaigė keistomis aplinkybėmis. Prisidirbau ir kažkas mane čia atvedė. Nežinau, kodėl ir kaip, bet būtent čia. Prieš šokdama į juodą skylę, maniau, kad išsitaškysiu. Tiesa pasakius, būtų dvigubai geriau būti mirusiai nei tupėti cypėje ir leisti dienas beprasmiškai, - pagaliau sulaukiau atviro, nuošridaus ir sąžiningo prisipažinimo.
Jį įšoko pro skylę. Norint patekti į šią vietą, galima nušokti ir nuo būtent šio apleisto pastato stogą ir kristi žemyn. Apačioje yra pritvirtintas stiprus tinklas, į kurį įkrenti, nušokus nuo stogo. Norėdami patekti ant šio pastato stogo, mes turime iššokti iš važiuojančio traukinio, kuris niekada nestoja. Bėgiai driekiasi lygiagrečiai su stogu, tačiau tarp bėgių ir stogo yra maždaug septynių metrų tarpas. Todėl jeigu nepavyks peršokti to tarpo, žmogus gali nukristi žemyn ir užsimušti. 
Kol Amelija kalbėjo, ji visą tą laiką žiūrėjo kažkur tiesiai, bet tik ne į mane.
-Ką tokio prisidirbai, kad tau net grėsė patekti už grotų? – paklausiau, nė nemanydamas jos taip lengvai paleisti. Dauguma, čia atėjusių, pirmiausia maištavo, sėdėjo šioje kėdėje ir pasakojo man savo gyvenimo istoriją.
-Apvogiau juodaodį ir pasileidau bėgti. Mane iki pat čia sekė penki apsauginiai, - atsakė Amelija ir pagaliau pažvelgė į mane. – O gal jų buvo net ir daugiau...
-Ką pavogei? – paklausdamas, išjungiau elektros srovę ir padėjau lazdą ant stalo. Tada iš kišenės išsitraukiau antrankių raktelį ir išlaisvinau antrankiais surakintas Amelijos rankas.
-Daug žolės, bet teko tai numesti į šalį, nes kitaip jie tikrai būtų mane sučiupę. Nežinau, kodėl paėmiau tą žolės paketą, - mergina nerangiai pasimuistė kėdėje ir pažiūrėjo į mane.
Kurį laiką nustebęs žiūrėjau į Ameliją.
-Kaip tokia nekalta mergaitė, gali vogti. Ir dar tokį dalyką, kaip žolė, - sukikenau, bet taip pat greitai ir surimtėjau. Nemėgau nei šypsotis, nei juokauti. Jeigu šypsodavausi ar juokaudavau, tai visa tai būdavo pilna irnonijos ir sarkazmo. – Tikriausiai esi išalkusi? Ir... pavargusi, - man tai buvo sunku ištarti, tačiau ketinau ją priglausti. Bent trumpam. Pamaniau, kad galbūt galėsiu išpešti iš jos naudos, galbūt ji nusimano medicinoje ir galėtų pagydyti Keviną.
Amelija aiškiai sutriko, kad net pakilo nuo kėdės.
-Rimtai? Ką tik norėjai mane nužudyti, o dabar siūlai nakvynę? – paklausė, negalėdama patikėti mano žodžiais.
Skėstelėjau rankas į šalis ir susikišau jas į suplyšusių ir purvinų odinių kelnių kišenes. Prisiminęs, kas šiandien nutiko su priešais, liūdnai pažiūrėjau į savo žaizdą kojoje. Tada pakėliau akis į Ameliją.
-Turiu tau paskutinį klausimą, ar ką nors nusimanai apie mediciną? – paklausiau ir paėmiau elektrinę lazdą.
Amelija, išsigandusi porą žingsnių žingtelėjo atgal. Norėjau nusijuokti ar pasakyti jai, kad nusiramintų, nes nesiruošiu jos kankinti, tačiau to nepadariau.
-Taip, nusimanau, - atsargiai ir mikčiodama atsakė ji.
-Tuomet sek paskui mane, - tariau įsakmiu tonu ir priėjęs prie durų, atidariau jas. Laukiau, kol mergina pro jas praeis. Kad ir koks šiknius esu, tačiau žinau etiketo taisykles ir jų laikausi. Dažniausiai.
Mergina praėjo ir aš nusekiau paskui ją, paskui save uždarydamas duris. Pakeliui mestelėjau netoliese vaikštinėjančiam vienam iš apsauginių elektrinę lazdą, tačiau dėl visa ko vis dar rankose laikiau antrankius. Taip pat buvau pasiruošęs bet kurią minutę išsitraukti ginklą.
Šiek tiek paspartinęs žingsnį aplenkiau Ameliją ir netrukus mes jau buvome mano kambaryje. Greitai priėjau prie Kevino ir pažiūrėjau kaip jis laikosi. Jis karščiavo ir sunkiai kvėpavo.
-Ar gerai jautiesi? – paklausiau, nors ir taip buvo akivaizdu, jog ne.
-O kaip tau atrodo? Kol aš stengiausi neprarasti sąmonės, tu tikriausiai daveisi su visomis čia gyvenančiomis merginomis, - aiškiai įsižeidęs Kevinas leptelėjo kandžią frazę, kurią aš tiesiog praleidau negirdomis.
Nebuvau nusiteikęs ginčytis ir su juo.
Pakėliau akis ir viltingai pažvelgiau į Ameliją.
-Prašau tavęs pagalbos, padėk jam, kol jis nemirė, - paprašiau, vos ištardamas žodį po žodžio ir sunkiai nuryjau seiles. – Jo petis peršautas, o aš nenumanau, kaip ištraukti kulką.
-O, tu tikrai numanai, - įsiterpė Kevinas, tačiau aš piktai į jį pažvelgiau, žvilgsniu sakydamas, kad jam jau pats metas užsičiaupti.
-Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, - Amelija atsisėdo šalia Kevino ir pridėjo delną prie jo kaktos.
-Sakyk, ko tau reikia. Atnešiu viską, - pasakiau ir apsidairiau po kambarį, kuriame buvo tik viena lova, rašomasis stalas ir kiek toliau baras su įvairiausiais alkoholiniais gėrimais. Taip pat per visą sieną man iš dešinės nuo grindų iki pat lubų įstatyti dideli langai. Šalia tų langų, prie pat durų, į sieną įmontuota nedidelė spinta, kurioje buvo tvarkingai sudėti mano drabužiai. O man iš kairės vedė durys į vonios kambarį, šalia kurio buvo maži laiptukai ir durys, kurios vedė į mažą atskirą belangį kambariuką, kuriame buvo maža ir sena sofa, su naktiniu staliuku, ant kurio buvo padėta maža stalinė lempa.
Visas mano didelis kambarys buvo iš nerudijančio plieno, todėl žiemos metu čia būna kaip šiaurės ašigalyje.
Nuėjęs į vonios kambarį, pasikuičiau spintelėje ir radęs kuklią medicinos vaistinėlę, atnešiau ją Amelijai.
-Man reikės pinceto, dezinfekuojamo skysčio ir daug sterilaus binto, - išvardino mergina ir susirišo plaukus į arklio uodegą. Jos veide mačiau dvejonę, todėl kurį laiką stovėjau susinėręs rankas ant krūtinės ir žiūrėjau į ją susiaurinęs akis.
Amelija apžiūrėjo vaistinėlę, o tada iš jos ištraukė pincetą ir dezinfekavo jį spiritu. Negalėjau pasigirti tuo, kad turiu daug vaistų nuo visų ligų, nes viskas, ką galėjau padaryti, norėdamas išsigydyti, tai buvo tik spiritas ir degtinė.
Be abejo, šiose apleistose patalpose, kurias įrengiau kartu su čia gyvenančiais žmonėmis, kad būtų galima bent šiek tiek padoriai gyventi, yra ir medicininės patalpos, kuriose taip pat yra sergančių senų ir jaunų žmonių, kuriose yra padaryta tarsi viena bendra palata, su gultais, ant kurių gulėjo sunkūs ligoniai. Čia gyvenantys žmonės, kai kurie užsiima ir medicina. Tačiau nenorėjau Kevino vesti į tas patalpas.
-Taigi, koks tavo vardas? – paklausė ji Kevino.
Kevinas pažiūrėjo į mane lyg klausdamas ar jis gali su ja kalbėtis. Skėstelėjau rankas į šalis, tačiau tylėjau. Negi jis manęs pradės klausti ir tokių dalykų, ar gali nueiti nusimyžti? Ir kada tai gali padaryti?
-Kevinas, - atsakė vaikinas ir susiraukė.
Kol Amelija išėmė kulką iš Kevino peties, išvalė žaizdą ir užbintavo ją, Kevinas nesiliovė dejavęs iš skausmo. Aš tikrai būčiau daug ištvermingiau ištvėręs visa tai.
-Kaip tave pašovė? – Amelija netikėtai paklausė, o aš tiesiog sugniaužiau kumščius ir sustingau.
Kevinas vėl pažiūrėjo į mane, nes jis nebuvo tikras ar galime apie tai kalbėtis prie naujo žmogaus ir ar išvis kažkam galime pasakoti, kas iš tiesų nutiko.
-Susišaudymas su priešais, - atsakiau už jį ir atsistojau, tačiau nė negalvojau jai pasakoti daugiau. Tai ne jos reikalas.
Amelija pažvelgė į mane nuostabos kupinu žvilgsniu, tačiau jai užteko proto daugiau neklausinėti. Tada ji atsistojo.
-Tau turėtų pagėrėti po kelių dienų, - tarė ji Kevinui. – Tik nepatarčiau dirbti fizinių darbų ir nusiimti binto, kol neužgis, nes jeigu nusiimsi bintą, joje gali atsirasti užkratas.
-Gerai, - tiek tepasakė Kevinas ir užsimerkė.
Priėjau arčiau ir paėmiau kulką. Man visiškai nerūpėjo, kad ji kraujuota, aš ją varčiau tarp pirštų ir apžiūrinėjau iš visų pusių. Turėjau žinoti, kokias kulkas naudoja mūsų priešai.
Pakėlęs akis pažvelgiau į Keviną, paskui į Ameliją.
-Priešai šovė į Keviną dar ir mažą strėlytę. Aš ją išmečiau prieš grįžtant namo, todėl nepavyks patikrinti, ką jie suleido. Nes kaip tik po to, kai jie šovė į jį šią kulką ir tą strėlę, jis neteko sąmonės, - nė pats nepajutau, kaip ėmiau pasakoti Amelijai, kas nutiko. – Tai, kas jam buvo suleista su ta strėle, tikriausiai jau bus išgaravę iš jo kraujo. Spėju, tai buvo raminamieji arba migdomieji.
-Ko jie nori iš jūsų? – atsargiai paklausė Amelija.
Kurį laiką mano žvilgsnis užstrigo ties jos akimis, tada apsilaižiau lūpas ir gūžtelėjau pečiais.
-Gal valdžios. Arba to, kad jiems visi paklūstų. Nežinau. Sunku pasakyti, - tiek tepasakiau ir švystelėjau kulką kažkur šalin. Pasigirdo metalo atsimušimo į grindis garsas. – Eime, parodysiu, kur yra valgykla.
-O galbūt geriau parodyk man, kur išėjimas, - papriekaištavo Amelija ir susinėrė rankas ant krūtinės. – Juk jau atsakiau į tavo visus klausimus.
Tikėjausi, kad ji norės čia pasilikti.
-Na, jeigu nori patekti į teisėsaugos pareigūnų rankas, tuomet gali išeiti iš čia, - pasakiau ir rankas nusivaliau į odines kelnes. Tada nuėjau link durų ir praėjęs pro jas, pradėjau žingsniuoti išėjimo link. Jeigu ši mergiotė nori išeiti ir sėsti į kalėjimą už žolės vagystę, aš jos nestabdysiu.
Po kelių akimirkų atsisukau ir pamačiau, kad Amelija neseka man iš paskos, todėl sugrįžau į savo kambarį. Žiūrėdamas į ją, kilstelėjau vieną antakį, lyg klausdamas „rimtai? “ ir atsidusdamas, tris kartus caktelėjau liežuviu per dantis.
-Gerai, rodyk kelią į valgyklą, - ji pavartė akis, pagaliau nebesipriešindama.
-Į valgyklą? Regis, ką tik norėjai iš čia dingti, - prunkštelėjau, nepraleisdamas progos patraukti ją per dantį.
-Na, regis, persigalvojau, - pasakė ir nusišypsojo. O tada užkišo savo plaukų sruogą už ausies.
Šis gestas pasirodė bemaž žavus ir jeigu tai būtų kokia nors kita mergina, liepčiau jai liautis flirtavus su manimi.
Tačiau užuot jai ką nors pasakęs, pasukau link valgyklos, tikėdamasis, kad šįkart ji seks paskui mane.
2015-08-12 13:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą