Kai išėjau...(3)

-Zdarova, - atkišęs ranką kątik įėjusiam Steponui pasakė jaunas vyriškis. - Mano vardas Jonas.  Šiaip aš iš Skuodo, bet perskrausčiau Vilniun, tai čia ir pakvietė. O tu kas?
-Steponas Kelmėnas iš... – pradėjo atsakinėti Stepas, tačiau jo balsą nutraukė kažkieno riksmas:
-Kelmėnas?!  Steputis? Nu načiort kaip pasikeitė...  Atsimenu toks mažas buvo. Visai kūdikis. Dabar... Kaip tėvas gyvena, a?
Steponas suglumo, mat nelabai nutuokė, su kuo kalba.
-Gerai... Tėvas gerai. O tai... jūs kas toks? – truputį įsidrąsinęs paklausė Stepas.
-Tu, kiba, manęs neatsimeni?! – suriko vyras ir dideliais žingsniais priėjo prie Stepono. - Taigi čia aš, dėdė Pranas. A žiūriu šiais laikais pas jaunimą blogesnė atmintis nei pas mus. Tai ką, ir tave čia atsikvietė?
Steponas kiek laiko žiūrėjo į „dėdę Praną“. Bandė atsiminti, kas jis toks buvo, ir kada su juo paskutinį kart matėsi. Atsimint pačio dėdės jam, deja, nepavyko, tačiau atsiminė tėvo ir motinos pokalbį, kai dar buvo visai mažas. Tąkart tėvai kalbėjo, kad „durnai daro, inlįs pats ir kitus inkiš“. Bet nei kur „inlįs“, nei kur „kitus inkiš“ Steponas jau neatsiminė.
-Nu, ko tyli? Liežuvį nurijai? Imk, va baltos, atgausi, - kišdamas stikliuką degtinės pasakė Jonas, tas pats, kuris su Steponu pats pirmas pasisveikino.
-Ne, nenurijau, - paneigė Steponas, bet stikliuką paėme. Gurktelėjęs pasijautė kiek lengviau ir pradėjo kalbėti. - Ne, dėde, tavęs aš nelabai atsimenu, ale tėvai kada tai kažką šnekėjo. Tiek ir atsimenu. O šiaip, manau, kad man lyg ir reiktų prisistatyt, nes kolkas vyrai tik mano pavardę žino, - tačiau Steponui nepradėjus prisistatinėti jį vėl pertraukė.
-Vyrai? Tau ne vien su atmintim blogai, bet dar ir su akim, - pasakė kažkur kareivinių gale ant gulto gulinti moteris. Ji nušoko nuo gulto ir priėjo prie Stepono, - Aš Aistė Štautaitytė. Čia, kolkas, vienintelė moteris. Tačiau, žiūrint į tave, manau, kad tuoj turėsiu konkurentę, - po šių jos žodžių nuaidėjo skambus juokas. Stepas kiek suglumo.
-Atsiprašau... Aš Steponas...
-Nieko, naujokams atleidžiama, - nusijuokė Aistė. -  Bet bausmę vis tiek atlikt turėsi. Nubėk į GDAKKK ir prie durų palauk, kol Janka atneš  dėžę. Žiūrek, kad Vanka nematytų. Supratai? – visai linksmai pasakė Aistė.
-Supratau. Bet vienas klausimas. Kas tas Janka? – nudžiugęs, kad galės išpirkti savo „kaltę“, paklausė Steponas.
-Jankauskas gi, - choru atsakė visi kariai.
-Kai grįši su viskuo, tada pašnekėsim, prisistatysi kaip žmogus  -  prie stalo, - pasakė Aistė ir žvilgsniu davė suprasti, kad jau laikas eiti vykdyti „pirmosios operacijos“.