terapija

Kai mokėsi ji, ilgas antro aukšto koridorius buvo užtiestas nublukusiu, nušiurusiais pakraščiais  kilimu;  matyt, vis  tuo pačiu, kuriuo tarybiniais laikais žengdavo į mokamojo teatro balkoną  partiniai proletariato paradų mojuotojai.  Studentų teatro scenos grindys -  išklotos pašinuotais lentgaliais. Juodi kulisai, juodai dažytos, nusilupinėję sienos, juodos durys į „ grimiorkę“ ir pajuodę nuo įtampos  aktoriukų paakiai.

Mokomojo teatro durys būdavo atrakintos net naktį. Repetuodavo ir šiuo paros metu, klausydamiesi girgždančių balkono durų ir bijodami mirksinčių rampos šviesų, lyg besislapstančių vaiduoklių, klykdami iš siaubo ir juoko,  vijosi savo svajonę.

Artėjant mokslo metų pabaigai, žodžiai: „ Vaikai, teatras tai liga. Verčiau išeikite, kol nevėlu“,  pradėjo įgauti vis aiškesnę prasmę. Taip tvirtino moteris, niekuomet nepaleisdavusi iš rankų indiškos kišeninės peleninės, kurioje nuolat pritrūkdavo vietos nuorūkoms. Dėstytojos profesionalumas, gergždžiantis vyriškas balsas ir reiklumas tapo neatsiejama šios visų gerbiamos teatralės legenda.

Baigiantis ketvirtiems studijų metams ji su bendrakursiais dalyvavo teatro dienos šventime. Užsirūkė per repeticiją Valstybinio  užkulisiuose kaip tik tuo metu, kai pro šalį ėjo  Maestro. Griežtai pažiūrėjo į ją ir pasakė: „ už rūkymą tris metus į teatrą neįeisi“ .

Įeidavo, tik pasukdavo kairiau,  kavinės link. Iki tol, kol išmaukdavo šimtgramį tik baugščiai,  su pagarba žvalgydavosi į „talentingusiržinomus“, po to – betarpiškos  bičiulystės, istorijos, užsitęsdavusios grimerinėse ir pasibaigdavusios naujų istorijų paieškomis, nuolatinis bėgimas ir žaismė.

Vylėsi, kad atėjus laikui žais kaip didieji ir niekuomet nesirinks tapti ketvirtu grybu iš kairės.  Nelakstys „masovkėj“. Netaps nei vaikiškų spektaklių kiškučiais, nei žvairomis varlytėmis, nei kiaušiniene kvepiančiu drugelių lietumi. Netaps nereikšminga.

Nenorėjo, tačiau atėjus laikui pasivijo patį didžiausią savo gyvenimo paradoksą  ir išsikerojęs nereikšmingumas sustingdė visas sociumo erdves, bei plyšius.  Nuo nuklaipytų batų kulnų iki nevilties šuolio į kitą bendraminčių terpę. O  spintoje, maiše, atsidūręs nuotraukų albumas, nuotykių atsiminimai, dienoraščiai, jaunatviški nuotykiai  tik dar labiau klaidino ir kėlė neapykantą bent kokios rūšies įspūdžiams.

Negalėjo daugiau šitaip. Kažką reikėjo keisti, galbūt suvokti. Desperatiškai kasėsi iki priežasčių, bet niekas nesikeitė, išskyrus namų vaistinėlės turinį, kurioje savo vietą rado ne tik vaistai nuo kosulio, bet ir „lašiukai“ nuo chroniškos teatro ligos. 

  Tačiau kartą, kiek atidžiau pažvelgusi į praeitį, ji užkibo ir peršokusi per savo pačios bedugnę, pagaliau pačiupo tai, ko tikrai reikėjo. Prisiminė, kaip  rankose  laikė savo dėstytojo - meilužio kelnaites;  medvilnines, nuskalbtas ir praradusias pirmykštį baltumą.  Tada, kai girtutėlė  ant vargonų klasės durų rankenos pakabino kelnaites,  nė kiek nepasijuto išniekinusi menininkų kalvių kalvės. Buvo jauna ir į savo ateitį nežvelgė kataklizmų baimės akimis.

Tačiau kaip tik kelnaitės tapo tuo atspirties tašku, jos požiūrio simboliu. Ji  suvokė, kad net nemėgino savęs atiduoti.  Nebuvo jokios aukos, jokio atsidavimo, jokio teatro. Jos gyvenimu vilnijo šėlsmas, kvailiojimai,  žavesys ir tai visuomet priklausė nuotykiui, ne menui.

Ji tik slydo paviršiumi ir net nesistengė įklimpti, panardinti savęs į tirštą ir liulantį teatro akvariumą, kad, kaskart,  neriant vis giliau, nusimestų kuo daugiau rūbų ir lupdama sielos odą, negrįžtamai atiduotų save stebėtojų pasimėgavimui ir meistriškumo akimirkoms.

Per tuos pasprukusios ir nesučiuptos svajonės metus  galėjo taip įklimpti  savo lūkesčiuose, kad būtų užkirtusi kelią pasirinkimui vėl įsibėgėti ir nieko  netrukdoma pasivyti tą, kas kažkada  net nemirktelėjęs prabėgo pro šalį.

Tačiau šiandien jos naujausias dienoraščio įrašas skambėjo taip: „ mečiau rūkyti.  Kakta nusėta spuogais, lyg brendimo laikotarpiu.
Gerai, kad ją slepia kirpčiukai. Dar krenkščiu, ypač rytais. Atrodo, kad greit į kriauklę nuleisiu paskutinius plaučių likučius. Tačiau taip valosi organizmas. Nuo viso, per dešimt metų sukaupto šlamšto, dervų ir to, kad visus tuos metus, kaip paskutinė kvailė nesugebėjau suprasti, kad nebūtina sirgti kitų ligomis“.