Žali batukai

Visą vasarą Mirta nesiskyrė su maksimos maišeliu ir batukais. Labai panašiais į pačios  imperatorienės Jekaterinos. Tik anos buvo mėlyni, o benamės Mirtos -  žali. Jai patiko žalia spalva. Dar nuo tada, kai gyveno vaikų namuose ir draugavo su Miku.  Berniukas turėjo  švelniai žalios spalvos akis. Kartais, kai taip norėjosi nuo visko pabėgti ir bent valandėlei tiesiog negyventi,  ji pasislėpdavo jo žvilgsnyje  ir matydavo  miško samanomis nuklotą žemę, kartais  tos akys  atspindėjo ežero kriauklelių žalsvą perlamutrą ir, kai to labai reikėjo, mokėjo paguosti.
Žalius batukus Mirta rado Carito labdaryne. Jau penkiolika metų ateidavo čia apsirūpint žmogiškais poreikiais, o žiemą grįždavo į nakvynės namus. Tačiau visą kitą laiką gyveno laisvai,  su  filosofiniu nusiteikimu: „ Negalėčiau kitaip gyventi. Tik taip kaip dabar. Man svarbiausia laisvė“ ir savoj, lygiai taip pat  fatališkai nusiteikusioj kompanijoj pakeldavo „ už laisvę“, kaktomuša susiduriančią su plastmasiniu (stiklinių jau negamino) „ Ledos“ buteliuko dugneliu.
Jei kartą iš konteinerio nebūtų ištraukusi lankstinuko: „ Летняя резиденция Екатерины.  Бауска“, tikrai neturėtų ir žalių batukų. Tiesiog jai jie nerūpėtų. Tačiau lankstinuke Mirta pamatė mėlynų karalienės batelių fotografiją. Nors to  popiergalio tąkart nepasiėmė, apie mėlynus batukus irgi pamiršo, tačiau kai labdaryne pamatė žaliuosius, tuoj pat pačiupo ir įsigrūdo į maksimos maišelį. Taip ir  tampėsi su savimi, lyg nujausdama, kad atėjus laikui jų prireiks.
Vieną liepos parytį Mirta atsibudo Kauno geležinkelio stoty. Nors miglotai, bet prisiminė kaip vakar su chebra lipo į traukinį. Aišku,  nei Kaplios, nei Nercės nesimatė, tačiau, svarbiausia vidinėje  balonkės kišenėje šiugždėjo prieš parą gauta pašalpa, o šalia, draugiškai parimęs į laiptų turėklus gulėjo maksimos maišelis. Kažin kodėl, bet į Vilnių Mirta nusprendė neskubėti ir išsitraukusi iš maišelio pusiau nugertą „ Kobros“ bambalį, godžiai numalšino troškulį. „Geras... dinamitas“, - riaugtelėjo Mirta ir pasidžiaugė, kad šį kartą alumi su niekuo nereikia dalintis.
Staiga moteriškaitė prisiminė iki pat delnų mozolių pažįstamą Petrašiūnų mikrorajoną ir jos skruostai pražydo . „ Oooo, petraškės mano petraškės“, - iš pasitenkinimo užniūniavo Mirta, - kaip aš jūsų pasiilgau. “ Mat būta ko.  Prieš dešimt metų tam rajone, Betonuotojų gatvėje, ši gyveno ir dirbo. Net tris mėnesius, tai reiškia daugiausia per visą savo gyvenimą. Ten moteris šlavė Petrašiūnų mikrorajono šaligatvius. Tuomet ji manė, kad gyvenimas pasikeitė, tačiau artėjant į pabaigą trečiam mėnesiui  pratrūko. Apvogė savo globėjus ir pabėgo į Vilnių, į savo gimtą miestą. O jei būtų sutikusi ją priglaudusius žmones, ko gero, tiesiog apsimestų, kad jų nepažįsta. Niekada negerbė tokių geradarių ir šaipydamasi vadino juos dvasiosramybėm ir dievopalaimom.  Kartais jie reikalavo tiesiog per daug, o Mirtos į rėmus neįsprausi. Štai šiandien ji atsidūrė Kaune ir filosofiškai mąstė, kad nieko nepadarysi  arba reikėjo daryti iš to, ką turėjo. O turėjo ji bambalį, pinigų dar bent dešimčiai bambalių, maksimos maišelį ir žaliuosius batelius. Nieko nelaukdama šoko į troleibusą ir nuriedėjo link savo  prisiminimų.
Pakeliui benamė pasijuto labai alkana. Paskutinį maisto kąsnį burnoje laikė prieš parą. Tada su Kaplia ir Nercia sušlamštė dešrigalį ir po raugintą agurką. Geri pasitaikė agurkėliai, ką tik nukniaukti iš Kaplios rūsio kaimynų lentynos. Kapliai nuskilo. Kažkokia gera močiutė jai leido gyventi savo rūsyje. Svarbiausioms reikmėms atidavė  kibirą ir iškėlė vienut vienučiausią sąlygą – patalpose nerūkyti. Močiutė dažnai užsukdavo patikrinti savo rūsio gyventojos, tad toji kiek įmanydama stengėsi paisyti sąlygos ir kol kas jai sekėsi. Mirta pavydėjo tokios tvirtos valios. Ji  neiškęstų  nė poros valandų, nebent būtų galiakas.
Pamačiusi pažįstamą parduotuvę, moterytė iššoko iš troleibuso. Priešais ją, nė kiek nepasikeitęs stovėjo senas geras rajono „ Šilas“. Ji atsiminė, kaip mėgdavo vakarais, po darbo būriuotis su chebra ir net grįžusi į Vilnių kelis kartus sapnavo, kad sėdi prie pamėgtos parduotuvės ir įmerkusi kojas į alaus sklidiną baleiką šnekučiuojasi su Vycka, Tadziūnia, Gregorijum ir dar keliais sapne išplaukusiais pavidalais.
Tik įėjusi pro parduotuvės duris ji  nikstelėjo koją ir neišlaikiusi pusiausvyros virto ant plytelėmis išklotų parduotuvės grindų. “  Negali būti“, - stodamasi veik suinkštė Mirta. Tačiau buvo.
Gena. Genadijus Ptičkinas. Jos Kauno laikų meilė, kartą išdygusi iš Betonuotojų gatvės tarpuvartės, kai ši šlavė šaligatvį.... Jų santykiai truko vos kelias dienas, nes, dėl jau minėtų priežasčių Mirta turėjo sprukti į Vilnių. Dar pusmetį vylėsi, kad Ptička atitranzuos pas ją, tačiau anas nesivijo ir moteris liovėsi apie jį galvoti.
Tačiau po tiekos metų jie ir vėl susitiko. Mirta, užėjusi nusipirkti vištos šlaunelės ir Gena, ką tik pridavęs tuziną alaus butelių. Nors per dešimtmetį alkoholis gerokai transformavo jų veido bruožus, tačiau vienas kitą atpažino akimirksniu:
- Ėėėėė, gal eurą turi?, -  sugirgždėjo Gena.
- Nuuuu, turiu. Į kompaniją priimsi?, - šią akimirką laimingoji nieko taip netroško, kaip likti su Gena.
- Tai davai. Kiek turi? Paimsi?
- Jo.
  Šį kartą alui pinigų neleido, o ir maisto paėmė tikrai mažiau, nei reikėjo. Tokia proga abu ir be žodžių suprato, kad čia tinka tik „ lampačkos“.
Vasarodavo Gena prie pat Pažaislio vienuolyno, savo paties rankomis, iš šakų, rūbų ir kartono suręstoje ir vaikišką slėptuvę primenančioje palapinėje. Už poros metrų nuo jos teliuskavo Kauno marios.
Kol du nelabai viens kitą pažįstantys žmogeliai klibinksčiavo link laikinų Genos namų, abiejų širdys tyliai džiūgavo savais džiaugsmais. Moteriškoji tuo, kad kompaniją  palaiko ne kas kitas, o pats Genadijus, kurio  kažkada taip nuoširdžiai laukė atskubant paskui ją į Vilnių. Vyriškį labiausiai džiugino tašelėje barškančių buteliukų kiekis. Šalia tipenanti ir paskui jį vos spėjanti būtybė tepriminė kažin kokį nereikšmingą praeities įvykį.
Nors abu jautė, kad neturi apie ką šnekučiuotis ir jų pačių mintys priminė į butelį paleistą aidą, kuris vietoj to, kad įsilietų į begalybės glėbį, turėjo tūnoti pačiam nedėkingiausiam pasaulyje dugne, vis dėl to,  bent stengėsi  parodyti, kad džiaugiasi vienas kito draugija.
- Tai ką veikei paskutinius dešimt metų?, - šiaip ne taip iškrenkštė Gena
- Tikriausiai tą patį ką ir tu, - nusišaipė Mirta, - basčiausi.
- Tai ko Kaune nepasirodei? Ką, kavianski nepatinka?
- Gi prisidirbau, nepameni? Išnešiau savo globėjų babkes, gal dviestie.
Žinoma, kad Ptička neprisiminė, tačiau nutylėjo.
Kai tik pasiekė Genos chatą, vyriškis celofaninio maišelio atplaišėle uždengė žolę, išdėliojo nusipirktą maistą, o į viduriuką įstatė „ Ledą“. Tačiau labai greitai persigalvojo ir nurideno buteliuką į pakrūmę. „ Vis tiek nepastebės, - pašnairavo į Mirtą, - neaiški kažkokia“. Kai į tą patį viduriuką įstatė antrą „ lemputę“, pakvietė bobikę prie stalo ir, kadangi išėjo taip, kad gėrėjai buvo tik jiedu, o buteliukų dešimt, abu ir be žodžių nusprendė, kad gers kiekvienas po vieną.  Po itin trumpai trukusio užkandžiavimo Mirta su Gena daužtelėjo plastmasiniais odekolono buteliukais:
- Į sveikatą.
- Į .
Vienas į kitą stengėsi nežiūrėti, o ir kalba niekaip nesimezgė, tačiau truktelėjus po kelis gerus gurkšnius, vis dėl to,  žvilgtelėjo į sugėrovo pusę. „ Krieną čia suprasi, - mąstė savo gelmėje Gena, - visai nieko boba“. „ Lakštingala nečiulba, nu, nieko, nieko“, - kiek  niaukėsi moteris.  Taip gana meiliai paklaidžioję po savo mintis, abu užmigo. Kietu, beveik anestetiniu, bet trumpu miegu. Ir nubudo abu vienu metu saulei plieskiant į jų išraudusius veidus. Mieguistos  Mirtos akys, lyg tuščiavidurės kriauklelių geldelės žvelgė į žalią ir dvokiantį marių vandenį. Ir jai rodėsi, kad glostančios krantą bangos švelniai šnabždėjo  kviesdamos kažką prisiminti. Tik pamačiusi savo maišelį su žaliaisiais  batukais ir pusiau nugertu „ Kobros“ bambaliu Mirta prisiminė kur esanti ir apsiramino.
- Lendam į pavėsį, bo nusprogsim iš karščio, -išgirdo krenkščiantį vyriškio balsą
- Taip... taip, - pritarė Mirta, - lendam.
Šį kartą abu nusprendė taip staigiai nesmigti ir  susivaldė iki vieno odekolono buteliuko per puse. O ir  Gena buvo drąsesnis ir nepatingėjo pašnekinti moteriškės:
- Tai kur Vilniuje bazuojies?
- Nu šiaip, kažko pastoviai tai nėr... vasarą pats supranti, o žiemą dažniausiai į nakvynkę. Būna, kad kokie geriečiai priglaudžia.
- Aaa, geriečiai, - nusišnirpštė Gena, - pas mus tai vienuoliai vis pas save kviečia.
- Jooo, ir pas mus. Bet labai daug draudimų. Nei išeit kada nori, nei išgert, net rūkyt neleidžia.
- Tpfu, ir aš sakau, kad blogiau, nei kalėjime
- Jooo, - nutęsė Mirta ir pasijuto ištuštėjusi lyg ką tik išgertas buteliukas.
Vos prasidėjus trečiam turui abu vėl  užlūžo, tik šį kartą kur kas ilgesniam laikui. Pirmoji nubudo Mirta. Pro  chatos plyšį suposi vėsa ir žydinčiu vandeniu kvepiantys šakų šešėliai. Dar pusgirtė moteris išsvirduliavo iš Genos slėptuvės link vandens. Pamirkė delnus, atvėsino veidą, pasėmusi vandens rieškutėmis, šliukštelėjo sau už sprando. Drungnas vasaros vanduo lyg lietvamzdžiu nutekėjo stuburo slanksteliais, užkuteno uodegikaulį ir Mirta atsigavo. Užsirūkiusi pamėgino prisiminti, kur galėjo voliotis jos maksimos maišiukas. Pasišviesdama kišeniniu žiebtuvėliu naktinėtoja slinko pakrūmiais ir tamsoje grabaliojo žolę, bene sučežės. Kai akys apsiprato su nakties pilkšvumu, ji ėmė atskirti daiktų siluetus. Slinkdama pakrūmiais, prie ką tik pastebėto maišelio, užkliuvo už  nuridento į krūmus „ Ledos“ buteliuko. „ Žiurkė, - sučepsėjo savo bedante burna moteriškė, - nu palauk tu man“. Leptelėjo taip iš įpratimo, nieko pikta neplanuodama. Rastą buteliuką įsikišo į vidinę striukės kišenę ir tuoj pat pamiršo. Nes šiąnakt jai rūpėjo daug kilnesni dalykai, šitą naktį ji, užsidėjusi karališkuosius batukus privalėjo pašokti. Ir  bent akimirkai vylėsi pamiršti, kad tėra bambalio verta benamė. „ Dieve, - dėdama į laužavietę sausus pušų spyglius ir plonas šakeles nuliūdo moteris ir ant išpurtusių žemės spalvos pėdų užsimovė batelius. Tuo pat metu akis pramerkė ir Genadijus Ptičkinas. Jis sudejavo.
Jei prieš dešimt metų jų santykiai butų trukę kiek ilgiau, nei kelias dienas, šiąnakt išgirdusi dejuojantį vyrą, būtų nėrusi į visas keturias bauginančios miško tamsos puses. Apie tokios rūšies dejones žinojo tik artimiausi Genos bičiuliai, todėl daug ir per ilgai su juo negėrė – tik tiek kiek užtekdavo pataisyti sveikatai, o po to skirstydavosi kas sau. Mat sužvėrėjusio vyro jėgos bijojo visi, kurie patyrė ką tai reiškia.
Mirta neįžiūrėjo iš palapinės išlendančios ir pasikeitusios vyriškio figūros, tuo labiau keista plėvele apsitraukusių akių žvilgsnio. Išgirdusi šnaresį ji atsistojo,  šiek tiek labiau, nei įprasta ištiesė kaklą ir nerimaudama, bei besišypsodama laukė prisiartinant vyriškio. Jautėsi nesmagiai, nežinodama nuo ko pradėti. Ar pasisiūlyti pačiai, ir, kaip čia viskas turėtų atrodyti?
Ptička priartėjo prie laužo, sustingo ir įsistebeilijo į išstypusią, kreivom kojom ir ištemptu į priekį kaklu būtybę. Dar sykį sudejavo, nors tokios rūšies dejonė labiau panašėjo į riaumojimą ir puolė stypsančią figūrą, pirštus įsprausdamas į išsausėjusią ir plonytę kaklo odą. Kiek spėjusi atsikvošėti Milda, vis dėl to, išsilaisvino ir pačiupusi iš vidinės kišenės „ Ledos“ buteliuką tvojo išprotėjusiam benamiui pakaušin. Šis kiek atsitraukė ir trumpam griebęs sau už galvos  puolė moteriškę su dar didesne jėga. Ir nežinia kuo tai būtų pasibaigę.  Moteris vis labiau silpo ir ištrūkti iš siautėjančio Genos darėsi vis sunkiau, tačiau spėjo kilstelt dešinę koją ir batukas nuskriejo tiesiai į Mirtos ranką...
Atmerkusi akis benamė susidūrė su žvilgsniu. Iki skausmo kažkur matytu. Tokie žvilgsniai vadinami gerais ir prie jų traukte traukia. Dar matė dangaus lopinėlį ir plaukiančius debesis, panašius į dobilo lapą, akies krašteliu įžiūrėjo ir Pažaislio vienuolyno sieną. Pakėlusi ranką pamatė žalią batelį ir krauju, lyg prakaito srovelėmis aptekėjusią jo pakulnę. Prisiminė paskutiniuosius įvykius prie marių kranto, Geną, grumtynes, kaip trankė bateliu to bepročio smilkinį.
- Mirta... Mirta... pati sugebėsi atsikelti? Ir kas tave taip? Iki mašinos visai netoli.
„ Oooch... taigi čia dvasiosramybė... “
Šalia jos klūpėjo tas pats globėjas,  iš kurio prieš dešimtmetį pavogė dviejų šimtų litų banknotą. Mirta visai neturėjo jėgų pasipriešinti. O ir nenorėjo. Ji nejautė gėdos, priešiškumo, tik, prieš aptemstant sąmonei ant  akių nusileido žalias, visai kaip jos batelių spalva rūkas.