Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







15.
Prisminimai:

Jau nebežinau kiek laiko praėjo po to, kai mes atvykome į šį keistą ir vienišą namuką, tačiau man jau pabodo čia slapstytis ir aš pradėjau Sebastijanui dėl to priekaištauti. Mudu susipykome todėl aš palaukiau, kol naktį jis užmigs, o paskui tyliai išsliūkinau iš namų ir, nors ir gerai nežinojau, kur yra Liusindos namas, tačiau pasiklioviau savo nuojauta, kuri dažniausiai būna neteisinga, ir pasileidau bėgti mišku į šiaurę nuo to namo.
Ir štai, šįkart mano nuojauta pasiteisino ir aš netrukus jau buvau prie Liusindos namų, kurie... deja, jau nebebuvo tokie patys, kokius mes palikome. Čia viskas buvo siaubingai nuniokota. Tiesiogine šio žodžio prasme. Nebeatpažinau šio namo, nes jis buvo sulygintas su žemėmis. Tik kur nekur vis dar stovėjo ir vos laikėsi bei maždaug kas penkias sekundes trupėjo laiptai ir dar kelios sienos, kurios įnirtingai kovojo prieš savo mirtį bei visišką susilyginimą su žeme.
Paėjusi kiek arčiau, suklupau tad puikiai mačiau tarp griuvėsių vidury šio namo sėdinčią ir raudančią žmogystą. Nugara buvo pakumpusi, bet aš iškart atpažinau, kas ši nuostabi būtybė. Nieko nelaukusi pribėgau ir sušukau vardu, o ši atsisukusi į mane, pažvelgė nevilties kupinu žvilgsniu. Maniau, kiborgai neturi ašarų, tačiau aš klydau.
Keitė verkė daugiau ir skaudžiau nei žmogus. Jos akys buvo pavargusios, išverktos ir paraudusios, o pats veidas užtinęs nuo nuolat ją merkiančių emocijų.
Nė neabejodama apkabinau Keitę, o ji nedvejodama stipriai įsikniaubė man į krūtinę ir dar labiau pravirko. Nesiekiau to, kad ji susigraudintų dar labiau, tačiau taip pat  negalėjau stovėti ir  stebėti iš šalies kaip mano geriausia draugė rauda prie savo mylimojo kūno.
Liūdnai žiūrėdama į Oldeno krūtinę pervertą mediniu kuolu, o jį patį suakmenėjusį, glosčiau Keitės nugarą ir tylėjau. Leidau jai išsilieti ant manęs. Žinojau, kad to jausmo, kai prarandi mylimą žmogų, niekas nepakeis ir šios žaizdos neišgydys net laikas. Tačiau dabar susimąsčiau ar aš pati iki galo susitaikiau su savo mylimų žmonių praradimu. Kažkodėl dabar tuo suabejojau.
Po gerų penkių minučių raudos, Keitė liovėsi ir atsitiesusi pažvelgė į mane.
-Kur tu buvai? – paklausė ji verksmingu tonu, tačiau mačiau kaip ji kovoja su noru toliau verkti.
Ji į Oldeną žvelgė dar liūdniau nei aš.
-Slėpiausi su Sebastijanu. Kažkur kalnuose, - nusivaipiau, nes tiesą sakant, man su geografija iki šiol buvo ne pyragai. – Kas čia nutiko?
-O, Violeta... Čia nutiko tikrai baisūs dalykai ir labai gerai, kad tu juose nedalyvavai, - atsakė Keitė ir pakilnojus antakius, atsistojo. Pradėjo žingsniuoti link tos vietos, kur šiame name anksčiau buvo pagrindinės durys ir nusileidusi dar keliais, likusiais sveikais laiptukais, pradėjo žingsniuoti link kelio, kuris veda į miestą. Aplink buvo vieni miškai, tačiau po viso to, kas čia nutiko, beveik nieko nebeliko ir iš jų.
Sekiau Keitei iš paskos, vilkdama koją už kojos. Norėjau paimti jos ranką ir pranešti jai apie tai, kad visada būsiu šalia, bet kažkodėl nedrįsau. Galbūt todėl, kad tai reikštų, jog gailiu jos, o esant tokiai padėčiai net ir pati nenorėčiau sulaukti iš kažko gailesčio ir užuojautos.
