-Dar ilgai eit? – tokiu balsu, lyg būtų žemę pardavęs, paklausė Maladieckas.
-Nenervink, gerai? Kiek reiks, tiek eisim. Ar gal geriau nori mirt? – pyktelėjęs pasakė Janka.
Žodynas, Stepas ir Aistė ėjo trise už visų ir šnekučiavosi.
-Ir ilgai jūs jau čia? – paklausė Steponas.
-Nelabai, - numojo ranka Žodynas. – Kokį mėnesį buvom. Tavo dėdė ilgiausiai. Pusmetį beveik.
-Visi vis tiek ilgiau nei tu, - motinišku veidu, kuris slėpė ir nusivylimą, ir kartu džiaugsmą pasakė Aistė.
Staiga Janka rankos mostu parodė visiems, kad jie sustotų.
-Kas? – pašnibždomis paklausė Druska.
-Vokiečiai. Man atrodo ateina link čia. Gulam ant žemės, bet būkit pasiruošė, jei ką. Gal tik šiaip koks patrulis.
Visi pakluso ir sugulė. Druska, paėmęs žiūronus, tyrinėjo priešus.
-Penki... Ar šeši. Nedažiebiu... Su trim šunim. Su šmaiseriais. Vienas su snaiperiu.
-O į kurią pusę eina? – paklausė Janka.
-Pala, dabar stovi, rūko. Į kažkokį žemėlapį žiūri. O, pajudėjo. Link mūsų. Ot velnias... Ateina!
Steponas jau norėjo stotis, bet Žodynas jį sulaikė.
-Šššš, tyliai būk.
-Pasiruošiam, - sukomandavo Janka.
Visi nusitaikė.
-Kai pasakysiu, pradedat šaudyt, - tyliai ištarė Jankauskas.
Visi nekantriai laukė. Praėjus kelioms minutėms, Janka sušuko:
-Dabar!
Pasigirdo šūviai.
-Hinterhalt! 1 – sušuko vienas vokietis, nerdamas į krūmus. Tačiau nespėjus pasislėpti, jam į kaktą ismigo kulka. Tada užvirė dar didesnis katilas: aplinkui pradėjo lakstyti šunys ir aidėti šūviai. Tačiau Steponas gulėjo nejudėdamas ir negalėdamas atgauti žado: jis nušovė rėkusįjį vokietį. Viskam pasibaigus, Žodynas patapšnojo jį per petį ir tarė:
-Sveikinu nušovus pirmą. Žinau, kad sunku, bet apsiprasi.
-Sužeistų yra? – suriko Janka.
-Ne! – atsišaukė Druska.
-Tada apieškom vokiečius ir judam toliau, - eidamas link kūnų tarė Janka. Žodynas ištiesė ranką ir padėjo vis dar neatsipeikėjusiam Steponui atsistoti.
1. Pasala!