Rašyk
Eilės (72568)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10401)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







17.

Kitą dieną mudu su Sebastijanu dar kartą apsitvarkėme savo kambarį ir nuėjome susipažinti su Drina. Kai vakar grįžome, dar nemačiau jos arba jeigu ji ir dalyvavo Kitašio gimtadienio vakarėlyje, tai man neteko jos matyti iš arčiau. Tikėjausi, kad į jos kabinetą pateksime tokiu pat keliu kaip ir į Liusindos, tačiau klydau, nes Drinos kabinetas buvo apačioje ir visiems gerai matomoje vietoje. Jos kabinetą nuo šio namo fojė skyrė tik storo grūdėto stiklo siena, kurios vakar nepastebėjau, nes ji buvo uždengta tamsiais ruletais, kurie sudarė paprastos sienos įvaizdį.
Vos tik pasibeldėme, duris atvėrė ne aukšta, bet kiek stamboka ir akiniuota žmogysta. Kažkodėl iškart pamaniau, kad tai Drina, tačiau ir vėl klydau, nes pasirodo, ši moteris tebuvo Drinos asistentė. Kai atsisėdome į minkštus zomšu dengtus fotelius, teko palaukti tik penkias minutes ir Drina pasirodė.
Ji buvo išties be galo žavinga ir graži būtybė. Raudonais kaip ugnis plaukais iki liemens, rudomis ir kartu žaliomis akimis, tiesiais dantimis, tiesia nosimi, tobulais skruostikauliais. Vos tik ją pamačiau, negalėjau atitraukti nuo jos žvilgsnio. Ji spinduliavo ne tik grožį, bet ir draugiškumą bei ramybę. Tuo ji ir skyrėsi nuo savo sesers Liusindos.
Liusinda visuomet būdavo per daug įsitempusi, prastos nuotaikos, ant pečių nešiojanti begalybės jos name gyvenančių gyvybių atsakomybę, todėl man visąlaik atrodė, kad jai dirbti šį darbą yra siaubinga kančia. Drina priešingai. Iš jos entuziazmo, draugiškumo ir linksmo veido supratau, kad išlaikyti šį namą ir jame gyvenančius tūkstančius paauglių, jai yra vienas malonumas ir ji tame nemato nieko blogo. Atrodė, kad ji stačia galva į tai pasinėrusi.
Beje, būtų gėdinga jeigu nebūčiau pastebėjusi jos aprangos, - iki skrupulų švaraus dalykinio kostiumelio, kuris pabrėžė jos seksualią figūrą. Tokio rafinuoto grožio moteris yra kiekkvieno vyro svajonė.
-Taigi, Drina, mes sugrįžome, o čia Violeta, - prabilo Sebastijanas.
-Malonu, - sumurmėjo Drina ir per stalą ištiesė man ranką. Tai tik patvirtino, kokia ji draugiška ir miela, todėl nieko nelaukusi padaviau jai savo ranką ir mudvi jas paspaudėme. Kai per ilgai užsilaikėme viena kitą įsikibusios, kiek nejaukiai pasijutome ir atsitraukėme viena nuo kitos. Tačiau nedrąsiai viena kitai nusišypsojome taip pranešdamos, kad viskas gerai. Iš Sebastijano veido supratau, kad jam tai patiko. – Aš Drina.
-Žinau, - atsakiau taip greitai, kad reikėjo kiek pasitaisyti. – Tai yra, ir man malonu su jumis susipažinti.
-O, ne, Violeta, kreipkis į mane tu. Susitariam? – nusijuokė Drina, kiek suraukdama nosytę.
Palinksėjau ir nusišypsojau.
Regis, bendraujant su ja tikrai nekils jokių problemų, nes jau dabar jaučiu kaip lengva su ja sutarti.
Drina linkelėjo ir linksmai pabarbeno pirštais į stalo paviršių. Negalėjau nepastebėti jos pusilgių raudonai nulakuotų nagų. Kruopštus manikiūras taip pat bylojo, kokia ji smulkmeniška, ir kad ji negali sau leisti atrodyti kaip iš gatvės atėjusi. Visgi, ji šio namo šeimininkė ir ji atsakinga už viską, kas jame vyksta. Todėl jeigu vadas nesirūpina savimi, tai kaip jis gali pasirūpinti savo kariauna?
-Tikiuosi nepamiršote savo vienintelės pareigos, - tarė Drina ir pažiūrėjo į mane ir Sebastijaną švelniai bei globėjiškai. Tačiau žvilgsnyje nebuvo jokios prievartos ir jau pamaniau, kad jeigu mudu atsisakysime eiti į mokyklą, ji tikrai dėl to nesupyks.
-Žinoma, ne, - įsiterpė Sebastijanas, kai jau žiojausi atsakyti į jos klausimą, kuris būtų visiška priešingybė Sebastijano atsakymui, tačiau mano žodis taip ir liko neištartas, todėl tik kietai sučiaupiau lūpas. – Bet nepyk, mes norime atsipūsti... - ir štai, mano maldos buvo išklausytos.
-Suprantu. Grįžkite į mokyklą, kai patys būsite pasiruošę. Tačiau neužsibūkite ir nepiktnaudžiaukite mano gerumu, - perspėjo Drina, tačiau jos tonas tebebuvo toks pat linksmas ir gal net žaismingas, o ji vėl nusišypsojo suraukdama nosį ir pamerkdama mums abiems akį. – Mokyklą vistiek privalote baigti, norite to ar ne.
-Žinau, Drina. Mums to priminti nereikia, - suinkštė Sebastijanas ir atsiduso.
-Nagi, mesk į šoną savo berniukiškus ožius, - paprašė Drina ir patempė apatinę lūpą.
-Beje, kas nutiko su Liusinda? Ar ji sugrįš? – paklausė Sebastijanas ir netikėtai stojo tyla tarp mūsų visų, kuri, aiškiai kaip dieną, buvo nemaloni. Aš atsakymą jau žinojau. Manau, visi tai žinojo, tik ne Sebastijanas. Nežinau ar aš turėjau jam tai pasakyti, ar Drina, ar kas nors kitas, tačiau jaučiausi baisiai nusikaltusi prieš jį, jog žinodama tiesą, tylėjau ir vėl nebuvau su juo visiškai atvira. Buvau tikra, kai apie tai ir vėl pasikalbėsime, jis tikrai supyks.
Rodos šis Sebastijano klausimas išmušė iš vėžių ir pačią Driną.
-Jos nebėra, Sebastijanai, - tyliai ištarė Drina, o jos žodžiai pakibo ore ir tik dar labiau sudrumstė tą įtampą.
-Kaip tai jos nebėra? – paklausė Sebastijanas, tardamas kiekvieną žodį atskirai ir atsargiai.
-Davidas ją nužudė. – Įsiterpiau ir aš, nusprendusi pranešti, kad ir aš tai žinau.
Sebastijanas pažvelgė į mane nevilties kupinu žvilgsniu, o paskui dar ir pervėrė neapykanta.
-Negaliu patikėti, kad man to nepasakei, - sumurmėjo jis ir išbėgo iš Drinos kabineto.
Sėdėjau nuleidusi galvą ir nežinojau, ką daryti. Ar bėgti jam iš paskos ir bandyti teisintis, ar duoti jam laiko apie viską pagalvoti.
-Duok jam laiko, - tarė Drina lyg perskaičius mano mintis. – Jis atlyš.
-Visada atlyžta, - pasakiau ir kietai sučiaupusi lūpas, pasistengiau, kad mano šypsena atrodytų kuo nuoširdesnė.
Išėjusi iš Drinos kabineto, išėjau laukan. Čia ant pievutės futbolo kamuolį spardė čia gyvenančių paauglių dvi komandos. Kiek tolėliau ant tos pačios vejos sėdėjo pasirėmusi į storą medžio kamieną ir skaitė knygą, Yuki. O šalia jos ant dekučio įsitaisęs gulėjo ir klausėsi iš ausinuko sklindančios muzikos, Kitašis. Kiek pamenu, jie visur ir visada būdavo kartu. Nebuvo nė dienos, kada jie būtų buvę atskirai.
Atsisėdau verandoje ant marmūrinių laiptų ir stebėjau visus.
Negalėjau patikėti, kad mano tėvų ir sesutės nebėra. Negalėjau patikėti, kad Davidas šitaip su manimi pasielgė. Kad dar prieš gerus penkis metus priklausiau gyvųjų pasauliui, o dabar, atrodo, esu jame nepageidaujama, nes aš kitokia. Nebesu žmogus, kuris kadaise norėjo pritapti prie žmonių, bet niekada to neįvyko, nes visada buvau atstumtoji. Dabar esu vampyrė, niekaip nesusitaikanti su savo praeitimi, ir dar sunkiai randanti vietą tarp tokių pat mistinių būtybių, kurie, rodos, net ir naujokai atėję čia, greičiau pripranta nei aš.
Vėl pažvelgusi į Kitašį, pastebėjau, kad jis stebeilijasi į mane. O pamatęs, kad aš taip pat žiūriu į jį, tik nusišypsojo ir pamojavo man. Atmojavau jam, o jis tai priimė kaip kvietimą prisėsti šalia, todėl nieko nelaukęs, paliko savo ausinuką ant dekučio, ant kurio gulėjo, ir greitai pribėgo, tačiau stabdtelėjęs, pradėjo abejoti ar visgi likti stovėti priešais mane, ar atsisėsti šalia.
-Ką veikinėji? Negi neturi laiko leisti su Sebastijanu arba Keite? – pasidomėjo jis ir galų gale pasiryžo atsisėsti šalia manęs.
-Nežinau, kur yra Keitė, bet su Sebastijanu lyg ir... Na, mes buvome pas Driną. Ji jam pasakė, kad Liusindą nužudė Davidas ir jis suprato, kad ir aš tai žinau. Tik nutylėjau tai. Esmė tame, kad dabar jis tikriausiai ir vėl ilgai su manimi nesikalbės, - pasakiau žiūrėdama Kitašiui tiesiai į akis.
-Oho, gyvenimas intrigų nešykšti, - nusijuokė jis. – Bet tu nesikrimsk, jis greitai pajus tavęs trūkimą ir...
Kurį laiką žiūrėjau į Kitašį ir bandžiau suprasti, ką jis norėjo pasakyti, bet nebaigė, tačiau kitą minutę nusprendžiau, kad greičiausiai jis tik šiaip mala liežuviu ir nusukau žvilgsnį kitur.
-Tai judu visgi pora? – paklausė jis, bandydamas prisikasti prie esmės kitu keliu.
-Lyg ir taip, lyg ir ne. Galbūt dabar, kai pamatė, kad ne visada galiu būti su juo atvira, jis pasakys, kad visgi nebenori su manimi draugauti, - gūžtelėjau pečiais, o mano balsas buvo monotoniškas. – Nenustebčiau.
-Ką reiškia nenustebčiau?
-Žmogiškame gyvenime dažnai pasitaikydavo tokių, kurie nenorėjo su manimi draugauti.
-Šiame gyvenime viskas kitaip. Jeigu kompleksuoji dėl savo skirtingų akių spalvų tai galiu pasakyti, kad tikrai nevertėtų, nes čia žmogiška išvaizda mažai kam rūpi. Na, nebent tokiems ar tokioms kaip Maja, apie kurią išvis nieko negirdėti.
-Ji čia negyvena? – paklausiau staiga prisiminusi ir šią asmenybę.
-Ne, - nusijuokė Kitašis. – Gal net ir geriau. Daug geriau, kai jos nėra tarp mūsų.
-Na, vilką mini, vilkas čia, - sumurmėjau pamačiusi kaip iš kažkur atsirado Maja ir linguodama klubais bei atvirai kabindama kiekvieną čia esantį vaikiną, ėjo link šio pastato durų.
Vieni ja siaubingai žavėjosi ir švilpė jai pavymui, kiti negalėdami jos pakęsti, nusisuko ir nė nežiūrėjo jos pusėn. Ir daugiausiai tai buvo merginos. Net ir nemėgdami jos kai kurie vaikinai atsisuko į ją pažiūrėti.
Priartėjusi prie manęs ir Kitašio, Maja stabtelėjo ir ėmė gręžti mane pagiežingu žvilgsniu.
-Verčiau pasitrauk iš kelio, kol dar nenuskridai į kitą šio kiemo galą, - ramiai, bet aiškiai su grasinimu, pasakė Maja ir žengė žingsnį artyn.
Tačiau aš sėdėjau kaip sėdėjusi ir nejudėjau nė iš vietos, o Kitašis jau buvo pasiruošęs ginti mane bet kurią sekundę, jei tik to prireiks. Tačiau jis vis tiek pasitraukė.
-Prašau, ar neišgirdai, ką sakiau? – paklausė ji ir dar labiau susiraukė.
Atsistojau ir nulipus laipteliais, stojau tiesiai prieš ją.
-Ne, negirdėjau nė vieno tavo žodžio. Ką ten sakei?
-Geriau jau girdėtum, nes aš už savo veiksmus neatsakau.
-Aš už savuosius irgi, - sukuždėjau jai tiesiai į veidą.
-Sebastijanas mano ir tu jį gausi tik per mano lavoną, - staiga Maja pakeitė temą, kas mane visiškai nustebino, tačiau aš nepasimečiau.
-Tikrai? Nes kažkaip man atrodo, kad šiame dalyke tu gerokai prašovei. Sebastijanas pasirinko mane, - atšoviau jai.
-Merginos, merginos, gal jau baikit, - staiga įsiterpė Kitašis, pastebėjęs, kad viena iš mūsų gali pulti ir viena iš mūsų gali nukentėti. Jo bandymas mus nugesinti nuėjo šuniui ant uodegos.
-Na, tuomet aš mielai pažiūrėsiu kaip jis visgi pasirenka mane, o tave numeta į šalį. Kaip tą patį padarė ir su Safyra, - ramiai, bet turinti tvirtą balsą, Maja pasakė paskutinius savo žodžius, darkart į mane piktai pažvelgė ir apėjusi, užlipo verandos laipteliais. Tačiau stabtelėjo ir pridūrė: - Jis visada taip elgiasi su naujokėmis ir tokiomis kaip tu. Beje, jeigu jis pasirinko tave, tai kur jis dabar?..
Tačiau mano atsakymo Maja nelaukė, o kraipydama riestą sėdimąją nuėjo į namo vidų.
Bandžiau nuryti tą karčią gyvenimo piliulę, tačiau ji užstrigo mano gerklėje ir išdegino ten dar vieną žaizdą dar nė nepasiekusi širdies. Krūtinę maudė siaubingas skaudulys, kurį tenorėjau išvemti.
-Nekreipk į ją dėmesio, - Kitašis lyg ir bandė mane nuraminti ar paguosti, tačiau manęs tai nepaveikė.
-Jau geriau Maja nesirodyrtų man akyse, nes kitaip aš padarysiu tai, ką padariau sapne su Keite, - paniekinamai sukuždėjau nulydėdama Mają akimis.
-Pala... ką tu padarei Ketei? Ar ji sveika? Ar judvi susipykot? Kas nutiko tarp tavęs ir Keitės? - Kitašis mano žodžius suprato kitaip, todėl nekantraudamas viską sužinoti ir aiškiai išgąsdintas mano žodžių, apibėrė mane klausimais, tačiau į nė vieną iš jų nebuvo atsakyta. Aš tik žiūrėjau ton pusėn, kurion nuėjo Maja ir mąsčiau apie dar vieną baltą pirštinę, kurią man ką tik numetė guvenimas.
Majos žodžiai apie Safyrą man įsirėžė atmintyje ir vakarykštis Sebastijano nuraminimas išsisklaidė. Tai, kas nutiko dabar, man tik dar labiau patvirtino, kiek daug aš nežinau apie Sebastijaną. Jis kaltina mane, kad aš nesu atvira, kai pats beveik nieko apie save nepasakoja.

Kai atėjau į mano ir Sebastijano kambarį, pamačiau jame Sebastijaną. Jis stovėjo prie lango susikišęs rankas į priekines džinsų kišenes, žvelgė pro langą ir kažką įtemptai mąstė. Priėjusi arčiau, stojau šalia jo.
-Aš atsiprašau, kad nepasakiau tau apie Liusindą, - prabilau pirmoji, o jis tik garsiai nugargė seiles ir atsiduso.
-Tai nesvarbu, - numojo ranka.
-Tai labai svarbu, Sebastijanai. Aš tikrai nemanau, kad būtent aš turiu tau sakyti tokius dalykus, - ėmiau teisintis, nors ir visai be reikalo.
Prieš susitikdama su juo ir vėl, ketinau jį pričiupti, kad jis viską man papasakotų, tačiau pamačiusi kaip jis dabar kremtasi, nors ir slepia kaip įmanydamas, nusprendžiau tai atidėti.
-Kiek ilgai jau tai žinai? – paklausė jis, užuot pareiškęs, kad neverta teisintis, ir kad viskas gerai. Greičiausiai čia aš jam turėčiau sakyti, kad viskas bus gerai.
-Keitė man pasakė tik šiąnakt. Suprantu, kad turėjau pasakyti ryte vos tik pramerkei akis, bet tu buvai toks laimingas, kad negalėjau sugadinti tavo laimės...
-Ji man buvo kaip mama, - sumurmėjo Sebastijanas, pertraukdamas mane. – Ji mane priglaudė ir rūpinosi manimi kaip savo sūnumi. Po tėvo mirties nežinojau, kur eiti, o ji mane surado ir atsivedė į savo namus. Kokios mano reakcijos tikėjaisi?
-Tikėjausi dar blogesnės, - atsakiau ir nuleidau galvą. Buvo ne tik gėda, bet ir jaučiausi kalta, jog jam to nepasakiau.
-Kelis kartus, kai buvau mažas, buvau ją pavadinęs mama, - susiraukė Sebastijanas. Vieną minutę jau pamaniau, kad jis apsiverks, bet jau kitą jis susitvardė. – Netekau visų man brangių žmonių. Pradedant tėvu, baigiant Liusinda, - Sebastijanas atsisuko į mane ir suėmė mane už pečių. Įdėmiai žvelgė man į akis ir kaip įmanydamas stengėsi sulaikyti ašaras. – Nepanešiu tos skausmo naštos jeigu prarasiu ir tave.
-Tu manęs neprarasi, Sebastijanai. Niekam neleisiu to padaryti. Net pačiai sau, - bandžiau jį nuraminti, o jis tik pritraukė mane prie savęs ir stipriai apkabino.
-Myliu tave, Violeta, - sumurmėjo jis man į pakaušį, o aš, išgirdusi tokius nuostabius ir nuoširdžius žodžius, visiškai pasimečiau.
Dar nė vienas berniukas niekad man nesakė tokių gražių žodžių, kurie taip jausmingai skamba ir nukeliauja tiesiai į širdies gelmes ir ten įstringa taip giliai.
-Ir aš tave, - net pati nesuvokiau kaip mano lūpos sudėliojo atsaką jam tuo pačiu, tačiau buvo per vėlui tai atšaukti, o ir nenorėjau to daryti. Gal dar pati nesuprantu, kad išties jį myliu, bet tai, kad jam tai pasakiau, galbūt bus tik į gerą.
2014-09-29 17:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą