Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







18.

-Sebastijanai, - kreipiausi, nutaikius puikią progą, kai mudu išsiaiškinom viską dėl Liusindos, prisipažinom vienas kitam meilėje ir kurį laiką tylėjome. Jis sukluso, tačiau laukė, kol prabilsiu. – Kas išties buvo tarp tavęs ir Safyros?
-Rimtai, Vivi? Mes dabar kalbėsime apie praeitį? – paklausė jis su priekaištu. – Regis, praėjusį vakarą aiškiai tau pasakiau, kad Safyros mano gyvenime nebėra.
-Bet aš noriu žinoti su kuo turiu reikalą, - sumurmėjau jam į krūtinę ir tuoj pat pasigailėjau, kad tai pasakiau esamuoju laiku.
-Tau nėra ko nerimauti dėl Safyros. Ji mirusi. Ir ji nebegrįš, - Sebastijanas ir toliau bandė mane įtikinti, tačiau iš jo balso puikiai atpažinau skausmo gaidelę. Net jeigu ir Safyra yra mirusi, tačiau jo širdyje ji vis dar gyva. Juk praeitą vakarą jis aiškiai pasakė ne tik tai, kad ji jam nieko nebereiškia, nes ji mirusi, bet dar ir tai, kad jis jos ilgisi.
-Praeitis gali skaudinti. Bet tu gali arba bėgti nuo jos, arba mokytis iš jos. – Tvirtai jam pasakiau ir pakėliau galvą. Norėjau pažiūrėti jam į akis ir priversti pripažinti, kad jis myli ne tik mane, bet ir ją. Kad visgi jos galia jame yra stipresnė už manąją.
-Jos nebėra, - pakartojo Sebastijanas ne mažiau tvirčiau už mane. – Nenoriu apie ją net kalbėti, todėl ši tema baigta.
-Tai mes dabar ieškosime temų, apie kurias galime kalbėti, o apie kurias negalime? – įsižeidusi paklausiau ir susiraukiau. Tada šiek tiek atsitraukiau nuo jo  ir susinėriau rankas ant krūtinės. Laukiau, kol jis kažką pasakys, tačiau Sebastijanas tylėjo. – Tu miegodavai su ja?
-Violeta, aš net nedraugavau su ja. Juk pasakojau tau kaip viskas buvo, - priminė jis man.
-Pasakojai. Bet galbūt ne viską. Aš juk nežinau, kas dedasi tavo galvoje.
-Tu nepasitiki manimi?
-Aš nepasitikiu savimi, tai kaip aš galiu pasitikėti kažkuo kitu...
-Na, tame ir bėda. Kol nepradėsi pasitikėti savimi, apie kitus nėra net kalbos.
-Bet aš noriu tavimi pasitikėti. Tik neturiu tam jokio pagrindo.
-Žiūrėk, Violeta, aš jau daugybę kartų išgelbėjau tavo gyvybę ir iki šiol tau nekilo jokios abejonės manimi pasitikėti. Tačiau kai tik kalba pasisuka apie Safyrą, tu iškart imi nepasitikėti nei savimi, nei manimi. Kame reikalas? – Sebastijano argumentai buvo tikrai svarūs ir jie nustelbė bet kokius manuosius, kurių aš tikrai neturėjau.
Tiesiog sėdėjau vis dar susinėrusi rankas ant krūtinės ir tylėjau.
Liusindos namuose nuo pat pirmos dienos, ir ne išimtis, šiuose namuose lygiai taip pat, jaučiausi kaip žuvėlė giliuose ir dideliuose vandenyse, nežinanti kaip čia atsidūriau. Pažįstanti vandenį, bet nepažįstanti naujos vietos, į kurią buvau ištremta, nes anksčiau mano nuolatinė gyvenamoji vieta buvo tik mažas ir ankštas akvariumas, kuriame buvo tūkstantį kartų mažiau vandens nei čia. Šiame vandenyne yra didesnių už mane žuvų, bet toms didesnėms žuvims aš esu tik mažas buožgalvis. Jaučiuosi pasiklydusi...
Norėjau Sebastijanui pasakyti apie tai kaip jaučiuosi šiuose namuose, tačiau kažkodėl negalėjau pratarti apie tai nė žodžio.
-Nagi, Vivi, pasidalink su manimi savo mintimis, - paprašė Sebastijanas ir įsmeigė į mane akis. – Kodėl apie Safyrą kalbi taip, lyg ji būtų gyva?
-Na, ar tu bent jau matei jos lavoną, kai ji mirė?
-Mačiau. Juk ji mirė man ant rankų.
-O gal ji tik suvaidino savo mirtį? Pats sakei, kad ji pasirinko tamsiąją pusę ir tapo nogitsune. Galbūt ji tik apgavo jus visus, o dabar kur nors yra prisiglaudus. Pavyzdžiui, veikia išvien su Davidu. Ir laukia tinkamos progos pulti. Beje, Drina net nesakė kaip nužudė Liusindą. Galbūt prie to prikišusi nagus yra Safyra. Ar apie tai pagalvoji?
-To negali būti. – Kaip kirviu nukirto Sebastijanas, tonu skelbiančiu, kad šis pokalbis baigtas.
Tačiau aš nė negalvojau liautis, nes tik įsibėgėjau.
-Negali pakęsti to, kad ir tu kažko nežinai? Na, dabar bent jau žinai kaip visą laiką jaučiuosi aš, kai man niekas nieko iki galo nepapasakoja, o kalba man dalykus tik užuominomis.
-Klausyk, Violeta, aš suprantu tavo pyktį. Suprantu, kad tave siutina tai, kad nieko nežinai, bet pripažinkim, kad vieni turi daugiau patirties už kitus su nogitsunėmis ir kitomis mistinės būtybėmis.
-Gal tiesiog būtų paprasčiau pripažinti, kad yra dalykų, kurių jūs nežinote ir bent jau pabandyti apsvarstyti galimybę, jog Safyra tik imitavo savo mirtį, kad ji dabar yra gyva ir ruošia visiems saldų kerštą ir, deja, nukenėsiu su jumis ir aš, - sumurmėjau ir nušokus nuo lovos, ėmiau knistis spintoje, ieškodama savo pižamos.
-Niekas tavęs nenuskriaus, kol aš gyvas, - pareiškė Sebastijanas ir palindo po antklode.
-Na, galbūt ji imsis tavęs pirmojo, o kai tavęs nebeliks, nebebus kam manęs apginti, - leptelėjau ir tai tik dar labiau supykdė Sebastijaną.
Jis greitai prišoko prie manęs, prispaudė mane prie sienos ir stipriai bei aistringai įsisiurbė man į lūpas. Geras būdas užtildyti merginą. Bet aš tam nesipriešinau.
-Nieko tokio yra kartais pažiūrėti į praeitį, bet aš nesu linkęs žvalgytis į ją amžinai, - šiuos žodžius Sebastijanas ištarė labai tyliai, tarsi pats sau, tačiau aš išgirdau.
-Gerai. Pamirškim Safyrą. Ji mirė. Ji liko praeityje. Tu jos tik ilgiesi. – Nusileidau jam, nes mačiau, kad jis savo nuomonės nepakeis, o aš tam esu tiesiog bejėgė. Tačiau neketinau keisti savo įsitikinimų. Aš visvien maniau, kad Safyra yra gyva, ir kad ji ruošia kerštą.
Po mano tokių žodžių, Sebastijanas žiūrėjo į mane akylai, susirūpinęs, atsargiai, norėdamas įsitikinti, kad kalbu rimtai, ir kad laikysiuosi savo žodžio. Jis bandė mano žodžiuose ir akyse įžvelgti kokią nors klastą ar melą, bet nedaviau jam pagrindo manimi suabejoti, todėl jis kaip mat atsipalaidavo ir grįžo į lovą.
Tęsiau savo pižamos paiešką, bet staiga man kilo mintis, kurią, tikrai žinojau, kad įgyvendinsiu.

Po geros valandos, kai Sebastijanas jau sapnavo devintą sapną, išslinkau iš mūsų kambario ir išėjau laukan. Ten susitikau su Keite. Žinojau, kad ji yra vienintelė, kuri supras net ir didžiausius mano nuogąstavimus. Nieko nelaukusi papasakojau jai viską, apie ką kalbėjausi su Sebastijanu, prieš tai nepraleisdama ir susitikimo su Maja dalies.
-Ta Maja tikra ragana. Jai betrūksta tik šluotos ir kreivos ilgos nosies su karpa. Reikės ją kaip nors pamokyti, - sumurmėjo Keitė. Akivaizdžiai, ji buvo tokia pikta ant Majos ne tik už mane, bet dar ir už tai, kad bandė nuvilioti Oldeną. – O dabar... ką nori sužinoti apie Safyrą?
-Kaip ji atrodė, kokia ji buvo. Na, viską, kiek tik įmanoma. Man reikia informacijos, kad žinočiau, ko tikėtis. Ir jeigu mano nuojauta pasitvirtins, tuomet žinosiu su kuo turiu reikalą, - išdėsčiau viską kuo aiškiau ir laukiau, kol Keitė ims pasakoti, bet tada ji tik čiupo mane už rankos ir ėmė vestis į namo vidų.
Kai jau tikėjausi, kad eisime į viršų, ji pasuko priešingu keliu, palįsdama po laiptais, kuriuose buvo mažos baltos durelės, pro kurias mudvi įlindome į kažkokį ankštą ir mažą sandėliuką su lentynomis.
Ji patempė už virvelės ir sandėliukas buvo apšviestas.
Lentynose išvydau daugybę įvairių spalvų, didelių ir storų segtuvų su užrašais ant nugarėlių.
-Čia saugoma kiekvieno iš mūsų istorija. Nežinau ar rasime čia Safyros segtuvą, bet bent jau būsime pabandžiusios, - tyliai pasakė Keitė ir ėmė skaityti užrašus ant segtuvų nugarėlių. Radusi tai, ko reikia suplojo rankomis ir ištraukusi mėlynos spalvos segtuvą, atsisėdo ant grindų.
Kai jau ketinau sėsti šalia jos, ji prabilo:
-Užrakink duris.
Apsidairiau pamaniusi, kad man pasigirdo, tačiau duryse pamačiau mažą sraigtelę, kurią pasukus, spyna spragtelėjo ir durys buvo užrakintos.
Atsisėdau šalia Keitės ir žiūrėjau, kas tame segtuve.
-Ar šie dalykai neturėtų būti saugomi? – paklausiau, norėdama įsitikinti, kad niekas nematė  kaip mudvi čia patekome.
-Turėtų, bet akivaizdu, kažkas pamiršo.
-Įdomu, ar čia yra ir mano istorija.
-Neabejoju. Vėliau galėsim paieškoti ir tavosios, jeigu mūsų kas nors nesučiups anksčiau laiko, todėl turime perskaityti viską kuo greičiau.
-Palauk, - pasakiau ir iš kišenės išsitraukiau savo išmanųjį telefoną. Įsijungiau kamerą ir nutaikiau gerą kampą viską nufotografuoti. – Taip bus žymiai paprasčiau nei skaityti. Tokiu būdu galėsime bet kada paskaityti daugybę kartų.
-Protinga mintis, - sukikeno Keitė ir iškart surimtėjo. – Dabar pabūkime tyliai, nes girdėjau, kad kažkas praėjo pro šalį arba suka čia ratus.
-Tuomet aš fotografuosiu, o tu tyliai versk puslapius.
-Išjunk kameros garsus, - patarė Keitė ir nusišypsojo.
Netrukus viskas, ką man reikėjo sužinoti apie Safyrą, buvo mano telefone, o Keitė pakilusi nuo grindų, įdėjo segtuvą ten, kur jis ir buvo prieš tai.
Atsistojusi ėmiau akimis žvalgytis po kitų segtuvų nugarėles, tačiau Violetos Russo vardo neišvydau.
Tada pažvelgiau į Keitę.
-Na, tikriausiai arba tavo segtuvas dar neužvestas, arba jis sudegė su Liusindos namu nespėjus jį pernešti į šį namą, arba jis kitose saugyklose. Svarbiausia, kad radome Safyros istoriją ir dabar galėsi patenkinti savo poreikius, - tvirtai pasakė Keitė ir nusibraukė plaukus nuo kaktos.
Linktelėjau ir šyptelėjau. O tada mudvi išgirdome kaip kažkas palenkė šio sandėlio durelių rankeną ir kelis kartus patraukiojo savo pusėn.
-Ar čia kas nors yra? – paklausė vyriškas balsas, kurio dar nebuvau girdėjusi, tačiau buvau tikra, kad Keitė jį pažįsta.
Mudvi tylėjome, o Keitė patraukė už tos pačios virvelės ir šviesa užgeso.
-Jeigu kas nors čia yra, atsiliepkite. Aš tik noriu žinoti ar kas nors čia yra, - suriko tas pats balsas ir atsiduso. Tačiau durų rankenos nepaleido ir toliau traukiojo ją.
Drebėjau iš baimės, kad mus pričiups, tačiau Keitė paėmė mane už rankos ir kaip įmanydama stengėsi mane nuraminti.
-Jokiu būdu neatsakyk ir geriau tylėk, - pasakė ji kaip niekad tyliai ir stipriau spsutelėjo mano ranką. – Tai šio namo sargas. Jis padeda Drinai prižiūrėti tvarką. Tačiau Drina ne Liusinda, todėl manau, ji nepyks, jeigu Džaredas mus pričiups. Tu būk čia, o aš einu su juo susitarti.
Keitė žengė žingsnį link durų, tačiau aš jai neleidau eiti toliau.
-Keite. Neleisiu tau vienai prisiimti kaltės. Juk čia esame mudvi, tad ir turime būti nubaustos abi, - pasakiau jai gan tvirtai, tačiau maldaujančiu žvilgsniu žvelgiau į ją.
-Nukreipsiu jo dėmesį, o tu grįžk į savo kamabarį, - pasakė Keitė, visai manęs nesiklausydama ir paleido mano ranką.
O tada atidarė duris ir išėjusi iš sandėliuko, paliko mane vieną.
-Tiesą sakant, Džaredai, tai buvau aš, - tarė ji ir kažkur nusivedė šio namo sargą. Daugiau jų nebegirdėjau.
Negalėjau patikėti, kad ji neleido man prisiimti kaltės. Juk aš čia viską užviriau. Aš paprašiau jos pagalbos dėl Safyros. Tai kodėl turi kalta ir nubausta likti tik ji?
Drąsiai išėjusi iš sandėliuko, jau ketinau eiti pas Driną, tačiau kaktomuša susidūriau su Kitašiu.
-Ei, ką čia darai, princese? – paklausė jis ir išsišiepė. Negalėjau suprasti, kuo jam taip patinka bendrauti su manimi, nes pastebėjau, kad taip plačiai šypsosi bendraudamas tik su manimi. Mane tai kiek glumino.
-Aš tik... Aš... – nesumojau ką jam atsakyti, tačiau meluoti irgi nenorėjau. Bet puikiai žinojau, kad ir tiesos jam negaliu atskleisti. Tai buvo tik mano ir Keitės paslaptis todėl be jos žinios niekam negaliu sakyti, kad mes pažeidėm įstatymą ir įsiveržėm ten, kur mums negalima kišti nosies. Tai buvo tik mano ir Safyros reikalas.
-Kodėl tu ne savo kambaryje? – paklausė Kitašis, įdėmiai į mane žiūrėdamas, tačiau šypsena nuo jo veido nedingo nė vienai minutei.
-Na, aš tik... Išėjau pasivaikščioti. – sumurmėjau panosėje taip greitai, kad net ir pati vos išgirdau, ką pasakiau.
-Nesimiega?
-Šiek tiek. Bet tai jau nesvarbu. Dabar tau leidus, aš grįšiu į savo kambarį.
-Ei, jeigu tau reikės gido, gali kreiptis į mane. Aš čia gyvenu nuo vaikystės tad galiu tau viską aprodyti, kad kitą kartą tau nereikėtų slapukauti, - pasisiūlė jis, o kai aš jį apėjau, dar atsisukau ir linktelėjau jam.
-Ačiū, Kitaši, kad tu man toks malonus, - šyptelėjau. Norėjau jam šypsotis lygiai taip pat nuoširdžiai kaip ir jis man, bet negalėjau. Man dabar rūpėjo visai kiti dalykai. Dalykai, kuriuos artimiausiu metu ketinu išsiaiškinti ir įtikinti Sebastijaną, kad jam vertėtų į visa tai pažvelgti  kitu kampu.
Grįžusi į kambarį, radau Sebastijaną tebemiegantį. Nieko nelaukusi, greitai persinregniau pižamą, įlipau į lovą ir įsijungusi savo telefone nuotraukas, kuriose buvo Safyros istorijos puslapiai iš segtuvo, ėmiau skaityti ir gilintis į jos buvusį gyvenimą, kol ji dar buvo gyva. Jeigu ji nemirė, tai greičiausiai dabar gyvena visiškai kitaip nei anksčiau.
Safyros segtuve buvo parašyta labai ilga jos gyvenimo istorija. Jau vien sprendžiant iš to, kokio storio buvo tas jos segtuvas. O kiek dar buvo neužfiksuota jos gyvenimo prieš jai atvykstant į Liusindos namus. Kurį laiką dvejojau ir mąsčiau ar verta skaityti tai, kas parašyta tuose puslapiuose. Juk taip nusižengčiau ne tik savo įsitikinimams, bet ir peržengčiau mirusio žmogaus privatumą. Keitė tik pasišaipytų iš mano sąžiningumo. Tad nusispjovus į sąžinę ir nusprendus, kad apie ją pagalvosiu vėliau, ėmiau skaityti.
O tai, kas buvo parašyta mane tiesiog apstulbino. Ne, šis žodis per silpnas apibūdinti mano dabartinei būsenai. Jaučiausi šokiruota. Netikėtai užklupta. Sužeista. Pasimetusi. Norėjau rėkti. Negalėjau patikėti, kad Sebastijanas mane ne tik mulkino, bet ir melavo visą šį laiką, kad tik pats išliptų sausas.
Jis nuslėpė svarbiausią faktą, kad jis pats ir nužudė Safyrą. Bet kaip jis tą padarė tai jau buvo per daug. Pradžioj jis ją ilgai kankino, o tik vėliau, kai ji ėmė maldauti mirties, jis nusprendė išpildyti jos norą. Negana to, prieš jos mirtį, prieš pat jai pasirenkant tamsos jėgas, Sebastijanas su ja permiegojo. Ir ne vieną kartą. Tai ir įskaudino mane labiausiai. Būčiau pakėlusi tokią tiesą, būčiau greičiau su ja susitaikius, jeigu Sebasijanas būtų man pasakęs tą tiesą pats, jeigu tik jis būtų prisipažinęs. Nepanorau skaityti toliau, todėl įnirtingai ėmiau trinti visas Safyros gyvenimo istorijos segtuvo puslapių nuotraukas vieną po kitos. Negalėjau palikti jų savo telefone, kas reikštų, jog vėliau jausčiau pagundą skaityti toliau. Tačiau man jau užteko to, ką perskaičiau. Nenoriu žinoti, kas buvo vėliau. Ar anksčiau. Tai net nesvarbu.
Negalėjau patikėti, kad Sebastijanas nuslėpė tiesą, melavo man į akis ir net neraudonavo.
Negana to, jis man pateikė visai kitą istoriją.
Jaučiausi išduota.
Žiūrėjau į miegantį Sebastijaną ir valiausi skruostais nepalaujamai riedančias ašaras. Norėjau jį prižadinti ir kaip reikiant pakratyti, tačiau susilaikiau. Vietoj to, tik išlipau iš lovos, apsirengiau savo įprastais kasdieniais drabužiais ir išėjau iš kambario. Pasiėmiau telefoną, tačiau išjungiau jį visai.
Šiuo metu nenorėjau matytis ir kalbėtis net ir su Keite.
Išslinkus iš namo, pamačiau, kad jau švinta, bet man tai buvo nė motais. Man neberūpėjo, kad jau tuoj visi, kurie miega, pakils iš lovų, kad kaip ir kiekvieną rytą nusipraus po dušu, kai kurie pavalgys pusryčius, apsirengs ir eis į mokyklą, važiuos į koledžus, universitetus, darbus ar susiras sau kitokią dienos veiklą. Aš neketinau daryti to, ką daro visi kiti. Net gerai nežinojau ar sugrįšiu į Drinos namus. Tik ėjau keliu visiškai nusivylusi Sebastijanu.
Taip vilkdama koją už kojos, visiškai nusvirusiais pečiais ir rankomis, nė nepajutau kaip patekau į greitkelį, kuriame vis dažniau važiavo lengvosios ir sunkiosios mašinos.
Taip eidama be sustojimo, atėjau į San Franciską. Miestą, kuriame kadaise gyvenau. Miestą, kuris kadaise buvo mano namai.
Vaikštinėjau siauromis miesto gatvėmis. Mane jau buvo apėmusi tamsa, baimė. Keli praeiviai nulydėjo mane žvilgnsiu, tačiau man tai nerūpėjo. Ėjau nosies tiesumu, nė pati nežinodama, kur.
Priėjusi prie savo draugės namų, sustingau. Niekada su niekuo nekalbėjau apie ją. Kai buvau Davido užkalbėta, buvau pamiršusi ir ją.
Taip, ji buvo vienintelis žmogus, kuris visą laiką buvo šalia, tačiau mudvi turėjome susitarimą: mokykloje nebendrauti, nes ji visuomet norėjo pritapti prie kitų, o dėl manęs ji nebūtų to padariusi. O tam, kad aš turėčiau bent ją vienintelę, turėjau laikytis šio susitarimo. Tikriausiai ji galvoja, kad aš dingusi arba nebegyva.
Jau praėjo keli metai kaip nekalbėjau su ja, kaip mudvi nebendravome ir nesidalinome paslaptimis. Pažiūrėjau į raudonmedžio duris. Jos buvo šiek tiek pradarytos. Nesupratau, kodėl jos neužrakintos būtent tokį paros laiką. Man kilo siaubinga pagunda įeiti vidun, tačiau stovėjau verandoje ir dvejojau. Viso namo kambariuose buvo paliktos šviesos, bet šviesą temdė mirtina tyla. Kelis kartus pašaukusi, negavau jokio atsakymo.
Lėtai labiau pravėrusi duris, prisimerkiau ir įėjau vidun. Keista, kad galėjau įeiti be pakvietimo į šiuos namus todėl labiausiai to ir bijojau – pamatyti, kad mano draugė tokia pat pasikeitusi kaip ir aš, kas reikštų, jog man bent šiek tiek palengvėtų. Arba jos tėvai ir ji pati mirusi labiau nei aš.
Lėtai žingsniuodama, užlipau į draugės kambarį, kuriame mudvi taip mėgdavome žiūrėti filmus ir kalbėtis apie vaikinus. Ant kamabrio durų kaip visada užrašas: Man jau 16 metų, todėl darau tai, ką noriu!
Pagal viską jai jau turėų būti dvidešimt vieneri, o užrašas ant durų nepakeistas. Tai suglumino mane dar labiau nei vidurnaktį neužrakintos ir praviros durys.
Kita vertus, mano draugė buvo nesukalbama, visiška manęs priešingybė. Ji nuolat pati sau sukurdavo problemas, dramatizuodavo, ji manydavo, kad niekas jos nesupranta ir niekas niekad negirdi, ką ji sako.  Jos tėvai vesdavo ją pas gydytojus, tačiau tai nepadėdavo. Merginai buvo nė motais, kad šalia jos esantys žmonės linki jai tik gero. Tikriausiai todėl mudvi ir buvome geriausios draugės – mūsų abiejų tėvai mumyse įtarinėjo nesamas psichines ligas.
-Violeta? – sumurmėjo pažįstamas balsas man į nugarą, o per kūną perėjo šaltis.
Atsisukusi išvydau savo draugę, visiškai nepasikeitusią nuo tos dienos, kai paskutinį kartą ją mačiau.
Amandos kaštoniniai plaukai buvo susiraitę į stambias garbanas ir žavingai krito ant pečių. Avėdama ilgaauliais aukštakulniais ji buvo lygi su manimi. Be jų, ji yra šiek tiek žemesnė už mane.
Tačiau joje buvo vienas ir labai ryškus pasikeiteimas – išvaizda. Sakydama, kad ji nepasikeitusi, turėjau omeny, kad nė minutės nepasenus.
O dabar Amanda buvo visiškai kardinaliai pakeitusi savo stilių ir iš kuklios pelenės tapusi tikra gražuole gulbe. Savo seksualumą ir moteriškumą ji pabrėžė aptemptais drabužiais – ryškiai audona palaidine su gan gilia V formos iškirpte ir juodais neką mažiau aptemptais džinsais.
Buvo tikrai keista ją tokią matyti, tačiau negaliu slėpti, kad jai toks įvaizdis netinka. Taip pat negalėjau nepastebėti ir jos ryškaus makiažo puikiai derančio prie aprangos. Juodu tušu padažytos blakstienos, tokios pat spalvos pieštuku apvestos rudos akys. Paryškinti antakiai lygiai tokia pat spalva kaip ir plaukai bei sodriai raudona spalva padažytos putlios lūpos.
Dabar, dėl jos taip atrodančios kiekvienas mūsų vidurinės mokyklos vaikinas pamestų galvą, o gal netgi ir velniui parduotų sielą, kad tik ji atkreiptų į juos dėmesį.
Keista, tačiau net ir aš tyliai nugargiau seiles, gerdama jos grožį dideliais gurkšniais.
Savo išvaizda ji pranoko net ir nuolat save puoselėjančią Mają. Todėl prisiminus, kad Maja man metė iššūkį dėl Sebastijano, man gimė mintis atsivesti Amandą į Drinos namus ir bent jau pažiūrėti, kas bus toliau.
-Ką čia veiki? – paklausė ji, storu ir sodriu balsu, kuris nebuvo pasikeitęs taip pat kaip ir jos jaunystė.
-Aaaa.... Aš tik... – nespėjau sugalvoti, ką jai pasakysiu atėjusi į jos namus todėl pasimečiau. – Aš tik...
-Maniau, kad tu mirusi, - atsiduso Amanda ir priėjusi, stipriai mane apkabino. Per daug stipriai, kad tai būtų tik žmogiškas apkabinimas. Be to, neužuodžiau jos žmogiško kraujo. Vadinasi, išvada peršasi tik tokia, kad ji taip pat vampyrė.
-Na, formaliai tai... Kaip matai, aš gyva, - jau norėjau prasitarti, kad išties ir esu mirusi, bet mano gyvybę palaiko žmogaus kraujas, nes esu vampyrė, tačiau pamaniau, kad dar šiek tiek per anksti viską taip rėžti tiesiai šviesiai į akis. Reikia ją paruošti šiai naujienai. Juk negaliu tik šiaip leptelėti tokio dalyko, kai nesimatėm tiek daug metų, o dabar netiesiogiai įsibroviau į jos namus.
-Kur buvai dingus? – paklausė ji ir paėmusi mane už rankos, pasivedė į kambario vidurį, kur stovėjo jos didelė ir minkšta lova su baldakimu, ir pasisodinusi šalia savęs, įdėmiai mane nužvelgė.
-Na, tai sudėtinga. Ilga istorija, - tarstelėjau ir giliai įkvėpiau.
-Na, manau, laiko mudvi turime tikrai daug. Gali pasakoti į valias. Aš klausausi, - patikino ji, ragindama nesidrovėti ir kloti viską, kas guli ant širdies.
-Kodėl tavo namų durys neužrakintos, o užrašas ant tavo kambario durų nepakeistas? – paklausiau, pakeisdama temą.
-Tiesą sakant, laukiu svečių, bet dabar jau pradėjau manyti, kad tas asmuo, kurio laukiu, nebeateis. O užrašo nekeičiau jau nuo tėvų mirties. Buvau tokia prislėgta, kad visai jį pamiršau. Tačiau man jis netrukdo.
-Kas nutiko tavo tėvams?
-Žuvo per nelaimingą atsitikimą.
-Užjaučiu.
-Ei, nereikia. Nei kiek dėl to nesigraužiu.
-Bet juk sakei, kad buvai prsilėgta...
-Buvau. Bet dabar nebesu. Tai jau praeitis, o aš nutariau gyventi šia diena.
-Juos kas nors nužudė?
-Ne. Jie nuvažiavo nuo tilto ir paskendo. Buvo audra, - Amanda kiek pasimuistė ir nusivaipiusi pavartė akis. Iš jos elgesio buvo aiškiai matyti, kad ji nei kiek nesigraužia dėl tėvų mirties. Ne taip kaip aš. Kiek pamenu, ji visada tokia buvo. Man vertėtų iš jos pasimokyti. – Na, žinai, tipinė amerikietiška tipinių amerikiečių gyvenimo baigtis.
-Kalbi taip lyg tie žmonės nė nebuvo tavo tėvai, - sumurmėjau ir susinėriau rankas ant krūtinės. O ne, aš tikrai neįsižeidžiau dėl Amandos kalbų apie jos tėvus, tačiau mano supratimu ji turėjo jausti bent šiokią tokią pagarbą mirusiesiems.
-Na, iš dalies jie ir nebuvo mano tėvai, - pareiškė ji ir nusikvatojo. Jos juokas dabar buvo šaižus ir nuskambėjo per visą šį kambarį, o atsimušęs į sienas, perskrodė ir mano ausis. Net krūptelėjau.
-Ką turi galvoje?
-Jie tebuvo žmonės, kurie negalėjo turėti vaikų, todėl mane įsivaikino. Tapusi vampyre, netrukau tai išsiaiškinti.
-Pala... ką tu pasakei apie tą dalyką? Tu vampyrė? – net žagtelėjau, kai mano mokyklos laikų draugė taip tiesiai šviesiai pareiškė, kad ji yra vampyrė.
-Vivi, baik stebėtis. Juk pati esi vampyrė. Kitaip nebūtum galėjus įeiti į šiuos namus, jeigu tebebūčiau žmogus, - Amanda vėl nusijuokė, bet šįkart jos juokas skambėjo kiek švelniau.
-Tiesa. Bet kaip? Kas tavo kūrėjas?
-Tas pats, kuris sukūrė ir tave.
-Davidas?
-Ei, negi rimtai galvoji, kad tai padarė Davidas?
-O kas daugiau? Aš regėjau tai savo prisiminimuose...
-Žinau apie tave viską. Kažkas norėjo, jog tai matytum savo prisiminimuose, kai Sebastijanas grąžino tau atmintį. Išties, net nebuvai užkalbėta. Antraip jeigu būtum buvus, Davidas būtų pasirūpinęs ir tai, kad pamirštum apie tėvus. Tačiau čia yra kai kas daugiau. Tas, kas pasirūpino tavo atimintimi, turi šiek tiek spragų.
-Gerai. Vis dar nesuprantu apie ką kalbi tad galbūt atsisakytum ėjimo su užuolankom, o sakytum viską tiesiai šviesiai.
-O vardas Safyra tau nieko nesako?
-Na, žinoma. Aš juk sakiau, kad ji gyva.
-Tai štai kodėl tavo nusivylimas Sebastijanu atvedė tiesiai pas mane. Pas tą, kuri tikrai žino, ką reikia daryti. – Amanda šelmiškai pakilnojo antakius ir klastingai išsišiepus, suplojo delnais.
Kiek prisimenu, ji dievino intrigas. Juk ji dramų karalienė. Tokia ir išliko.
-Ką tu darysi?
-Neteisingas klausimas. Turėtum klausti, ką mes darysime.
-Ką turi galvoje?
-Galvoju apie kerštą. Saldų kerštą.
-Amanda, gal tiesiog apsiribokim ties išsiaiškinimu, kas mane pavertė ir pasirūpino, kad beveik viską pamirščiau, - pasiūliau jai, nes tikrai nenorėjau niekam kenkti. Kad ir kaip jaučiausi išduoda, tačiau kam nors keršyti tikrai nenorėjau.
-Prigesk. Keršto nebus, - nusijuokė ji. – Na, tu ir naivuolė. Aš tik pajuokavau.
-Gerai, - lengviau atsidusau, o Amanda tik išsišiepė nuo ausies iki ausies.
-Ar papasakosi man kaip tapai vampyre? Kas tave pavertė? Ką veikei visą šį laiką, kol nematėm viena kitos? – paklausiau kiek nedrąsiai. Visgi, nežinojau ar mūsų santykiai išliko tokie patys, kokie ir buvo,  kai mudvi abi buvome žmonės.
-Pradėsiu nuo pat pradžių, kai tu netikėtai dingai... Tiksliau, nuo tada, kai tavo mama buvo partrenkta automobilio, - Amanda atsiduso, o aš skaudžiai nugargiau seiles, prisiminusi kaip man prieš pat akis mama buvo suvažinėta lengvosios mašinos. Tą akimirką norėjau paimti mamą į glėbį ir priversti ją atsibusti bei tuo pačiu pasivyti tą mašiną, o vairuotojui gerai įspirti į užpakalį ar bent jau gerai jį aprėkti.
Garbės žodis, jeigu būčiau buvusi vampyrė jau tada, būčiau  mamai sugirdžius savo kraujo, o patį automobilio vairuotoją nužudžiusi net nemirktelėjusi.
– Atleisk, bet teks kalbėti apie tau skaudžius dalykus, tačiau aš esu tikra, tu tai ištversi. Tu esi stipri. Aš tuo nė neabejoju. Noriu, kad viską žinotum. Pati puikiai žinau, ką reiškia, kai tau ne viską papasakoja, o tai, ką nori sužinoti, girdi tik užuominomis.
-Būtent iki šiol tai ir girdėjau visą šį laiką, - įsiterpiau, bet kai pastebėjau Amandos perspėjantį žvilgsnį, kad jeigu ją pertraukinėsiu, ji tikrai nieko nepasakos, nutilau ir ištempiau ausis.
-Taigi, - sumurmėjo ji ir dar kartą giliai atsiduso. -  Kai tavo mama buvo partrenkta mašinos, aš visa tai mačiau. Jau tada buvau paversta vampyre. Nepuoliau gaivint tavo mamos, nes žinojau, jos nebeprikelsi. Tokia moteris kaip tavo mama, nebūtų pakėlusi to fakto, kad ji tapo vampyre, kai ji gyvena medžiotojų šeimoje. Kai pamačiau, kad tu bėgi link savo mamos, greitai dingau, bet tada pasivijau tą mašiną, kurią vairavo vienas iš Safyros klano...
-Safyra turi klaną? – pertraukiau Amandą nusistebėjusi, o mano balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau. Negalėjau susilaikyti nepaklaususi jos to, bet kai pamačiau, kad mano geriausia draugė vėl susierzino, o tai parodė kietai sučiaupdama lūpas ir susinerdama rankas ant krūtinės, aš nuleidau akis. – Atsiprašau. Tęsk.
-Taigi pasivijau tą vairuotoją. Tada maniau, kad tai Davidas. Tačiau netrukus, kai Safyros sesuo sustojo prie kažkokio ne aiškaus pastato ir į jį įėjo, aš nusekiau paskui ir kurį laiką šnipinėjau. Pasirodo, Safyra būrė nogitsunių gaują. Į pagalbą pasišovė seserį. Nespėjau išsiaiškinti, ką ji planuoja, nes mane užklupo Davidas. Pasirodo, jis taip pat ją šnipinėjo ir norėjo išsiaiškinti, ką ji rezga. – Amanda atsiduso ir atsainiai apžiūrėjo savo nepriekaištingą manikiūrą. Jos ilgoki ir tvarkingai sutvarkyti nagai buvo nulakuoti ryškiai raudonu laku. Lygiai tokia pat spalva kaip ir padažytos putlios lūpos bei jos palaidinė su gilia V formos iškirpte. Atrodo, ši mergina pamišusi dėl raudonos spalvos. O jos rudos akys blizgėte blizgėjo. Ji atrodė siaubingai laiminga. Aš net nežinojau to priežasčių. – Nuo tos dienos mudu tapome draugais. Jis man daug pasakojo apie tave. Nė neįsivaizduoji kaip jis gailisi dėl to, ką tau padarė. Įskaitant ir išprievartavimą. Jeigu jis galėtų atsukti laiką atgal, jis daugiau niekada nedarytų tau nieko blogo. Žinau, kad galbūt dabar tau sunku tuo patikėti, nes tu jautiesi įskaudinta, tačiau patikėk manimi, ne daugelis vaikinų gailisi įskaudinę merginą. Jis net bandė pamilti kitas. Bandė pamilti ir mane. Tačiau niekada gyvenime taip ir nesugebėjo pamiršti tavęs. Jis net atsiskyrė nuo savo klano, kuriame gyveno tūkstančius metų, - kai Amanda nutilo, aš nieko nesakiau. Tik sėdėjau ir žiūrėjau sau prieš nosį į grindis, į vieną tašką, kurio net nemačiau.
Buvo sunku klausytis visų šių draugės pasakojimų. Visa tai man buvo taip tolima. Aš tuo net netikėjau. Netikėjau nei vienu Amandos žodžiu apie Davidą. Ir nepatikėsiu tuo tol, kol visko pati nepamatysiu.
-Violeta, kad tu žinotum kaip jis nori tave pamatyti, - sumurmėjo Amanda nutraukdama tą nejaukią tylą. Nenorėjau nieko girdėti apie Davidą. Juo labiau nenorėjau apie jį net galvoti. – Jis tavęs ieškojo, o tu pasislėpei su Sebastijanu, kuris yra labiau suktas nei kad tu įsivaizduoji...
-Nereikia tirštinti spalvų, - pertraukiau ir pažvelgiau į ją sarkazmo kupinu žvilgsniu.
-Kaip? Nesupratau. – Pasakė Amanda ir atsisuko į mane. Ji žiūrėjo į mane kaip į beprotę.
-Gal čia reikėtų sakyti atvirkščiai, - pasakiau ir užverčiau akis į lubas. Nežinojau kaip paaiškinti, kad nenoriu kalbėti apie Davidą ir tuo labiau lyginti jo su Sebastijanu. Davidas nė iš tolo neprilygsta Sebastijanui. Kad ir ką Sebastijanas man padarė meluodamas ir nebūdamas man atviras, jis bent jau manęs neprievartavo, nemaustė. Na, gerai, tik truputį, nesakydamas visos tiesos, bet tai ne tas pat, ką man padarė Davidas. – Negink Davido, žinodama, ką jis man padarė.
-Bet jis gailisi, Vivi, - tyliai pratarė Amanda ir dabar jos akys išsiplėtė. Tikriausiai ji menkai tesuprato, ką aš išties išgyvenu kalbėdama apie Davidą, o tuo labiau apie jį galvodama. Ji nesupranta kaip aš kentėjau prisiminus viską, ką jis man padarė. Galbūt jeigu būčiau prisiminus viską nuo pat pirmos dienos, kai jis su manimi taip pasielgė, kai dar buvau žmogus, skaudulys jau būtų praėjęs. Tačiau ne dabar. Dabar visi jausmai buvo švieži, aš dar neišsilaižiau savo žaizdų, kurias padarė tas vyras.
-Jis tikrai gailisi. Bent leisk jam tau įrodyti, kad jis pasikeitė, - maldaujamai ištarė Amanda ir apsidairė. Tada pažvelgė į savo mobiliuko ekranėlį. Tikriausiai pažiūrėjo kiek valandų.
-Galiu tavęs paklausti? – pakeičiau temą, nebenorėdama daugiau kalbėti apie tai, kas man sukelia tik skausmą.
-Žinoma, - ji palinksėjo ir išsišiepė. Kaip greitai pasikeičia jos nuotaikos.
-Gal netyčia turi kokį nors papuošalą nuo saulės šviesos? – paklausiau nusimaudama nuo riešo apyrankę, kurią man padovanojo Sebastijanas. Nebenorėjau jos nešioti. Nenorėjau, kad jis mane rastų. – Ir dar man reikės nusipirkti kitą SIM kortelę.
-Kas taip privertė tave keisti savo įpročius? – paklausė ji bandydama pašmaikštauti, o atsistojusi ir pritūpusi, iš po lovos ištraukė ne mažą dekupažinę dėžutę. Pakėlusi ją ir padėjusi ant lovos, pati atsisėdo šalia, atidarė tą dėžutę ir pakėlė akis į mane. – Štai, rinkis ką nori. Nuo žiedų, iki grandinėlių.
Kurį laiką žiūrėjau į galybę blizgančių papuošalų, nuo didžiausio iki mažiausio. Aš neturėjau nė pusės to net ir būdama žmogumi. Man tiesiog raibo akys nuo tokios gausybės. Kiekvienas buvo už kitą žavesnis. Į juos žiūrėjau kaip šarka į blizgutį.
Galiausiai kyštelėjau ranką į dėžutės vidų ir pradėjau raustis. Ištraukiau kelis žiedus, apyrankes ir pakabučius bei grandinėles. Pasidėjau viską ant lovos šalia savęs ir matavausi kiekvieną po vieną.
-Gali pasiimti netgi kelis ar daugiau, - vėl prabilo Amanda ir sukikeno iš mano reakcijos, kai ji tai pasakė.
Buvau be galo nustebusi, nes netikėjau, kad kada nors ji galėtų turėti tiek daug papuošalų. O ypač tokių, kurie apsaugo nuo saulės.
Grįžusi į praeitį, prisiminiau, kad kadaise Amanda skųsdavo, jog turi mažai papuošalų. Dabar pamačiau visai kitokį vaizdą.
-Na, žinai, jeigu pamestum kurį nors ar daugiau, - Amanda gūžtelėjo pečiais ir vėl sukikeno.
-Ar tu tuo tikra? Ar aš tikrai turėčiau pasiimti kelis iš čia? – paklausiau rodydama į papuošalus priešais save. – Negi tu tikrai manai, kad esu tokia žioplė, jog pamesiu juos?
-Visko būna, - atkirto ji ir pažvelgė į mane iš aukšto. Tačiau tai viso labo tebuvo tik draugiškas gestas. 
-Na, jeigu jau taip sakai, - visgi buvau greitai ir nesunkiai sukalbama, kai abejodavau pati savimi ir būdavau tik per žingsnį nuo taip.
Susižėriau visus papuošalus į savo kuklų rankinuką, ant lovos pasilikdama tik nedidelę grandinėlę. Tuoj pat ją užsisegiau ant kaklo, o apyrankę pavarčiusi rankose, atkišau Amandai prieš akis.
-Kur ją dėti? – paklausiau jos, lyg tai būtų jos daiktas, o ne mano.
-Duokš, - Amanda pačiupo apyrankę ir atsistojusi, priėjo prie durų. O tada jos elgesys mane gerokai nustebino – lyg niekur nieko ji trinktelėjo apyrankę į durų staktą, kuri buvo pagaminta iš raudonmedžio, o tada pažvelgė  į mane. – Dabar ji nebeveikia, tačiau kad tai būtų užtvirtinta, padarysim kai ką dar. – Ji pažvelgė į mane ir mirktelėjo. O tada dingo iš savo kambario man nė nespėjus sužiūrėti.
Greitai pakilau nuo lovos ir nusekiau paskui ją.
Radau Amandą jos namų svetainėje, kuri, beje, taip pat nebuvo pakitusi nuo tos dienos, kai nustojau čia lankytis. Kol mano draugė stovėjo prie židinio ir žiūrėjo kaip mano apyrankę ryja ugnies liepsnos, aš dairiausi ir vaikščiojau po kambarį.
Iš išorės šis namas atrodė eilinis ir kuklus, stovintis tokiame pačiame San Francisko rajone. Tačiau viduje viskas kvepia prabanga.
Pradedant nuo ąžuolinių lauko durų, baigiant marmurinėmis šio namo sienomis tiek iš išorės, tiek iš vidaus ir tokiomis pačiomis grindimis. O baldai geriausios kokybės. Nežinojau, kokio amžiaus visa tai yra, bet viskas, kas yra šiame name mane žavi nuo tos pirmos dienos, kai čia įžengiau. O tai buvo pradinėse klasėse, nes būtent tada Amanda su savo tėvais atsikėlė čia iš Meksiko. Jai tebuvo vos devyneri metai. Nuo tos dienos, kai ji įžengė į mano klasę, mudvi tapome neišskiriamos. Ji vienintelė iš mano bendraamžių nemanė, kad aš nenormali, nes mano akys skirtingų spalvų. Ji tuo netgi žavėjosi.
Kad ir kaip keista, tačiau mudvi žavėjomės viena kita. Aš buvau tikra, kad manyje nėra nieko, kuo būtų galima žavėtis. Amanda buvo dar tikresnė, kad aš siaubingai klystu. Tuo tarpu mano akyse Amanda visuomet buvo tarsi deivė nužengusi iš gražiausios pasakos puslapių. Tačiau ji man prieštaraudavo ir visuomet sakydavo, kad aš perdedu, kad nė neįsivaizduoju kiek daug pastangų jai kainuoja, jog ji atrodytų štai taip kaip atrodo dabar.
Tačiau dabar, aš jai prilygau. Dabar mudvi abi atrodėme lyg dievaitės. Dabar abi buvome vampyrės ir atrodėme nepriekaištingai.
Šią akimirką aš prisijungiau prie jos ir stebėjau ugnies liepnas rūsenančias židinyje.
Amanda žiūrėdama į tas pačias liepsnas, paėmė mane už rankos. Sutrikau, tačiau spustelėjau jos ranką. Tai nebuvo įprastas geriausių draugių rankų susikibimas. Tai buvo kažkas daugiau. Širdyje jaučiau, kad ji bus mano gyvenime visą likusią amžinybę todėl nusišypsojau. Ji tai pagavo ir atsisuko į mane.
-Dabar mūsų niekas nebeišskirs, - tarė Amanda lyg perskaičius mano mintis ir užtvirtindama mūsų draugystę. – Dabar niekas neatims tavęs iš manęs, o manęs iš tavęs.
-Taip. – Pritardama jai, palinksėjau ir mudvi apsikabinome.
Ir vėl, apkabinimas reiškiantis daugiau nei geriausių draugių. Lygiai toks pat jausmas kaip ir susikibus rankomis. Jaučiausi keistai, kai susikibom rankomis, apsikabinom, o dar keisčiau, kai atsitraukėm viena nuo kitos.
