Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







. Išaušo lauktoji diena. Nuo pat ryto barakuose ir citadelėje tvyrojo įtampa. Eini koridoriumi, pažvelgi į kitą kovotoją ir iš jo akių supranti, kad dabar tikrai ta diena ir kad ne tu vienas negali nusėdėti vietoje. Tai šventė ir atminimas viename. Žinai, jog viena tavo draugių šiandien kausis arenoje. Ji šypsosi ir juokauja ir taip gyvai atrodo. Tu stengiesi pabūti su ja. Kai niekas nejuokauja, kažkas turi kalbėti. Jei nėra kam kalbėti, visi tyli. Tylėti negerai. Ir tu ir ji žinote, kad nakties ji daugiau nebepamatys. Nes šiandien daug kas turi mirti. O gal vis dėlto... Bet niekas apie tai nešneka. Šneka apie tai, kas buvo, drąsesni - apie tai, kas bus daug vėliau. Bet ne apie šiandien. Nebent apie orą. Kaip bus, taip bus. Neverta apie tai kalbėti. Neverta apie tai galvoti. Šiandien norisi gyventi.

  Dievų kova vyksta vėlai vakare, prieš sutemas. Prieš tai vyksta mūšis – didžiausia ir svarbiausia auka Dievams. Kad jie iš viso pasirodytų. Prieš tai nevyksta nieko – kovotojai didžiąją dienos dalį laukia. Kai kurie treniruojasi. Blogiausia patekti į priešingas linijas su draugais. Kovoja šimtas žmonių, tad tikimybė susimušti su draugu daug didesnė, nei paprastą dieną. Be to, šiandien daug kas turi mirti. Nesvarbu, ar draugas, ar ne. Arenoje ne vieta gailesčiui ir draugai, dieną juokais bučiavę vieni kitiems žandus, vakare vaišinasi tarpusavyje metalu.

  Kai saulė perkopė į kitą skliauto pusę arena prasidėjo. Aplink aikštę susirinko begalė žmonių. Tribūnos ūžė ir ošė, kartais reikėjo veik rėkti, kad išgirstum kaimyną, todėl visi kalbėjo garsiau ir garsiau. Ant žiūrovų krito žalsvi ir melsvi šešėliai nuo spalvotų audeklų - užuolaidų virš suolų. Tame tarpe nebuvo kovotojų. Jie galėjo sėdėti tribūnose bet kada, išskyrus šiandien. Kiti žmonės susirinko už arenos. Prie jos vartų nusidriekė nusiteikusiųjų patekti į vidų eilė. Ji pajudėdavo kokį kartą į pusvalandį, nes arena buvo pilna. Likusieji įsikūrė kiek toliau. Čia atėjo ir kai kurie Adiro kariai, nesikaunantys šiandien. Ten jie patekdavo į dėmesio centrą, ir galėjo pasidalinti įspūdžiais. Jei nepavyks pamatyti reginio, tai bent pavyks pabūti šalia. Dievas neturėtų pykti, jog tiek daug žmonių nori pabūti arčiau jo.

  Balkone iš už Adiro vėliavos pasirodė du vaidilos baltomis sutanomis. Vienas iš jų rėžė kalbą, kuri sklido ir už arenos ribų. Jis pasakė, kad džiaugiasi tokia daugybe žiūrovų iš įvairių pasaulio šalių. Liaudies tarpe buvo keli iš Montelio miestų ir net vienas kitas iš tolimųjų pietryčių, iš ten, kur kadaise buvo ecėnų protėvynė. Vaidila išvardijo aplinkinius regionus ir po kiekvieno pavadinimo pasigirsdavo pliūpsniai šūksmų. Azanė turėjo būti pats draugiškiausias miestas. Niekur kitur svetimšaliai nebuvo taip sutinkami. Net jeigu jie ir politiniai Laasijos priešai. Taip pat, joks kitas miestas nebuvo laikomas savu tokios daugybės skirtingų žmonių. Tačiau būdamas visų iš dalies jis buvo niekieno.

  Į aikštę išėjo kovotojai. Iš priešingų tunelių jie ėjo eile po vieną ir tas užtruko, kol priešais maždaug dvidešimtį tūkstančių akių stovėjo vienas šimtas narsuolių. Jie atsistojo vieni priešais kitus pasidalinę po penkias dešimtis. Įėjimo pusėje išsirikiavo dvi eilės baltųjų, balkono pusėje – dvi eilės raudonųjų.

