Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vytui  išvažiavus į komandiruotę Stelos dienos plaukė tyliai vienodai, „ neutraliai“ pasakytų bendradarbė Gita.  Tykiame bute netgi dėl išdykusio jaunumo pertrūkusi liesa raina katė pamiršdavo kniaukti, tiktai slampinėdavo be garso Stelai iš paskos ir vos tik šiai prisėdus bematant susisukdavo  ant šiltų kelių. Tyla dužo  liepos mėnesiui įkaitinus jų jaukaus dvibučio kiemą. Kambariai džiugiai nušvito nuo pargrįžėlio  juoko, kalbėjimo. Arbatinis linksmai pasišokuodamas vertė šnypščiančius baltus garus. Pieniškas šokoladas iš Vokietijos saldžiai nyko Stelos burnoje. Katė taip šaižiai užriko, kad abudu atsisuko į laukųjų durų pusę. Tiktai taip bėdinai rainei bepavyko atkreipti į save jų dėmesį. Praėjo trys ilgi kurti mėnesiai. Atrodė jie niekad nesibaigs bet va štai butas vėl atgijęs, tiek šurmulio, kad sunku patikėti, jog tiktai du žmonės susitiko. Planai planeliai tai penkiolikai dienų, kai jiedu bus kartu - aplankyti abiejų tėvus, vaikus; susipirkti medžiagas ir toliau remontuoti butą, paviešėti pas intelektualiąją Ritą, sutvarkyti jo medicininę pažymą ir taip toliau ir taip toliau.
Jau kitą dieną jis puolė skaldyti malkų. Stela  aptiko jį lauke kone visą apsipylusį prakaitu.
— Stelute, gal nubėgtumei dviejų buteliukų silpno alaus?
— Gerai, -užmetė akį į šlapią vyro kaktą moteris ir tučtuojau nukurnėjo į parduotuvę taip greitai, jog net katė nespėjo šmurkštelėti jai iš paskos pro trinktelėjusias duris. Stela gerai žinojo kaip jam patinka sunkiai dirbant išprakaituoti alų. Darbui tai netrukdydavo, atlikdavo jis viską gerai ir patikimai, visos kaimynės jai pavydėjo tokio auksarankio vyro. Už poros valandų šauksmas „ Stelute! “ pasikartojo. Dar vėliau malkų bumbsėjimas pritilo. Stela nujautė kas ten vyksta ir toliau sau ramiai skutė bulves. Dabar jinai turėjo kam ruošti valgį. Butas prisipildė reikalingumo, ir jos apšiurusi vienatvė tyliai pasislėpė mažoje keptuvėje, kur jinai paskubomis išsikepdavo pirato akį iš duonos su įmuštu į išpjautą skylę kiaušiniu. Kas žino, gal tai ir yra svarbiausia gyvenime, po to kankinamai ilgo laukimo, paprasčiausiai kartu susėsti pietauti suprantant atsakymą vienas iš kito akių, tam dar neuždavus klausymo.
Kai užpildyti sotimi puodai suplepėjo ant viryklės, tylos pauzė lauke Stelai pasirodė per ilga ir ji išskuodė į daržą svogūnų laiškų barščiams smalsiai prakulniuodama pro malkinę. Vyriškų balsų dudenimas pasigirdo tolėliau, —iš garažo.
— Stelute, ateik čia, prie vyrų! — pasigirdo šauksmas pro praviras duris. Su puokšte žalumynu jinai prisigretino prie vyrų. Mėgo kaimynai kartais susitikti, pasikalbėti, pasiginčyti, pasamprotauti ir apie kasdienius reikalus ir apie globalius dalykus: politiką, ekonomiką, aplinkosaugą, šiltėjantį klimatą, ypač jei dar mintis kaitina alus. Vytas kaltai žvilgtelėdamas į rudą plastikinį bambaliuką stipraus skysčio tarė:
— Va kaimynas pavaišino. O plačiapetis  kaimynas išsikėtojęs ant tam tyčia pastatyto kelmo - kėdės maloniai atsipalaidavęs pritarė:
—O ką nedažnai susitinkam. Imk ir tu, Stelute, stiklinę, prisijunki  prie vyrų.
—Na trumpam, aš skubu, —purkštelėjo jinai pritūpdama šalia vyro.
Įtraukė kartoką gurkšnelį besiklausydama apie tai koks skaidrus, tyras vanduo upelio, ištekančio iš snieguotų kalnų viršūnių. Jo skonis toks gaivus, tarsi  gyvybės eliksyro išgertum. Vos trūkteli iškart žandai nusidažo raudoniu! O Adrijos jūra tokio akvamarino žydrumo, kokio atspalvio vandenų Lietuvoje net nėra. Netgi saulė ten kitaip slepiasi už išbalusio mėnulio. Kaimynas gi patogiai atsilošęs ant medinės kaladės dėstė kokie geri tiršti lietūs buvo užėję, šuorais tiesiog pliaupė. Tai bent kad išmaudė Pasvalio apylinkių žemę. Tai kad pritempė į namus pilnus krepšius baravykų, raudonikių, vot!
—Kitų, prastesnių, kokių ūmėdžių, nė neėmiau.
—Stelučiuk subėgiok dar alaus. Kaimynas pirko, reikia ir man atsilyginti. O ir ne kasdien susitinkame. Moteris bematant sudulkėjo ir dingo parduotuvėn.
Grįžusi Stela  įsitaisė netoliese savo mažame jaukiame šiltnamyje genėti pomidorų, kur aitriai kvepėjo žliūge ir žeme,  ir klausėsi kaip jie varinėja kalbas. Alus darė savo — vyrai jau „liejo dušią“. Kiekvienas tarsi su savimi kalbėjosi. Kaimynas apie tai, koks šaunus jo sūnus, remontuoja techniką, aria, šienauja. Vytas neatsilieka, giriasi kaip dukra dešimtuku egzaminą išlaikė:
—Pamatysi iš mano Martynos tikrai kažkas išeis!
Ilgainiui balsai girtėja ir tai kas dar nors kiek iš pradžių priminė dialogą virsta monologu..
—Ech tai prisivežiau šiemet šieno, nebestūgaus mamukas..
—Nemandagūs lietuviai kelyje, et nemandagūs, nepalyginsi su užsieniu. Bet visgi namai.. Stela jau senokai buvo nusiplovusi nužaliavusias nuo pomidorų rankas, kai kažkaip telepatiškai pajuto kad reikia žvilgtelėti pro langą.
Kaimynas jau itin tiesiais žingsniais, lyg mietą prarijęs, žirglioja namo skanduodamas:
—Atidaryk mamuk, atidaryk!
—Lukterėk Romka, kaimyne, gal dar pusliuką! Bet nukūrusi viesulo greičiu Stela jau spėjo čiuptelti besvirdukuliuojančią paskum kaimyną žmogystą ir ėmė tįsti namo. Vyras  sunkiai judėjo į priekį, buvo įsispyręs kiemo žemės kaip ožys.
—Tu nežinai kaip tave myliu Stelute, —jau pasidavęs tempimui rabždinosi laiptais nebeišlaikantis svorio vyras.
—Atsargiai, atsargiai. Negulk, čia batų dėžė. Ten tolėliau lova.
—Klausau, Stelute, klausau.
—O tu ar myli mane?
—Myliu, myliu, —meilikauja Stela, švelniai  nurenginėdama palūžusį savo žmogų nuo darbų, rūpesčio kad šeimai nieko netrūktų, ilgo kelio ir tuo keliu dundančio ilgesio. Visas jo darbas tai— vairuojant vilkiką ilga kelionė namo. Mėnesių mėnesiais, metų metais. Nepamatė kaip reikiant kada dukra į nuotaką išaugo, kaip paseno mama, nepastebi, kaip tolsta žmona.. Tiktai dulkėmis dundantis ilgesio kelias namo. Nejau taip iki pat pensijos?
Išvažiuodavo jiedu prie jūros ir į teatrą, susigalvodavo visokiausių poilsio atkarpų kaip ir visi žmonės. Tačiau ši akimirka, — kai šis didelis vyras griūdavo į lovą buvo ta tikroji jų gyvenimo druska. Ir paprasta diena su kaimynu buvo ta atvanga, kurioje pajunti visą buvimo šiame pasaulyje vertę.
—Pamatysim dar mudu Sicilijos salas, et pamatysim, žmona, —užmerkia akis nesenas, bet ir nebejaunas vyriškis..
2015-02-17 11:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą