Kai išėjau...(4)

-Tai kur jis yra? – po nosim sumurmėjo Steponas. Jis jau geras 15 minučių stovėjo prie pastato, tačiau iš jo vis niekas neišėjo.  Staiga atsidarė durys. Pirmiausia pro jas ne žmogus išėjo, o dūmų debesis. Tada pasirodė ir Janka. Jis nešė kažkokią dėžę, kuri iš pažiūros lengva nebuvo.
-Tai tave atsiuntė? – paklausė išeidamas Jankauskas, - Gerai, imk ir neškis. Žiūrėk tik visad, kad Ivanas nepamatytų, - taip pasakęs jis numetė cigaretę į šalį ir uždarė duris.
Steponas grįžo į kareivines, kurių viduryje iš daug kartoninių dėžių buvo pastatytas stalas. Atneštąją dėžę jis pastatė to „stalo“ gale ir atsisėdo ant grindų šalia Jono, kuris kažką karštai diskutavo su Stepui dar nematytu vyriškiu.
-Tai ką, galim dabar pašnekėt? – iš už „stalo“ galo garsiai pasakė Aistė, - Aš pradėsiu. Tai va. Aš Aistė Štautaitytė.  Iš Vilniaus, - tarė moteris. Kai ji kalbėjo, visi aplinkiniai nutilo ir klausėsi. Aistė buvo aukšta, rudaplaukė, mėlynakė mergina. Jai ant kaklo tabalavo kryželis, - Nu tai tęsiam, ko tylit?
-Gerai, dabar aš, - tarė šalia Stepo sėdintis Jonas, - Esu Jonas Martinaitis. Kaip jau sakiau, iš Skuodo. Prieš gerą pusmetį persikrausčiau Vilniun, norėjau čia į universitetą, visą laiką lietuvių mokytoju norėjau būt, bet kad į armiją iškvietė. Tai va. Čia mane Žodynu vadina, - nusijuokė jis ir padavė Steponui  lašinių. Pats Jonas buvo gana aukštas, rūstaus, tačiau tuo pačiu metu ir švelnaus veido šviesiaplaukis žaliai mėlynomis akimis. Šiaip buvo dar jaunas, kokių 26 metų. – Nu, dabar jau tu kalbėk, - kumštelėjo jis vyrui, sėdinčiam greta jo.
-Tai aš Andrius, - pradėjo tas, -  Andrius Tutkauskas. Iš Vievio.  Čia mane vadina Medicina, nes studijavau tris su puse metų mediciną.
- O aš Pranas. Driūska. Iš Dusmenėlių. Tavo, Stepai, tėvo brolis. Čia mane vadina Druska, - pakartojo formulę „mano vardas toks ir toks, aš esu iš ten ir ten, čia mane vadina taip ir taip“ Stepono dėdė Pranas.
-Aš Anždejus Nikulinas iš Maladziečnos. Mane vadina Maladiecku.
-O aš, - labai iškilmingai pradėjo kažkoks barzdotas, vos ant kojų bepastovintis vyras, - Mykolas Veckauskas. Miku vadina, - taip pasakęs jis vėl klestelėjo ant grindų ir atsipjovė lašinių.
-Tai dabar kaip ir mano eilė turbūt, - tarė Steponas, - Tai aš esu Steponas Kelmėnas iš Dusmenų. Kaip mane čia vadina dar nežinau, - nusijuokė.
-Kelmas, - pasiūlė Žodynas.
-Tiksliai, - pasakė Aistė, - Nuo šiol tu – Kelmas. Už tai ir išgerkim, - tarė ji ir atidarė dar vieną degtinės butelį.