Tomasz Beksinski – Lenkijos gotikinės kultūros krikštatėvis

Tomasz Beksinski – Lenkijos gotikinės kultūros krikštatėvis

Šarūnas Zombis

Kodėl rašomas straipsnis apie bumcikinės Lietuvos kultūrai svetimą asmenį – Tomasz Beksinski? 2001 metais, lapkričio 1 dieną, jau praėjus beveik 2 metams nuo jo išėjimo, 3 Lenkijos radijo programa pakartojo vieną paskutiniųjų Tomasz laidų, pašvęstą grupei Lacrimosa ir į radiją skambino žmonės, kurie niekada nebuvo klausę jo laidų, jam gyvam esant, tačiau jie susidomėjo jo muzika vien iš tos vienintelės laidos pakartojimo. Ir aš iš karto pagalvojau, kokia jėga, kokiu įtikinėjimo talentu buvo apdovanotas tas žmogus, net jei prabėgus gabalui laiko, naujos kartos susidomėjo jo kūryba iš pakartojimo. Tačiau ką čia tas Zombis vis porina apie kažkokius pakartojimus, jei Tomasz Beksinski ir taip buvo ir liks nepakartojamas.
Gimė jis Lenkijoje, Sanoke, 1958 metais, vieno garsiausių lenkų dailininkų – Zdislaw Beksinski šeimoje. Nuo mažų dienų Tomasz buvo nedrąsus ir nenorėjo, kad kas nors pažintų jo jausmus. Su laiku jis pradėjo vaidinti įvairias keistas roles, norėdamas nuslėpti savo tikrąjį aš. Mokykloje savo mokytajas jis vesdavo iš proto, norėta nukreipti jį net į spec mokyklą, kadangi pamatęs vokiečių kalbos mokytoją vis rėkdavo: “Heil Hitler! ” Tačiau ilgainiui buvo pripažintas nepiktybiniu originalu. 1970 m. Tomasz kine pasižiūrėjo Hammer studijoje pastatytą siaubo filmą “Moteris reptilija”, kuris padarė jam didelę įtaką. Labai susidomėjo siaubo filmais, vėliau taps vienu geriausių šio stiliaus žinovų pasaulyje. Ir jo svajonių moters, tamsiaplaukės femme fatale nuolatinis ieškojimas, tokios, kokią jis matė siaubo filmuose. Bet tas bus kiek vėliau, o kol kas Tomasz toliau krėtė savo išdaigas: labai pamėgo kąsti į kaklą kaip vampyras. Kartą virtuvėje jis išlaukė pasislėpęs spintoje 2 valandas, kol šeimyna susirinks prie stalo ir šoko ant dėdės, geriančio arbatą. Tėvas pažadėjo, kad uždraus eiti į kiną, jei padarys tai dar kartą. Žinoma, tada Tomasz prisigalvojo kitų – imdavo vaidinti mirštantį – su putomis burnoje ir patamsintu anglimis veidu. Labai mėgo jis ir vesternų herojus – ypač  Pierre Brice Winnetou. Prisižiūrėjęs filmų su Clint Eastwood jis įbėgdavo į parduotuvę šaukdamas: “Kas šito šikinyko savininkas?! ” Norėdamas eilinį kartą paerzinti savo mokytojus, spaustuvėje užsisakė išspausdinti savo mirties skelbimą, kurį iškabinėjo įvairiose Sanoko vietose. Koks buvo jo tėvų nustebimas, kai į šermenis iš mokyklos atvyko delegacija su gėlėmis, vainikais... Zdislaw, pastebėjęs, kad jo sūnaus susidomėjimai krypsta bloga linkme, nupirko jam magnetofoną. Kurį laiką įrašinėjęs papūgas, Tomasz susidomi muzika, kuri taps jo gyvenimo prasme. Tuo metu, 70 – taisiais Rytų Europoje buvo populiarūs Liuksemburgo ir Lenkijos radijo 3 – sios programos laidos. Tomasz susižavėjo kultinės asmenybės Piotr Kaczkowski laidomis, kur buvo pristatinėjama roko muzika. Kada grodavo Piotr,  Tomasz pasistengdavo, kad prie jo namo esančios parduotuvės neoninis apšvietimas, kuris trukdydavo įrašams, būtų išjungtas, kaimynams buvo uždrausta naudotis dulkių siurbliais ir kitais elektros prietaisais. Tomasz pradėjo kolekcionuoti ir plokšteles, kurių sukaupė labai daug. Mokyklos radijo taške laidas pradėjo ruošti nuo 1974 m. Jose beveik nebuvo vietos improvizacijai ar atsitiktinumui – viską paruošdavo labai kruopščiai. Muzika veikė jo vaizduotę ir padėdavo vystyti įvairius susidomėjimus. King Crimson, Pink Floyd, Procol Harum, Black Sabath buvo jo biblija. Pink Floyd muzika veikė jį geriau, nei viso pasaulio narkotikai. Gal dėl to Tomasz niekada nepradėjo nei gerti, nei rūkyti. Kam? Jis turėjo savo muziką ir tekstus.
1977 m. Beksinski šeima, neapsikentusi pernelyg didelio pašalinių dėmesio, stebėjimo, persikelia į Varšuvą. Tėvas nuperka sūnui atskirą butą gretimoje gatvėje. Tomasz studijuoja anglistiką, kurios taip ir nebaigia, nors diplominis buvo beveik parašytas, nes tai jo nebetraukė. Jis buvo nepriklausomas finansiškai, nors niekada nedirbo, kaip etatinis darbuotojas. Užsiėmė vertimais: filmų ir muzikos tekstų. Pasižymėjo fenomenalia atmintimi, įvairių slengų, dialektų žinojimu. “Monty Python” vertimas, įpatingai komplikuotas kalbine prasme, atnešė jam prestižinį Britų kultūros instituto apdovanojimą. Šiandien jau mažai kas taip verčia filmus. Jo vertimuose pilnai atsiskleisdavo humoro dviprasmybė. Kartais visą savaitę išsėdėdavo prie kokios nors juokingos frazės. 80 – jų pradžioje jis pradeda dirbti radijuje, pradžioje 2 – joje Lenkijos radijo programoje, kur vedė laidą “Roko muzikos romantikai”, kur pristatinėjo New romantic, vėliau šaltosios bangos stiliaus atlikėjus. Daugumas grupių tikrai nebūtų išsikovoję Lenkijoje tokio populiarumo, jei ne jis. Depeche Mode, Bauhaus, Sisters Of Mercy – kiek tokių, pamėgtų, ir svarbiausia – pažintų, dėka jo. Vėliau Tomasz pastebėjo, kad laikui bėgant, jo jaunystės muzika, sensta, ginasi tik Depeche Mode “Blasphemous Rumoors”, Ultavox “Vienna”. Savo mėgiamiausių 80 – jų metų plokštelių dešimtuką jis sudarė taip: 1. Joy Division “Closer”. 2. John Foxx “The Garden”. 3. Roxy Music “Avalon”. 4. Peter Gabriel “4”. 5. Marillion “Fugazi”. 6. Camel “Stationary Traveller”. 7. This Mortal Coil “It’ll End In Tears”. 8. Talk Talk “The Colour Of Spring”. 9. Dead Can Dance “Within The Realm Of A Dying Sun”. 10. The Sisters Of Mercy “Floodland”. Vėliau susidomi gotikiniu roku. 1991 m., keičiantis 2 – sios programos koncepcijai, Tomasz pereina dirbti į 3 – programą. Beksinski vedamos laidos prasidėdavo jo mėgiamą vampyrišką valandą – 12 nakties. Šis nepakartojamas muzikinis spektaklis vykdavo kas 2 savaitės. Savo laidas ruošdavo nepaprastai kruopščiai, dažniausiai beveik 2 savaitės sekinančio darbo vienos laidos paruošimui. Tai nebuvo paprastas radijo klausymas, bet nepaprastai supintas žodžiais ir garsais autobiografinis persiuntimas, adresuotas asmeniškiems klausytojo apmąstymams. Ir tai buvo naktimis, kada svarbus kiekvienas garsas, kada viskas skamba kitaip. Turėjo daug gerbėjų, o 90 – siais jo laidos būdavo klausomos daugiausiai jaunų žmonių. Tačiau jis niekada nebuvo panašus į sutėvėjusius ponus, kurie jo laikais klausėsi tik Elvis Presley (Lietuvoje – Povilaičio). Šiuolaikiniu roku nesidomėjo, laikė tai muzika apnuodytiems Mc Donalds ėdalu ir išdurnintiems rapo. Anksčiau jam muzika būdavo tarsi seksas, o dėl šiuolaikinio grojimo jau net Viagra nepadėtų. Tomasz nuomone daugumas dabarties muzikų neturi nei noro nei sugebėjimų užsiimti kūryba. Neužtenka girtam lakstyti po sceną ir nusimauti kelnes, kad taptum Jimmu Morrisonu, juoda skrybėlė ir apsiaustas dar nė iš vieno nepadarė Eldritcho. Tik kritikai ir žurnalistai to nemato ir vadina kažkokį Prince naujuoju Hendrixu ar kretinus Gallagherius naujaisiais Bitlais – taip Tomasz aiškino, kodėl nustojo rašyti muzikos temomis. Savo mėgiamiausia 90 – jų plokštele jis įvardijo Lacrimosa “Elodia”, toliau sekė: 2. Legendary Pink Dots “The Maria Dimensijon”. 3. Nick Cave “Let Love In”. 4. 13 Stoleti “Nosferatu”. 5. Peter Hamill “Out Of Water”. 6. Deine Lakaien “Dark Star Tour”. 7. Type O Negatyve “Bloody Kisses”. 8. Fields Of The Nephilim “Elizium”. 9. Devill Doll “Dies Irae”. 10. Bel Canto “Shimmering Warm And Bright”. Iš lenkiškų grupių mėgo Closterkeller “Violet”, “Graphite”, Collage “Moonshine” ir Abraxas.  Jis užsiėmė savo Pasakaičių iš rūsio rašymu. Buvo vienas labiausiai charizmatinių žurnalistų. Visada rašydavo su polėkiu. Buvo originalus, bet labai rimtas autorius. Vienas iš tų, kurių tekstai labai atidirbti, iš karto tinka spaudai. Nesutikdavo su jokiais redakciniais pataisymais, Pasakaitės iš rūsio turėjo būti tokios, kokias jis sumanė. Pats Tomasz Beksinski buvo labai gabus poetas, aišku ekscentriškas. Eilėraščius rašė išimtinai angliškai. Tai jo dėka garsios lenkų gotikinio roko grupės Closterkeller kūrinių dalis versijų yra angliškos ir dažnai geresnės už lenkiškas. Tomasz garsėjo kaip antiklerikalas, kiekvieną Didįjį Penktadienį skubėdavo į kiniečių restoraną užsisakyti didelės porcijos mėsos. Toliau rinko savo mėgiamų filmų kasetes, jų pirkti jis važinėdavo į Angliją, aišku, apsirūpinęs kelionei keliolika kasečių muzikos, kuri užgoždavo autobusuose brukamus bumcikus. Tokios išvykos pirkti kasečių jam buvo tarsi ilgus metus kalėjusio kalinio vizitai viešnamiuose. Ruošėsi pirki ir DVD. Antrankius ir kaukę pirko taip pat Anglijoje, sugebėjęs mirtinai prajuokinti anglų sex shopų pardavėjas savo pasakojimais apie lenkišką seksą: “seks po polsku” – tai stora blondinė ir pusė litro. 65 svarus užmokėjo už odinę kaukę (guminių buvo ir už 10 svarų), o Lenkijos sex shopų savininkams (Lenkijoje be falų nieko nenusipirksi) dedikavo nuotrauką su nelabai gražiu gestu, kuri buvo skelbiama spaudoje. Beksinski pasižymėjo nepaprastu humoro pajautimu. Jei jis turėdavo gerą dieną, tai visi mirdavo iš juoko.  Jis neturėjo teisių ir nevažinėjo automobiliu, kuris po motinos mirties atiteko jam ir jo tėvui, kuris taip pat neturėjo teisių. Kompiuteriuose įžvelgė visokio blogio šaltinį ir žmonijos žūtį. Ne kartą pabrėždavo, kad jei galėtų visus juos sunaikinti, padarytų tai nedelsdamas ir tai būtų jo gyvenimo misijos įvykdymas. Vasarą nešiodavo marškinėlius su užrašu: “Adolf Hitler European Tour 1939 – 1944”. Keldavosi 11 – 12 valandą dienos, miegoti eidavo 4 – 5 valandą ryto. Dažnai mėgdavo skambinti draugams 2 valandą nakties ir klausdavo: “Ką, prikėliau tave, bet juk dar nėra 3 valandos”. Jo buto užuolaidos visada buvo užtrauktos, kad smalsių kaimynų iš priešais esančių namų žvigsniai nesibrautų į jo sanktuarium. Geriausiu vaistu nuo kaimynų jis laikė garsią muziką. Kol gyvenome soc lageryje, bent butuose buvo palyginti ramu. O dabar kas pusę metų atsikrausto naujas gyventojas, kuris atlupa parketą, perkala viską per nauja ir po pusės metų vėl išsikrausto. Naujai atėjęs daro vėl viską iš naujo ir taip butai tampa kažkokia kalve. Paskutiniu metu jis daug laiko leisdavo namuose, filmus taip pat žiūrėdavo namuose, nes tai leido atsiriboti nuo popkorno graužikų kinuose ir tikėjosi, kad DVD leis atsiriboti ir nuo lenkiškų vertimų (dauguma vertėjų, jo nuomone, serga proto impotencija). Kovojo prieš reklamos rodymą filmų metu. Ironizavo, kad filmai turėtų būti skirstomi į amžiaus kategorijas – 16, 18 metų ir t. t. ir tas ženklas turėtų būti raudoname apskritime per visą televizorių ir pulsuoti visos transliacijos metu (kaip čia neprisiminsi pirmųjų lietuviško TV 3 kanalo lengvos erotikos filmų transliacijų 1991 metais, kuomet riebesnei scenai prasidėjus filmas būdavo stabdomas, girdėdavosi tik atitinkamas garsas, ir jai pasibaigus, vėl įjungiamas. Niekada nesuprasiu tokio rodymo prasmės. Na, Lenkijoje tokio absurdo turbūt nebuvo). Nesuskaičiuojamas kiekis žmonų, draugių (dalį moterų jis vadino savo seserimis) greitai išsiskirdavo su Tomasz, aptuštinę jo piniginę. Paskutinė buvo su daktaro diplomu, apžavėtas jos grožio, jis vadino ją antmoterimi. Tomasz gyvenime svarbiausia buvo darbas, jis norėjo su moterimis susitikinėti tik lovoje ir kine. Paskutinei draugei jis nupirko butą tame pačiame name, tačiau jai toks gyvenimo būdas neilgai patiko ir ji galiausiai apleido Tomasz, kaip ir ankstesnės. Aišku, prie to prisidėjo sunkus jo charakteris. Jis mokėdavo džiaugtis kaip vaikas dėl menkniekių, tačiau taip pat giliai, pernelyg giliai pergyvendavo net menkiausią nepasisekimą. Tada jį apnikdavo demonai, su kuriais vienišas turėdavo kovoti. Nors ir buvo visą laiką apsuptas gerbėjų, tačiau draugų, kai pagalbos labiausiai reikėdavo, nebūdavo šalia. Savo paskutinį straipsnį jis pasirašė Tomasz Beksinski (1958 – 1999), parengė tarsi atsisveikinimo su praėjusiu amžiumi radijo laidą, visi galvojo, kad tai eilinis jo pokštas. Tomasz išreiškė savo požiūrį į jį supančią aplinką ir pastebėjo, kad viskas pasibaigė, pradedant elementariais dalykais. Pasibaigė ramūs pasivaikščiojimai po parką, kur orangutangai su gibonais daužo suoliukus ir galvas (gal jau laikas atgal į medžius), kinas pasibaigė ir televizija (viską užvaldė prievartaujanti reklama), muzika, mados (auskarai nosyse ir kitur) kelia pasibaisėjimą. Ištisos bandos besikuprojančių ir apankančių beždžionių surfuoja po internetą. Kokią viltį žmonijos ateičiai gali turėti žmogus, jei turėti omenyje paskutinio milijono metų patirtį, - pagal Kurt Vonegut – jokios. Tomasz bandė užbaigti savo gyvenimą savižudybe 3 kartus: pirmą kartą dujomis, antrą – nusinuodyti. Tačiau lemtingas jam buvo trečias kartas – viską suplanavo kruopščiai: išmetė nuo vaistų pakelius, nevalgė ir negėrė, kad greičiau suveiktų. Apsilankė pas tėvą, užbraukė filmus, kurius prašė įrašyti per Kalėdas, paslėpė atsarginius raktus. 1999 12 24 Tomasz išėjo. Savo atsisveikinimo laiške jis pažymėjo, kad nenori daugiau būti mesiju durniems radijo klausytojams nei autoritetu teležiūrovams ir skaitytojams, kad jis yra jau miręs (ir anksčiau jis minėdavo, kad jame guli miręs angelas). Tomasz visada pabrėždavo, kad jis gimęs 100 metų per vėlai. Laike, kuomet žmonės vis labiau bezdžionėja, kuomet svarbiausia tik automobilis, zoofilija ir pinigai, kitaip ir negalėjo atsitikti. Kuo ilgiau gyvenu tarp žmonių, tuo labiau jaučiuosi kaip nelaimingas Trelkovskis (Roman Polanski filmo “Nuomininkas” herojus) – stebimas, apkalbamas – pastebėjo Tomasz. Po žinių apie Tomasz Beksinski mirtį grupės Closterkeller vokalistei Anjai Ortodox, kuri buvo žinoma, kaip jo draugė, skambino 10 jaunų gotų, kurie žadėjo padaryti tą patį. Tačiau Anja griežtai pareiškė nepriimsianti tokių skambučių, nes Tomasz išėjimas nebuvo protesto aktas, jis jau neturėjo daugiau jėgų gyventi, kiekviena sekanti diena reikalaudavo didžiulių pastangų, o prieš jaunuosius gotus dar visas gyvenimas. Tomasz pastebėjo, kad dalis žmonių nesupras, kodėl taip išeina žmogus, kuris turi milžinišką plokštelių kolekciją, galimybę žiūrėti keliasdešimt durnų televizijos kanalų per kabelinę TV, internetą, šaldytuvą ir daug lempų, kurios galėtų apšviesti jo kriptą, tačiau neturi elektros – nekompromisinės meilės. Jo plokštelių kolekcija buvo perduota 3 Lenkijos radijo programai, o tėvo jam dovanoti paveikslai muziejui Sanoke. Į Tomasz laidotuves, be draugų ir artimųjų, atėjo ir keli šimtai žmonių, kuriems 80 – tais ir netgi 90 – tais jis atvėrė ausis, išmokė klausytis šiek tiek kitokios muzikos, nei ta, kuri karaliauja hitų paraduose. Aš tikiu, kad kūčių vakarienės metu nemažai Lenkijos (ir viename Lietuvos) namų viena lėkštė visada lauks jo.