Laimės paieškos

Nekenčiu atsisveikinti. Niekada nemėgau. Išsliūkinu iš sesers namų lyg vagilė, nors tik pas mamytę, o ne kažin kur susiruošiau. Pasitaisiusi saulės akinius sėdu ant dviračio. Vakaro raudonyje plevėsuoja ant virvės sukabinti skalbiniai. Lengvo gegužės vėjelio judinami virpa medžių lapai. Seno vilkinio šuns lojimo pabaidyti nuo medžio šakos purpteli paukščiai. Tereikia išvažiuoti iš šito dvikiemio...
-Arti! Borka! Ciu ciu ciu! Na ateikit jūs! – mane pasitikusius ir skardžiais balsais amsinčius taksiukus pasišaukė Editos kaimynė Gustė.
-Labas.
-Labas. Tu kur?
-Namo.
-Jau grįžti?
-Aha. Reikia.
-Nu važiuok.
-Iki, - gavusi leidimą numyniau toliau. Gustei leidus važiuoti pasijutau tarsi padariusi ją savo nesamo nusikaltimo bendrininke. Turint draugiją vagišių aplanko du visiškai vienas su kitu nesuderinami ir tarsi nesusiję jausmai: drąsa – gali lengviau gauti informaciją ir išnešti pavogtus daiktus ne taip sunku, tai garantuoja šiokį tokį saugumą, nes darbas atliekamas greičiau. Bet taip pat aplanko baimės jausmas. Baimės būti išduotam savo bendrininko. Žmogaus, kuriuo beprotiškai pasitiki patikėdamas jam tokią sunkią naštą – nusikaltimo naštą.
Tik čia nėra jokio nusikaltimo. Nėra vagystės. Jokių bendrininkų. Nė vieno liudininko. Išskyrus raudoną vakaro dangų ir šiltą gegužio vėją. Melsvai rausvoje prieblandoje plevenantys šiaudiniai plaukai ir ryški neoninės geltonos spalvos liemenė kelia pasipriešinimą ir vėjas iš draugo virsta išdaviku. Iš po ratų šaudo smulkutėliai akmenukai. Greitis, nors palyginus nedidelis, sukelia laimės pojūtį, priartėjus prie plento ir pamačius artėjantį sunkvežimį kraujas priplūsta adrenalino. Retai sau galiu leisti pasijusti laiminga. Užgulusi vairą ir įbedusi tiesų žvilgsnį į niekur minu greičiau ir dažniau. Sunkvežimis smarkiai pypsėdamas pralekia per porą pėdų man už nugaros.
Apskaičiavau atstumą teisingai. Visada apskaičiuodavau. Tik nežinau, kaip. Dabar retai sau tai leidžiu. Važiuojant pro kolūkio fermą pro jos tvorą veržiasi saldus šviežiai nušienautos žolės kvapas. Nuo adrenalino virpa širdis ir išpila prakaitas. Sumūkia kelios karvės. Šieno kvapas ramina ir atpalaiduoja. Oras po truputį vėsta.
Staigus kelio vingis į dešinę. Sankryža. Į miestelį veda vienintelis smulkiais žvyro akmenukais padengtas kelias. Nemoku dviračio valdyti viena ranka. Gal ir gerai, kad eismo čia beveik nebūna.
„Jei galėtum savaitę pabūti kokiu nors kitu žmogumi, bet kuo, na žinai, kaip dabar populiaru filmuose, susikeičia ar kažkas tokio, na žodžiu, kokiu žmogumi norėtum pabūti ir kodėl? Aš neklausiu, ar pakeistum kažkaip savo gyvenimą, ne, tik kokiu žmogumi norėtum pabūti savaitę ir kodėl. “ Įdomus klausimas. Atsakydama Domui į šį jo klausimą ilgai nesvarsčiau. „Norėčiau pabūti savo pusbroliu. Iš esmės nesvarbu, kuriuo. Įdomu vaikino kailyje pabūti. “ Atrodo, šis atsakymas jį tenkino. Domas. Domas. Dominykas. Mutata. Keista, mintyse vis dar vadinu jį Domu, nors jis aiškiai pasakė, kad jam nepatinka, kai jį taip vadina, nes jo vardas yra Dominykas, o Domas – tai jau visai kitas vardas, todėl tie, kas vadina jį Domu, jo draugais tikrai niekada nebus. Aš daugiau niekada nebevadinau jo Domu. Tik mintyse. Užrašų knygelėje prie namų telefono parašiau – Dominykas. Ir tik Dominykas. Visada.
Nuolat susilaukiu aplinkinių priekaištų, jog esu kitokia. Tas žodis pabrėžiamas su bjauria pašaipa balse ir palydimas kreivais žvilgsniais. Neapykanta liejas ir lėtai žudo. Žodis po žodžio ir stipriausius guldo. Tačiau net jei ir būčiau tokia, kaip ir visos kitos, ar nuo to būtų geriau? Net jei nebūčiau jaunylė tėtuko ir mamytės mergaičiukė, tėtuko godumą ir mamytės išdidumą paveldėjusi baltapūkė, ar man pačiai nuo to būtų geriau?
Esu jauniausia iš penkių seserų. Nei vienai iš jų nesu visai tikra. Ir jos man netikros. Tėtuko dukra Laimutė – vyriausia iš mūsų visų. Laimutė. Toks vardas jai tinka. Atrodo laiminga. Jauna ištekėjo. Vos aštuoniolikos. Mano svainis – padorus vyras. Iš pirmo žvilgsnio. Vyresnioji mamytės dukra Edita – artimiausia man iš seserų. Jaunesnė už Laimutę metais. Mylintis vyras, du pasiutę vaikai, banda šunų. Ir katė, pasikorusi lange. Ieva būtų trečioji iš mūsų. Vidurinė. Taipogi mamytės. Gyvena didmiesty. Ne bet kokiam, o laikinojoj sostinėj. Tas miestas man kvepia laisve. Vienintelė iš mūsų neužsibusi šitam Dievo pamirštam užkampy. Du vaikučiai. Skyrybos. Ir mergautinė pavardė. Artimiausia man amžiumi tėtuko mergytė Silva. Kartais man atrodo, kad tėvelis ją myli labiau negu mane ir Laimutę. Kartais man atrodo, kad jis išvis daugiau nieko nemyli, tik savo Silvutę. O Silvutė ištekėjusi. Dvi dukras augina. Abi mamos kopijos. Būtų į tėvą panašios, būtų laimingos.
O aš tarsi tas medis be lapų. Stoviu lyg apakęs. Ir aš kaip tas medis prie šito tako, stoviu nusiminęs, vėl tavęs netekęs... Dažnai šituos žodžius man kartoja Dariukas. Dar viena nesuprasta siela. Kam reikės, tas supras tą tavo sielą, - sakiau aš jam daugybę kartų. O jam vis tiek dūšią gelia matyt, nes akys liūdnos ligi begalybės, tokios mėlynos, kaipo du atskiri dangūs, ir tokios gilios, kaipo pats pragaras toj jo akių gelmėj su žeme maišytųsi iš neturėjimo ką veikti. Retai kada dingsta nuo jo veido ta rimta susikaupusio žmogaus išraiška. Tas rimtumas dar labiau pabrėžia liūdesį ir grožį. Norisi jį apkabint ir nepaleist, kol visą liūdesį sugerčiau. Tik jo sielos liūdesys toks didelis, kad net mums abiems per daug.
Visada galvojau, kad moters laimė slypi šeimoje, tame gebėjime pajusti, globoti, užjausti. Tame gebėjime mylėti. Bet turbūt klydau. Mama niekada nebuvo laiminga. Du vyrai, penkios dukterys. Ašarų pakalnės, dūžtantys indai, velniai, raganos, alkoholikai, kekšės, skyrybos, turto dalybos, mergautinė pavardė. Laime, kurgi vis dėl to tu slepiesi?...
Grįžus namo reiks paskambint Aušrai. Žadėjo chemiją paaiškint. Ir šiaip yra apie ką pakalbėt. Dar apie savo naują meilę nepapasakojo. Mergaitė ji šviesiaplaukė, mėlynakė, tikra lietuvaitė, nors ir ne visai lietuviško kraujo, pusė miestelio bernų seilę varvina į ją žiūrėdami. Bet ji turi kažką daugiau, nei išorinis grožis ir protas. Ji turi tą moterišką paslaptingumą, kažką, lyg kvapą, kuris tarsi šleifas tempiasi iš paskos, kažką, kas traukia patinus lyg muses prie medaus. Kažką, ko neturiu aš. Kažką, kas yra įgimta ir ko negalima išugdyti. Tai kažkas, kas sudaro moteriškumo esmę. Kažkas, kas atima iš dar visai vaikiškų paaugliukių ir nusenusių niekad vyrų netraukusių senmergių laimę. Tai kažkas mistiško, kažkas iš gamtos. Aušra protinga mergina. Ir gera draugė. Nepaisant kartais pašaipaus jos balso tono, kandžių replikų ir fakto, kad jau mėnuo kaip ji pamiršta man paskambinti.
Namai – tai tik trapi iliuzija, susidedanti iš tavęs, manęs ir laiko. Tėvelis ir mamytė sudaužė namų iliuziją. Sudaužė seniai. Seserys greit užaugo, šeimas sukūrė, namus pačios pastatė ir sūnus pačios augino, medžius sodino. Mes su Silvute telikom dviese. Vienai penkeri, kitai – penkiolika. Iš dviejų kėdžių ir paklodės palapinę pasistačius dienomis žaisdavau su sesės lūpdažiais, vakarais klausydavau jos istorijų apie vaikinus, o naktimis – tėčio riksmų, dūžtančių indų ir mamos verksmų simfonijos. Rytais stebuklingoje mūsų palapinėje pabusdavo keturios nuo ašarų užtinę akys, dvi varvančios nosys ir keturios apsikabinusios rankos. Laime, kas tu esi?..
O gal minutės mums ir duotos, kad suprastume, kiek daug mes jų praleidžiame tuščiai?.. Tuščiom viltim gyvendama iššvaisčiau aštuoniolika metų. Žalsva kavinės lempos prietema apšvietė draugų šypsenas, šampano taures, apytuštes lėkštes. Sesers kaimynė Gustė, neaukšta tamsiaplaukė tamsesnio gymio mergina, gražuolė mėlynakė, barbė devyndarbė, visada pralinksmina, visada šalia. Dirbtinė šypsena, visada liūdnos akys, niekada nepasisako, kaip jaučias iš tiesų. Mokyklos draugas Dominykas, protingas vaikis, kuris neatsargiai įklimpsta į ilgas ne visada protingas diskusijas su manimi. Stipraus charakterio kūrybingas žmogus, giliai paslėpęs savo jautrumą.  Šviesiaplaukė Aušra, vaikinų svajonė, visada savo vietoje ir savu laiku, nuoširdžiai patarianti ir visada randanti išeitį iš visų problemų. Išskyrus savas. Sūnėnas Rokas, tik metais vyresnis, man kaip brolis, suprantantis iš pusės žodžio, visada apginantis, nors kartais įkanda ir pats. Ištikimas draugas, bet dažniausiai taip ir lieka draugu. Dariukas, tėvelio kaimynystėje gyvenantis keistuolis. Įdomus žmogus, kartais primena artimą man sielą, tačiau kartais jo mandagumas per daug šaltas ir atgrasus. Ypač kai akys oficialiai šaltai negyvos. Renata, suolo draugė, savo nusikalbėjimais trukdanti mokytis, jos juokeliai priveda prie juoko iki ašarų, tik kartais akys nerimastingai bėgioja nerasdamos išeities. Gegužės ketvirtosios vakaras, žalsva kavinės šviesa, nedidelis šurmulys, šypsenos, juokas. Žvelgiu į draugų veidus ir jaučiuosi ne savo vietoj. Niekada nemėgau švęsti savo gimimo dienos. Dovanas mėgstu, tik šventės ne. O aštuonioliktas gimtadienis man nepatinka labiausiai.

Laimę jaučiame trumpose akimirkose. Ilgalaikė laimė neegzistuoja. O tie, kurie iš pirmo žvilgsnio turėtų jaustis laimingi, širdyje yra patys nelaimingiausi žmonės. Visas mūsų gyvenimas yra paslėptas smulkmenose, trumputėse akimirkose, neilguose sakinukuose, mylimųjų ir draugų akių spindesyje, senose roko baladėse... Pačios storiausios knygos, patys įdomiausi filmai nesuteiks tiek džiaugsmo, kiek trumpos valandos ir ilgos sekundės praleistos su draugais. Ir nesvarbu, kad po vakarėlio neturi ką papasakoti namiškiams. Ir net nėra taip svarbu, kad, tiesą sakant, nieko gero nenuveikėte, nieko rimto nepasakėte vienas kitam. Neturi ypatingos reikšmės ir faktas, jog eini į pusbrolio gimimo dienos šventę beveik nepažinodamas kitų svečių. Juk vis tiek jus kažkas sieja. Kažkas panašaus į bendrą aurą... Visas mūsų gyvenimas įkalintas prisiminimuose ir nuotraukose. O nuotraukų grožis slypi nekintamume. Net jei žmonės jose ir keičiasi... Laime, tu manęs neradai. Ir nerasi, nes tunelio gale kartais būna traukinio šviesa.