Klijavimas

Man patiko būti vaiku. Man patikdavo, kai mane šaukdavo Mažu ir motina spausdavo prie krūtinės. Daug tarp mūsų likdavo nepasakyto, bet viską suprasdavom - lauke griaustinis, galbūt ir troboj. Balkone pro langus sunkiasi vanduo, pelija mediniai jų rėmai. Sako, reikia naujų, plastikinių. Bet man patiko ir anie. Sėdėdavau balkone, sunkiasi vanduo, man sako, Mažiuk, eik vidun, sušlapsi...
Man niekad neleisdavo siusti lauke per lietų.
O kaip mama spausdavo prie krūtinės... Rodos plyš jei paleis, rodos prakiurs, suduš ir nebesulipdysi. Aš irgi ją spausdavau savo delnais su duobutėm vietoj krumplių, su šalta vaikiška nosim ir kietai užspaustom akim. Jeigu ir Ji būtų užsimerkusi, gal neskaudėtų jai taip..?
Lauke plaudavom kilimus. Aš jau buvau didesnis, nešdavau vandenį, pusę susiversdavau ant savęs, pusę ant kilimo. Mama manęs jau nebespaudė prie krūtinės - tik sergant pirštais piešdavo saulytes ant kaktos, kad greičiau pasveikčiau.
Saulytės... Ji saulyte šaukdavo mažėlę. Nors ir pavydėdavau, kad aš jau nebesu Mažas, o ji, mat, Saulytė, negalėdavau nesutikt, kad ji tikrai buvo panaši į tą žvaigždę... nors man labiau norėjosi ją šaukti avim ar ožka (avyyyyte, ožkyyyte - kad nesupyktų).
Mokykloj pamažu atsimerkiau. Iš lėto, nenoromis. Po daugelio metų motina vėl spaudė mane prie savęs, o aš spaudžiau save, kad nesulūžčiau. Aš ir vėl buvau Mažas, o Saulytė man siūlė savo porciją pyrago.
Ir tada man reikėjo išeiti.
Saulytė jau buvo Saulė. Aš buvau Didelis. Dideli neverkia, nors jiems visada skauda. Motinos ir dukterys visada spaudžia viena kitą, kad nedužtų. O aš likau vienui vienas.
Vieno, sakydavo tėvas, niekas negali palikti.
Bendrabučio balkonuose nėra nei stogų, nei langų. Jau negena manęs niekas eiti vidun per lietų.
Spausk save, paleidęs - klijuok save.
Ir taip per amžių amžius.
Pamenu, kai Saulė su mama lankstė šviežiai išskalbtas paklodes. Baltas, bet jau pageltusias nuo laiko, ilgas, per visą kiemą. Atraitotom rankovėm, atsargiai, kad neišveltų, jos lankstė jas artėdamos viena į kitą, kol paklodė sumažėdavo tiek, kad mama pabaigdavo ją sulankstyti pati.
Pamenu, kokios gražios buvo mamos rankos kai dar nebuvo Saulytės.
„Ar taip visą gyvenimą, mama? „
„Pripranti, vaikeli, o paskui ir užsimiršti. Prisimeni ir vėl užmiršti. „
„O ir keliai skiriasi. „