-Ei, ar grįši į Drinos namus? – paklausė Amanda ir aš net krūptelėjau.
-Bent jau kol kas neketinu to daryti, - atsakiau kiek per daug tvirtai. Nors ir kaip pykau ant Sebastijano, dėl to nebuvo kalti visi kiti. O net ir pyktis jam jau po truputį blėso. Tačiau vis tiek, dar nebuvau pasiruošusi grįžti į tuos namus, dar nenorėjau matytis su Sebastijanu ir tuo labiau su juo kalbėtis. Norėjau pabūti nuo visko atskirai. Apgalvoti viską. O tą padaryti man padės Amandos draugija.
-Na, gali čia būti tiek, kiek nori, - Amanda apdovanojo mane savo nuoširdžia ir draugiška šypsena. O kitą minutę ji surimtėjo ir man pasirodė, kad ji nori kažką dar pasakyti, nes jos lūpos vos vos krustelėjo, tačiau ji tik apsisuko ant savo aukštakulnių ir nukulniavo į virtuvę.
Dar pažiūrėjau į ugnį židinyje, kad būčiau tikra, jog Sebastijano dovanota apyrankė išties sudegė, o tada nusekiau paskui savo geriausią draugę.
Amanda iš šaldytuvo ištraukė du kraujo maišelius ir mestelėjo juos ant ąžuolinio stalo per vidurį virtuvės. Atsisėdau prie to stalo ir atsikimšau kraujo maišelį. Tada ėmiau gurkšnoti iš jo kraują.
-Ryt ryte galėsime nueiti į parduotuvę ir nupirkti tau naują SIM kortelę, - tarė ji dairydamasi pro virtuvės langą, o paskui užtraukė ant jo ruletą.
Ji nepasikeitė, vis dar nemėgo smalsuolių žvelgiančių į vidų pro langą, kuriame vakarais dega šviesa. O jos kaimynai buvo tikrai beprotiškai smalsūs. Sekdavo kiekvieną Amandos žingsnį nuo tada, kai tik ji čia atsikraustė. Spėju, jie galvoja, kad net ji pati ir nužudė savo tėvus.
-Beje, ar tu tikra, kad nori pasislėpti nuo Sebastijano? Ir kuo čia dėti kiti, kurie gyvena pas Driną? – toliau klausinėjo Amanda ir pagaliau liovėsi vaikščiojusi po visą virtuvę. Ji paėmė kėdę už atlošo, atsuko į stalą ir apsižergė tą kėdę atsisėdama priešais mane.
Ji savo elgesiu tikrai siaubingai mane stebino. Ji elgėsi taip nerūpestingai ir, regis, jai buvo nusispjaut, ką apie ją pamanys kiti.
-Noriu pabūti kitoje aplinkoje. Reikia pravėdinti galvą, - tariau ir gūrkštelėjau siaubingai didelį gurkšnį kraujo, nuo kurio būčiau tikrai užspringusi, jeigu tebebūčiau žmogus.
-Mergyt, tu dar tokia jauna, o jau pavargai nuo tų būtybių? – nusijuokė Amanda ir išmetė jau tuščią kraujo maišelį į šiukšledėžę.
Kaip taip gali būti, kad ji pradėjo valgyti vėliau nei aš, bet išgėrė kraują greičiau už mane?..
Žiūrėjau į ją išsižiojusi, visiškai praradusi amą ir vis dar ja ne tik žavėjausi, bet ir stebėjausi. Ji buvo tokia įdomi ir tuo pat metu tokia paslaptinga.
-Kas? – paklausė ji pastebėjusi kaip į ją žiūriu ir spragtelėjo pirštais man prieš akis. Tik tada atsitokėjau ir išgėrusi paskutinius gurkšnius kraujo, išmečiau tuščią pakelį. – Kas yra, Vivi? Ko taip žiūri į mane? Lyg matytum prieš save ne mane, o šmėklą.
-Nieko. Aš tik... – jau ketinau pasakyti jai, ką išties galvoju, bet pasijutau keistai. Tiesiog neišdrįsau. Buvau atpratusi nuo pokalbių apie jausmus su ja. Juolab, kai tie jausmai liečia mudvi. Turiu omeny, viena kitai. – Nieko.
Amanda manęs nekamantinėjo ir aš buvau jai už tai dėkinga. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir išėjo iš virtuvės užgesindama joje šviesą. Aš kaip jos ištikimas šunytis, sekiau jai iš paskos iki pat jos kambario, kuriame tebešvietė blausi naktinė lempa ant jos mažo staliuko prie didelės lovos su baldakimu.
Draugė pagaliau nusispyrė savo ilgaaulius batus su itin aukštais kulniukais ir griuvo į lovą. Aš atsisėdau šalia. Čia vis dar ant jos lovos buvo padėta ta pati dekupažinė dėžutė, kuri tebebuvo atidaryta, ir kurioje vis dar buvo daugybė papuošalų. Nė nepasakysi, kad ką tik keli jų atsidūrė mano rankinėje.
-Nagi, sėsk arčiau, - paragino Amanda patapšnodama ranka šalia savęs.
Aš atsistojau, uždariau tą dėžutę ir pakišau ją po lova. Tada greitai įsitaisiau šalia savo draugės ir nusišypsojau jai.
-Ar jau baigei savo pasakojimą? – paklausiau jos, nusprendusi netylėti. Vis dar norėjau sužinoti kuo daugiau apie ją.
-Ne, dar nebaigiau. Bet sutinku pasakoti toliau tik su viena sąlyga, - tvirtai ir pasitikinčiai savimi atsakė ji ir susinėrė rankas ant krūtinės. – Jeigu tu manęs daugiau nepertraukinėsi ir klausysiesi ištempus ausis.
-Skauto garbės žodis, - pasakiau, nykščio nagu užkabindama  savo priekinius dantis.
Šis ženklas reiškė priesaiką.
Amanda sukikeno.
-Gerai, - Amanda atsiduso ir akies krašteliu žvilgtelėjo į mane, lyg bandydama įsitikinti, jog mano pažadas buvo tikras ir aš nesukčiauju. Tada prabilo: - Taigi mane vampyre pavertė Davidas. Mes buvome pažįstami dar gerokai prieš man tampant vampyre. Aš pati to norėjau ir jis tik išpildė mano norą, - Amanda susiėmė už burnos ir sukikeno. – Kaip ir minėjau, vėliau jis man papasakojo apie tave. Anuomet dar nežinojau, kad jis kalba apie tave, nes neminėjo tavo vardo, o ir pasakęs jį, aš neiškart supratau, kad kalba eina apie tave. Tik vėliau susimąsčiau jo paklausti, kokia Violetos pavardė.





***


-Taigi tu esi ją įsimylėjęs? Tiesa? – paklausiau jo, įdėmiai jį nužiūrinėdama. Aš nuo mažens tyrinėju žmones. Ir galiu pasakyti, kad jis kalbėdamas apie merginą vardu Violeta, tikrai beprotiškai jaudinasi. Iš to ir supratau kokie jo jausmai stiprūs tai merginai.
-Žinoma. Negali įsivaizduoti kaip stipriai gailiuosi ją įskaudinęs, ją išprievartavęs, - Davidas atsiduso ir žvelgė į tolį. Į krantant besiyrančias jūros bangas, kurios dušdamos į smėlį, grįždavo atgal į jūrą, į savo namus kaip sužeistas kareivis, su savimi amžiams pasiglemzdamos smėlio smiltis, tačiau į krantą išmesdamos dumblius, kriaukles, akmenukus ir gintarus. Rodos, jūra labai ramina šį vyruką ir galbūt netgi suteikia jam vilčių. Neveltui jį čia atsivedžiau.
Kadaise rimtai žiūrėjau į savo ateitį ir troškau įstoti bent vieną geriausių Niujorko universiteto bei keturis metus su puse krimsti psichologijos mokslą. Man patinka išklausyti žmones, juos paguosti ir nuraminti. Man patinka kaip jie pasikeičia, kai išsipasakoja. Man patinka stebėti kaip jiems palengvėja, kai atsikrato tos naštos, kuri apsunkina jiems kvėpavimą.
O jūra puikiai man padeda, jog Davidui palengvėtų.
-Jeigu egzistuotų laiko mašina ir jeigu turėčiau galimybę į ją įlipti, atsukčiau laiką atgal ir elgčiausi kitaip, - šiuos žodžius Davidas spjaute išspjovė lyg rūgščią citriną, tačiau tuo pat metu ir sunkiai nuryjo seiles.
Iškėliau ranką ketindama ją uždėti jam ant nugaros bei švelniai paglostyti, tačiau jai (mano rankai) pakibus ore, nuleidau ją ir atsidusau. Ištempusi ausis klausiausi toliau ir laukiau, kada galėsiu pasakyti savo nuomonę.
Tačiau Davidas tylėjo pernelyg ilgai todėl netekau kantrybės ir prabilau:
-Bet juk nežinotum, kas bus toliau ir vis tiek darytum tą patį.
Davidas staiga pasisuko į mane ir susiaurino akis.
Supratau, kad tikrai nereikėjo šito sakyti, tačiau buvo per vėlu. Žodžiai jau buvo pasiekę jo ausis.
-Amanda, aš žinojau, ką darau. – Tvirtai pareiškė jis ir vėl pasisuko į jūrą. – Aš visada žinau, ką darau. Bet tuo metu man nerūpėjo jausmai. Tada aš buvau pabaisa. Ir dėl to savęs tik dar labiau nekenčiu.
Visgi uždėjau ranką ant jo nugaros ir ėmiau jį glostyti.
-Klausyk, savęs nekęsti nereikia. Turi mokytis iš savo klaidų, o ne griežti dantį iš savęs. Pagirtina tai, kad pripažįsti daręs siaubingus dalykus, ir kad dėl to gailiesi, tačiau jeigu nori jas ištaisyti – nebedaryk daugiau to paties, - kalbėjau jam ir taip labai gerai žinomus dalykus, nes per tūkstantmetį jo vampyriškos egzistencijos, manau, jis prikaupė tikrai pakankamai gyvenimiškos patirties ir tikrai labai gerai išmano veiksmo ir atoveiksmio dėsnius, tačiau nepamirškime fakto, kad jis yra vyras. O vyrams tokie dalykai labai ne greitai daeina.
-Ar galiu tau padėkoti už tai, kad esi šalia tada, kai man reikia kažko labiausiai? – paklausė jis netikėtai, o aš atitraukiau ranką, nes jis netikėtai prišoko taip arti manęs, kad aš nė nespėjau nuo jo pasitraukti.
-Aaa, žinoma... – lėtai ištariau ir sulaikiau kvapą. Nors kvėpuoti man nereikia. Mums nereikia. Tačiau vis tiek, negalėjau nė įkvėpti, kai Davidas buvo taip arti.
-Ačiū, - pasakė jis ir galop atsitraukė. Tada aš atsipalaidavau pajutusi palengvėjimą, nes vieną akimirką jau pradėjau manyti, kad jis įsisiurbs man į lūpas.
Tačiau tada prisiminiau, kad jis jau bandė lipdyti santykius su manimi, tačiau  mums nieko neišėjo. Jis niekada negalėjo pamiršti merginos vardu Violeta.
-Žinai, - prabilau aš ir ėmiau apžiūrinėti savo raudonai nulakuotus nagus. Keli iš jų jau nusilupinėjo, todėl pamaniau, kad vos tik įžengsiu į savo namus po šio pokalbio su Davidu, pirmiausia persilakuosiu nagus. Jeigu nebūsiu išalkusi, - mano geriausios draugės, kai dar buvau žmogus, vardas buvo irgi Violeta. Tačiau ji dingo prieš gerus pusę metų. Be žinios. Be atsisveikinimo. Buvau pas ją užėjus į namus, tačiau juose nieko nebuvo. Ir keisčiausia yra tai, kad visa svetainė ir beveik visas pirmas aukštas taip nuniokotas, kad atrodo, jog tik dėsi koją, įsmigsi tarp lentų. Supranti, keista, kad ji ir jos visa šeima dingo nieko nepranešę. O po to, kai ji dingo, visur buvo pranešama, kad ji ieškoma. Vėliau byla buvo uždaryta, nes jie nerado jos nei gyvos, nei mirusios. O apie jos tėvus ir mažąją sesutę išvis nėra net kalbos. Jų niekas irgi nerado. Net neįsivaizduoju, kas galėjo padaryti tokį dalyką. Ar juos pagrobė kas nors? Ar jie išvyko savo noru? Gal jie pajuto, kad jiems čia nebesaugu ir dingo iš miesto? Kaip tu manai?
-Spėju, mudu kalbame apie tą pačią Violetą, - sumurmėjo Davidas ir sunkiai atsidusęs, aiktelėjo. Mačiau kaip jam pasidarė dar sunkiau, kai aš pradėjau pasakoti jam apie savo Violetą.
-Ką turi omeny? – paklausiau mėgindama ištraukti iš jo daugiau informacijos. Man reikėjo konkretumo.
-Violeta Russo.
Užteko dviejų žodžių, kad tarp manęs ir Davido stotų nejauki tyla. Kai jis pasakė Violetos vardą ir pavardę, mano geriausios draugės, kurią pažįstu nuo devynerių metų, dingsusios prieš daugiau nei pusę metų, kurios namai buvo suniokoti, kurios ieškojo, bet nerado nei gyvos, nei mirusios kaip ir jos tėčio su mažąja sesute Fiona, tada aš viską supratau. Davidas ją įsimylėjęs nuo pat pirmos dienos, kai su ja susipažino. Davidas pats ją apgaudinėjo ir apsuko aplink pirštą. Davidas pats ją išprievartavo, jis pats nužudė jos tėvą ir seserį, kaip ir nužudė ją, tačiau per savo paties žioplumą  apsiriko, netyčia paversdamas ją vampyre.
Tačiau jis to dar ilgai nežinojo.
Violetą beveik negyvą rado Safyra. Ji ieškojo jos ir jos šeimos, kad ją nužudytų. Turėjo savų priežasčių sužinoti, kas bus ateityje, ji turėjo savų priežasčių amžiams užtildyti ją ir jos šeimą. Tačiau ji spėjo tik užkalbėti ją, jog nieko neprisimintų. Tačiau skubėdama pamiršo užkalbėti, kad pamirštų savo vardą ir pavardę, amžių bei tėvus. Ji pamiršo, kad Violetos protas yra daug stipresnis bet kokiam užkalbėjimui, net jeigu tai būtų ir originalus vampyras.
Safyra skubėjo todėl dingo iš Violetos namų, nespėjusi jos nužudyti. Džiaugėsi bent tuo, kad jos tėvas ir sesuo nebegyvi. Tą darbą už ją padarė Davidas su visa grynakraujų gauj, kurie tą dieną buvo ten.
Norėjau pykti ant Davido. Kam jis taip pasielgė, tačiau prisiminiau, kad tuo metu jis buvo negailestingas pabaisa, išjungęs savo jausmus ir tegalvojantis tik apie save. Jam daugiau niekas kitas neegzistavo tuo metu.
Vėl uždėjau savo ranka ant Davido pakumpusios nugaros, o tada apkabinau jį per petį, prisiglausdama arčiau bei padėdama galvą jam ant kito peties. Liūdnai atsidusau.
-Arba ji nebegyva, arba kažkur slepiasi, - tepasakiau niūru tonu, o Davidas tik linktelėjo.
Pajutau kaip mano skruostas sudrėko, todėl susimąsčiau ar aš tik neverkiu. Pakėlusi galvą, pamačiau žibančias ašaras Davido akyse, kurios riedėjo jo skruostais.
-Ei, neverk, mažiuk, - bandžiau jį nuraminti, tačiau tai buvo per vėlai. Jis jau buvo įsiverkęs. Pirmą kartą gyvenime regėjau verkiantį vyrą ir man suspaudė krūtinę. Jaučiau skaudulį paširdžiuose, kai Davidas įsikniaubė man į krūtinę ir be garso verkti dar labiau.
-O, Amanda, kaip man ją surasti? Kaip ma jos atsiprašyti? Kaip susigrąžinti ją? Jos pasitikėjimą ir tikėjimą manimi? Kaip??? – jis vis dejavo praradęs savitvardą. Tikriausiai jausmai išsiveržė į išorę, jis nebeatlaikė jų kratinio savo viduje. Norėjau jam padėti susigrąžinti Violetą, tačiau nežinojau kaip. Nė neįsivaizdavau, kur ji galėtų būti. Nė nežinojau ar ji išvis yra gyva.
-Nežinau, Davidai, - sumurmėjo jam į pakaušį ir tvirtai laikydama šį vyrą už pečių bei leisdama jam išsiverkti man į krūtinę, pakštelėjau jam į plaukus.


Netikėtai Amanda nutilo ir aš atsipeikėjau. Jaučiausi kaip po geros hipnozės. Tuo metu, kai mergina pasakojo savo istoriją, atrodė, aš sėdžiu šalia jų ir viską girdžiu bei matau. Rodos, girdėjau, ką kalbėjo Davidas apie mane, mačiau kaip Amanda stengiasi atlikti savo ne oficialios psichologės pareigą ir siekia, kad jam palengvėtų. Regis, mačiau kaip Davidas gailisi, jog mane įskaudino ir nužudė mano šeimą. Mačiau kaip jis verkė Amandos glėby.
Sėdėjau Amandos lovoje ir žiūrėjau sau prieš akis, netikėdama tuo, ką ką tik papsakojo geriausia draugė. Mano širdis gailėjo Davido ir norėjo vis tuo tikėti, tačiau protas tam atkakliai priešinosi. Nežinojau kurį pasirinkti todėl daviau sau žodį – kol pati nepamatysiu Davido, kol su juo nepasikalbėsiu ir neįvertinsiu padėties, nesirinksiu nei proto, nei širdies ir būsiu tik Šveicarija.
Atsisukusi į Amandą šyptelėjau.
-Kur jis dabar? – net pati nustebau, kad to paklausiau, tačiau man buvo smalsu.
-Jis turėjo šiandien ateiti pas mane. Na, žinai, eilinė psichologinė terapija, tačiau vietoj jo pasirodei tu. Žinoma, už tai turiu dėkoti likimui, kuris mudvi ir vėl suvedė draugėn, tačiau dabar jau pradedu nerimauti. Paprastai jis paskambina ir perspėja, kad negalėsime susitikti, jeigu atsiranda netikėtų reikalų. Bent jau parašo žinutę, - Amandos rankos grūmėsi viena su kita lyg du kareviai kovos lauke, o ji pati žiūrėjo į priekį paklaikusiu žvilgsniu.
-Gal paskambink jam? – pasakiau taip sausai, tačiau draugė tai priėmė už rimtą ir pašokusi iš lovos ėmė lakstyti po kambarį ieškodama savo mobiliojo telefono.
Niekur jo neradusi, ji atsisuko į mane ir pažvelgė maldaujamu žvilgsniu. Iškart supratau, ko ji prašys todėl iš savo rankinuko išsitraukiau telefoną ir daviau jį jai. Na, ir kas, kad Davidas sužinos mano numerį? Vis tiek juk ketinu pasikeisti SIM kortelę.
-Kur tu esi, Davidai? Aš nerimauju, - kitą sekundę išgirdau kaip Amanda kalba į mano mobilųjį telefoną. Kitame ryšio gale girdėjosi absoliučiai viskas.
-Man viskas gerai, - sukikeno Davidas. Pirmą kartą po tiek laiko išgirdau jo balsą, o širdyje kažkas lyg ir sukirbėjo, tačiau tariausi tai tik sutapimas. Galbūt tik todėl, kad nejučia prisiminiau Sebastijaną. – Tau nereikia nerimauti. Beje, čia tavo naujas numeris?
-Ne, - draugė kažkaip jau per greitai atsakė ir pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu. Mat be mano leidimo ji negalėjo sakyti Davidui, kad ji skambina iš mano telefono. Linktelėjau jai leisdama sakyti tiesą, o pati ėmiau dairytis po kambarį. Jaučiau kaip įtampa manyje vis auga ir netrukus ji bus jau šio kambario, o gal net ir viso šio namo dydžio. – Tai... draugės numeris. Pasiskolinau iš jos telefoną, nes savojo nerandu.
-Padauža, -leptelėjo jis ir vėl nusikvatojo. Amanda paskui.
-Klausyk, tu šiandien ateisi ar man jau tavęs nelaukti? – galiausiai surimtėjo ji ir paklausė to, kas jai šiuo metu rūpėjo labiausiai.
-O labai nori, kad ateičiau? – paklausė ir toliau erzindamas ją. – Ar tavo draugė vis dar su tavimi? Ką veiksime?
-Davidai, surimtėk. Ir greičiau nešk savo riestąją čia. – griežtai pasakė Amanda ir nutraukusi telefoninį ryšį, grąžino man telefoną. – Kartais vyrai būna tikri vaikai, - burbtelėjo ji ir klestelėjo ant lovos priešais mane.
-Normalu, - pasakiau monotonišku balsu ir įsimečiau telefoną atgal į rankinę.
-Tikriausiai dar nesi pasiruošusi jį matyti?
-Aš stipri. Ištversiu, - patikinau ją ir paėmiau jos ranką.
Mane ir vėl užplūdo tas pats keistas ir nejaukus jausmas, lygiai toksai pat kaip ir prieš kelias valandas, kai stovėjome prieš židinį susikibusios už rankų ir žiūrėjo kaip liepsnoja ugnis, o vėliau apsikabinome.
Staigiai atitraukiau ranką lyg nukrėsta elektros srovės.
Amanda nesuprato, kas ką tik įvyko ir žvelgė į mane visiškai sutrikusi.
-Klausyk, visada buvai keista, tačiau buvau pripratusi prie to. Bet dabar... – ji ieškojo tinkamų žodžių, o aš žiūrėjau į ją išplėtusi akis, ne mažiau nustebusi nei ji. – Dabar tu dar keistesnė. Tikriausiai ilgai užtruksiu kol priprasiu prie tavęs tokios.
-Aš tau tokia nepatinku? – paklausiau ir tik tada supratau kaip kvailai nuskambėjo mano klausimas todėl susiėmiau už burnos abiejomis rankomis. – Turėjau omeny...
-Viskas gerai. Tu man patinki, - tačiau Amanda mane pertraukė. Tiesiogine šio žodžio prasme neleido man pabaigti minties, pasitaisyti. – Tačiau žinai, kai atpranti nuo žmogaus, vėliau prie jo ir vėl priprasti būna kiek sunkiau, - ji man mirktelėjo ir paglostė mano skruostą.
Ir vėl ta pati elektros srovė. Dar nespėjau suvokti ar ji maloni, ar bjauri – ta elektros srovė, kurią sukelia Amandos prisilietimai. Gerai net nežinojau, kas man darosi. Ar turėčiau jausti tokius jausmus savo geriausiai draugei? Ar visos geriausios draugės tai jaučia?
Mano ir Amandos žvilgsniai susitiko. Jos rudos akys žibėjo blausioje naktinės lempos šviesoje, o putlios rausvai padažytos lūpos buvo šiek tiek pravertos bei šypsojosi. Mano širdis ir vėl suspurdėjo krūtinėje lyg drugelis žmogaus rankose. Siaubingai nervinausi todėl mano rankos malėsi tarpusavyje. Man užėmė kvapą, kai Amanda priartėjo prie manęs ir aš pajutau sau ant lūpų gaivią vėsą. Tai buvo Amandos bučinys, tačiau aš beprotiškai sumišusi, pasukau galvą į šoną ir jos lūpos paliko raudoną atspaudą man ant skruosto.
Kai atsisukau Amanda žiūrėjo į mane kuo ramiausiai, o aš paklaikusiu žvilgsniu svarsčiau, ką ji čia sumanė.
-Ar tau viskas gerai? – paklausė draugė įdėmia žiūrėdama man į akis ir stipria spustelėjo mano ranką.
Tik tada atsitokėjau ir atšlydama nuo jo, pašokau ant kojų lyg man kas būtų įdūręs į užpakalį.
-Kas tau darosi? – surikau ir ėmiau ieškoti savo batų po visą kambarį, kuriuos nusiavau, kai mudvi susidėome ant lovos. Tačiau niekur negalėjau jų rasti. Kaip ir savojo kašmyrinio juodos spalvos megztuko.
-Kur tu išsiruošei? – paklausė Amanda bandydama suprasti, kodėl aš taip staiga pakvaišau.
-Kodėl tu mane bučiuoji? – liovusis laksyti po kambarį lyg pamišėlė, sustojau ir susiėmiau už galvos. Joje dabar vyko tokia sumaištis, kad negalėjau nustygti vienoje vietoje.
-Ar tu... O, atleisk, tikriausiai supratau tave klaidingai, - sumurmėjo ji, o jos veidu nuslinko liūdesio šešėlis. Viena savęs dalimi norėjau prieti ir apkabinti ją, pasakyti, kad viskas gerai ir aš nepykstu, kita dalimi siaubingai siutau už tai, kad ji bandė mane pabučiuoti. Tačiau nesupratau kodėl aš pykstu, jeigu tam nėra jokios priežasties? Mano geriausia draugė pamanė, kad aš homoseksuali. Galbūt tiesiog reikėtų pasakyti jai, kad aš tokia nesu ir tada viskas būtų po senovei?
Tačiau aš niekaip negalėjau liautis pykusi. Niekaip negalėjau savęs suvaldyti.
-Vivi, atleisk. Aš tikrai nenorėjau užgauti tavo jausmų. Viso labo, tai tebuvo visiškas nesusipratimas, - Amanda ėmė teisintis ir atsiprašinėti.
Norėjau suvaldyti savo emocijas ir tai padariau tik tada, kai į draugės kambarį įžengė Davidas.
Tada įsmeigiau akis į jį, o jis į mane. Jeigu jis nebūtų manęs įskaudinęs, su mielu noru pulčiau jam į glėbį, kad Amandai įrodyčiau, jog ji tikrai suprato viską klaidingai, jog aš nesu homoseksuali. Tačiau dabar neturėjau tokios galimybės ir tik stovėjau vidury kambario lyg įkaltas vinis į grindis.
-Kas čia nutiko, merginos? Regis, girdėjau rėkimą, - pagaliau prabilo jis savo melodingu ir raiškiu balsu, kuris kadaise mane žavėjo.
-Viskas gerai, Davidai. Tiesiog įvyko didelis nesusipratimas, kuris nepasikartos, - pasakė Amanda ir žiūrėdama į mane atsiprašomai, atsistojo. Tada atsitūpė ir iš po lovos ištraukė mano sportbačius, su kuriais čia atėjau, ir kuriuos nusispyriau, kai kartu sėdomės ant lovos. Dar prieš viskam nutinkant viskas buvo gerai. O dabar mano galvoje ir širdyje vyko siaubinga sumaištis.
Amanda priėjo prie manęs ir atsargiai man padavė batus. Mačiau, kad jai taip pat sunku kaip ir man. Ji nežinojo, ko dabar tikėtis iš mūsų abiejų. Ar mes liksim tokios pat geriausios draugės? O gal mūsų draugystė ir vėl nutruks? Laikas parodys.
-Amanda, ar tu tikra, kad viskas gerai? Nes iš Violetos žvilgsnio atrodo, kad ką tik įvyko trečiasis pasaulinis karas, - Davidas bandė pasijuokti iš šios keistos ir sunkiai suvokiamos situacijos, į kurios pabaigą jis pateko. Tačiau pamatęs, kad nei viena iš mūsų nesijuokia ir netgi nesišypsojo, surimtėjo ir pats. – Gerai, atleiskite, damos. Tai tu skambinai man iš Violetos numerio, taip? – Davidas netikėtai pakeitė temą, kreipdamasis į Amandą.
Ši tik linktelėjo, tačiau tebežiūrėdama į mane ir rydama seilę po seilės,  tylėjo.
-Violeta, ar tau viskas gerai? – na, štai, jis pradėjo kalbėtis ir su manimi, tačiau tik dabar suvokiau, kad aš tikrai nesu pasiruošusi nei su juo matytis, nei tuo labiau kalbėtis. Tačiau jeigu staigiai išeisiu nieko nesakius, tik pasirodysiu, kad esu bailė. O aš tokia tikrai nesu. O gal visgi esu?..
-Taip, man viskas gerai, - po geros pauzės pagaliau atsakiau į Davido klausimą ir praėjusi pro Amandą, klestelėjau ant lovos.
Davidas atsisėdo šalia, o Amanda taip ir liko stovėti šalia mūsų, tačiau pasirėmė į turėklą lovūgalyje.
Galiausiai užsidėjau savo sportbačius, o likusias dešimt minučių sėdėjau sustingusi ir žiūrėjau į vieną tašką sau priešais nosį tol, kol Davidas nebeišsikentė ir prabilo:
-Vivi, ar galiu tavęs atsiprašyti už viską, ko tau pridiribau? Žinau, kad negaliu to atitaisyti, tačiau ar galiu bent jau pabandyti susigrąžinti tavo tikėjimą ir pasitikėjimą manimi?
Lėtai atsukau galvą į jį ir susiaurinus akis žvelgiau į jį. Svarsčiau apie tai iš kur pas jį tiek daug įžulumo.
-Ar tu tuo tikras, kad nori turėti savo gyvenime tokią kaip aš? – prunkštelėjau užuot atsakiusi jam taip arba ne. Nė pati nežinojau noriu jo savo gyvenime, ar nenoriu.
Davidas aiškiai buvo sutrikęs nuo mano klausimo, o jo akyse pasirodė lyg sužibėjo ašara, tačiau jis greitai susiturėjo ir nusišypsojo tokia nuoširdžia šypsena, kokios dar gyvenime nebuvau mačiusi. Tikriausiai aš klydau dėl jo nuoširdžios šypsenos, nes ji nė iš tolo tokia nebuvo. Tik norėjau tokią matyti jo veide.
-O kodėl ne? kas negerai su tavimi, jog turėčiau nenorėti tavęs savo gyvenime? – Davidas perbraukė delnu sau per kaktą, ant kurios buvo užkritusios kelios juodų plaukų sruogos ir sunkiai suklapsėjo akimis, žiūrėdamas į mane.
-Na, nežinau. Kadaise nenorėjai. Kadaise sudėjai mane į šuns dienas, - lyg ir ėmiau jam priekaištauti. Staiga tapau irzli ir kandi, nors ir nenorėjau tokia būti. Greičiausiai mane taip paveikė Amandos bučinys. Visiškai išmušė iš vėžių.
-Prigesk, Vivi. Tu nerviniesi, - Davidas spustelėjo mano ranką, tačiau aš nė nekrustelėjau. Nepajutau ničnieko. – Ar tu bent jau nori, kad mes ir toliau bendrautume? Ar bent jau pabandytume būti draugais?
-Man nėra skirtumo, - pasakiau ir atsainiai atmečiau plaukus atgal, o kelias sruogas iš abiejų pusių užsikišau už ausų. – Daryk ką nori, man tai nerūpi.
Atsistojusi užsidėjau savo kašmyrinį juodos spalvos megztuką, o rankinuką užsimečiau ant peties.
-Jau išeini? – paklausė Davidas, o Amanda puolė prie manęs taip atitverdama manę nuo to vaikino.
-Neišeik, - maldaujamai paprašė ji ir pažiūrėjo į mane gailiomis akimis bei suėmė mano rankas.
Mane ir vėl nutvilkė ta pati elektros banga ir aš visgi tik dabar suvokiau, kad tai malonu, tačiau mano protas įnirtingai tam priešinosi todėl pasitraukiau per žingsnį nuo draugės, pasiimdama rankas su savimi ir susikišdama jas į aptemptų džinsų priekines kišenes. Ji žengė artyn ir taip žingsniavome kol galų gale atsidūrėme koridoriuje, o aš sustojau tik tada, kai pajutau, jog nebėra kur trauktis, nes nugara liečiausi į vėsią koridoriaus sieną.
-Ar gali man atleisti? – paklausė Amanda, įdėmiai žiūrėdama man į akis ir mėgindama sugauti tamsoje mano rankas, tačiau jai nesisekė, nes aš nepanorau būti jos liečiama. – Nagi, Vivi, aš tikrai ne iš piktos valios taip pasielgiau. Tiesiog pamaniau, kad... Aš galvojau... – draugė ieškojo tinkamų žodžių, tačiau jų neradusi, tik iškvėpė pro burną ir mane pasiekė gaivus vyšnių skonio kvapas iš jos burnos. Norėjau uosti tą kvapą valandų valandas, norėjau jame skęsti kaip skęsdavau saulės spindiliuose karštą vasaros dieną paplūdimyje prie jūros.
-Viskas gerai, - šiaip ne taip pasakiau, bandydama nuraminti draugę ir tuo pačiu save. – Viskas gerai. Pamirškime tai.
-Ar tu tuo tikra? Nes aš tai ne, - atsiduso ji ir pradėjo lipti laiptais žemyn. – Aš jau seniai žinau, kad esu homoseksuali. Mane traukia ir vaikinai, ir merginos. Anksčiau maniau, kad su manimi kažkas negerai, kad galbūt tėvai netinkamai auklėjo, tačiau Davido dėka išmokau save priimti ir mylėti tokią, kokia esu.
Sekiau Amandai iš paskos, lėtai dėdama kojas laiptelis po laiptelio ir nenorėdama nei ją pasivyti, nei ją aplankyti ar netgi su ja susilyginti.
-Kodėl pamanei, kad aš tokia pati? – paklausiau jos, bijodama išgirsti atsakymą, kuris reikštų, kad galbūt aš tikrai tokia pati kaip ir mano geriausia draugė.
Netikėdama tuo, nuvyjau šias mintis šalin.
-Nežinau. Galbūt... tavo kūnas siuntė netinkamus signalus. – bandė spėti ji ir atsikrenštė. – Bet aš tikrai pažadu, kad tai nebepasikartos.
-Amanda, - kreipiausi į draugę, kai nulipome laiptais ir jau ėjome prie laukųjų durų.
-Taip? – atsiliepė ir jai staigiai atsisukus į mane, atsitrenkiau į ją ir ji mane sugriebė už liemens netyčia pritraukdama prie savęs, tačiau tai tebuvo tik nekaltas sulaikymas, kad nuo smūgio nenukrisčiau.
Tada ji prisiminusi mano pastarąją reakciją į jos bandymą mane pabučiuoti, greitai atsitraukė nuo manęs ir nuleido akis į grindis.
-Ar manai, kad tu man jauti kažką daugiau nei paprastai draugei? Na, žinai, bent šiek tiek panašius jausmus, kuriuos jaustum vaikinui, - galop paklausiau jos, tikėdamasi, kad neišgirsiu atsakymo, kurio bijau.
Amanda pakėlė akis ir viltingai pažvelgė į mane.
-Manau, jaučiu. Kažką daugiau, - sunkiai atsakė ji ir garsiai nuryjo seiles. Na, štai, sulaukiau to atsakymo.
-Tokiu atveju, tikriausiai supranti, kad turėsi kažkaip tai...
-Pamiršti? Taip, suprantu. Nesijaudink. Tai mano rūpestis. Ir aš susitvarkysiu su tuo, - pasakė ji ir pasistengė nusišypsoti man. – Pažadu.
-Gerai, - linktelėjau ir atsikvėpiau, nes pajutau palengvėjimą.
Priėjau prie durų ir atidariusi jas, dar per petį pažvelgiau į draugę. Kažkodėl kažkuria savo kūno dalimi negalėjau išeiti, nenorėjau jos palikti, bet kita mano kūno puse šaukte šaukė iš čia nešdintis ir daugiau nebegrįžti.
-Ei, ar dabar grįši pas Driną? – netikėtai paklausė Amanda žiūrėdama kažkur į šalį, tik ne į mane. Mačiau kaip jai sunku su manimi atsisveikinti. Man ir pačiai buvo sunku tai padaryti. Nenorėjau jos palikti.
-Dar nežinau.
-O ar grįši pas mane? – jos klausimas išmušė mane iš vėžių. Tai nuskambėjo taip lyg būtume pora. Amanda paklaikusi pažvelgė į mane, nes ir pati suprato, ko išties paklausė, todėl netruko pasitaisyti: - Ar dar susitiksime?
-Žinoma, - linktelėjau ir nusišypsojau jai.
-Kai pasikeisi numerį, gal gali man paskambinti? Ar bent jau parašyti žinutę?
-Taip. Tau pirmai paskambinsiu arba parašysiu žinutę.
Tą akimirką Amanda nebeištvėrė ir puolė man į glėbį. Šįkart nesipriešinau jai. Ir pati norėjau apkabinti draugę.
Šis atsisveikinimas atrodė lyg išsiskyrimas. Mudvi ilgai negalėjo paleisti viena kitos. Tačiau pamačiusi, kad laiptų viršuje mus stebi Davidas, susiraukiau ir atsitraukiau nuo draugė. Jos akyse sužibo ašaros, tačiau ji greitai susitvardė ir jai pavyko neapsiverkti.
-Nepamirkš manęs, gerai? – viltingai paprašė ji.
-Pažadu. – Tepasakiau ir išėjau laukan.
Jau buvo visiškai šviesu. Gerai nė nežinojau kiek laiko praėjo po to, kai atėjau pas Amandą, tačiau kuo labiau tolau nuo jos namo, tuo labiau norėjau ten grįžti. Bet aš to nepadariau. Vilkau koją už kojos šaligatviu visiškai nuliūdusi ir nusvirusiomis rankomis.
Nežinau kodėl, bet grįžau į Drinos namus. Nors prieš tai ir ketinau pasikeisti SIM kortelę, tačiau to nepadariau. Tam nebuvo jokio tikslo, kadangi ketinau pasikalbėti su Sebastijanu. Norėjau įsitikinti ar jis vis dar mane traukia kaip vaikinas.
Vos tik įžengiau į namą,  mane pamatė visi šio namo gyventojai, įskaitant ir mano draugus: Keitę, Oldeną, Breną, Kitašį ir jo seserį bei kitus. O svarbiausia – Sebastijanas, kuris trumpai žvilgtelėjęs į mane, nusuko galvą kiton pusėn.
Norėjau su juo pasisveikinti, tačiau nedrįsau. Žinau, kad esu jam prasikaltusi, tačiau jis man labiau ir šitoj vietoj pykti turėčiau aš, o ne jis.
Keitė greitai pribėgo prie manęs ir puolė man į glėbį.
-Kur tu buvai? Mes tau daugybę kartų skambinom, rašėm žinutes, visur ieškojom. Kodėl pabėgai? – išsigandusi klausinėjo ji, o kai aš pradėjau lėtai žingsniuoti link laiptų, mano draugė apkabino mane per petį ir ėjo kartu su manimi.
Keista, tačiau Keitės prisilietimai buvo visiškai kitokie nei Amandos. Keitei mane apkabinus, jaučiausi beveik normali. Tikrai neįsivaizdavau, kodėl taip keistai jaučiausi būdama su Amanda.
Kai įėjome į mano ir Sebastijano kambarį, Keitė tyliai uždarė duris paskui save ir priėjo arčiau. Aš minkštai atsisėdau ant lovos, o paskui ir išsitiesiau ant jos visu ūgiu. Norėjau bent kartą gyvenime negalvoti, tiesiog taip paprastai imti ir išjungti smegenis.
Keitė atsisėdo šalia ir gan ilgai žiūrėjo į mane sutrikusi. Mačiau, kad jos lūpos kruta, ji norėjo kažką sakyti, bet kiekvieną kartą prasižiojusi susičiaupdavo, nes apsigalvodavo.
-Tai buvo keista, - pagaliau prabilau aš, supratusi, kad ji taip ir nekalbės. – O kai aš sakau keista, tai turi tikrai didelę prasmę.
-Ką turi galvoje? – paklausė Keitė suraukdama antakius ir įdėmiai mane nužiūrinėdama.
Ji bandė manyje įžvelgti pasikeitimą, bent kokią nors vieną užuominą, kuri jai pasakytų, kad aš esu nebe tas žmogus, kuris prieš nežinia kiek laiko niekam nieko nepasakęs vidurnaktį tiesiog atsikėlė iš lovos ir išėjo iš šių namų.
Tačiau ji liko nieko nepešusi.
-Nežinau. Tiesiog, - ieškojau žodžių apibūdinti tam, ką jaučiu, bet kita vertus siaubingai troškau papasakoti Keitei viską, kas nutiko su Amanda. Atsitiesusi, pažvelgiau į draugę ir kietai sučiaupiau lūpas. – Nežinau nuo ko pradėti.
-Tai gal pradėk nuo to, kad išėjai? – pasiūlė mergina ir skėstelėjo rankas į šalis.
-Hm... – numykiau ir pradėjau svarstyti ar tikrai verta jai viską pasakoti. – Bet pažadėk, kad dėl to, ką tau papasakosiu, nežiūrėsi į mane kreivai.
-Kas tokio galėjo nutikti, kad turėčiau žiūrėti į tave kreivai? – paklausė Keitė, nesuprasdama, kur link suku.
-Na, tai tikrai gėdingas dalykas, - patempiau apatinę lūpą ir užverčiau akis į lubas. Man tikrai buvo gėda. – Gerai. Pažįsti Amandą? – paklausė ir vėl prikandau apatinę lūpą, nes viliausi, Keitė jos nepažįsta.
Tačiau Keitė išpūtė akis, o paskui prunktelėjo.
-Amanda Lewis? – paklausė ji, o jos balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.
-Aaa, lyg ir, - sumurmėjau ir pasikasiau pakaušį, nes buvau pamiršusi Amandos pavardę, bet tikriausiai mudvi kalbame apie vieną ir tą pačią merginą.
-Iš kur ją pažįsti?
-Na, mudvi buvome klasiokės nuo pradinių klasių, tačiau kai aš tapau vampyre, mudviejų keliai išsikyrė, - atsidusau ir pradėjau pasakoti, kol man ir vėl neužėjo abejonės: - Tą naktį, kai išėjau iš šių namų, prisiminiau ją ir nė pati gerai nežinau, kodėl atėjau pas ją. Jos namų durys buvo praviros tad pamaniau, kad kažkas blogo nutiko ir tikrai išsigandau. Tačiau mane nustebino tai, kad įėjau vidun be pakvietimo. Amanda mane užklupo netikėtai jos kambaryje. Tada mudvi pasikalbėjom. Ją Davidas pavertė vampyre dar gerokai prieš mano mamai mirštant. Ji pati jo to prašė...
Taigi papasakojau Keitei absoliučiai viską, kas nutiko praėjusią naktį pas Amandą su visomis smulkmenomis, nepraleisdama ir tos dalies, kai draugė bandė mane pabučiuoti, o vėliau pas ją atėjo Davidas. Jeigu jis būtų atėjęs keliomis minutėmis anksčiau, jis būtų mudvi užklupęs neitin geroj pozicijoj ir dėl to man būtų buvę gėda tik dar labiau. Pasakiau Keitei net ir tai, kaip jaučiuosi, kai prie manęs liečiasi ji, ir kad pastebėjau didelį skirtumą tarp to, koks jausmas, kai liečiuosi su Amanda.
Kai baigiau savo pasakojimą, Keitė garsiai nuryjo seiles, švilptelėjo ir tylėdama žiūrėjo į mane. Ji atrodė sustingusi lyg porcialeninė lėlė, o aš net neįsivaizdavau, ką ji šią minutę galvoja. Jeigu būčiau žmogus, jau seniai raudonuočiau iš gėdos, tačiau dabar tegalėjau tik nuleisti galvą ir apžiūrinėti savo nagus.
-Ir kaip dabar jautiesi? Po to, kai... Amanda... Bandė... Tave... Pabučiuoti, - mačiau kaip Keitei sunku ištarti tokius žodžius, klausti manęs tokių dalykų. Mačiau kaip jai sudėtingai į mane žiūrėti kaip anksčiau ir nesmerkti nei manęs, nei kitos mano draugės.
-Keistai, - atsakiau ir gūžtelėjau pečiais. Jaučiausi ne tik keistai, bet ir prislėgtai. – Kaip aš galiu jaustis? Visą gyvenimą maniau, kad esu normali. Turiu omeny, normalios orientacijos.
-Na, gal nesi homoseksuali, - Keitė bandė mane nuraminti ir jau ketino uždėti ranką ant mano nugaros, tačiau ji neišdrįso. Tikriausiai dabar ji mąsto apie tai ar aš taip pat bandysiu ją pabučiuoti kaip ir mane bandė Amanda. Ar aš nepradėsiu jai jausti kažko daugiau nei draugei? Tuo nebuvau tikra net aš pati, todėl suprasčiau jos nuogąstavimus. – Galbūt tu bisekuali. – Keitė tai pasakė pernelyg tvirtai tad aš kruptelėjau nuo jos žodžių. Jie man nuskambėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nenorėjau apie tai galvoti, nenorėjau to svarstyti ar tuo tikėti. Norėjau būti normali. Norėjau turėti normalią orientaciją. Norėjau mylėti vaikinus ir merginas ar tik merginas. Norėjau mylėti tik vaikinus.
Dabar jaučiausi ne savam kailyje. Pati sau bjauri.
-Na, tiesą pasakius, man jau metas. Jeigu nepabėgsi iš čia vėl, tuomet susitiksime rytoj mokykloje arba vėliau, - pasakė Keitė ir atsistojusi pradėjo skubiai žingsniuoti link durų.
Ji man ką tik pamelavo. Tiksliai žinojau, kad jai šiuo metu nereikia niekur eiti ir ji mielai būtų dar plepėjusi su manimi, jeigu nebūčiau jai papasakojusi, kas nutiko pas Amandą, jeigu to išvis nebūtų buvę. Suprantama, kad ir ji manimi bjaurisi.
Tikriausiai ji dabar papasakos visiems šio namo gyventojams, gandai nukeliaus ir iki Drinos bei Sebastijano ausų, o tada greičiausiai būsiu išmesta iš šių namų kaip nereikalingas ligotas šunelis. Tada eisiu glaustis pas Amandą, kur manęs laukia akistata su tiesa apie mano lytinę orientaciją ir mano gyvenimui bus galas.
2014-09-30 06:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą