Laimė - trys spalvos. Geltona, žalia, raudona.

Suskambėjo skardus durų skambutis. Tuo metu dideliame bendrabutyje siautė tikras gyvenimas. Pirmame bute moteriške, pakankamai garbaus amžiaus, trankė puodus. Galbūt jį įsivaizduoja, kad garsai virtuvėje privers patiekalus kvepėti. Palipus aukščiau - jauna auklė nesugeba sutramdyti keturių vaikų. Išdykėliai užmesti ant jos kaip sunkiausia gyvenimo našta. Ji kenčia. Šalia jos, gretimame bute, kiekvieną dieną vilnija sklandūs garsai iš seno patefono. Čia gyvenantis vyras jaučia ekstazę gulėdamas ant grindų, uostydamas neseniai atsineštų laukinių gėlių kvapo ir klausydamasis senų liaudies dainų.

Esu įsitikinęs, kad šis skambutis pasiekė ne vien mano ausis. Vyriškio veidas persimainė iš euforijos į skaudžią agoniją. Ši lėtai slinko jo veidu, toliau pasiekė pečius, rankas, šlaunis, pėdas. Skausmingai kaip niekada. Atrodė šis šaltis, slegiantis jį, nesustos talžės jo kūno. Atsisėdęs dar kartą įsiklausė į muzikos skleidžiamus garsus. Skambutis. Jis nesustojo čirškės.

-Hello, Paul..., - tik pravėrus duris išgirdo laibą moters balsą.

Ši moteris jau žengusi į trečią dešimtį. Balsas gan sodrus, bet žodžiai, sklindantys iš jos lūpų, buvo nepakenčiami. Tauškėjo užketėjusi britišku akcentu, net neįkvėpdama oro.

Tuo metu Paulius sėdėjo ant lovos krašto. Atsijungęs nuo viso pasaulio. Toliau stengėsi pajusti tą muziką, kuri sklinda iš senojo jo patefono.

Čiauškutė liovėsi kalbėjusi. Pasitaisė savo melsvą suknelę. Timptelėjo lūpų krašteliu. Prieš išeidama dar kartą atsisuko į pašnekovą. Na, bent jau ji manė, kad tai jos pašnekovas.

-See you later.

Duris užsidarė.

-Leiter, leiter, - menkinančiu balsu, atkartojančiu tą britišką akcentą, suburbėjo vaikinas.
Kažkada jam žadėjo įdomų gyvenimą svetur. Antraštės plyšo nuo įspūdingų apibūdinimų apie Ameriką. Jo draugai lėbavo, kokia įsimintina jų biografija tampa emigravus. Jis užvėrė duris savo šalyje, o nieko gero čia nepamatė. Tik kiekvieną dieną širdyje jautė stiprėjantį skausmą. Niekas čia nekalba jo mylimąja kalba – lietuvių. Čia žmonės nesusirenka šeštadienio rytais į turgavietę ir neapkalba visų miesto skandalų. Jie vienas kito nepažįsta. O ką kalbėti apie namie ištinkančias problemas. Cukraus trūkumas. Juk čia nenubėgsi pas kaimyną pasiskolinti žiupsnelio.
Net trūko tų kalbų, kaip jo gimtojoje šalyje blogai gyventi, kokia valdžia prasta. Tik dabar jis suvokia, kad dar nėra girdėjęs blogų kalbų apie patį orą Lietuvoje. O jis visiškai kitoks nei Amerikoje. Ten, kur gera, net lengviau kvėpuoti, o alsuojant jauti gaivu laisvės jausmą. Anaiptol čia, kas kart įkvėpus pajunti kartų, troškinantį jausmą viduje. Lyg būtum amoniako įsipylęs į skrandį ir dar pasibarstęs liežuvį druska.
Jis nuslinko lovos krašteliu ant žemės. Lėtai prigludo prie šaltų grindų. Žvelgė į baltas lubas. Toliau piešė nuostabius vaizdus. Neris, čiurlenanti ir skleidžianti laisvės garsus. Arti esantis miškas, kuriame net tamsoje nebijai pasiklysti, nes čia tik laumę gali sutikti, o galbūt duobėje sutiksi laimę ir pasisiūlysi jai padėti. Tie Kauno namai. Senas jo butas Ožeškienės gatvėje. Erdvus ir šiltas butas namo centre, su dideliu langu ir gražiais tapetais.
Dabar vietoj Neries jo veidu sruvo kančios ašaros. Miškas buvo jo širdyje, tamsus ir nykus. O vietoje jaukaus buto – protas, kuriame neliko langų ar gražiais potėpiais pieštų svajonių, fantazijų. Dabar liko tik jo prisiminimai, kuris tėra mažas plyšelis storoje sienoje.
-Realybė – žiauresnė už serijinį žudiką, - suaimanavo vaikinas.