-Ar papasakosi man? – nedrąsiai paklausiau.
-Kaip kitaip, - atsakė ji, tačiau jos balse kažkodėl nugirdau sarkazmo gaidelę ir pradėjau svarstyti apie tai, kodėl to nusipelniau, tačiau kitą minutę nustūmiau tai į šalį, nes dabar man kur kas svarbiau buvo sužinoti, kas čia įvyko, kol nebuvo  manęs ir Sebastijano. – Juk turėsim kažkaip atkeršyti Davidui.
-Davidui? – perklausiau ir pamaniau ar tikrai gerai išgirdau. – Ką jis padarė, kad to nusipelnė? – gerai, šis mano klausimas tikrai buvo visiškai kvailas, nes ir pati turėjau dėl ko griežti dantį ant Davido, tačiau netikėjau, kad vienas pats jis galėtų padarytų čia tokį chaosą. Ar vis dėlto galėtų?..
-Na, jis lyg ir ieškojo tavęs, - atsakė Keitė ir įdėmiai į mane pažvelgė, tačiau jos žvilgsnyje buvo ne šiaip įdėmus žvilgsnis, ji į mane žvelgė kaltinančiai. Tarsi per mane visa tai būtų nutikę. Tarsi per mane jos mylimasis buvo nužudytas. – Mes sakėm, kad tavęs čia nėra, ir kad tavęs apskritai nė nepažįstam, tačiau tada jis pasiuto ir pasikvietė čia savo visą kavaleriją. Na, žinai, juk vienas viso šito padaryti nebūtų sugebėjęs. Ei, ar žinojai, kad jis turi apie šimtą nogitsunių?
-Ką? – net spigtelėjau išgirdusi tokį tikrai kaltinantį Keitės klausimą. Nesitikėjau, kad ji tikrai ims mane dėl visko kaltinti. – Ar aš turėčiau būti su tuo kažkaip susijusi?
-Violeta, neapsimetinėk gera mergaite, - pareiškė ji ir sustojusi susinėrė rankas ant krūtinės. O jos žvilgsnis skrodė mane kiaurai tarsi elektros srovė. Stovėjau priešais ją, tačiau neturėjau, kur dėti akių, todėl tik visur dairiausi, bet į ją nė negalėjau pažiūrėti. – Abi puikiai žinome, kas tu esi. Ir ko čia atvykai. Nenustebčiau ir dėl to, jeigu esi Davido  pakalikė. Jis jau gan seniai nori atkeršyti Liusindai. Visą laiką apsimetinėjai geruole, šventuole, o tuo tarpu Davidas su savo draugužiais šlavė mus nuo žemės paviršiaus po vieną tol, kol jam atsibodo ir jis nutarė susidoroti su mumis vienu kartu. Negana to, apsimetinėjai mano drauge ir apsukai Sebastijanui galvą. Tau turėtų būti dėl to baisiai gėda. O, palauk, juk tu tokia pati kaip ir visi kiti iš Davido šutvės, todėl tu nė neturi gėdos jausmo...
-Keite, aš nieko nepadariau. Ar žinojai, kad Davidas mane išprievartavo, kai dar buvau žmogus? – paklausiau ir supratusi, ką išties pasakiau, prikandau liežuvį. Galėjau to ir nesakyti, tačiau buvo jau per vėlu. Žodis ne žvirblis, atgal nesugrįš.
-O, tai vadinasi, bent šiuo atveju jis ėjo teisingu keliu. Tikriausiai to nusipelnei net ir būdama žmogumi, - Keitė gūžtelėjo pečiais ir atsiduso.
-Negaliu patikėti, jog išties taip apie mane galvoji, - pasakiau labai jau tyliai, tačiau buvau tikra, ji tikrai tai išgirdo, ir pradėjau žingsniuoti pati viena link miesto. Visgi tai, kad čia atėjau buvo didelė klaida. Reikėjo pasilikti su Sebastijanu. Su tuo, kuris išties viską apie mane žino, ir kuris nuo pat pradžių manimi tikėjo, kuris tiki manimi lig šiol.
-Ei, kur tu bėgi, mergaite? – sušuko Keitė man pavymui, o pasivyjusi čiupo už riešo ir pritraukė prie savęs. Mūsų akys susikirto, o tarp žvilgsnių ėmė lakstyti žaibai. Šįkart jau ne tik iš jos, bet ir iš manęs. Neketinau su ja grumtis, nes vis dar laikiau ja savo geriausia drauge, tačiau jeigu prireiks, jeigu ji imsis veiksmų ir puls pirma, aš nestovėsiu kaip medis, o ginsiuos.
-Kuo toliau nuo tavęs ir tavo šlykščių šnekų apie mane, - pareiškiau jai tiesiai į veidą. Šiuo žodžius tiesiog spjaute išspjoviau tiesiai šviesiai į akis ir pamėginau išsilaisvinti, tačiau ji laikė mane taip stipriai, kad nepajėgiau to padaryti. Ir aš puikiai žinojau, kodėl. Ogi todėl kad esu nepakankamai supykusi.
Niekada gyvenime nebuvau supykusi tiek, kad prarasčiau savitvardą. Niekada gyvenime nešvaisčiau laiko pykčiams ir nesutarimams. Net ir būdama žmogumi, nebuvo nė akimirkos, kada būčiau peržengusi savo pačios ribas.
-Mes dar nebaigėm kalbėtis. Aš tau skolinga papasakoti, kas čia nutiko, - pareiškė Keitė įtaigiu tonu, tačiau man buvo nė motais. Nebenorėjau jos klausytis.
-Manau, tu jau viską pasakei, o apie tai, kas čia nutiko, esu tikra, išgirsiu iš ko nors kito, kas manimi tiki ir negalvoja apie mane kažko panašaus, ką galvoji tu, - pasakiau ir šveičiau ją nuo savęs kuo toliau.
Buvau sau pasižadėjusi nepulti jos pirma, tačiau vos tik ji nuskrido nuo manęs ir skaudžiai atsitrenkė į medį bei nukrito ant žemės ir aiktelėjo, o jos viduje kažkas pradėjo sproginėti, iškart pasigailėjau, jog tai padariau.
Keitė liūdnai pažvelgė į mane, tačiau neslėpė ir savo neapykantos ant manęs.
-Kaip... tu... – ištarė ji vos vos sudėliodama žodžius. - Kaip tu tai padarei...
Išties neturėjau žalio supratimo kaip aš sugebėjau ją nustūmti nuo savęs per šimtą pėdų ir dar padaryti taip, kad ji atsitrenktų į medį, nes nė rankos neiškėliau, jog ją paliesčiau, tačiau man ir nerūpėjo kaip visa tai įvyko. Tenorėjau, kad ji mane paleistų ir ji tai padarė.
-Atleisk, - tiek tepasakiau ir palikau ją vieną.

Kelias valandas klajojau mieste, kol sugalvojau nueiti į motelį ir išsnuomoti kambarį. Vos tik įėjau į vestibiulį, pamačiau ten sėdint kažką pažįstamo. Tačiau tai nebuvo tai, ką tikėjausi, ir tai, ką norėjau dabar matyti.
Priėjau ir atsisėdau šalia, o Davidas nužvelgė mane pasimėgavimo kupinu žvilgsniu.
-Taip ir maniau, kad ateisi būtent čia, - jis prabilo pirmasis.
-Ko tau reikia iš manęs? – paklausiau.
-O, tai jau girdėjai, ką padariau dėl tavo kaltės, - tarė jis ir įsmeigė į mane akis. Jaučiausi nemaloniai ir nejaukiai matydama kaip jis į mane žiūri, tačiau mano reikalavimas į mane nežiūrėti būtų jį tik prajuokinęs, todėl privalau tai atlaikyti. – Leisk tau pranešti, kad jeigu būtum protingesnė, man nereikėtų tavęs vaikytis ir žudyti tuos, kurie čia niekuo dėti.
Žiūrėjau visur kitur, tik ne į jį. Mane pykino jau vien prisiminus, ką jis man padarė, kai dar buvau žmogus.
-Ar turėčiau žinoti, kuo mane kaltini? – paklausiau labai ramiai, nes buvau tikra, antrąkart savitvardos neprarasiu. Jis šimtą kartų stipresnis už mane ir Keitę sudėjus kartu, todėl šokti aukščiau bambos tikrai būtų tolybu savižudybei. Ketinau su juo susitarti gražiuoju, kad ir ką jis siūlys.
-Kadangi tu nesiteikei pasirodyti man, kai paverčiau tave vampyre, tai turėjau kažko imtis, - nusikvatojo Davidas ir metė į mane panikos kupiną žvilgsnį su sarkazmo kartėliu.
-Leisk tau priminti, kad nesiteikei man paaiškinti, kas dedasi šiame pasaulyje ir pats mane apleidai, - tarsi įsižeidusi kilstelėjau atnaktį ir pagaliau prisiverčiau į jį pažvelgti. Atlaikiau jo žvilgsnį kur kas tvirčiau nei pati tikėjausi. – Aš nė nežinojau, kuo tapau. Jeigu būtum protingesnis, pats būtum pasirūpinęs, kad viską sužinočiau, o ne dar ir užkalbėjęs, kad net neprisiminčiau tavęs.
-O, tu viską prisimeni, - Davidas neatrodė nustebęs. Nė neabejoju, jis viską žino. – Šiaip ar taip, mano planas buvo kitoks, tačiau viską sugadino tavo draugužis Sebastijanas, kuris nesitraukia nuo tavęs nuo pat pirmos dienos, kai tu tapai vampyre, - jis nusivaipė, paskui surimtėjo ir pridūrė: - Nepyk, bet turiu tave nuliūdinti tuo, jog turėsi keliauti su manimi į mano karalystę, nes aš pažadėjau, kad tu būsi mūsų gretose, o nuvilti tų, su kuriais gyvenu, tikrai neturiu jokio noro.
-Kažkodėl įtariu, kad čia tau pačiam labiau manęs reikia, o ne tiems, su kuriais tu gyveni, - konstatavau faktą, nors man ir taip buvo viskas aišku, tačiau turėjau jam duoti žinoti, kad esu ne iš kelmo spirta ir tikrai neketinu taip lengvai pasiduoti.
Davidas palinko arčiau manęs ir įdėmiai pažvelgė man į akis. Dabar mūsų veidai buvo tik per colį vienas nuo kito, o man net susuko pilvą nuo tokio artumo. Viskas, ką prisimenu apie Davidą tai tik tai, kaip jis mane išniekino tame skersgatvyje ir po visko užkalbėjo nieko neprisiminti. Šį prisiminimą nešiosiuos visą savo likusį gyvenimą ir niekas jo neištrins man iš atminties. Negalėjau pamiršti ir to, kaip jis nužudė mano šeimą. Nenustebčiau jeigu jis lygiai taip pat pasirūpino ir tuo, kad mano motiną partrenktų automobilis.
-Violeta Russo, man atrodo, tu manęs nesupratai, - Davido balsas dabar jau buvo nebe toks švelnus kaip prieš tai. Šįkart jis kalbėjo grėsmingai. Sunkiai nurijau seiles ir įsmeigiau akis į Davidą. Išties tikrai bijojau, nes nepažįstu jo ir nežinau, ką jis gali padaryti, kad gautų to, ko nori. Nežinojau, ko iš jo tikėtis, tačiau buvau tikra tuo, kad jis nepastebi mano baimės. – Tai pasakysiu kiek kitokiais žodžiais. Arba tu eini su manimi, arba tu gausi siuntinį, kuriame bus dalimis tavo mylimasis Sebastijanas...
-Gerai, eisiu su tavimi, tačiau neturi teisės liesti Sebastijano ir tų, kurie dar liko gyvais, - pareiškiau jam ir atsistojau.
Davidas buvo patenkintas tuo, kad taip lengvai sutikau, todėl išsitiesė atstatydamas krūtinę į priekį, lygiai taip pat kaip daro ir gaidys, atsistojo ir pradėjo eiti link durų, o aš kulniavau jam iš paskos.
Jo nugara atrodė tokia plati ir tvirta, o jis pats toks aukštas, kad vos temačiau jo galvą, ant kurios buvo juodi kaip naktis plaukai. Jis visada būdavo su paltu ir tai jam suteikė solidarumo. Tačiau jo viduje nė lašo nebuvo šio įvaizdžio, kurį jis taip kruopščiai susikūręs savo išvaizdoje.
-Nesijaudink, tavo mielojo Sebastijano tikrai nepaliesiu nė piršteliu. Greičiausiai jis dabar sapnuoja cukrinius avinėlius, tačiau su visais kitais turiu kitų nebaigtų reikalų, kurie su tavimi nesusiję, todėl ne tau nurodinėti, ką turiu su jais daryti, - pareiškė Davidas ir atidarė limuzino dureles, vaidindamas baisai mandagų ir išauklėtą.
Kai įlipau vidun, jis linktelėjo uniformuotam vyrukui, kuris mūsų laukė, ir įlipo paskui mane.
Pajudėjome iš vietos, o aš nė gerai ir nežinojau, kur mes keliaujame.
-Ką ketini jiems daryti? – paklausiau ir įsižeidusi susinėriau rankas ant krūtinės.
-Ar nemanai, kad visa tai jau yra nebe tavo reikalas? – paklausė jis ir vėl įsmeigė į mane žvilgsnį. Negalėjau patikėti tuo, kad jis taip mėgaujasi, kai kitam yra blogai.
-Tai yra mano reikalas. Tai yra labai labai mano reikalas, - pareiškiau ir pažvelgus į jį, pakėliau antakius.
-Nelabai, Vivi. Visa tai, kuo tu turi rūpintis tai tavo meilė Sebastijanui. Visu kitu pasirūpinsiu aš, - atsakė jis ir atsiduso. – Turėjau pagalvoti apie tai, kad tu dar neišaugai iš vaikiškų kaprizų, ir kad bus kur kas sunkiau nei maniau.
-Jeigu taip klydai dėl manęs, tai kam tau dar manęs reikia?
-Kai ateis tam laikas, tu viską sužinosi, bet už tai dar tikrai padėkosi man.
-Tuomet turėsi to laukti daugiau nei amžinybę. Net ir mirusi tau nepadėkočiau. Beje, ar turėčiau tau padėkoti už tai, kad nužudei mano tėvą ir seserį? Ir dar už tai, kad pavertei mane vampyre?
-Žinoma. Aš tave išlaisvinau iš žmogiškų ligų, iš tos psichozės, kuria tave kaltino tavo motina. Išlaisvinau tave nuo senatvės. Tik pagalvok apie nesibaigiančias galimybes, kurios atsiveria tau visame pasaulyje. Tu gali bet kada baigti mokyklą, bet kada įstoti į koledžą ir net nesimokydama, gauti gerus pažymius, užkalbėjus visus dėstytojus. Niekada nesergi, o svarbiausia niekada nesenti. Amžinai esi graži ir gali net tapti visų vyrų didžiausia svajone. Visi tau paklūsta, visi tau palankūs ir visas pasaulis tau krenta po kojomis. Ar tai ne nuostabus dalykas?
-Tik ne tada, kai tu tai darai nesąžiningu būdu, - atšoviau ir nusisukau į langą. Nenorėjau klausytis šitų pigių ir kvailų Davido kalbų, tačiau žinojau, kad taip lengvai nuo to neišsisuksiu ir turėsiu visa tai išklausyti.
O jis nė neketino užsičiaupti ir kalbėjo toliau:
-Violeta, na, nebūk tu tokia panūdusi. Juk pati puikiai žinai, kad šiais laikais žmonių smegenys taip išplauti, kad jie pamiršo, kas yra sąžiningumas. Tik pažiūrėk, kas dedasi visame pasaulyje. Žmones valdo pinigai. Žmonės apgaudinėja vieni kitus kasdien. Žmonės nuolat meluoja vieni kitiems, išduoda vieni kitus, skaudina, žudo, sužeidžia, linki blogo. Jiems neberūpi dvasiškos vertybės, jeigu apie tai galvoji, ir vėliau bus tik blogiau. O štai, mes, vampyrai, visai kas kita. Tik vienintelė mūsų silpnybė yra meilė, už kurią mes net ir gyvybę galim paaukoti. Kaip andai Oldenas...
-Užtilk, - pertraukiau jį, neleisdama kalbėti toliau, nes viso šito man buvo jau per daug. Tikrai nenorėjau girdėti kaip jis pasakoja man apie tai kaip lengvai nužudė Oldeną ir visus kitus. Nebuvau pasiruošusi dar kartą ištverti to praradimo jausmo kaip kadaise kentėjau dėl motinos ir tėčio su sesute, netektį. – Pakaks.
-Ar žinai, kad jis maldavo, jog nužudyčiau jį vietoj Keitės? – tačiau Davidas tik įsibėgėjo ir nė neketino nutilti. – Man šiek tiek pagailo jo, todėl ir išpildžiau jo prašymą, nors ir jis nebuvo mano taikinys. Mano taikinys buvo Keitė. Iš jos turėjau išplėšti informaciją apie tave bet kokiu būdu. Iš vienos pusės, galėjau ją užkalbėti ir ji būtų man viską pasakius, tačiau aš įpratęs eiti sunkiuoju keliu. Kai nusitaikiau į Oldeną, Keitė viską man pasakė apie tave, ką iki šiol neigė ir slėpė, o tada Oldenas pasielgė labai kilniai, pareikalaudamas, kad jį nužudyčiau, o Keitę palikčiau ramybėje. Taigi aš tai ir padariau.
-Ir tu savimi dėl to labai didžiuojiesi? – paklasiau ir atsisukusi perliejau Davidą paniekos kupinu žvilgsniu. Jog verkiu supratau tik tada, kai pajutau, kad  skruostu nuriedėjo kelios šaltos ašaros tad staigiai jas nusivaliau, kol Davidas nespėjo viso to pamatyti.
-Ne itin, bet neturėjau kito pasirinkimo. Žudymu net ir aš neitin žaviuosi, - atsakė Davidas ir pasimuistė. Jis tikėjosi, kad stosiu jo pusėn, tačiau esmė buvo tame, kad niekada gyvenime nepatikėsiu juo nė per nago juodymą. Jis man jau įrodė savo žmogiškumą, kai dar buvau žmogus. – Žinai, Violeta, viskas galėjo būti kitaip. Aš tave palikau tik tam, kad tu išmoktum būti vampyre pati viena, man tereikėjo, kad tu išvystytum savyje savitvardą, tačiau įsikišo tas nenaudėlis Sebastijanas ir viską sugadino. Reikėjo jau anksčiau juo atsikratyti, kai turėjau puikią progą. Būtų buvę mažiau problemų dabar, - Davidas caktelėjo liežuviu per dantis ir pakratė galvą į šalis.
-Tu man žadėjai, kad jo neliesi, - priminiau jam.
Negalėjau patikėti, kad esu tokia naivi, jog nors ir netikiu juo, bet esu tokia neįžvalgi, jog tikiu kiekvienu man duotu pažadu. Visa tai, kas vyksta dabar, man tik dar labiau patvirtino, jog nereikėjo palikti Sebastijano tame namelyje.
Mano telefonas suskambėjo ir iškart pažiūrėjus, pamačiau, kad žinutė atėjo nuo Sebastijano. Joje jis klausė, kur esu. Jau ketinau jam atsakyti, tačiau Davidas labai greitai ištraukė telefoną man iš rankų, o atsidaręs langą, išmetė jį laukan.
Išpūtusi akis ir negalėdama patikėti tuo, ką jis padarė, žvelgiau į jį, o akis net ėmė trūkčioti.
-Tau jo tikrai nebeprireiks, - pasakė Davidas ir gūžtelėjęs pečiais, linksmai nusišypsojo.
-Nekenčiu tavęs, - išrėžiau jam tiesiai šviesiai į akis.
-Kiek prisimenu, tu visada tik per žengsi nuo galbūt arba taip, - atsakė jis ir padėjo galvą ant sėdynės atlošo. Jis buvo išsidrėbęs visu ūgiu.
-Ką tu padarei visiems kitiems? – paklausiau, pamaniusi, kad galbūt jis man viską papasakos.
Pakėlęs galvą Davidas pažvelgė į mane ir praliupo juokais.
-Tau nepapasakojo Keitė? – paklausė jis, vis dar nesiliaudamas kvatotis. Nesupratau, kas jį taip prajuokino, tačiau net ir nenorėjau to žinoti. – Regis, ten ją palikau. Prie Oldeno lavono.
-Ji buvo ten. Ir mes kalbėjomės. Bet užuot ji man papasakojusi, kas nutiko, ji mane apkaltino, jog dėl visko, kas čia nutiko, esu kalta aš. Ji pamanė, kad mudu susitarę, kad...
-O, - tarstelėjo jis, pertraukdamas mane. Turėjau patylėti. Tas mano per ilgas liežuvis. Nuolat dėl jo nukenčiu, nes visada pasakau tai, ką reikia nutylėti. Tačiau Davidas neatrodė nustebęs, kai išgirdo mano žodžius. – Neveltui ji tave apkaltino. Netrukus išties būsi prie visko prisidėjusi. Tiesa, dėl visko kaltas labiau Sebastijanas, tačiau Keitė per siaurai į viską žiūri, jog apie tai pagalvotų. Argi ne jis tave ten atsivedė?..
Daugiau nieko nebesakiau Davidui. Tik padėjau galvą ant sėdynės atlošo ir pro langą stebėjau kaip keičiasi miesto pastatai, kurį vėliau pakeitė plynas laukas, o dar vėliau miškai. Džiaugiausi tuo, kad Davidas irgi tyli, tačiau jaučiau jo žvilgsnį įsmeigtą į mane.
-Beje, ar tau kada nors kilo mintis paversti Sebastijaną vampyru? – staiga paklausė Davidas, išskalidydamas tylą. – Ar malonu būti šalia ir nuolat geisti jo kraujo?
-Aš negeidžiu jo kraujo, - atsakiau jam ir susiraukiau. Niekada gyvenime netroškau jam įkąsti ir niekada gyvenime man nebūtų šovusi mintis gerti jo kraujo.
-Jeigu negeidi jo kraujo, tai tuomet ko tu geidi, Violeta? – paklausė jis ir nusikvatojo.
Neturėjau, ką jam pasakyti, nors norėjau jam išrėžti į akis kaip jo nekenčiu, ir koks jis yra apgailėtinas, tačiau mano žodžiai į Davidą būtų atsimušę kaip žirniai į sieną, o aš tik dar labiau praloščiau. Nors nemaniau, kad pralošti įmanoma dar labiau nei jau esu.
Užuot jam viską išrėžusi, tik spoksojau priešais save, netekusi žado ir nepajėgianti pralementi nė žodelio. Gerklė degė išdžiūvusi, visiškai užspausta. Nespėjusi susitvardyti ir pažvelgti į Davidą bei ryžtingai atlaikyti bet kokį jo žodį, prapliupau ašaromis. Išties, ne tik dėl to, ko jis paklausė, bet dėl visko, ką man teko išgyventi. Nors ir kaip nekenčiau savo žmogiško gyvenimo, nes jau vien dėl skirtingų akių spalvų, bendraklasiai ir visa mokykla tyčiojosi iš manęs, ir kad neturėjau nė vieno draugo, buvo beprotiškai sunku gyventi, bet prisidėjo dar ir tai, kad mama išties visą gyvenimą buvo įsitikinusi, kad man ne viskas gerai su proteliu, todėl ji vedžiojo mane pas psichologus ir parapsichologus ir gydė nesamą ligą. Negana to, sesutė nuolat krėsdavo pokštus ir erzindavo mane kaip tik išmanydavo, o atsiradęs mano gyvenime Davidas sukėlė siaubingą chaosą, o paskui dingo kaip į vandenį, tačiau po visko jis ir vėl pasirodė lyg niekur nieko.
Ašaros sruvo veidu kaip upelis, nebegalėjau jų nuslėpti, ėmiau kūkčioti, pečiai drebėjo, didžiulis nusivylimas sugniaužė paširdžius.
Tik jaučiau kaip Davidas prislinko artyn ir apkabino mane. Tada pradėjo glostyti plaukus ir kaip įmanydamas bandė mane nuraminti, kuždėdamas į ausį gražiausius žodžius, kad viskas bus gerai.
Tačiau aš netikėjau nė vienu jo žodžiu.
Jo žodžiai nė kiek manęs neguodė ir nepaveikė.
Gerai nebus. Geriau niekada nebebus.
Bent jau ne taip, kaip jis dabar tvirtina.
Gal aš ir turiu amžiną jaunystę ir grožį, paties Davido dovanotą amžiną gyvenimą, gal ir turėčiau jam už visa tai tik padėkoti, bet niekada nebesimėgausiu jo nupasakotu nuostabiu, amžinu gyvenimu ir neaprėpiamomis galimybės.
2014-09-25 17:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą