Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pro išverstus rąstus ir susivėlusius krūmokšnius Dorsi gan grakščiai judėjo pirmyn. Įsiropštė į patogesnį medį ir apsižiūrėjo aplinkui. Tolėliau matėsi upelis. Su džiaugsmu nusprendė ten apsilankyti. Nusileidžiant vos vos suskaudo subraižytus padus. Mergina apžiūrėjo savo pėdas ir neradusi kitos išeities išsitraukė iš krepšio marškinius, kuriuos taupė. Rūpestingai nuplėšė rankoves ir jomis apvyniojo skaudamas vietas. Pati sau linktelėjo, tarsi pritardama, kad atliko teisingą sprendimą, ir leidosi į kelią.

Kol priėjo iki upelio, teko susidurti su daug kalvų ir nuolydžių. Tad nors kelias ir nebuvo tolimas, jėgų atėmė pakankamai. Uždususi, tačiau patenkinta Dorsi be didesnių kliūčių nusigavo iki upelio. Ledinis vanduo kvietė ir pasilenkusi godžiai pasisėmė pilnas saujas. Vis dar neišgėrusi vandenyje pamatė Balto vilko atspindį visai priešais ją, kitoje upelio pusėje. Pakėlė akis ir išvydo tai, ko labiausiai troško. Pasipuošęs blizgiu ilgu kailiu, tvirtai stovėdamas ant stiprių didelių letenų, savo giliomis tamsiomis akimis į ją žiūrėjo miško šeimininkas. Žiūrėjo tiesiai, ramiai, tačiau Dorsi iki galo nesuprato, pasitikintis savimi ar susikaustęs.

Po akimirkos tylos vilkas nusisuko ir pradingo tankmėje taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Pirmas impulsas kvietė ją viską mesti ir bėgti iš paskos. Įšoko į upelį ir šaltas vanduo, gaivinantis sužeistus padus, privertė sustoti. Mergina suprato, kad būtų neprotinga dabar vytis, neverta gąsdinti. Prisėdo ant kranto ir atsiduso. Maskatuodama kojomis šaltame vandenyje tyliai šypsojosi. Ji mate Baltą vilką! Nors tai truko neilgai – gerai įsiminė visas detales. Nuo šalčio pradėjo dilgčioti padus ir išlipusi ant kranto Dorsi išgirdo šnarėjimą. Iš kitos pusės visiškai sausas (tikriausiai žino vietas, kur galima patogiai pereiti upelį) pasirodė jis.

Mergina sustingo, o žvėris žingsnis po žingsnio, tarsi pasitikrindamas, ar žemė vis dar tvirta, priėjo ir iš nasrų pažėrė žemuogių krūvelę. Maloniai apstulbusi ir susižavėjusi Dorsi vis dar nepajudėjo iš vietos. Baltasis bakstelėjo nosimi į koją, liepdamas suvalgyti uogas. Merginą kažkas tarsi užbūrė ir be jokių klausimų ji sušveitė visas iki vienos žemuoges. Buvo nepaprastai skanu, o ir vilkui patiko. Dorsi prisėdo ant žolės, šalia atsigulė žvėris. Nedrąsiais, tačiau užtikrintais judesiais mergina perbraukė per kailį. Nuo pirmo prisilietimo vilkas nežymiai krūptelėjo, tačiau vėliau atsipalaidavo. Pasimėgaudama pirštais kedeno šiurkštų baltą kailį ir neprisiminė kada nors dar patyrusi tokį malonų jausmą.

Baltasis stryktelėjo, linksmai nusipurtė ir pradėjo lengvai lakstyti pievoje. Pagauta žaismingos nuotaikos Dorsi puolė jį vytis. Pagavo, pakasė už ausų, tada pati leidosi bėgti, vilkas – iš paskos. Pasivijo, švelniai parvertė ir aplaižė veidą. Taip linksmai beleidžiant laiką atėjo vakaras. Vilkas pakėlė akis į mėnulį, tarsi tai būtų ženklas, ir apsisukęs nužingsniavo gilyn į mišką. Kaip netikėtai maloniai viskas prasidėjo, netikėtai ir baigėsi. Bet mergina labai nesisielojo, sėdėjo apsikabinusi kelius ir šypsojosi pati sau. Kokia šiandien puiki diena, ji matė, lietė ir net žaidė su Baltu vilku!

Kitą dieną išsiruošė tolyn į kelionę, ta pačia kryptimi, kur matė nueinantį vilką. Po valandos kelio išvydo olą. Ji buvo gan išsiskirianti, lyg šašas pūpsojo išlikusi iš žemių, plika, ne visai tinkama tokiam gražiam miškui. Ilgai nesvarsčiusi Dorsi pasuko į vidų, ten tvyrojo labai sunkus, užsistovėjęs oras. Mergina bandė įžiūrėti urvo pabaigą, tačiau nematė, rodėsi, kad jis gali tęstis iki pat miško krašto. Nuo įėjimo pašvietė keli saulės spinduliai ir atsivėrė sukrečiantis vaizdas. Kampe gulėjo vis dar styrančiomis ietimis subadyta Balto vilko išnara. Mergina priklaupė ir drebančiomis rankomis palietė seniai nebegyvą kailį, nors toks pat baltas, jis buvo žymiai švelnesnis. Iš pakampių pradėjo lįsti pikti šešėliai, jau nebe šnabždėdami, o tiesiai sakydami: „nešdinkis“, „tau čia ne vieta“, „dink“, „pasitrauk“, „pasilik“, „nešdinkis“, „tu čia nepriklausai“, „tau čia ne vieta“.

Atbulomis Dorsi traukėsi iš olos, neatitraukdama akių nuo subadyto kailio, kurį vis tankiau dengė šešėliai, tarsi mėgindami apsaugoti tai, ko jau seniai nebėra. Galiausiai pasileido bėgti atgal, atgal iki upelio. Parbėgusi sunkiai griuvo ant žemės, apsikabino kelius ir pravirko pasikūkčiodama. Rankos vis smarkiau spaudė kelius arčiau krūtinės, ašaros tekėjo nesustodamos.
2015-07-30 00:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą