Trumpiausias kelias Namo -97

„Gatvės muzikantas“ ir „Semamėsčio Rože“ audringai sukdami Baltijos jūros valsą. Šiam pasibaigus, -tik perėjo į srūvenančio Žydriojo Dunojaus bangas, šokinėjant  link Arkikatedros sutiko kliūtį. Atsikorė į Gedimino prospektą, -teko sustoti, - nes prospektas buvo viskuo perpildytas: -riedėjo vežimai pakrauti įvairiais Pasaulinei mugei skirtais rakandais: statinės pripildytos raugintais kopūstais, grybais, agurkais, tuščiais moliniais puodais, pintinėm, grėbliais, vantomis su lapais ir be lapų, - tinkamos rykštėm, - ryšuliose- tinkamos kiemsargių šluotom, -po vieną, -Parlamentiniam-pedagoginiam  auklėjimui. Mugės dalyviai viską krovėsi prospekto pakraščiuose, -rūpestingo Vilniaus miesto šeimininko Šnobelio MerAZo  rūpesčiu, -prie išdėstytų prekystalių. Mugės dalyviai, - jei neklystu, - atvyko ne tik iš Vidurio Europos, ne tik iš Šiaurės ir Vakarų Europos, bet ir iš toliau. Matėsi Turkijos, Indijos įvairaus kalibro komersantai . Štai Kinijos mongolai pasidabinę tautiniais kostiumais ir egzotiniais muzikos instrumentais prasižiuoję bando įkvieptų Lietuvos dangų, -daro gomuriui apšilimą. Nejuokas, o jei gomurinius balsas gaidelių pragys: -Ka-ka-rė-kūū.. Iš Besarabijos atvykę romiečiai prajodinėjo žirgus. Paugliai- vaikai, bėgiojo visomis kryptimis, sugriebę už vadžių, už kamanų vedžiojo žirgus, -matėsi vedžiojamas vienas kitas poniukas, muliukas ir asiliukas. Jie lakstė siūlydami gerą kainą atvykusiems svečiams iš Varšuvos, Voketijos, Niderlandų, Norvegijos, -ypatingai bandė įkyręti  Prancūzams ir kitiems, ne europiečiams. Ieškojo tokių, kurie būtų daugiau ar mažiau pasikėlę ir pasipūtę. Tokių buvo vienas kitas, -bet tai buvo vienas-kitas iš vietinių, -iš Šalčininkų, -dauguma tai iš Varšuvos iš Karaliaučiaus ir tolesnių iš rytinių Rašų žemių. Romiukai-čigoniukai puikiai suprato juos, -tuos kurie mažiau turi supratimą apie žirgo galvą ar jų dantis, - su tais  nekalba. Siunčią pas seną Žnionę. Pas Burtininkę Karmen. Daugeliui įdomu, -Ką ji išpranašaus naujiems Trečiojo tūkstantmečio anžmogiams.  Aukojasi, -ne dovanų  prašosi, o pabendrauti ir bandyti visiems kartu gelbėti Pasaulį.
„Gatvės muzikantai“ –Šturmanas Geležėlė ir „Senamiesčio Rožė“ nesitikėjo tokio svečių antplūdžio. Atvykę iš visos Lietuvos, Lietuvos partizanai ištirpo šioje svečių gausoje. Juos buvo galima pažinti tik pagal tautinius drabužius, pagal tarmes ir dainų skambėsį. Tik taip galėjo atsekti kur Žemaičiai, kur Aukštaičiai, kur Dzūkai ir Suvalkiečiai.. Šiaip, be folkloro ir be žemėlapio būtų sudėtinga susigaudyti. Perėjus visą Gedimino prospektą nuo Nepriklausomybės aikštės iki Arkikatedros, gerai pagalvojus ir perpratus, buvo galima suprasti, kad Lietuvos Generalinio Štabo suorganizuotas Pasulio Tautų mugės renginys yra tobulai parengtas. Pirmiausiai tobulas saugumo atžvilgiu, o visą kitą, vyksta savaime. Savaime, nes čia susirinko mylintys žmonės. Mylintys ir gerbiantys save, - gerbiantys kitas rases ir nacijas. Gerbiantys įvairius tikėjimus ir kultūras. Toks tikslas ir buvo. Generaliteto, -  suburti visas tautas Melėje, tik suvienijus visas kultūrines pajiegas, ir paskelbti visam Pasuliui apie  „Nematomą“, bet labai girdimą suburtą frontą prieš Rytų Liuciferio- Petrapilio chirurgo- imperatoriaus Kibeno Peno  ordą. -Visai suįžulėjo...
„Analitikas“ -Šturmanas Geležieė su žavia Vilniaus „Senamiesčio Rože“ pasuko link Arkikatedros.. Jie stebėjo visą aplinką. Pro Šturmano akis nepraslydo niekas. - neliko nepastebėta jokia smulkmena. Svarbiausias jo rūpestis, -Saugumas. Jis ne abėjojo Lietuvos Šerifo, -Komisaro Pasagėlės kompetencia. Jį stebino, -kaip per tokį trumpč, -per 13 valandas, jis, -Komisaras Pasagėlė susitvarkė? Atvirai pasakius, be savo keturkojo partnerio Komisaro Roki ir Vilniaus šeimininko, Šnobelio MerAZo pagalbos nebūtų pavykę. Bet kai žmoniškai, atsakingai ir atvirai pakalbi, prisėdęs pasitari be pykčio, - galima padryti viską. Viską, ir visai  nesvarbu kas miesto šeimininkas, -tuo ne abėjojo Šturmanas Geležėlė.. Štai, -pažiūrėkim. Troleibuso laidais atriedą pakabintas vagonėlis, o pro atvertus langus girdisi
-O, Brangioji,
-Parašyk, paršyk man laiškelį, -
Tegul jis, - Paukšteliu atplasnoooos...
Šturmanas Geležėlė pažino juos.
-Vejziek, Rožė... -Aiškia, -juk tai Šeduvos berna, kibirkščiuodami, troleibusų maitinimo laidais „nučirškė“ link Nepriklausomybės aikštės. -Matomai pasimetė... -i Stanislovas su Loreta per aukštai sukėlė garą, - neatlaikė, -teko pabėgti iš pirtelės į žmonių jūrą. Štai, - Šturmanas mato kitą atveji: -Atrieda kitas, -specialus vagonėlis. Vagonėlis -gaudyklė. Jis pritaikytas sulaikyti saviems ir svetimiems įtartiniems splvuotėms žmogeliukams. Patyrusia akim, Šturmanas Geležielė mato kaip mikliai darbuojasi jo bendražygio, - Komisaro Pasgėlės slaptieji saugumo agentai „Kurmiukai“. Mielas skaitytojau, - štai, pavejziekiam, stebėkim vieną budingą šiai dieną atvėjį. -Štai... Ateina vienas tipas. Eina žvalgydamasis ir girgždindamas abi kojas, - aiškiai matosi, kad nesenai nuo stogo ar iš dangaus nukritęs. Desantininko batai viską pasako. Štai šis tipas eina-eina- eina... Eina ir nebijo.. O gal bijo? -tik neišsiduoda ... Ištreniruotas, - bestija... Eina girgždindamas batų čiurniais, o ausyje kajštukas: -Pri-jom, -Pri-jom, -Ja Voldemar- Žūk Navoznyj.. Kak slyšyš, -Vladimir-Golodomor, -Kak slyšiš, - Žūk Koloradnyj, -_Pri-jommm, - .
Netikėtai ryšys nutrūko. Jam už nugaros ėjęs „Kurmiukas“ užmetė ant galvos oranžinį, - bulvėm skirtą maišą, užraukė, ir pakabino kablių žemyn galvą prie pravažiuojančio specialaus vagonėlio-gaudyklės. Pakabintas tipas varto papilkavusius akių oboliukus. Pagaliau akys, iš įniršio, ar bejėgiškumo paraudonavo. Vagonėlis, skeldamas kibirkštis, nukibirkščiavo link Lukiškio tardymo izoliatoriaus.
- O -Sahra, Bus košerinio maisto... ir... Joškė žvilgsniu palydėjo tolstantį vagonėlį-gaudyklę, -kažką nurijo. Adom obuoliukas tik sujudėjo... -E, -tarė jis. Suplojo rankomis ir ėmė sukti ratelius aplink Sarą.
-Tumbala-tumbala- tumbala-laika,
-Tumbala-tumbala-tumbala-laika.....
-Tumbala-laika, tumbala-laika,
-Tumbala-laika, tumba-la-la...
Mirktelėjęs Sarai akį, Joškė prisiminė seną, nuo jaunystės, Žemaitijoje gyvenusį pažįstamą Kaubojų Dipsį. Prisiminė ir tyliai paniūniavo labai žinomą ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje dainelę apie „Balalaiką“
-Che-che-chee, -kimiu, juoko balsu atsiliepė pagyvenusi, - žvilgsniu palydėjusi tolstantį vagonėlį-gaudyklę Sara.
. -Oj Joškė Joškė, Tu nepamainomas. - Koks buvai, -toks ir likai...
Brangus jiems buvo šis miestas. Brangus ir kraštas, - Lietuva. Tai buvo jų gimtinė. Jų Tėvynė. Jų Lietuva, - Jų Šiaurės Jėruzalė. Jie ėjo Gedimino prospektu, taip kaip ėjo kažkada prieš daugelį metų, ėjo kaip jaunystėje, - studijos metais Vilniaus Universitete. Ėjo susiėmę rankomis Gedimino prospektu. Jų žvilgsniai ieškojo pažįstamų akių...
•