  Tegu kraujas liejasi laisvai! – Sušuko vaidila ir kariai pradėjo mušti skydus. Pagal ritmą eilės pajudėjo link vidurio. Abi komandos turėjo savo vadą, išrinktą prieš pat kovą, bet daugiausia jo klausydavo tik pradžioje. Paskui klausydavo bet ko, kas ryžtingai įsakinėdavo. Jau geriau elgtis kvailai visiems kartu, nei neva protingai, bet iš tiesų pražūtingai abejoti ir išsisklaidyti.

  Būriai beveik priartėjo vienas prie kito ir likus keliems metrams pirmos eilės šoko į priekį. Pasigirdo chaotiška ginklų muzika. Būrys karių ne visada kovojo ilgiau nei vienas karys. Kartais dvikova užsitęsdavo, o toks nedidelis mūšis baigdavosi minučių bėgyje. Ir dabar, po pirmųjų kirčių, abi pusės buvo sužeistos. Pirma baltųjų eilė greit tapo pusiau raudona. Būriai atsitraukė.

  Baltieji išsiskyrė į dvi dalis ir pabandė užpulti iš priekio ir iš flango, bet raudonieji greit sureagavo ir sulaužė savo liniją, atsistodami priešais abu pulkus ir nepasiduodami apsupčiai. Jie ne tik sėkmingai apsigynė, bet ir apsupo baltųjų būrius iš vidinių pusių, pasiųsdami karius iš likusio laisvo eilės vidurio. Minia stebėjo šią kovą su žvėrišku alkiu bei visišku atsidavimu. Baltieji apsigynė nuo priešininkų atsakomojo manevro, tiesa ne be aukų. Dabar raudonieji atsidūrė viduryje tarp dviejų baltųjų pulkų. Atrodė, kad pastarieji laimės, bet jie buvo per daug išsekinti kovos ir jų skaičius buvo per mažas. O susijungti nebebuvo įmanoma.

  Raudonieji pradėjo plėstis stumdami priešininkus atgal ir sudarė tuščiavidurę formaciją, viduryje palikę savo žuvusiuosius. Kiekvieno kario kairį petį saugojo šalia stovinčiojo dešinys skydo kraštas. Jie buvo raudoni ne tik iš aprangos, bet ir iš veidų, lyg nulietų iš kraujo. Baltieji nebegalėjo daugiau gintis. Paskutinis krito vadas, dėl kurio kaltės jie ir pralaimėjo.

  Raudonieji iškėlė ginklus ir pergalės šūksniais pabandė perrėkti minią, bet jiems nepavyko. Nugalėtojų pusėje liko apie pusę gyvų. Pralaimėjusiųjų – ne daugiau kaip dešimt. Arena buvo nusėta kūnais ir pusiau po smėliu gulinčiais ginklais. Kraujo balos sudarė nepakartojamą mozaiką ant išspardytos žemės. Akimirką galėjai jausti kartų mirties ir silpnumo dvelksmą, bet jį greit užmarštin perkėlė pratęstos tradicijos ir pergalės euforija. Galėjai įžiūrėti kaip kai kurie išlikėliai vaikščiojo aplinkui aikštę ieškodami pažįstamų, kuriems ne taip pasisekė. Bet minia nekreipė dėmesio, o gal nesuprato. Jie laukė kulminacijos. Ir ji turėjo greitai prasidėti. Vaidila pasveikino nugalėtojus – Adiro komandą ir išprašė tuos, kurie gali paeiti, palikti aikštę. Netrukus Dievų dvikova turėjo padėti paskutinį tašką.



  Bertramas ėjo citadelės kairiojo sparno koridoriumi. Jis buvo rimtas kaip niekada ir šiandien visiškai nejuokavo. Apskritai beveik nekalbėjo. Jis buvo vienas geriausių arenos karių, prieš tris metus dalyvavo Dievų kovoje. Kai šiemet jam pasakė, kad dar kartą turi progą įrodyti sau ir visiems savo galią, jis nepatikėjo. Bet, žinoma, priėmė prašymą. Visi priimdavo šį prašymą, nes tai, tiesą sakant, buvo reikalavimas. Atsisakęs turėjai sumokėti savo garbe ir patikimumu vaidilų akivaizdoje - visu tuo, dėl ko ir kovojai arenoje.


  Prie perėjimo į sangvinariumą jį pasitiko Kabiras. Bet jis nesakė savo vardo. Jis tik įteikė Bertramui į rankas Šanio kaukę ir ranka suspaudė jo petį. Bertramas užsidėjo kaukę. Jausmas buvo nenatūralus, bet kaukė neribojo matomumo. Matyt prieš tris metus buvo blogai ją užsidėjęs. Karys pažiūrėjo į vaidilą ir išėjo į kovą. Sangvinariume, kur jau matėsi aikštė tolimame tunelio gale, buvo tamsu ir tuščia. Pakeliui nepraėjo nė vienas baltasis, reiškia, raudonieji laimėjo. Negerai, pagalvojo Bertramas. Šansai ne jo pusėje. Tačiau prieš tris metus, kai jis buvo Adiras, šansai taip pat buvo prieš jį. Geriau Adiras laimėtų, bet kad išsaugotų gyvybę, turėjo laimėti Šanis. Pamatysim, kaip Dievai nuspręs.

  Jis tik įkėlė koją į tunelį, kai išgirdo šnaresį už nugaros. Bertramas staiga apsisuko. Tamsi liauna figūra buvo prie pat jo, o tada išnyko visas pasaulis. Ar taip pasirodė. Kažkas ištraukė durklą jam iš dešinės akies ir tik tada visiška bedugnė virto nežmonišku skausmu, nors karys vis dar nesuprato, kas dedasi aplinkui. Netrukus tas pats durklas perrėžė jam gerklę ir Bertramas krito negyvas, net nespėjęs tapti Šaniu, net nesuvokęs, kaip ir dėl ko žuvo. Bet jis spėjo surikti. Į sangvinariumą įbėgo Kabiras. Pačioje tunelio pradžioje stovėjo juoda figūra.

- Ženk į šviesą, žudike.

Ir žudikė žengė į šviesą. Kabiras pamatė basą moterį odinėmis trumpomis kelnėmis ir pinta tunika. Jos rankoje buvo raudonas iki rankenos durklas. Nuo jo lašėjo šviežias kraujas.

- Sargyba!!! – Netikėtai garsiai sušuko vaidila.

Moteris rodos neišgirdo vaidilos ir pasisuko į lavoną.

- Juk supranti, kad tavęs laukia agoniška mirtis. Baisi, apgailėtina mirtis.

  Moteris atitempė lavoną į šviesą. Jo kaklas buvo paplūdęs krauju, o kaukė tokia permirkusi, kad net prieblandoje tas matėsi, nors ji buvo juoda. Moteris trūkčiojančiai juokėsi.

- Kokia beprotybė tave valdo, moterie?!

Ji nutraukė kaukę nuo kario galvos. Ten buvo Bertramo išniekinta akis. Moteris atšoko lyg pamačiusi vaiduoklį ir nugara trenkėsi į sieną. Atbėgo trys sargybiniai. Pamatę, kas įvyko jie išsitraukė kardus, bet Kabiras iškėlė ranką prašydamas palaukti.

- Tai ką padarei, kekše, yra baisiausias nusikaltimas kokį man yra tekę matyti arenoje. Kokį bet kam bet kada yra tekę matyti. Tave turėtų prakeikti visi Dievai ir žmonės. – Ji neatsakė, tik žiūrėjo į savo auką. – Bet, kas baisiausia, lieka tik vienintelė išeitis... Atimkit iš jos durklą.

  Sargybiniai apsupo moterį ir keliais spyriais ir smūgiais pargriovė ją, nors ji net nesipriešino, o tada išspyrė durklą iš rankos. Vienas sargybinis paėmė jos ginklą, o kitas prirėmė ją kardu.

- Vieni Dievai supras tave ir tavo nesuvokiamus veiksmus. Ir savo veiksmais tu pražudei mus visus. O galbūt išgelbėjai. Žmonės nesupras. Bet tai vienintelė išeitis. Tu privalai kautis už Šanį arenoje, kito kelio nėra.

Moteris perkreiptu veidu pažvelgė į vaidilą, pirmą kartą į akis.

- Žmonės laukia, greičiau. – Ji nemirksėdama spoksojo į jį. Jos ranka buvo kruvina.

- Nagi, dėkis kaukę ir pirmyn. Šanis yra sukčius. Galbūt tu esi būtent tai, ko jam reikia.

- Bet gi moteris negali kautis... – įsiterpė sargybinis.

- Ne. Ji taip pat negali žudyti kitų karių tokiu būdu. Šanio išrinktasis bet kuriuo atveju negyvas ir Šanis jo neapsaugojo. Jei jis ką nors dar gali apsaugoti, tai tik ją.

Moteris vis dar gulėjo ant žemės ir žvelgė į vaidilą.

- Pakelkit ją, uždėkit kaukę ir meskit į areną. Ji tuojau pat turi žengti ten ir kovoti su Adiru.

Sargybiniai padarė, kaip buvo liepta. Ją išstūmė į tunelį ir atkišo kardų smailes.

- Tik niekam nė žodžio, supratot? Jei kas nors man papasakos apie šitą atsitikimą, visi trys mirsit taip, lyg patys būtumėt tai padarę. Mes, vaidilos, turim daugiau akių ir ausų, nei jums atrodo.
2014-09-14 19:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą