Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







19.


Po geros valandos, kai jau buvau rimtai nusiteikusi miegoti, į kambarį įėjo Sebastijanas ir mano miegai išsisklaidė. Jis nė nesistengė vaikščioti tyliai. Atrodė, kad specialiai triukšmauja. Atsisėdusi ir prisimerkusi žiūrėjau į jį tol, kol jis nuėjo į dušą, kuriame trankėsi ir viską darė dar garsiau nei kambaryje. Pavarčiusi akis griuvau atgal į lovą ir galvą pakišau po pagalvę tuo pačiu ant viršaus ir užsitempdama antklodę.
Nenutuokiau, ko jis siekia tokiu elgesiu, bet man tai atrodė vaikiška ir beprasmiška.
Jam grįžus ir atsigulus šalia manęs, stojo mirtina tyla. Atsidengiau visus patalus, galvą padėjau ant pagalvės ir kurį laiką klausiausi Sebastijano kvėpavimo, kol nebeištvėriau ir paklausiau jo:
-Sebastijanai, mes vis dar pora?
Kelias minutes nesulaukiau atsakymo, tačiau puikiai žinojau, kad jis dar nemiega.
-Nežinau, - galų gale atsakė jis ir aš pajutau kaip jis atsisuko į mane. Tą patį padariau ir aš, ir pažvelgiau jam į blizgančias žydras akis.
Jis uždėjo delną man ant skruosto ir aš pajutau tą nuostabų jo švelnumą, kurį gerdavau kasdien dideliais gurkšniais. Širdis krūtinėjo plazdėjo lyg drugelis pievose ir aš pajutau kaip man gera būti vėl šalia jo. Visos abejonės dėl mano lytinės orientacijos akimirksniu išsisklaidė.
-Atleisk man, Vivi, gerai? – paklausė Sebastijanas paimdamas mane už rankos. Jau ketinau jam išpažinti savo kelias nuodėmes, bet štai toks jo maldavimas ištirpdė mane tik dar labiau ir aš tesugebėjau tyliai ištarti:
-Taip. Atleidžiu, - nuryjusi seiles giliai atsidusau. – Ir tu man, gerai?
-Žinoma, - pasakė jis ir priartėjęs pabučiavo mane.
Bučiavomės ilgai, net pradėjo tirpti lūpos, tačiau mums tai nerūpėjo. Mudu negalėjome sustoti net ir tada, kai pradėjome mylėtis.






***


Po to, kai grįžau į Drinos namus, praėjo nemažai laiko. Gal savaitė ar daugiau. Viskas klostėsi kuo puikiausiai. Kasdien ėjau į mokyklą, o po pamokų dariau namų darbus kartu su Sebastijanu. Laisvalaikį, kurio turėjom į valias, praleisdavome kartu prisigalvodami visokiausių pramogų. Džiaugiausi kiekviena mūsų draugystės akimirka, skrajojau padebesiais.
Tačiau niekada niekas nebūna tobula. O po labai gero laiko, ateina ir blogas metas. Tai natūralus gyvenimo procesas. Todėl nenuostabu, kad mano gyvenimo džiaugsmas blėso su kiekvienu bandymu susigrąžinti Keitę. Nenutuokiau priežasčių, dėl kurių ji mane netiesiogiai atstumdavo kiekvieną kartą, kai bandydavau su ja pasikalbėti. Tiksliau, žinojau tas priežastis, bet nenorėjau sau jų pripažinti, nenorėjau to ištarti balsu. O man tiesiog reikėjo geriausios draugės.
Šiandien mokykloje buvo itin sunku. Visą laiką sėdėjau viena. Sebastijanui ir man tuo pačiu metu vyksta skirtingos pamokos. Anksčiau sėdėdavau su Keite, bet šiuo metu ji manęs lyg ir nemato. Tačiau pastebėjau, kad ji mane stebi. Kiekvieną kartą man atsisukusi, ji nuska žvilgsnį kitur, kai aš nežiūriu į ją, jaučiu jos žvilgsnį smingantį man į nugarą. Jausmas tikrai ne iš gerųjų – būti savo geriausios draugės stebima. Juolab, kai nežinai, ką ji išties galvoja apie tave.
Ilgosios pertraukos metu ketinau atisėsti valgykloje šalia Kitašio ir Yuki, kurie šiuo metu pietavo, prieš tai priėjau prie savo spintelės susidėti praėjusių pamokų knygas ir pasiimti istorijos vadovėlį. Ši pamoka bus po ilgosios pertraukos. Tačiau koridoriaus gale pamačiau ją.
Ji sveikinosi su visais, kurie tik į ją atsisukdavo. O tai darė beveik kiekvienas šio mokyklos mokinys. Jos ilgi garbanoti kaštoniniai plaukai šokinėjo aukštyn ir žemnyn bei lingavo į šalis tokiu pat ritmu kaip ir jos klubai, jai einant. Jos eisena buvo tarsi manekenė. Atrodė, kad ji sutverta avėti aukštakulnius. Jos balta palaidinė buvo virš bambos, o trumpi šviesūs šortukai vos dengė užpakalį. Ji šypsojosi visiems ir buvo jiems maloni bei draugiška. Kiekvienas norėjo būti jos drauge, prilygti jai. Pavydžios merginos žiūrėjo į ją iš aukšto, o vaikinai, regis, buvo pasiryžę padaryti dėl jos bet ką, kad tik ji atkreiptų į juos dėmesį. Nei vienas nebuvo jai abejingas.
Tačiau jos dėmesį patraukė kai kas kitas. Pasitikčiai savimi eidama link manęs, ji žiūrėjo tiesiai, tačiau tas kai kas, kas buvo jos kelio priekyje, buvau aš.
-Sveika, - tyliai ištarė ji ir apkabino mane.
Nenorėjau su ja glėbesčiuotis, nes bijojau tų jausmų, kuriuos ji sukėlė, kai praėjusią naktį buvau pas ją, tačiau negalėjau jai to parodyti ir pasakyti į akis.
-Labas, - monotoniškai pasakiau ir užtrenkiau savo spintelės dureles.
Amanda kurį laiką žiūrėjo į mane ir bandė išskaityti mano akyse, ką šiuo metu galvoju, ir kągi, po galais, reiškia mano toks tonas, tačiau kai aš pajudėjau iš vietos ir pradėjau lėtai žingsniuoti link valgyklos, kur tikėjausi, kad draugai mane išgelbės nuo pokalbio su šia mergina, ji mane greitai pasivyjo ir susilygino su mano eisena.
-Kur buvai dingus? Pasigedau tavęs. Žadėjai paskambinti man, pameni? – Amanda bandė lyg ir paprieškaištauti man, tačiau jos balso buvo vienas švelnumas.
-Aš... – bandžiau surasti svarią priežastį, kuri padėtų man išsisukti, tačiau nieko gero nesugalvojau, todėl ėmiau ir taip paprastai pamelavau: - buvau užsiėmusi. Atleisk.
-Nieko tokio. Tiesiog pasiilgau tavęs, - liūdnai nutęsė ji ir uždėjo ranką man ant peties. Sustojau ir pažvelgus į ją kietai sučiaupiau lūpas, tada Amanda sutriko ir patraukė ranką. – Atleisk.
-Ką čia veiki? – pakeičiau temą.
-Na, kadangi neturiu ką veikti, o mokyklos taip ir nebaigiau nei žmogiškame gyvenime, nei šiame, nusprendžiau į tai bent jau pasistengti pavželgti rimtai ir pažiūrėti kaip man eisis, - Amanda staiga tapo ir vėl linksma. Atrodė, kad nuotaikas jai keisti taip paprasta kaip ir kojines. – Tiesiog puiku, kad Drina anksčiau siūlė man šią mokyklą, nes savaime suprantama, kad į žmonių mokyklą eiti tikrai negalėčiau. Nei vienas negalėtų iš čia esančių.
-Kai kurie iš čia esančių eina į žmonių mokyklas ir vargo nemato, - lyg ir paprieštaravau jai, tačiau tuoj pat susičiaupiau. Nemėgau būti irzli ir prieštarauti kitiems, tačiau ši savybė kartais išlipdavo laukan.
Amanda kietai sučiaupė lūpas. Apsidairiau ir tik dabar supratau, kad mudvi ir vėl stovime vidury koridoriaus. Vieni vaikščiojo pirmyn ir atgal, kiti vis dar spoksojo į Amandą. Ypač vaikinai. Per pietų pertrauką, kuri trunka beveik valandą, mokyklos koridoriai paprastai būna apytuščiai, tačiau savaime suprantama, kodėl šįkart šio korpuso koridorius buvo beveik pilnas.
Smalsuoliai, pamaniau.
-Žinai ką dar man Drina pasiūlė? – džiaugsmingai paklausė Amanda, nekreipdama dėmesio į mano irzlumą ir suplojo rankomis. – Ogi sugrįžti pas ją į namus.
-Pala, ar tu pasakei sugrįžti? – paklausiau ir prisimerkiau. Šio fakto tikrai nežinojau. Dabar man aišku iš kur Keitė pažįsta Amandą.
-Taip. Ir žinai ką aš atsakiau? Aš sutikau. Ar gi ne puiku, Vivi? Mes matysimės ne tik mokykloje, bet ir namuose. Kasdien, - kaip gerai, kad bent viena iš mūsų yra linksma.
-Taip, tai tikrai puiku, - pasakiau ir vėl monotonišku tonu ir pradėjau judėti link valgyklos, vis dar tikėdamasi, kad draugai ten pietauja.
Tačiau Amanda sekė man iš paskos. Regis, ji nematė, kad mokiniai žiūri į ją arba tiesiog turi storą odą, jog sugeba į tai nekreipti dėmesio.
-Ar pasikeitei numerį? – paklausė ji, kai suprato, kad aš daugiau nieko nebesakysiu.
-Ne, - atsakiau tyliai, tačiau buvau tikra, kad ji tai išgirdo. – Nebebuvo reikalo, nes susitaikiau su Sebastijanu.
-O, - nustebusi, ji pažvelgė į mane ir suraukė kaktą, o paskui kilstelėjo antakius.
-Ar dabar esi laiminga?
-Žinoma, - linktelėjau ir nusišypsojau jai. Kai kalba eina apie Sebastijaną, visada šypsausi. Esu tikra, kad jeigu manyje vyktų natūralūs biologiniai pokyčiai, kiekvieną kartą galvodama apie Sebastijaną būčiau raudona kaip burokas.
-Tuomet gerai. Tikiuosi aš tau nepridarysiu sunkumų būdama čia? – paklausė Amanda ir prikando apatinę lūpą. – Prisimenant tą naktį, kai buvai pas mane.
-Ne. Viskas gerai, - tepasakiau ir nuėjau pas draugus, tačiau šįkart Amanda manęs nebesekė. Ji davė man erdvės ir už tai jai buvau dėkinga.
Atsisėdusi šalia Kitašio, pažvelgiau į Amandą. Ji tebežiūrėjo į mane, tačiau tuoj pat nusuko žvilgsnį ir ėmė dairytis prie ko galėtų prisijungti. Pasekusi jos žvilgsnį, pastebėjau, kad ji žiūri į Keitę, kuri sėdėjo šalia savo draugių, kurių nepažinojau, o pamačiusi Amanda, ji susiaurino akis ir žvilgsniu pasiuntė jai kelis žaibus. Beveik tas pats nutiko ir tada, kai Amanda žvilgtelėjo į Mają. Tačiau šįkart net ir Amanda piktai žiūrėjo į tą lėlytę. Buvo akivaizdu, kad jos dvi neitin viena kitą mėgsta. Todėl prisiminus savo keistą mintį, kad draugė galėtų padėti su tuo reikalu, kuris liečia mane, Sebastijaną ir Mają, tik šyptelėjau, tačiau dabar mano mintys pasikeitė todėl buvau pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik šios dvi gražios merginos nepadarytų viena kitai kokios nors neatitaisomos beprotybės.
Netrukus Amanda tiesiog dingo iš valgyklos ir aš pajutau šiokį tokį palengvėjimą.
-Ką čia veikia Amanda? – paklausė manęs Kitašis, sukuždėdamas į ausį.
-Iš kur man žinot? – atsakiau jam klausimu į klausimą. – Tu ją irgi pažįsti?
-Kas jos nepažįsta. – Kitašis tiek tepasakė, kas man suteikė galimybę viską suprasti.
-Ar tu žinojai, kad ji... – ketinau jo klausti ar jis žino, jog Amandai labiau patinka merginos nei vaikinai, tačiau neradau būdo kaip tai pasakyti.
-Homoseksuali? – paklausė Kitašis. Taip, jis tikrai tai žino.
Linktelėjau ir atsidusau. Kad ir kaip norėjau pamiršti tą naktį, kai buvau pas ją ir ji bandė mane pabučiuoti, bet praeitis tiesiog mane persekiojo. – Taip. Žinojau. Visi tą žino.
-Visi? – perklausiau ir suraukiau antakius. – Kas tie visi?
-Visa ši mokykla, Pas Driną ir kituose namuose gyvenantys, - atsakė Kitašis ir gūžtelėjo pečiais. – O iš kur tu ją pažįsti?
-Mes nuo antros klasės ėjome kartu į mokyklą, bet kai tapau vampyre, draugystė nutrūko, - tepasakiau, tačiau nutylėjau tai, kad praėjusią naktį buvau pas ją. Nenorėjau, kad jis žinotų, kas nutiko, kai buvau pas Amandą, nes bijojau, jog ir jis taip pat reaguos į tai kaip ir Keitė. Negalėjau prarasti dar vieno draugo.
-Ar ji visada tokia buvo? – toliau domėjosi Kitašis.
-Kokia?
-Na, lesbietė, - tiesiai šviesiai pasakė jis, o aš net išpūčiau akis.
Žiauriai nemėgau šio žodžio, daug gražiau skamba žodis – homoseksuali.
-Atsiprašau, - Kitašis iškart suprato, kodėl taip pažiūrėjau todėl pasitaisė: - Homoseksuali...
-Nežinau. Jeigu ir buvo, aš tai sužinojau tik labai neseniai, - atsakiau tyliai ir atsidusau. Jaučiausi siaubingai pavargusi. Staiga panorau miegoti. O gal tiesiog pavargau kalbėti ir galvoti apie Amandą.
Pagaliau nuskambėjus skambučiui, aš pakilau nuo stalo ir atsisveikinusi su Kitašiu bei kitais, pasukau link istorijos kabineto. Ėjau neskubėdama, nes istorijos mokytoja dažniausiai vėluoja, o ką tik nuskambėjus skambučiui mokiniai pradėjo plūsti iš visų galų į pamokas. Atėjusi į kabinetą, iškart ir vėl pamačiau ją.
Ji sėdėjo mano suole, kas reiškė, kad šiandien turėsiu sėdėti su ja. To aš labiausiai ir vengiau – kad visur bus ji. Visur, kur tik eisiu, ką bedarysiu, ji visur seks iš paskos ir nepaliks manęs nei minutei vienos. Meldžiausi, kad ji nesugalvotų visada trainiotis šalia net ir tada, kai būsiu su Sebastijanu.
Amanda sėdėjo tiesiai ir įsitempusi, o pamačiusi mane ji išsišiepė ir pamojo man sėsti šalia. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, tvirčiau įsikibau į knygas ir atsisėdau į savo suolą.
-Tikiuosi, nepyksti, kad užėmiau Keitės vietą? Tiesiog neturėjau, kur sėdėti, o kai atsisėdau į šį suolą, tavo klasės draugai pasakė, kad tu jame sėdi su Keite, - sukuždėjo ji man į ausį ir aš pajutau jos kvepalus. Jie buvo aštriai gaivūs, man net užrietė nosį. Tačiau nepaisant to, jaučiau dar ir jos kvėpavimą man į skruostą. Per kūną perbėgo šimtinė skruzdėlyčių armija, kuri privertė mane sustingti.
-Ne, - sumurmėjau. – Ji vis vien nebesėdi su manimi.
-Kodėl?
-Tai gal jos ir paklausk? – vėl be priežasties susierzinusi grubiai atsakiau Amandai ir tuoj pat pasigailėjau dėl savo elgesio. Ji nenusipelnė to. Juk nieko blogo nepadarė.
Jau ketinau jos atsiprašyti, tačiau nespėjau, nes į klasę įbėgo istorijos mokytoja. Ji buvo uždususi, ant jos galvos buvo siaubingas kaltūnas. Nepamirškime ir to, kad apsirengusi tikrai tragiškai. Drabužiai visiškai susiglamžę ir kai kur net styrojo atirusios siūlės. Atrodė, kad ką tik išsirito iš lovos. Gal taip ir buvo? Kas žino, ką ji veikia, kai grįžta namo. Jau nebe pirmą kartą ji ateina į pamoka pavėlavusi ir štai taip atrodanti.
Mokiniai pradėjo kuždėtis tarpusavyje ir kikenti.
-Ar ji visada tokia? – paklausė manęs Amanda.
-Beveik kiekvieną kartą, kai mums būna istorijos pamoka, - pasakiau ir atsiverčiau vadovėlį.
-Įdomi asmenybė, - prunkštelėjo draugė.
-Ei, Amanda, gal šiandien norėtum ateiti į vakarėlį? – šūktelėjo per visą klasę priekyje klasės sėdintis vienas iš mano klasiokų.
Jis buvo žalių akių, juodų plaukų pusilgių, kurių sruogos krito jam ant akių. Apsirengęs tikrai ne prabangiai. Šiek tiek apsileidusio vaikino vardas buvo Kajus.
Amanda pažiūrėjo į Kajų, o tas jam mirktelėjo. Galbūt jis nežino, kad ji homoseksuali? O gal tiesiog turi vilties, kad vieną gražią dieną Amanda taps normalios orientacijos kaip ir dauguma žmonių? Jeigu jis taip mano, tuomet jis tikrai naivus.
-Koks vakarėlis? – Amanda paklausė jo tik iš mandagumo. Buvo akivaizdu, kad ji ne tik kad nenorėjo eiti į vakarėlį, tačiau jai buvo įdomūs visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, išsiaiškinti santykius su manimi.
Viliausi, kad tai tik mano prielaida.
-Tiesiog šiaip, - atsakė tas ir išsišiepė nuo ausies ligi ausies. Ir dar mirktelėjo jai. – Neturime ką veikti. Juk penktadienis.
-Gal ir nebloga mintis, - atsakė mano draugė ir apžiūrėjo savo nagus iš visų pusių. – Pagalvosiu.
-Na gi, ateik, bus linksma, - Kajus mygo toliau.
-Gerai, ateisiu, - pažadėjo Amanda ir žvilgtelėjo į mane. – Tik su sąlyga, jeigu bus pakviesta ir ji, - ir parodė į mane, o aš net užspringau.
-Sutarta, - šūktelėjo Kajus ir nusisuko į mokytoją, kuri jau nekantriai ir piktai stovėjo rankomis įsirėmusi į savo klubus ir dunksnojo vieną koją į grindis.
-Ar jau baigėt savo kvailus pašnekesius? – paklausė mokytoja ir perbraukė delnu sau per kaltūną. Visi mokiniai išleido garsą panašų į fuuu... Tačiau mokytojos tai nepaveikė. Ji atsisuko į lentą ir pradėjo kažką raityti ant lentos, o šnabždesiai tarp mokinių tik paaštrėjo. Neišsikentusi mokytoja vėl atsisuko ir trenkė su ilga medine lazda per savo stalą. – Išgirsiu dar garsą, visi drošite pas direktorių ir rašysite pasiaiškinimus. Atėjus į mano pamoką, savo pokalbius palikite už šios klasės durų. Supratote?
-Taip, tamsta mokytoja, - atsakė visi choru, tačiau aš ir Amanda tylėjome.
Mokiniams pagaliau nutilus, mokytoja pradėjo dėstyti šios dienos temą. Tačiau atrodė, kad niekas jos nesiklauso, nes kiekvienas mokinys buvo užsiėmęs pašaliniais darbais. Kas žaidė išmaniuoju telefonu, kas rašinėjo žinutes, kas susirašinėjo rašteliais ant popieriaus, kas paišė ant suolo ar sąsiuvinių.
Aš tiesiog žiūrėjau į lentą, kurioje buvo užrašyta šios dienos data ir pamokos tema, skendėjau savo mintyse apie pastarųjų dienų įvykius savo gyvenime. Amanda sėdėjo susidėjusi koją ant kojos atsainiai raitė įvairius raštus ant sąsiuvinio.


Pamoka ėjo į pabaigą, mokytoja pasakė, kad kitą pamoką bus kontrolinis iš šios dienos temos, tačiau niekam tai nerūpėjo. Dauguma skubiai išbėgo iš klasės, tačiau aš neskubėjau. Atsistojusi lėtai susikroviau knygas į savo mokyklinį krepšį ir pradėjau dar lėčiau žingsniuoti link kabineto durų, bet, be abejonės, Amanda jau lipo man ant kulnų. Jaučiau, kad ji kvėpuoja man į nugarą, tačiau kad ir kaip bebūtų keista, ji tylėjo.

Vos tik įžengiau į namus, mane pasitiko Drina.
-Sveika, - pasisveikino ji ir apsidairė. – Ar galėtum už penkių minučių užeiti į mano kabinetą?
-Kodėl? Kas nutiko? – paklausiau kiek išsigandusi. Nebuvau įpratusi lankytis pas Driną kabinete. Paprastai nieko neprisidirbdavau. Bet galbūt tai nereiškė, kad esu kažkuo prasikaltusi.
-Reikia apie daug ką pasikalbėti, - tiek tepasakė ji.
-Na, gerai. Žinoma, - linktelėjau ir nuėjau į savo kambarį.
Pasidėjau visus daiktus ir persirengiau. Tada nuėjau pas Driną, o ten pamačiau sėdinčią Keitę.
Ji sėdėjo fotelyje priešais Drinos stalą ir buvo kaltai nuleidusi galvą.
Atsisėdusi šalia klausiamai pažvelgiau į Keitę, o paskui į Driną. Ji sėdėjo susinėrusi rankas ant krūtinės ir kiek piktai žiūrėjo tiek į mane, tiek į Keitę.
-Kas nutiko? – paklausiau.
-Man sakė, kad tave ir Keitę matė einant į sandėlį, kuriame yra saugomi kiekvieno čia gyvenančio bylos, - pasakė ji ir atsiduso. Aš prikandau lūpą, nes tai buvo tiesa. Aš ir Keitė ten buvome tą naktį, kai aš perskaičiusi Safyros gyvenimo istoriją, o paskui tiesiog niekam nieko nepasakius išėjau iš Drinos namų. Ir tikriausiai negrįžau parą laiko. Visi jaudinosi, ypač Keitė su Sebastijanu. – Kai Keitė užkalbėjo dantį šio namo sargui, liepdama tau pabūti kelias minutes tame sandėliukyje, tu išėjai iš jo ir sutikai Kitašį. Jeigu tau kyla klausimas ar tai pasakė Kitašis, tai galiu pasakyti, kad ne, nes jis visai neseniai sakė, kad buvo apsimiegojęs todėl nesuprato, iš kur išėjai. Tave matė kai kas kitas.
-Drina, aš sakiau tau, kad Violetos ten nebuvo, - įsiterpė Keitė. Pagaliau ji pakėlė galvą ir nuožmiai pažvelgė į Driną. – Tas kas ją matė, aiškiai sumaišė ją su manimi. Tas kas tau visa tai pasakė, aiškiai apsiriko.
-Keite, nebandyk manęs apgauti, nes matau, kai meluoji, - Drina nesileido į kalbas. Ir tada kreipėsi į mane: - Violeta, šįkart tau atleista, tačiau jeigu tai pasikartos, turėsime imtis griežtų priemonių, kurių imtis aš tikrai nenoriu. Tikiuosi supranti, kad jūs pažeidėte taisykles?
-Žinoma, - linktelėjau, nes nemėgau ginčytis su vyresniais. Pripažinau savo kaltę.
-Dabar esi laisva, o su tavimi, Keite, bus atskira kalba, kadangi tu ne naujokė čia ir tvarką žinai. Negana to, esi šio nusižengimo sumanytoja, todėl... – daugiau nebegirdėjau, ką Drina sakė Keitei, nes išėjau iš kabineto. Norėjau pasilikti ten ir paklausyti, kas bus Keitei, tačiau turėjau supratimą, kad negalima klausytis svetimų pokalbių.
Grįžau į savo ir Sebastijano kambarį, nusiteikusi padaryti namų darbus ir perževelgti, ką reikės išmokti istorijos kontroliniui, tačiau mano planai žlugo, nes ant lovos sėdėjo Amanda ir šnekučiavosi su Sebastijano.
Kai tik įžengiau į kambarį, jiedu saldžiai juokėsi.
-Kur buvai? – paklausė Sebastijanas, kai pamatė mane.
-Pas Driną. Tikriausiai jau girdėjai, kas buvo, - atsakiau jam be emocijų ir pasiėmusi namų darbus, atsisėdau prie rašomojo stalo.
-Girdėjau, - atsakė jis. – Klausyk, Vivi, Amanda nuo šiol gyvens su mumis, o kadangi ji neturi kur dėtis, tai aš sugalvojau, kad užleisiu jai laikinai savo vietą šiame kambaryje, o pats apsistosiu pas Oldeną.
Atsisukusi į Sebastijaną, nužvelgiau jį ir Amandą paklaikusiu žvilgsniu. Jau norėjau tam prieštarauti, tačiau laiku susivokiau, kad išties bus teisingiau jeigu Amanda laikinai pagyvens mano ir Sebastijano kambaryje, kadangi visi kambariai užimti ir jai tikrai nėra, kur dėtis.
-Žinoma, - linktelėjau ir įnikau daryti namų darbus. Nenorėjau daugiau kalbėti su jais, norėjau tylos ir ramybės.
Norėjau prasmegti skradžiai žeme. Norėjau tiesiog išnykti ir daugiau nesugrįžti.
-Gerai. Tuomet einu susikrausiu daiktus, - pasakė Sebastijanas ir nuėjo daryti tai, ką sakė.
Amanda priėjo ir žvilgtelėjo man per petį.
-Gal galiu kuo nors padėti? – pasisiūlė ji ir atsiduso. Vėl pajutau jos alsavimą man į kaklą. Oda net pašiurpo.
-Ne. Aš galiu ir pati, - atsakiau kiek nervingai ir pajutau kaip mano kaktą išvagojo raukšlės.
Kai ji šalia jaučiau siaubingą įtampą, o per kūną lakstė šiurpuliukai. Jaudulys iš paskutiniųjų bandė su manimi susidoroti, bet aš su juo kovojau. Neleidau sau ir vėl išskysti.
Už geros valandos Sebastijanas jau buvo susikrovęs visus savo daiktus ir jau ruošėsi išeiti. Bet aš kaip mat atsistojau ir čiupau jį už riešo. Jam atsisukus įdėmiai pažvelgiau į jį, o tada, kad ir vėl pačiai sau įrodyčiau, jog vis dar esu normali, įsisiurbiau jam į lūpas. Sebastijanas metė ant grindų savo tašę, kurioje buvo visas jo gyvenimas, ir atsakė man tuo pačiu, tuo pat metu vieną ranką uždėdamas man ant skruosto, o kita apkabindamas per liemenį ir pritraukdamas prie savęs. Pajutau kaip mano kūnas tvinkčioja nuo siaubingos traukos ir noro tuoj pat su juo pasimylėti, tačiau privalėjau valdytis. Jeigu šiuo metu Amandos čia nebūtų, jis jau būtų nuogas.
Kai atsitraukėm vienas nuo kito, vis dar žiūrėjau jam į akis ir prikandau apatinę lūpą.
-Ar susirašysim dažnai? – paklausiau jo kaip mažas vaikas. – Ar kalbėsimės telefonu naktimis? Ar vis dar matysimės kasdien ir veiksim tą patį, ką ir iki šiol?
-Žinoma, mažute, - Sebastijanas linktelėjo ir nusišypsojo. – Juk žinai tai ir pati, tiesa?
-Taip. Tik... pasitikslinau, jog ir tu galvoji tą patį, - pasakiau. – Jog niekas nepasikeitė.
Velniava, ta įtampa baigia mane sutriuškinti.
-Pala... ar tu pasakei nepasikeitė? – paklausė jis ir suraukė antakius. – Kas turėjo pasikeisti, Vivi? Ką tai reiškia?
-Nieko. Tiesiog. Nežinau. Viskas gerai, - nesumojau, ką jam pasakyti, kaip argumentuoti tai, ką ką tik pasakiau.
-Tikiuosi, kad nieko nuo manęs neslepi? – paklausė jis, lyg įtardamas, kad išties kažką nuo jo slepiu. O gal nėra jokio lyg? Gal jis išties įtaria?
-Neslepiu, - nerūpestingai jam atsakiau ir nusišypsojau, jog tai, ką sakau atrodytų lyg tiesa.
-Gerai. Jeigu turėsi, ką papasakoti, tikiuosi tai sužinosiu pirmas.
-Žinoma.
-Myliu tave, - pasakė jis ir pakštelėjo man į skruostą, į nosį, paskui į kaktą ir galiausiai į lūpas.
-Ir aš tave, - atsakiau jam ir stipriai jį apkabinau.
Jam išėjus, atsisukau į Amandą, ji stovėjo prie lango susinėrusi rankas ant krūtinės ir žvelgė pro jį. Jos putlios lūpos buvo šiek pravertos, o rudos akys vos vos primerktos.
-Ar kas nors žino? – pagaliau prabilo ji ir nuėjusi nuo lango, atsisėdo ant lovos.
-Ką žino? – paklausiau, apsimesdama, jog nesuprantu, kur link ji suka.
-Apie tą naktį pas mane, kai vos nepasibučiavom, - atsakė ji.
-Hm... ne, - numykiau. Nuo kada aš meluoju?
-Tai gerai. Tegu ir toliau nežino, gerai?
-Gerai, - linktelėjau ir atsisėdau. Toliau dariau namų darbus, tačiau kuo toliau tuo sunkiau buvo susikaupti.
2014-10-03 19:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą