Vampyrai - tamsa iš praeities 10

16.

Pabudau išpilta šalto ir karšto prakaito ir staigiai atsikėlusi, ėmiau karštligiškai dairytis bei muistytis lovoje. Šios nakties košmaras, kuriame aš susipykau su Sebastijanu, buvo nužudytas Oldenas, Keitė manimi netikėjo, o vėliau aš sutikau važiuoti kartu su Davidu vardan to, kad jis neliestų man brangių žmonių, mane siaubingai išgąsdino. Supratusi, kad tai tebuvo sapnas, bet net ir jis gali tapti realybe, šokau iš lovos ir nubėgau pas Sebastijaną, kuris skaniai pūtė į ūsą, ir, regis, jau sapnavo patį nuostabiausią devintą sapną tad kaip mat susigėdau, jog taip įsibroviau į jo žmogišką privatumą su savo keistais sapnais ir neramia siela.
Jau ketinau sugrįžti į savo kambarį, kai išgirdau švelniai tariant mano vardą iš Sebastijano lūpų.
Iš pradžių pamaniau, kad prižadinau jį, todėl prikandusi lūpą atsisukau ir jau ketinau įsitaisyti šalia jo, bet kai jis pasivertė ant kito šono ir skaniai nuryjo seiles, supratau, kad jis tebemiega ir tikriausiai vis dėlto sapnuoja. Todėl nieko nelaukusi tyliai uždariau duris iš koridoriaus pusės ir sugrįžau į savo kambarį. Tik, deja, atsigulusi atgal į lovą, jau nebegalėjau užmigti tad pradėjau stebėti mėnulį, kurio šviesa krito tiesiai ant mano kambario grindų ir apšvietė tik persišką kilimą per vidurį.
Kiek įmanydama stengiausi nusiraminti, tačiau sapnas buvo toks tikroviškas, jog aš patikėjau, kad viskas jame vyksta iš tiesų. Ir vis dėlto, mes nesame saugūs ir šiame name. Galbūt ir pasislėpėme trumpam, galbūt Davidas laukia manęs išskėtęs rankas, kol pati pasiduosiu, tačiau bet kada panorėjęs, jis laisvai gali mane surasti ir čia. O aš iš tiesų nežinau, kokios yra jo galimybės, nes visiškai jo nepažįstu. Žinau apie jį tik tiek, kad jis yra žymiai stipresnis už mus visus. Įsitikinau tuo jau labai seniai. Todėl nė nežinojau ir kokios mano galimybės prieš jį. Bet esu tikra, netrukus mes visi tai sužinosime.
-Vivi, - man taip karštligiškai galvojant apie savo nakties košmarą ir apie tai, ką gali padaryti Davidas mums visiems, nė nepastebėjau, kad jau prašvito, o išgirdus pažįstamą balsą, pasisukau ton pusėn ir tarpdury pamačiau Sebastijaną, nuogą iki pusės, todėl greitai nusisukau, kol dar nespėjau įsispoksoti į jo įdegusį ir tobulai ištreniruotą presą bei visą kūną. – Nebegaliu užimgti. Ar priimsi šalia?
Atsikėlusi, pataisiau pagalves ir atsisėdau pusiau sėdomis, pusiau gulomis, o tada švelniai patapšnojau per antklodę šalia savęs, kur buvo tuščia vieta, tokioje milžiniškoje ir aiškiai man per didelėje lovoje. Nieko nelaukęs, Sebastijanas išsišiepė ir žengęs per kambarį, greitai įsitaisė šalia.
-Kodėl nemiegi? – paklausė jis ir pakreipęs galvą šiek tiek mane nužvelgė. Nė gerai nenutuokiau, ką reiškia šis jo gestas, tačiau man patiko kaip jis mielai į mane pažiūrėjo. Nejučia ir pati nusišypsojau, žiūrėdama kaip mano pirštai malasi tarpusavyje iš susijaudinimo. Tokį jausmą jaučiu tik tada, kai jis yra šalia.
-Susapnavau košmarą, o dabar nebegaliu užmigti, - atsakiau labai paprastai ir sustabdžiau savo pirštus, o tada pažvelgiau į jį.
-Ir aš, - Sebastijanas linktelėjo.
Neryžtingai šiek tiek pasisukau į jį ir nusileidusi šiek tiek žemiau, pasidėjau galvą ant pagalvės. Taip buvo žymiai patogiau ir geriau matyti Sebastijaną. Žiūrėdama į jį iš apačios, prikandau apatinę lūpą, o tada pastebėjau jo reta barzdele apaugusį smakrą. O tai bylojo, kad jis vyriškėja. Ir tai mane užvedė tik dar labiau.
-Ką sapnavai? – choru paklausėme vienas kito ir nusijuokėm.
Tada pažvelgėm vienas kitam į akis ir vėl tarėm choru tu pirmas, tu pirma. Ir tai tikrai buvo keista, tačiau kartu ir be galo miela. Bent kartą gyvenime dėl savo jausmų kažkam buvau tokia tikra.
Kai supratau, kad jis man leidžia pradėti pirmai, nieko nelaukiau ir pradėjau pasakoti apie savo šios nakties košmarą su visomis smulkmenomis. Ir nenuslėpiau net savo išgąsčio.
Po pasakojimo jis gan ilgai patylėjo, o tada kilstelėjo antakius ir švilptelėjęs prabilo:
-Na, mes dabar nieko nežinome, kas buvo po to, kai palikoe Liusindos namus. Jeigu ji nieko mums nepraneša, peršasi tik dvi išvados: arba ji mirusi, kas tikrai neįtikėtina, nes kas nors vistiek būtų likę gyvi ir praneštų, jog jos nebėra, ir tai būtų tikrai logiška. Arba ji taip pat paliko savo namus, dabar kur nors selpiasi ir nieko nežino lygiai taip pat kaip ir mudu.
-Arba paprasčiausiai Davidas ją pagrobė ir ji neturi galimybės mums tai pranešti, - tariau ne visai protingai šovusią mintį, tačiau, regis, Sebastijanas to nepraleido pro ausis. – Galbūt mano sapnas, kuriame Davidas išmetė mano telefoną pro automobilio langą tebuvo pranešimas apie tai, kas galbūt visai neseniai nutiko su Liusinda. Tik kadangi tai buvo mano sapnas, tai ir aš buvau pagrindinė jo veikėja.
-Violeta, tu geniali, - tarė Sebastijanas ir atsisukęs į mane, čiupo mane už rankos, kas mane šiek tiek sutrikdė, bet kartu ir paglostė mano savimeilę.
-Juk aš nepasakiau nieko genialaus, - gūžtelėjau pečiais ir šyptelėjau. Jaučiausi taip, lyg būčiau pasakiusi paprastą kasdienišką dalyką, tačiau tai Sebastijanui paliko didžiulį įspūdį.
-Jau rytą pabandysiu paskambinti kam nors iš mūsiškių ir paklausiu, kas naujo. Galbūt jie mums duos kažkokios informacijos, - nusprendė Sebastijanas ir patraukė pečiais. – Jeigu nieko negausime, turėsime grįžti į Liusindos namus ir ieškoti kažko, kas galėtų mums padėti sužinoti naujienas.
-Ar tu proto netekai? O kas, jeigu iš jos namų išvis mieko nebeliko? Gal visgi mano sapnas neveltui pasirodė šiąnakt... – vos nepradėjau ant jo rėkti, kai jis pasakė tai, ką nusprendė. Tikrai negalėjau leisti jam eiti į tuos namus ir ieškoti mūsiškių. – Juk ten gali būti bet kas iš Davido gvardijos.
-Nepabandę nesužinosime, - leptelėjo jis ir atsiduso. – Gerai, tai tikrai niekingas sumanymas. Turim sugalvoti kažką kito.
-Nedarysime nieko, kol negausime bent tuščios žinutės iš ko nors iš mūsų, - pasakiau savo nuomonę, o kad tai atrodytų tvirčiau, dar ir susinėriau rankas ant krūtinės bei nutaisiau karingą veidą.
-Kaip pasakysi, - pasakė jis ir skėstelėjo rankas į šalis, lyg pasiduodamas.
Linktelėjau, o Sebastijanas ryškiai nepatenkintas, neaiškiai kažką sumurmėjo sau palei nosį ir papurtė galvą. Nesitikėjau, kad jis taip greitai pasiduos ir bus įkalbamas. Juk jis vaikinas, bet jo tokie vaikiški ožiai nepakeis nei mano sprendimo, nei mūsų veiksmų. Tikrai neleisiu nei jam vienam eiti į Liusindos namus, nei pati eisiu su juo ar viena.
Pažvelgiau į Sebastijaną, o jis atsakė man giliu žvilgsniu ir pastebėjau, kad jo kakta nutekėjo prakaito srovelė, o širdis suspurdėjo krūtinėje.
Taip nutiko ne iš baimės, jog tuoj galime mirti nuo Davido rankos, ne iš nuostabos, kad parodžiau savo valdingąją pusę, bet dėl visai kitos priežasties.
Ta priežastis kaip mat paaiškėjo.
Tokiu pat žvilgsniu vaikinas žiūrėjo į mane tą dieną, kai darydami namų darbus, pradėjome glamonėtis ant jo lovos, kai vos nepasimylėjome ant sofos mano namuose, kuriuose gyvenau savo žmogišką gyvenimą su savo žmogiškais tėvais ir sesute.
Tokiu pat žvilgsniu Sebastijanas žiūrėjo į mane nuo pirmos dienos, kai susitikome. Tas jo žvilgsnis bylojo, kad jis nežada pasiduoti be kovos. Jis neketino manęs taip lengvai atiduoti Davidui.
Tada Sebastijanas nebeištvėrė ir sugriebęs mane, prispaudė prie savęs, užguldamas mane. Mane užliejo ramybės banga, plūstanti iš jo odos, ir visa galva panirau į jo akių vandenyną.
Protas silpnai kuždėjo, kad dėl daugybės priežasčių turėčiau bėgti – dėl begalės įtarinėjimų ir neatsakytų klausimų – bet kūnas manę s neklausė.
Pakėliau drebančią ir dilgčiojančią ranką Sebastijanui prie veido trokšdama su juo suslieti.
Išnykti jame.
Mano vardas lyg aimana išsprūdo jam iš lūpų. Lyg jam būtų buvę skaudu jį tarti. Lyg būtų buvę skaudu jausti mane taip arti.
Bet aš neleidau jam prabilti, neleidau kalbėti. Prispaudžiau pirštus prie dailių jo lūpų, gėriau jų šilumą. Paliestos jos prasivėrė, ir aš spėliojau, kas būtų, jeigu užverčiau jas bučiniu.
Mudviejų širdys vis stipriau plakė kartu. Nors stengiausi kovoti su savimi, mėginau iš paskutiniųjų susiimti, turėjau įsitikinti pati. Įsitikinti kartą ir visiems laikams, pagaliau atsakyti į klausimą, kuris mane kankina. Tikėjausi, Sebastijano bučinys atskleis tiesą, kad visgi jis, ir tik jis yra man skirtasis žmogus visą likusį gyvenimą.
Giliai įkvėpiau ir viena ranka paėmus jį už kaklo, įsisiurbiau jam į lūpas.


Kai atsikėliau ryte, Sebastijanas dar kietai miegojo, todėl kaip įmanydama tyliai išlipau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Apsispraususi ir apsirengusi, nuėjau į rusį ir pasiėmiau kelis kraujo maišelius, nes jau buvau išalkusi, o atėjusi į virtuvę, pradėjau ruošti pusryčius ir Sebastijanui. Buvau taip siaubingai jį įsimylėjusi, kad negalėjau nedaryti to, kas suteiktų jam bent šiokią tokią laimę, kai dabar taip viskas sudėtinga.
Kai jau viskas buvo suruošta, Sebastijanas atėjo į virtuvę šlapiais plaukais, iki pusės nuogas, tik juosmenį apsijuosęs rankšluosčiu. Prikandusi lūpą, greitai atsisėdau prie stalo ir meiliai jį nužvelgiau, o tada atsidariau kraujo maišelį ir pradėjau siurbčioti kraują, stengdamasi nežiūrėti į jo tobulą kūną.
-Čia viskas man? – paklausė jis, rodydamas į skaniai ir gražiai padengtą stalą ir sėsdamasis priešais mane.
Mano burna buvo užimta, todėl tik linktelėjau jam. O kai jis puolė valgyti, šiek tiek atsipalaidavau. Baigusi gerti kraują, pasiėmiau kitą maišelį ir tuoj pat ištuštinau jį. Viską išmečiau į šiukšledėžę ir vėl atsisėdau prie stalo.
-Tai šiandien paskambinsi kam nors iš mūsiškių? – paklausiau, kai jis sėdėjo kėdėje išsidrėbęs, akivaizdžiai visiškai pasisotinęs ir laimingas.
-Žinoma. Juk susitarėm, - priminė jis ir atsistojęs, paėmė jau tuščius indus ir pradėjo eiti link kriauklės. Sekiau jam iš paskos, padėdama nešioti indus.
Kai jis pradėjo plauti viską, aš išskleidžiau pašluostę ant spintelės paviršiaus, kad Sebastijanas galėtų padėti ant jos šlapius indus, ir kad šie galėtų nuvarvėti.
-Šiąnakt buvo gera, - pasakė jis, kai gan ilgai tylėjome po to, kai jis viską išplovė ir įsižiūrėjo į mane.
Nesitikėjau, kad mudu kalbėsimės apie tai, kas įvyko šiąnakat, bet pamaniau, kad galbūt tai yra santykių dalis, todėl tik tylėjau ir žiūrėjau į Sebastijaną, o jis prislinko arčiau ir pirštų pagalvėlėmis perbraukė man per skruostą, tada plaukų sruogą paslėpė už ausies ir suėmęs abiejomis rankomis mano veidą, pradėjo mane bučiuoti. Nieko nelaukusi, atsakiau jam tuo pačiu ir netrukus mudu vėl pradėjome glamonėtis.
-Vivi, - Sebastijnas švelniai atsitraukė ir paglostė man pasmakrę, ragindamas atsimerkti.
Taip ir padariau. Nenoriai kilstelėjau vokus ir pažiūrėjau jam į akis. Stulbinamas jo mėlynų akių žvilgsnis konstravosi su įrudusia oda, auksinėmis ant veido krintančiomis plaukų sruogomis ir tiesiais dantimis.
-Mes turime kai ką padaryti, - priminė jis man apie tai, ką mudu susitarėme šiąnakt, prieš pasimylint. Giliai širdyje šiek tiek įsižeidžiau, jog tai negali palaukti, tačiau nepasakius to garsiai ir neparodžius, tik atsidusau ir patraukiau link svetainės, o Sebastijanas nusekė man iš paskos.
-Nea. Jokio signalo, - atsakė jis, kai jau pabandė skambinti Liusindai dešimtą kartą. Atsisėdau šalia jo ir paėmiau iš jo telefoną. Surinkusi Keitės numerį, pridėjau mobiliuką prie ausies ir laukiau signalo, o sulaukusi, meldžiausi, kad tik ji atsilieptų.
Po gerų penkių minučių singalo pypsėjimo, kitame ryšio gale pasigirdo linksmas Keitės balsas, o ryšio fone girdėjau kitus, linksmus žmonių pašnekesius ir trankiai grojančią muziką.
-Keite, - prabilau pirmoji.
-Violeta? Čia tu? – sukikeno ji ir aš pajutau palengvėjimą, jog ji mane atpažino.
-Taip, čia aš, - atsakiau ir linktelėjau, bet laukiau, kol ji ką nors pasakys, o nesulaukusi pati ėmiau jautį už ragų. – Ar jums viskas gerai?
-Kuo geriausiai. Švenčiam Kitašio gimtadienį, - atsakė ji ir vėl sukikeno. Tikriausiai ją juokino tai, ką ji mato ar girdi būdama su tais, su kuriais mūsų nėra. Šiek tiek įsižeidžiau, kad nei aš, nei Sebastijanas nebuvome pakviesti į vakarėlį. - O kur jūs esat?
-Mes kalnuose, - atsakiau ir pažvelgiau į Sebastijaną, o jis padrąsinamai man nusišypsojo, tačiau kitą sekundę ištiesė ranką, ragindamas jam perduoti ryšį su Keite. Taip ir padariau.
-Keite, - ištarė Sebastijanas, o aš išgirdau kaip Keitė kitam ryšio gale dramatiškai atsiduso.
-Įdėmiai, - ištarė ji ir pagaliau surimtėjo.
-Ar mes galime grįžti į Liusindos namus? – paklausė jis, iškart eidamas prie reikalo, be jokių užuominų.
-Ne. Tas namas jau seniai sudegė. Po to, kai beveik visi jį palikome. Liusinda specialiai jį padegė. Mes esame Drinos namuose. Nuo šiol gyvename čia, tad drąsiai galite grįžti, - paaiškino Keitė, o Sebastijanas daugiau nieko nepasakęs Keitei, nutraukė telefoninį ryšį.
-Kas ta Drina? – paklausiau, išgirdusi dar negirdėtą vardą.
-Liusindos sesuo, - atsakė jis ir pradėjo žingsniuoti į viršų. Sekiau jam iš paskos.
-Ar ji irgi vilkolakė? – paklausiau, kai jau buvome Sebastijano kambaryje.
-Ji vampyrė, - atsakė Sebastijanas, o iš balso tono buvo aiškiai justi susierzinmo gaidelė tad nutariau nebenervuoti jo dar labiau savo kvailais klausimais ir nuėjau pati dėtis daiktų.
Kai viską susidėjom, išėjom iš namų ir tam, kad Sebastijanas būtų tikresnis, jis užrakino šio namo duris. Grįžome tuo pačiu keliu, bet kai tik jau turėjome įsukti į kelią, kuris paprastai vesdavo į Liusindos namus, mes pasukome priešingu keliu, kuris mus atvedė į Drinos namus.
Vos tik įžengėme į namus, supratau, kad bent jau į šiuos pakvietimo man nereikia, nes šeimininkė yra vampyrė, o vampyrams į vampyrų namus pakvietimo nereikia.
-Tikriausiai ir vėl turėsime dalintis kambariu, nes šiame name mūsų daugiau nei buvo Liusindos, - prabilo Sebastijanas ir pradėjo mane vestis į viršų. Šis namas nebuvo toks karališkas kaip Liusindos. Viskas čia buvo daug paprasčiau. – Į šį namą persikėlė tie, kurie neteko Liusindos namų tad čia mūsų bus perpildyta.
Jau ketinau jam sakyti, kad aš galiu išsinuomoti kambarį motelyje, jeigu nuo to priklausys, jog su manimi mūsų būtų mažiau, bet kai Sebastijanas padrąsinamai spustelėjo ranką, pasijutau saugiau ir nuryjau tai, ką norėjau pasakyti.

Po geros valandos aš ir Sebastijanas jau turėjome kambarį ir jau įsikūrėme jame. Šis kambarys buvo kur kas mažesnis už Sebastijano ir mano buvusius, tačiau buvau tikra, kažkaip mudu čia išsiteksim. Buvau pripratusi dalintis vienu kambariu, nes žmogiškame gyvenime mano ir sesutės kambarys buvo kur kas mažesnis net ir už šį. Tačiau labiau nuogastavau dėl Sebastijano. Vis sukau galvą apie tai ar nepažeisiu jo žmogiško, o svarbiausia, berniukiško, privatumo. Norėjau jam papasakoti apie savo nerimą, tačiau nedrįsau.
Vėliau nuėjome ten, kur vyko Kitašio gimtadienio vakarėlis. O čia visų buvo tikrai žymiai daugiau nei būdavo Liusindos namuose. Liusindos name visi būdavo arba būreliais, arba porelėmis, arba išsibarstę kas kur, o dabar visi buvo vienoje didelėje svetainėje. Vieni sėdėjo ant minkštasuolių, kiti ant sofučių, dar kiti ant žemės. Vieni stovėjo, kiti sėdėjo ant palangių. Žodžiu, visi buvo vienoje vietoje ir bendravo vieni su kitais.
-Tikriausiai užtruksiu labai ilgai, kol įsiminsiu kiekvieno iš jų vardus, - tyliai sukuždėjau Sebastijanui, o jis sukikeno.
-Gal tave paguos tai, kad aš ir nepažįstu nė pusės jų, - sumurmėjo jis man tyliai į ausį, o tada pamatęs Oldeną, greitai prilėkė šaukdamas jį vardu ir stipriai apkabino savo draugą ne tik vyriškai, bet ir broliškai. Buvo akivaizdu, jie vienas kito tikrai be galo pasiilgo.
Akimis ieškojau šio vakarėlio kaltininko, kol jis pats man neišdygo prieš pat akis.
-Violeta? – paklausė jis, o rankoje laikydamas krištolinę taurę su rožinės spalvos turiniu, atsargiai, bet šiltai ir stipriai mane apkabino. – Pasiilgau tavęs.
-Sveikinu su gimtadieniu, - užuot atsakiusi jam tuo pačiu, tik pasveikinau jį, o jam atsitraukus įdėmiai pažvelgiau į jo  rudas akis.
-Gal prisijungsi? – pasiteiravo jis ir čiupęs mane už rankos, ėmė vestis į svetainės vidurį.
Netrukus pasirodė ir Keitė.
Prisiminusi savo nakties košmarą, kuriame Keitė kaltino mane nebūtais dalykais, tik įsitempiau ir gan ilgai žvelgiau į ją. Tas sapnas išdygo man prieš akis ir pasikartojo dar kartą, lyg visa tai visi būtume išgyvenę realiame gyvenime. Tačiau kitą minutę pastebėjusi kaip ji meiliai ir draugiškai į mane žiūri, nusiraminau ir nustūmiau tas mintis šalin. Ji tikrai negalvoja apie mane taip kaip galvojo sapne, todėl apsidžiaugiau, jog visa tai tebuvo tik sapnas, kuris neturėtų užimti svarbios vietos mano gyvenime.
Priėjusi Keitė stipriai mane apkabino.
-Kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau, - prisipažino ji ir sukrizeno. Gerai, ji elgiasi kaip įprastai. Tai mane dar labiau nuramino. – Turime pasikalbėti apie daug dalykų. Tik nukelsim tai į kitos dienos įvykius, gerai?
Nusišypsojau ir linktelėjau, pritardama jai.
-O dabar eime linksmintis, - paragino ji ir priėjusi prie muzikos grotuvo, pagarsino muziką ir pradėjo šokti, tokiu būdu užkrėsdama visus kitus čia esančius.
Buvau įsitikinusi, kad šokti nemoku tad tik pasislinkau šalin ir stebėjau visus. Šoko net Sebastijanas ir man buvo savotiškai linksma matyti jį tokį laimingą bei atsipalaidavusį.

Po vakarėlio su Sebastijanu grįžome į savo kambarį ir susėdome pasikalbėti. Mat vakarėlio metu jis pastebėjo, kad nesilinksminu ir bandė išsiaiškinti, kodėl esu tokia prislėgta, tačiau kai aš tylėjau lyg vandens į burną prisisėmusi, jis tvirtai pareiškė, kad vos tik baigsis vakarėlis, arba tik nuspręsime iš jo pasišalinti, iškart pasikalbėsime.
Supratusi, kad šįkart neišsisuksiu ir privalėsiu jam atverti visas kortas, pasakyti, kas išties dedasi mano galvoje, nusprendžiau taip ir padaryti: pasakyti jam visą tiesą ir daugiau nieko nebeslėpti.
-Taigi, - tarė jis, vos tik užsirakinome kambaryje ir susėdome vienas priešais kitą. – Pasakysi man, kas dedasi, ar ir toliau turėsiu spėlioti?
-Pasakysiu, - atsakiau jam kad ir kaip nenoriai nuskambėjo mano balsas. Atsidusau ir prabilau: - Jaučiu nerimą dėl mūsų santykių. Nesu užtikrinta. Mes pasimylėjome, tačiau jaučiu, kad vistiek tarp mūsų nieko nevyksta. Ir mane kankina nesaugumo jausmas.
-Vivi, aš esu įpratęs, kad su merginomis pradedu draugauti jau nuo pirmojo mūsų bučinio, - tyliai pasakė Sebastijanas ir pavartė akis. Jaučiau kaip jį suerzinau. Visada žinojau, kad visus tik erzinu. – Tad formaliai mes pora jau metus su puse. Tačiau gerai, aš paklausiu tavęs vieno klausimo vien dėl to, kad būtum ramesnė: tai ar nori būti mano mergina?
-Taip, - aiktelėjau ir išsišiepiau, tačiau sėdėjau kaip sėdėjusi, nors ir kaip norėjau pulti jam į glėbį. Regis, Sebastijanas to ir tikėjosi, tačiau nesulaukęs, tik sutriko. Kaip ir aš.
-Kas dar negerai? – paklausė jis ir įdėmiai pažvelgė man į akis.
-Viskas gerai, - tepasakiau ir nuleidau galvą.
Mirusio priešo nedera laikyti priešu. Bet kažkodėl jaučiau konkurenciją su Safyra. Kažkodėl jaučiau, kad tarp Sebastijano ir jos dar ne viskas baigta. Jaučiau jos esybę visur. Nuo pat pirmos dienos, kai įžengiau į šiuos namus. Jaučiau, kad net ir mirusi, ji stovi tarp manęs ir Sebastijano. Norėjau jam tai pasakyti, bet tylėjau kaip pelė po šluota ir ryjau šias skaudžias mintis, kurios drąskė mane iš vidaus be jokio gailesčio, o kambaryje, regis, girdėjau kaip iš manęs kvatojasi Safyra.
-Violeta, - rimtai tarė Sebastijanas ir švelniai suėmęs mane už smakro, atsuko mano veidą į save. Dabar neturėjau jokio pasirinkimo kaip tik žiūrėti jam į akis ir atlaikyti jo gręžiantį bei reikalaujantį viską jam pasakyti, žvilgsnį.
-Eime miegoti. Jau vėlu, - sumurmėjau ne visai protingai ir tai tik dar labiau suerzino Sebastijaną. Jis paleido mane ir šiek tiek nusisuko nuo manęs.
-Pamaniau, kad jeigu jau nuo šiol esame pora, tai neslėpsime vienas nuo kito absoliučiai nieko, - jo tylus, ramus, bet sodrus balsas bylojo, kad bet kurią akimirką jis gali pratrūkti, ir kad aš tikrai nenoriu to pamatyti.
Nervingai čiupinėdama trumpos baltos medvilninės suknelės palankus stengiausi išlaikyti pusiausvyrą savyje. Liepiau sau nusiraminti, pamiršti Sebastijano istoriją su Safyra, ir kad neverta dabar apie ją net galvoti.
-Prašau, pasakyk man, kas dar tavęs neramina, - maldaujančiai ištarė Sebastijanas, o atsisukęs į mane, sunkiai sumirksėjo.
Atsidusau ir dvejodama ištariau vieną žodį, kuris pakeitė Sebastijano mimiką ir, regis, tik dar labiau viską apsunkino.
-Safyra.
Išgirdęs šį vardą Sebastijanas įsitempė ir užsimerkęs, kietai sučiaupė lūpas. Mačiau kaip jam sunku girdėti šį vardą. Visgi istorija su ja dar nebaigta, jis jai kažką jaučia, nors ir kaip tai slepia bei neigia. Jis niekada jos neužmirš, nes ji buvo pirmoji jo meilė, tegu ir ji neatsakė jam į jo jausmus. Jo istorija su Safyra buvo šiek tiek panaši į manąja su Davidu.
Uždėjau ranką Sebastijanui ant peties, bandydama jį nuraminti, tačiau jis atšlyjo ir nušoko nuo lovos. Kai jau pamaniau, kad jis išlėks iš kambario, jis tik pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal kramtydamas apatinę lūpą, o veidas buvo įsitempęs lygiai taip pat kaip ir visas kūnas.
-Kodėl Safyra? – paklausė jis pagaliau liovęsis vaikštinėti, o sustojęs įdėmiai į mane pažvelgė. – Ką ji bendro turi su mūsų santykiais?
-Na, - prabilau ir prikandau apatinę lūpą. Bandžiau suformuluoti kuo atsargesnį pasiteisinimą, kodėl paminėjau jos vardą, tačiau nieko doro ir įtikinamo nesugalvojus, tik pasakiau: - matau, kad ji kažkokiu būdu net ir po mirties stovi tarp mūsų. Lyg jos esybė būtų tokia reali, kad atrodo...
-Vivi, - sukuždėjo Sebastijanas ir užšokęs ant lovos, prislinko prie manęs bei suėmė rankomis mano veidą, - jos nebėra. Ir neturėtum dėl jos nerimauti. Viskas, ką jai jaučiu tėra ilgesys, tačiau tu man padedi ją pamiršti.
-Gerai, - lūpomis sudėliojau vieną žodį ir užsimerkiau, o Sebastijanas priglaudė mane prie savo krūtinės, stipriai mane apkabindamas.
-Dabar tau turėtų būti svarbiausia, kad mudu esame kartu, - Sebastijanas pabučiavo man į viršugalvį ir būtent tai mane bent šiek tiek nuramino.
-Beje, - tariau, kai po kelių minučių vienas kito raminimo, mudu pradėjome ruoštis eiti miegoti, - tu man taip ir nepapasakojai, ką sapnavai praėjusią naktį.
-Pamiršau, - sukikeno Sebastijanas ir pridūrė: - Tai nebuvo nieko reikšmingo. Ar bent jau aš to per daug nesureikšminu. Tiesiog sapne dar kartą išgyvenau tėvo mirtį.
-O, - aiktelėjau ir daugiau nebesumojau, ką pasakyti. Nenorėjau gilinti dar neužgijusių žaizdų, kurias Sebastijanas nešiosis savo širdyje visą savo likusį gyvenimą.
Kai Sebastijanas užmigo, gavau nuo Keitės žinutę ir užsimetusi lengvą nertinį iki kelių bei įsispyrusi į lengvus sandalus, greitai išsliūkinau iš kambario ir nusileidau į apačią, kur manęs jau laukė mano geriausia draugė. Mudvi ir vėl apsikabinome ir išėjome iš namo.
Visur buvo tylu ir ramu. Tik kur nekur per atidarytus šio namo langus iš vidaus girdėjosi tylūs pašnekesiai ir šnabždesiai bei nesibaigiantys kikenimai.
-Kas tokio svarbaus gali būti, jog išvertei mane iš lovos? – paklausiau ir nusijuokiau. Mano kandus juokelis Keitės neįžeidė, o tik pralinksmino, nes ji taip pat nusijuokė.
-Na, mes jau seniai kalbėjomės, kaip ir minėjau, pasiilgau tavęs, tad pamaniau, kad nėra ko atidėlioti ir štai, mes dabar kalbamės, - atsakė ji. – Taigi pasakok, kur buvot, ką veikėt su Sebastijanu? Ar pagaliau tarp jūsų kas nors įvyko?
-Tiesą sakant, taip, - iškart prisipažinau be jokių užuolankų ir išsisukinėjimų. Kažkodėl su Keite pokalbiai visada ėjosi kaip sviestu patepta. Nežinau, kodėl taip droviuosi pokalbių su Sebastijanu.
-O, pagaliau. Ir kaip? Patiko? – smalsavo Keitė ir kumštelėjo man į šonkaulius.
-Kaip kitaip, - susigėdusi tiek tepasakiau, o Keitė švilptelėjo. – Geriau papasakok, kas dėjosi tavo gyvenime.
-Na, pagaliau susitaikiau su Oldenu. Po to, kai palikom Liusindos namą ir ji jį sudegino, Drina mus visus priglaudė. Davidas susirado Liusindą ir ją nužudė...
-Turbūt juokauji?
-Violeta, ar panašu, kad juokaučiau tokiais dalykais? – kiek įsižeidusi Keitė sustojo ir susinėrusi rankas ant krūtinės, įdėmiai mane nužvelgė.
-Vadinasi mano sapnas buvo pranašiškas, - sumurmėjau sau palei nosį.
-Koks sapnas? – Keitė papurtė galvą ir susiraukė.
-Nesvarbu, - numojau ranka ir čiupusi Keitę už rankos, ėmiau vestis toliau. Nenorėjau, kad blogi dalykai trukdytų mums geriausių draugių pokalbį. – Tai kiek suėjo Kitašiui?
-Aštuoniolika, - atsakė Keitė ir dar kiek pašnairavusi į mane, tik pavartė akis ir nusprendė nebeliesti temos apie mano blogus sapnus ar apskritai nebekalbėti apie blogus dalykus.
-Ar jis ir Yuki yra sesuo ir brolis? – paklausiau staiga prisiminusi keistą Kitašio ir Yuki panašumą ne tik išvaizdoje, bet ir elgesyje.
-Taip, - Keitė palinksėjo ir išsišiepė nuo ausies iki ausies.