Vampyrai - tamsa iš praeities 4

11.

Rytą prabudusi, šalia Sebastijano nebuvo. Apsidairius, kambaryje taip pat buvau visiškai viena. Ištempiau ausis, bet duše taip pat nieko nebuvo. Keistai pasijutau, kai įsiklausiusi, išgirdau mirtiną tylą ir pačiame name bei aplink jį. Pamaniau, kad galbūt aš čia viską tik susapnavau, o dabar tiesiog savo mintyse viską prasimanau. Pažvelgiau į savo riešą, ant kurio vis dar buvo ta pati apyrankė su susekimo siųstiuvais, ir kurios dėka galiu vaikščioti dienos metu.
Nejučia pažvelgiau į staliuką, kuris stovi prie lovos, ir ant kurio yra kelios įrėmintos Sebastijano nuotraukos, kuriose jis su Liusinda ir dar keliais vaikinais. Jie visi šypsosi žiūrėdami į fotoobjektyvą. Visi atrodo laimingi.
Ant šio staliuko buvo ir elektroninis laikrodis bei stalinė lempa. Bet už akių užkliuvo mažas, sulankstytas popieriukas. Kurį laiką žvelgiau į jį, nedrįsdama paimti. Tačiau galų gale mano smalsumas paėmė viršų ir netrukus jau skaičiau tai, kas buvo parašyta tame popierėlyje, siaubingai gražiu dailyraščiu:
Žingsnis po žingsnio, judėjimas lėtas.
Į priekį kelionė ilga ir rami.
Iš skaičių, atstumo ir ploto sudėtas,
tas kelias, kuriuo tu kas dieną eini.
Jis tampa lyg dievas, kuriuo reik tikėti,
taisyklė, kuria tu kasdien gyveni.
Diena iš dienos dėl to tenka kentėti,
iš rėmų įspraustų pabėgt ketini.

Aš tiksliai žinau, pabėgt neišeis tau,
nes kelią aš tą, seniai jau einu.
Pažvelk į mane ir kuo pavirtau aš,
nes savo sprendimus šaukiu likimu.


Baigusi skaityti, išgirdau kažką ateinant, todėl greitai vėl sulanksčiau popierėlį, padėjau jį ten, kur buvo, greitai griuvau atgal į patalus ir užsimetusi antklodę ant galvos, apsimečiau mieganti. Netrukus kažkas tyliai atidarė duris ir taip pat tyliai jas uždarė. Kažkas patyliukais atsisėdo šalia ir pajutau mane gręžiantį žvilgsnį.
-Juk žinau, kad nemiegi, - prabilo tylus ir jau lig skausmo pažįstamas balsas. Iš tono, supratau, kad šypsosi. Pramerkiau akis ir išvydusi Sebastijaną, taip pat neatlaikiau nenusišypsojosi. – Išdykėlė, - prunkštelėjo jis ir švelniai paglostė mano nosį. Iš kur toks meilumas?.. Ir ką tai galėtų reikšti?
-Labas rytas ir tau, - sumurmėjau ir atsiklojusi, atsisėdau.
-Buvai užmigusi, tiesa? – paklausė jis rūpestingai, tačiau jo nuostabi šypsena iš veido nedingo nė akimirkai.
-Buvau, - palinksėjau. – Tikrai nuostabus jausmas ir vėl miegoti...
-Ne kasnakt taip bus, - pertraukė jis mane.
-Ką turi omenyje? – jau ir vėl išsigandau, ir mane vėl pradėjo kankinti mintys apie seksą.
Ar čia tik aš vienintelė iš mūsų esu apsėsta hormonų šėlsmo?..
Jis prikando apatinę lūpą. Aiškiai priverčiau jį sutrikti. Pirmą kartą per tiek laiko, kiek esame pažįstami, matau jį sutrikusį, ir jaučiausi keistai, kad esu būtent ta, kuri privertė jį taip jaustis. Pažadu, pasitaisysiu.
-Tą, kad ne kasnakt galėsi miegoti taip kaip miega žmonės. Bus naktų, kada visai negalėsi sudėti gluosto. Nagi, Vivi, juk sakiau tau vakar apie vampyro ir miego nesuderinamumą...
-Ak, tiesa. Atleisk, šiek tiek užmiršau, - prikandau apatinę lūpą.
-Niekis. Priprasi ir išlaikyti dėmesį. Pradžioj bus sunku, bet vėliau įprasi ir bus visiškai lengva, - jis ir vėl nusišypsojo. Na, ir kodėl gi jis su manimi taip daro? Pirma išlydo iki vos galėjimo išstovėti, tarsi siekdamas, kad imčiau dar labiau juo žavėtis nei jau ir taip žaviuosi, o paskui vėl elgiasi kaip su drauge lyg niekur nieko...
-Gerai, - atsidusau.
-Beje, nenustebk, kad kasdien tau nereikės gerti kraujo. Vampyrams kraujo užtenka kelioms dienoms. Jeigu maitiniesi iš kraujo maišelių ar gyvūnų. Jeigu geri žmogaus kraują, užtenka savaitei ar dviems...
-Žinau tai. Jau išbandytas reikalas su žmonių krauju, - pertraukiau jį. Pirmą kartą gyvenime. Bet kažkodėl susierzinau.
-Atleisk, - jis atsiduso ir surimtėjo. – Ar jau pasiruošusi grįžti į normalų gyvenimą? Turiu omeny, tau reikės eiti į pamokas ir mokytis... Visi paaugliai, kurie čia gyvena, eina į mokyklą.
-O ar mes neturėtume slėptis?
-Kas sakė, kad mes turėsime slėptis ir nuo mokslų? Ta mokykla panašiai kaip ir „Monstrų biuras“. Ar matei tą filmą?
-Mačiau, - sumurmėjau ir susinėriau rankas. Negalėjau patikėti, kad jis mane laiko visiška neišmėnelia.
-Į šią mokyklą eina tik mistinės būtybės. Pamokas dėsto taip pat mistinės būtybės. Nuo to mums slėptis nereikės. Visi mokiniai greičiausiai tik pastebės, kad esi naujokė šiame mieste ir šioje mokykloje.
-Šiame mieste? Tai mes jau esame visai kitame mieste? Lyg anapus?
-Tai nėra anapus, Vivi, - nusikvatojo jis. – Laikui bėgant, aš tau viską papasakosiu, o dabar marš į dušą ir rengtis. Mes ir taip vėluojam. Praleidome pirmą pamoką. Turime paskubėti.
-Gerai gerai, - šią akimirką  pasijutau kaip kadaise tėčio barama, kai jis ateidavo manęs kelti į mokyklą. Nes visada buvau iš tų žmonių rūšies, kurie mėgsta ilgai miegoti.
Šokau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Greitai nusimaudžiusi po dušu ir apsirengusi bei susipynusi plaukus į storą kasą, grįžau į Sebastijano kambarį, kur jis manęs laukė su nauja, tuščia ir mergaitiška kuprine rankose, kurią iškart ištiesė man.
-Čia tau. Jeigu nepatinka, iškart sakyk. Surasime tau kokią tik norėsi, - jis išskėtė rankas lyg prisipažindamas kaltu ir pasiduodamas policijai.
-Ne. Ir šita... gera, - pasakiau jam, palinksėdama ir pavarčiau kuprinę rankose, o tada užsimečiau ją ant vieno peties. Senas įprotis. Visada taip nešiodavau kuprines ir tašes, kurios būdavo su rankena per petį. – Man patinka.
-Tai gerai, - atsiduso jis ir patraukė prie durų, kurias atidaręs, suteikė man pirmenybę išeiti koridoriun pirmai.
Taip ir padariau, praeidama pro jį dar nusišypsojau. Netrukus jau lipome žemyn. Mus pasitiko tie patys vaikinai, kurie buvo ir toje nuotraukoje, kurioje mačiau Sebastijaną su Liusinda, ir kuri buvo ant Sebastijano naktinio stalelio prie lovos.
Vienas vaikinas, į kurį Sebastijanas pasisveikindamas, kreipėsi Breno vardu, buvo labai tamsaus gymio. Juodaodis, rudų akių ir rudų plaukų, kurie nebuvo ilgi. Aukštas ir gan raumeningas. Jis plačiai nusišypsojo Sebastijanui, o paskui ir man.
Kitą vaikiną Sebastijanas pavadino Džeisonu. Jis taip pat buvo juodaodis, bet šis, nors ir raumeningas bei aukštas, tačiau labai plonas. O trečiojo vaikino vardas buvo Oldenas. Jis buvo priešingybė Brenui ir Džeisonui. Šviesiaodis, šviesiaplaukis, bet taip pat rudų akių. Ir žemesnis net už Sebastijaną. Vos keliais centimetrais aukštesnis už mane, bet atletiško sudėjimo.
Taigi toje nuotraukoje su Sebastijanu ir Liusinda buvo šie trys ne mažiau žavūs, jaunuoliai – Brenas, Džeisonas ir Oldenas.
Sebastijanas jiems visiems pristatė mane ir tada visi penki patraukėm į jų Monstrų mokyklą, kuri netrukus taps ir mano mokykla bei mano naujojo pasaulio dalimi.
Pasitaikius progai per pietų pertrauką, kai aš, Sebastijanas, jo trys draugeliai – Brenas, Džeisonas ir Oldenas bei dar keli, šiam ketvertukui priklausantys ir šią mokyklą lankantys mistiški paaugliai, - sėdėjome prie bendro stalo šios mokyklos valgykloje, pakuždėjau Sebastijanui į ausį savo labiausiai rūpimą klausimą:
-Apie ką tas eilėraštis?
-Koks? – regis, Sebastijanas, nesitikėjo, kad jį užkalbinsiu, todėl labai nustebo.
-Na, tas... – atsidusau. – Kurį vos tik prabudusi, radau ant tavo naktinio stalelio...
-A... tas... – jis iškart suprato apie ką kalbu, todėl labai plačiai išsišiepė. – Sukūriau tau jį. Jau anksčiau norėjau tau jį parodyti, bet nusprendžiau būtent šį rytą, - ir jis man mirktelėjo.
-Tai nuo šiol taip ir bus?
-Kaip?
-Kiekvieną rytą žadinsi mane su eilėraščiais?
-O tau nepatinka? Pasakyk, jeigu nepatinka, liausiuosi tai daręs...
-Ne. Viskas gerai. Tik kol kas viskas atrodo labai keista, bet aš priprasiu prie to. Pažadu, - sausai jam nusišypsojau, stengdamasi jį įtikinti, kad man viskas gerai, bet jis buvo per daug įžvalgus, jog patikėtų mano baltu melu.
-Dar pasikalbėsime apie tai vėliau, - dabar jau rimtai pasakė Sebastijanas ir pasistengė sutelkti dėmesį į draugus bei bent akimirkai pamiršti, kad šalia jo yra naujagimė ir mažai nuspėjama vampyrė, kuri bet kurią akimirką gali pratrūkti.
-Tai, Sebastijanai, čia tavo naujoji augintinė? – paklausė viena mergina, skvarbiai stebeilydamasi į mane, tarsi į didžiausią savo priešę.
Pakėlusi akis, pamačiau įstabaus grožio merginą. Šviesiaplaukę, dangiško žydrumo akių, ryškiai pasidažiusią ir apsirengusi drabužiais, kurie iš tolo šaukte šaukė garsiausių dizainerių vardus.
-Apie ką kalbi, Maja? – paklausė Sebastijanas, nutaisęs tokį pat skvarbų žvilgsnį, kuriuo ji gręžė ir mane.
-Šitą, - ji galvos mostu parodė į mane.
-Būk mandagesnė su ja, - įsiterpė Oldenas.
-Ji turi vardą, - įsiterpė ir Džeisonas.
-Na, sakykim, kad jos vardas yra prisiplakėlė, - griežtai, bet sarkastiškai atrėžė Maja, nė neketindama paklusti vaikinams.
-Jos vardas yra Violeta, - griežtai pasakė Sebastijanas, dar pikčiau perliedamas Mają žvilgsniu.
-Man visiškai neįdomu, kas ji tokia, ir kuo ji vardu. Man ji prisiplakėlė ir niekas to nepakeis, - nukirto Maja ir pasiėmusi savo padėklą su priešpiečių likučiais, nuėjo į valgyklos galą, likučius išmetė, o padėklą padėjo ten, kur jam ir buvo vieta. Tada dar kartą perliejo mane panikos kupinu žvilgsniu ir išėjo laukan. Pro langą mačiau kaip ji pastovėjo vienoje vietoje ir užsidegus cigaretę, kažkur dingo.
-Nekreipk į ją dėmesio ir nesuk sau galvos dėl to, kas čia ką tik įvyko, - paprašė Sebastijanas ir raminamai paėmė mano ranką. Tačiau man pasirodė, kad taip jis labiau ramina save nei mane. Gal tiesiog užsimanė šiek tiek artumo.
-Kadaise ji bandė pasiekti Sebastijaną. Garbės žodis, visais įmanomais būdais dar iki šiol bando tai padaryti, bet gaila, kad Sebastijanui ji nepatinka, o ji nesupranta žodžio ne, reikšmės, - paaiškino Brenas. – Nenustbek, kad nuo šiol esi jos didžiausia priešė.
-Žinosiu, - linktelėjau ir pasijutusi kiek nejaukiai, ištraukiau savo ranką iš Sebastijano rankos. Jis, supratęs ką pajutau, krenkštelėjo ir, vėl dėl mano kaltės sutrikęs, nuleido galvą.
-Taigi, - įsiterpė ir kita mergina, stengdamasi išsklaidyti nejaukią tylą, kilusią tarp mūsų visų. – Kas gero, Oldenai? – paklausė ji, o aš negalėjau nepastebėti kokiu įsimylėjusiu žvilgsniu ji žvelgė į jį.
-Kaip visada, - trumpai drūtai atsakė Oldenas, žiūrėdamas kažkur į šalį, tik ne į ją. Ne į tą, kuri įsimylėjusi jį iki ausų. Ji tikėjosi, kad jis taip pat jos pasiteiraus kaip jai sekasi, bet nesulaukusi to iš jo, tik nuliūdo ir nuleido galvą.
Staiga manyje kilo labai didelis noras padėti jai su tuo, bet nežinojau kaip tai padaryti. Visų pirma, aš jų nė vieno nepažįtu, o ir jie manęs dar taip gerai nepažįsta, kad galėtų manimi pasitikėti.
Ir antra, nežinau, kokie stiprūs jos jausmai Oldenui, nežinau, koks jų bendravimas, nežinau ir to, ar pats Oldenas išvis kažką jaučia jai. Aš apskritai nieko apie juos nežinau. Bet negalėjau pro akis praleisti Oldeno skausmingo, o gal netgi ir pikto žvilgsnio į ją. Jis taip žvelgdavo į ją tik tada, kai ji žiūrėdavo kur nors kitur, bet kai tik ji pažiūrėdavo į jį, jis kaip mat nusukdavo savo žvilgsnį kitur. Vadinasi, greičiausiai tarp jų įvyko kažkas labai rimto ir blogo. Juk šiaip sau žmogus į kitą nešnairuoja piktai...
-Einam į pamoką, - mano mintis pertraukė Sebastijano balsas. Nė negirdėjau skambučio ir net nepastebėjau, kad valgykloje likome tik mudu.
-O, - aiktelėjau iš nuostabos ir mudu nuėjome į istorijas pamoką.


***


Po pamokų, vos tik grįžome namo, puolėme daryti namų darbus, nes jų uždavė visą begalybę, o man dar ir reikėjo prisivyti savo bendraamžius, - jeigu norėjau likti Sebastijano klasėje, - nes po tėvų mirties ir po to, kai buvau paversta vampyre, į savo senąjį gyvenimą ir tuo labiau į mokyklą, negrįžau ir gerokai atsilikau netgi dviejais metais (Sebastijanas vienais metais vyresnis už mane – jam septyniolika).
Man pasisekė, kad pašonėj turiu Sebastijaną, antraip būčiau paskendusi knygose ir sąsiuviniuose. Bet buvau visiškai įsitikinusi, kad aš trukdau jam pačiam mokytis, - nors ir kaip jis visa tai neigė, - ir per mane jo mokymosi lygis nukris iki manojo. 
Tačiau man buvo ypatingai sunku susikaupti, nes būtent dabar mano mintys klajojo tai šen, tai ten. Pirma, man ramybės nedavė mano artimųjų ir mano pačios žudikas. Antra, nujaučiau, kad pradedu rimtai ir stipriai įsimylėti Sebastijaną. Be kita ko, kovojau su siaubingu troškimu jam tuoj pat įsisiurbti į lūpas. Ir trečia, norėjau kaip nors padėti Oldeną įsimylėjusiai mergaitei, norėjau tapti jos, tegu ir negeriausia, bet bent jau šiokia tokia drauge. Tik, deja, nežinojau kaip tai padaryti, nes aš tikrai nesu iš tų, kurie moka lengvai susidraugauti su kitais taip kaip ir užtepti sviestą ant batono.
-Vivi, - ir vėl mano mintis nutraukė Sebastijanas. – Kur tu?..
-Čia, - atsakiau taip greitai, kad ko jis iš tiesų manęs klausė, susivokiau tik vėliau. – Atleisk. Tai nepasikartos. Tęskime...
-Jau geras dešimt minučių sėdi lyg citriną praryjusi, žiūri į vieną tašką ir negirdi, ką tau sakau, - tarė jis su didžiausiu priekaištu. – Maniau, kad vampyrams sutelkti dėmesį yra kur kas lengviau nei mirtingiesiems.
-Įmanoma, kai... – norėjau pasakyti įmanoma, kai vampyras nėra įsimylėjęs lig ausų, bet sustojau sakinio vidury. Šįkart pagalvojau, prieš išrėždama viską tiesiai šviesiai. – Tiesiog tęskime, - paprašiau jo ir nuleidau akis į knygas. Bet ne todėl kad man būtų įdomu iš jų sužinoti kažką naujo, o todėl, kad išraudau kaip burokas ir net kaito žandai.
Tačiau akies krašteliu sekiau Sebastijaną ir negalėjau nepastebėti, kad po viso šito jis į mane žvelgė labai jau reikšmingai. Aiškiai buvo nepatinktas, kad niekaip nesusikaupiu ir dar visiškai jo nesiklausau.
Dėl to šią akimirką šiek tiek pyktelėjau ir aš pati ant savęs. Nenorėjau sudaryti jam problemų. Nenorėjau, kad per mane jis nusimokytų. Nenorėjau, kad dėl mano kaltės jo pastangos padėti man, eitų perniek.
-Aš tikrai atsiprašau dėl to, - sumurmėjau po geros pauzės.
-Viskas gerai, - pasakė jis ir vėl linksmai. Vadinasi, jis nepyksta. Lengviau atsikvėpiau, bet pasižadėjau sau, kad vėliau būsiu atidesnė ir pasistengsiu sutelkti visą savo dėmesį tik į mokslus.



Kitą dieną mokykloje viskas vyko taip pat kaip ir vakarykštę. Pamokos, pertraukos, petraukos, ir vėl pamokos. Maja, kuri buvo aiškiai įsimylėjusi Sebastijaną ir pasiryžusi bet kokia kaina jį gauti, net jeigu jis ir laiko ją visiškai tuščia vieta (bent jau man taip pasirodė vakar), šnairavo į mane dar pikčiau nei vakar. Tiesą sakant, nė gerai ir nežinojau už ką to nusipelniau. Tačiau visais įmanomais būdais stengiausi naudotis Sebastijano ir jo draugų patarimais, nekreipti į ją dėmesio ir nesukti galvos dėl to, kas nutiko vakar, kas vyksta dabar, ir kas galbūt dar įvyks.
-Kas yra Oldenas, Brenas ir Džeisonas? – paklausiau Sebastijano pasitaikius puikiai progai (nors ir vyko pamoka), kurių būna labai retai, nes aplink mus zuja šimtai mokinių savais reikalais ir savom pretenzijom bei mudu esame nuolat priversti bendrauti su Sebastijano būriu, o grįžę namo sukišam nosis į knygas ir vėl nieko aplink nematom. Tiksliau, nosį sukiša į knygas tik Sebastijanas. Tuo tarpu aš visą laiką spoksau į jį ir varvinu seilę, kovodama su troškimu įsisiurbti jam į lūpas.
-Oldenas vampyras, Brenas vilkolakis, o Džeisonas toks pat kaip ir aš, - tyliai atsakė Sebastijanas ir eilinį kartą apdovanojo mane savo žavinga šypsena.
-O Oldeną įsimylėjusi mergaitė? – toliau jo klausinėjau, norėdama sužinoti kuo daugiau.
-Kas tokia? – jis susiraukė, nesuprasdamas, ko klausiu. Tikriausiai iš mūsų tik aš vienintelė pastebėjau, kokia įtampa tvyro tarp Oldeno ir tos merginos bei kokiu išties žvilgsniu ji žiūri į jį.
Nereikia būti ir vampyru, kad įžvelgtum žmogaus jausmus kitam asmeniui. O aš, nors ir esu šiek tiek kuoktelėjusi, bet dar ne visiškai išsikrausčiusi iš proto.
-Na ta, su kuria vakar sėdėjome prie bendro stalo pietų pertraukos metu, - ramiai jam paaiškinau, nors viduje niršau, kad jis manęs nesupranta, ir kad nemato, kas vyksta tarp Oldeno ir jos.
-Aa... Keitė? – pagaliau išgirdau jos vardą ir man net širdis atlėgo.
-Ji yra... kiborgė, - atsakė Sebastijanas.
-Kibor... kas?
-Vėliau papasakosiu, - pertraukė jis mane tonu, aiškiai sakančiu, kad šioje, monstrų mokykloje pamokų metu plepalai nepageidaujami ir prilygsta žmogžudystei.
Kai tik grįžom namo, iškart užpuoliau Sebastijaną klausimais apie Keitę nė neleisdama jam atsikvėpti po pamokų ir papietauti. Sėdėjome virtuvėj ir kartu valgėme. Tiksliau, jis valgė, o aš gėriau kraują iš maišelio, nes praėjo kelios dienos, ir kaip ir sakė Sebastijanas, aš išalkau.
-Keitė yra kiborgė, - pakartojo Sebastijanas pilna burna, stengdamasis sukramtyti kiekvieną kasnį. – Tai ir antgamtinės, ir fantastinės ir žmogiškos būtybės viename. Išvaizda žmogiška, bet viduje vienas kompiuteris. Tarsi robotai, bet turi gyvą ir plakančią širdį, jaučia kaip ir kiekvienas iš mūsų ir jaučia netgi fizinį skausmą. Tačiau juos sukūrė pats žmogus. Ir Keitė čia atvyko kartu su Oldenu...
-Oldenu? Tai jie pora? – mano balsas pakilo keliomis oktavomis aukščiau.
-Nelebai, - atsakė Sebastijanas ir atsigėrė šviežiai spaustų apelsinų sulčių. – Kai čia atvyko, jie jau buvo... lyg ir susipykę ar išsiskyrę. Dabar jiems abiems labai komplikuotas metas.
-Tai kas iš tiesų tarp jų įvyko iki atvykstant čia ir kas tarp jų vyksta dabar? – smalsavau aš.
-Vivi, galbūt būtum protingesnė jeigu nesikištum ten kur tau nereikia, - atsakė Sebastijanas ir paėmęs savo lėkštę su stikline, kurioje buvo sultys, nuėjo prie kriauklės ir pradėjo plauti indus. Aš nusekiau iš paskos.
-Bet man įdomu. Galbūt galėčiau jiems... – nutilau nebaigus sakinio. Nežinojau ar bus protinga jeigu pasakysiu jam, kad noriu padėti Keitei susitaikyti su Oldenu. O jeigu ir pasakysiu, jis tam nieku gyvu nepritars. Jau matau jo požiūrį į tai.
-Padėti jiems susitaikyti? – paklausė Sebastijanas, tarsi perskaitęs mano mintis ir išplovęs indus, padėjo į spintelę su grotelėmis apačioje. Šlapias rankas nusišluostė į virtuvinį rankšluostį.
-O kas čia blogo? Juk visi nusipelnė antro šanso. Visi nusipelnė būti laimingais, - gūžtelėjau pečiais.
-Tas ir blogo, kad tai jųdviejų reikalas ir niekam nevalia kišti trigraščio į jų santykius. Jeigu jie norės, jie patys susitaikys. O įsikuši gali likti kalčiausia. Na, žinai, yra toks posakis, kad penkta koja šuniui nereikalinga arba, ten,  kur du, trečias nereikalingas...
-O jeigu jie taip niekada ir nesusitaikys? Jeigu Keitė kažką baisaus padarė, o Oldenas dabar įskaudintas ir niekada negalės peržengti savo ego? – vėl paklausiau. Nors ir draugysčių su berniukais turėjau mažai, bet puikiai žinau, kokie jie būna įskaudinti.
-Kad ir kas tarp jų nutiko, Vivi, mano patarimas tau yra į tai nesikišti, - Sebastijanas atsiduso. Tikriausiai pavargo su manimi ginčytis. – Iš tiesų, man tikrai nerūpi kas tarp jų dedasi.
-Bet kodėl? – įsižeidusi, šiek tiek pakėliau toną. – Juk Oldenas tavo draugas. Tau turėtų tai rūpėti labiau už ką nors kitą...
-Violeta, suprask, man tai nerūpi, - pakartojo jis ir išėjo iš virtuvės.
Norėjau bėgti iš paskos, bet kažkodėl likau virtuvėje stovėti kaip įbesta, visiškoje tyloje.
Netrukus į virtuvę įžengė Brenas.
Jis, pamatęs mane, plačiai išsišiepė, o paskui nuėjęs prie šaldytuvo, išsitraukė iš jo vandenį su vitaminais. Žiūrėdamas į mane ir tebesypšodamas, atsuko buteliuką, gurkštelėjo kelis gurkšnius ir užsukęs buteliuką, prisėdo. Vis dar taip pat žvelgė į mane.
-Ką čia veiki? -  galų gale paklausė.
-Nieko, - atsakiau ir priėjau prie lango. Susinėriau rankas ant krūtinės ir žvelgiau į tolį.
-Susipykai su Sebastijanu? – vėl paklausė Brenas.
-Ne, - sumurmėjau ir susimąsčiau ar tikrai ką tik nesusipykau su Sebastijanu. Mūsų pokalbis atrodė panašus į ginčą. – Kodėl klausi?
-Na, jis piktas dabar, - atsakė Brenas ir gūžtelėjo pečiais.
-Tai kuo čia aš dėta? – gūžtelėjau pečiais ir aš, apsimesdama, kad nesuprantu, ką jis čia paisto.
-Nežinau. Tikriausiai niekuo, - atsiduso jis ir kilstelėjo antakius. – Ar judu jau turėjote pirmą kartą?
-Ką? – net spigtelėjau išgirdusi tokį klausimą.
-Ar neturėjote? – Brenas žiūrėjo į mane ne tik nustebęs, bet ir gerokai sutrikęs. – Negaliu patikėti, jūs dar nesimylėjote...
-Kodėl tu manęs to klausi? Kodėl tau išvis tai rūpi? – lyg ir bandžiau jam parodyti, kad įsižeidžiau dėl tokių jo klausimų.
-Visi galvoja, kad tu ir Sebastijanas esate pora, - leptelėjo Brenas, o aš net žioptelėjau.
-O, - monotoniškai teištariau ir jau ketinau gintis ir neigti paskalas, bet pamaniau, kad neverta to daryti. Tegu galvoja kas ką nori. Galbūt taip netgi geriau.
-Tai kaip ten yra iš tiesų? – toliau kabinėjosi Brenas ir tikriausiai nė nemanė atsikabinti.
-Niekaip, - atšoviau ir atsidusau. Buvo taip liūdna, kad susipykau su Sebastijanu, o dar liūdniau, kad išties mudu ne pora. Ko gero, aš jo netraukiu taip kaip jis traukia mane.
-Neatrodo.
-Kas neatrodo?
-Kad judu... Tu ir Sebastijanas ne pora, - Brenas vis dar žiūrėjo į mane sutrikęs, o kai ir aš į jį pažvelgiau, jis nuleido galvą. Atrodė susigėdęs. – Na, jums geriau žinoti...
Daugiau nieko nebesakiau. Tik nusišypsojau Brenui ir dingau iš virtuvės.
Kadangi nelabai dar pažinojau šitą namą ir bijojau pasiklysti, nors ir kaip knietėjo pasivaikščioti, bet tą norėjau padaryti su Sebastijanu, todėl tik grįžau į Sebastijano kambarį. Bet Sebastijano jame nebuvo. Atsiguliau ant lovos, paėmiau nuo naktinio stalelio tą pačią nuotrauką, kurioje buvo Sebastijanas kartu su Oldenu, Brenu, Džeisonu bei Liusinda. Ilgai žiūrėjau į laimingą Sebastijaną, kokio jo man dar neteko matyti ir vis galvojau apie tai kaip aš jam dabar viską apsunkinu, kokia našta jam esu.
Padėjus nuotrauką į vietą, dar kartą perskaičiau eilėraštį, kurį man parašė Sebastijanas ir įsimečiau jį į kuprinę. Pamaniau, kad nuo šiol skaitysiu jį tik tais atvejais, kada bus liūdna. Taip kaip ir dabar...
Atsiguliau ant nugaros ir kokias penkias minutes žiūrėjau į lubas, nesumanydama, ką nuveikti, kol galų gale į galvą šovė mintis patikrinti kaip man seksis mokytis vienai, pačiai su savimi, be Sebastijano pagalbos.
Vos tik įpusėjau, Sebastijano kambario durys trakštelėjo, o atsigręžusi ir pamačiusi Sebastijaną, pajutau palengvėjimą ir atsidusau.
-Taip ir maniau, kad tave čia rasiu, - prabilo jis ir vos vos šyptelėjo. – Ką veiki?
-Mokausi, - tepasakiau ir kilstelėjau anglų kalbos vadovėlį.
-O, - aiktelėjo jis ir priėjęs, šleptelėjo šalia manęs. Jis buvo taip arti, kad vienos rankos mostu būčiau galėjusi prisitraukti jį prie savęs ir įsisiurbti jam į lūpas. Bet nors ir kaip to troškau labiau už viską gyvenime, dabar kažkodėl būtent to ir išsigandau. – Žiūrėk, atsiprašau už popietę virtuvėje. Aš pasikarščiavau...
-Baik jau, - iškart pertraukiau jį, nenorėdama klausytis jokių atsiprašymų. Juo labiau iš jo lūpų. Jeigu kas iš mūsų turėtų atsiprašinėti, tai tik aš. Juk čia aš viską pradėjau, aš turiu viską ir baigti. Kaip sakoma, jeigu prisivirei košės, tai būk malonus ją ir išsisrėbk.
-Ką baigt? – nustebęs paklausė Sebastijanas ir prisimerkė. Bandė suprasti, ką čia sumaniau, bet tam nepavykus, tik atsiduso ir jo akyse vėl ėmė žaisti žaisminga šypsenėlė, kurios taip pasiilgau. – Aš dar nė nepradėjau...
-Ko tu nepradėjai? – paklausiau nieko nesuprasdama ir pasverdama kiekvieną jo ištartą žodį, bandžiau suprasti, kur link jis suka.
-To, ką liepei baigti, - jis tik gūžtelėjo pečiais. Ir, nors ir Sebastijanas tikrai stengėsi kalbėti ramiai, bet jo balse buvo justi susierzinimo gaidelė. Nuostabu, dabar aš jį tikrai pradėjau erzinti.
-Nesvarbu, - numojau ranka ir toliau varčiau anglų kalbos knygą, kurioje mačiau špygą. Niekaip negalėjau susikaupti ir suprasti, kas rašoma knygoje, nes mano dėmesys buvo kitur.
-Tai atsiprašau už popietę virtuvėje. Aš pasikarščiavau, - pakartojo jis, o aš tik trumpai žvilgtelėjau į jį, vos nevos šyptelėjau ir toliau apsimečiau besimokanti. Tačiau giliai širdyje šiek tiek apsidžiaugiau, kad jis atsiprašė už tai, kad lyg ir susipykome ir įsižiebė viltis, kad jis visgi pakeitė nuomonę apie tai dėl ko susiginčijome. – Kodėl mokaisi, jeigu šią savaitę nėra jokių atsiskaitymų?
-Nes man reikia prisivyti tavo bendraamžius, pameni?
-Bet tu jau prisivijai mus. Jau praeitą savaitę tau tai sakiau, pameni?
-Kuo puikiausiai...
-Tai kodėl vis dar mokaisi papildomai?
-Nes man tai patinka...
-Iki šiol į knygas pažvelgus vos jų neapvemdavai, o dabar staiga pasidarė patinka? – Sebastijanas į mane žiūrėjo kaip į visiškai kuoktelėjusią beprotę. Puiku, dabar jis galvoja, kad aš tikrai išprotėjusi. – Ei, žemė kviečia Vivi? Kur padėjai mano Vivi?
-Vivi niekur nedingo. Ji čia, sveika ir gyva... – paprastai ir gal netgi atsainiai atsakiau. Staiga mane apėmė dar didesnis apmaudas nei prieš tai. Jis pasakė mano Vivi, tai šiek tiek ir paglostė mano savimeilę, ir šiek tiek išgąsdino mane. Nežinojau ar jis tik juokavo, ar jis rimtai laiko mane savo Vivi. Bet nuliūdau dar labiau dar ir dėl to, kad aš jam tokia visiškai nepatinku. Tačiau nežinojau kaip jam grąžinti tą senąją Vivi, kuri mirė, kai dar buvau mirtingoji, ir kurios jis nė nepažinojo.
-Tiek to, - sumurmėjo jis ir atsistojęs, nuėjo link durų, bet dar atsigręžė ir pasakė: - Beje, radom tau kambarį. Galėsi į jį persikelti kada panorėjusi, - ir jis dingo.
Staiga pajutau dar didesnį nusivylimą. Kai jau maniau, kad blogiau būti nebegali, nes iki šios minutės jaučiausi labai blogai, tačiau po Sebastijano žodžių, paniūrau dar labiau. Nebežinojau, kur dėtis. Tiesiog norėjau išsirėkti, išlieti kur nors visas savo neigiamas emocijas. Norėjau būti žmogumi, kad galėčiau nueiti į sporto salę, paboksuoti bokso kriaušę, išlieti visą savo neigiamą energiją, o pavargus pajusti palengvėjimą, kad atsikračiau nepageidaujamų jausmų.
Sebastijanas pasakė, kad rado man naują kambarį. O tai reiškė, kad jis nebenori su manimi dalintis savuoju ir mano norai čia nieko nereiškia. Staiga ėmė diegti paširdžius, supratus, kad Sebastijanui tesu tik tuščia vieta. Tokia pati kokia jis laiko ir Oldeną. Jis jo nelaiko savo draugu. Jis ir manęs nelaiko savo drauge.
Susimečiau į kuprinę knygas ir visus daiktus, kuriuos įsigijau per tą laiką, kol čia gyvenu ir išėjau iš Sebastijano kambario. Nežinojau, kur eiti, todėl atsisėdau ant laiptų ir laukiau, kol kas nors mane čia ras ir išsipirs laukan.
-Ką čia veiki? – išgirdau jau pažįstamą balsą, o pakėlus akis išvydau Keitę. Būtent tą, kurios man (tikriausiai) šiuo metu reikėjo labiausiai.
-O, sveika, - pasisveikinau su ja ir šyptelėjau.
-Labas, - atsakė ji ir atsisėdo šalia manęs. – Kodėl tu ne Sebastijano kambaryje? Maniau, jūs mokotės...
-Na, jis lyg ir pasakė, kad nuo šiol turėsiu mokytis viena, - atsakiau ir pajutau kaip paširdžius ėmė dar labiau diegti skaudulys.
-Kaip suprast? – Keitė pasikasė pakaušį.
-Hmmm, - numykiau.
-Jūs susipykot?
-Nežinau, - gūžtelėjau pečiais ir apkabinau pati save. – Nei taip, nei ne.
-Dėl ko?
-Aaaa... Kaip tau čia pasakius, - prikandau apatinę lūpą. Žinojau, kad dabar galbūt yra puiki proga susidraugauti su Keite ir padėti jai susitaikyti su Oldenu, bet kažkodėl nedrįsau pratarti nė žodžio.
-Sakyk tiesiai šviesiai, - paragino ji mane, o aš prieš pradėdama giliai įkvėpiau.
-Kai praeitą savaitę visi sėdėjome valgykloje, pastebėjau tavo ilgesingą žvilgsnį į Oldeną. Vėliau tai pasakiau Sebastijanui ir paprašiau, kad jis man papasakotų, kas tarp jūsų įvyko. Buvau tokia tikra, kad jis tai žino, ir kad sutiks su manimi jums padėti, bet užuot sutikęs, jis pareiškė, kad jam Oldeno meilės nuotykiai visiškai nerūpi. Na, tuomet mes lyg ir susiginčijome, - nutilau ir atsidusau, o paskui papasakojau Keitei absoliučiai viską iki pat smulkmenų.
Kai nutilau, Keitė geras penkias minutes žiūrėjo į mane nuostabos kupinu žvilgsniu.
-Oho, - ir savo nuostabą ji ištarė žodžiu.
Aš tik gūžtelėjau pečiais.
-Tai tu nori žinoti, kas įvyko tarp manęs ir Oldeno? – galų gale paklausė ji ir nusišypsojo.
Akimirką pamaniau, kad ji tikrai nenorės man pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, bet kai ji manęs paklausė ar aš noriu žinoti, tik nušvitau ir karštai palinksėjau.
-Kaip tau ir sakė Sebastijanas, aš ir Oldenas atvykome čia kartu. Bet prieš tai gyvenome ramų ir sėslų gyvenimą... – ir ji mintimis grįžo į savo ir Oldeno gražią praeitį.
Keitė man papasakojo apie devyniolikto amžiaus pradžią, kurioje ji sutiko žavų jaunuolį, apsirengusį ampyro stiliaus drabužiais. Tokiais apdarais vyrai ir moterys rengėsi dar nuo Napoleono laikų.
Oldenas Keitę sužavėjo nepaprastu ryžtu, atkaklumu ir mokėjimu kiekvieną moterį paversti karaliene. Pati Keitė tebuvo iš vargingos šeimos ir tarnavo to meto turtingiausiai šeimai miestelyje. Oldenas visuomet žavėjosi tik aukštuomenės damomis, tačiau tą dieną, kai jis išvydo Keitę, jam širdyje kaip mat prašviesėjo. Jis tiesiog pametė galvą dėl jos grožio - tiesiogine šio žodžio prasme. Oldenas puikiai žinojo, kad jeigu jis nebūtų atvykęs į Angliją, nė nebūtų sužinojęs, kad šioje žemėje egzistuoja jo antroji sielos puselė, ir būtų toliau blaškęsis po pasaulį ir ieškojęs tos vienintelės, bet būtų kiekvieną kartą nusivylęs moterimis, kurios visada iš jo norėdavo tik pavirštiniškų santykių be įsipareigojimų. Pradžioje jį žavėjo atsitiktiniai santykiai ir jis galvojo, kad tai tikrai puiku, tačiau kuo toliau, tuo labiau jam tai įgrisdavo. Oldenas buvo dėkingas likimui, kuris suvedė jį su Keite. Jaunuoliai pamilo vienas kitą, bet norėdami susitikinėti, jie turėdavo tai daryti slapčia. Tais laikais varguolių draugystė su ponais buvo griežtai netoleruojama. Bet nei Oldenui, nei Keitei tai nerūpėjo ir jiedu vistiek rado daugybę būdų kaip susitikti.
Tačiau vieną naktį, kai Oldenas ir Keitė leido laiką kartu nuošaliame kaimo apleistame tvarte, miestelį kažkas užpuolė.



<... >Čia rašoma apie Keitės prisiminimą, kurį šiuo metu Keitė pasakoja Violetai, bet Violeta tai komentuoja savo mintyse, tarsi būdama tame amžiuje su Keite ir Oldenu, ir tarsi stovėdama šalia jų lyg pašalinė stebėtoja<... >



-Kas ten vyksta, Oldenai? Mes turime eiti pažiūrėti, - pasakė Keitė, ragindama Oldeną eiti kartu su ja. Tačiau Oldenas stovėjo kaip įbestas ir žiūrėjo į Keitę skausmo kupinu žvilgsniu.
-Mes negalime. Jie mus sučiups.
-Bet juk kaime girdėti žmonių klyksmai. Nenoriu, kad mano šeimai kas nors nutiktų, - toliau jį ragino Keitė.
-Keite, jeigu mes ten nueisime, jie pamatys, kad mes draugaujame, o tada puikiai žinai, kas bus mums abiems. Jie suvalgys mus gyvus... – Oldenas vis nesiryžo paklausyti Keitės ir eiti kartu su ja į kaimą.
-Puiku. Aš einu, o tu gali likti čia.

Pasakiusi savo paskutinį nuosprendį, Keitė pasipūstė savo suknelę ir išbėgusi iš tvarto, pasileido bėgti link savo namų. Bet pamačiusi, kad gatvės nusidriekusios žmonių lavonais ir visur telkšo vien tik kraujas, ji ne juokais išsigando.
Tada ji pasileido bėgti dar labiau ir pribėgusi prie savo namų, pamatė kieme gulinčius savo tėvų lavonus, po kuriais upeliais tekėjo tamsus kraujas, o gerklės buvo išdrąskytos. Ji priklaupė ir pradėjo verkti išliedama savo nežmonišką sielvartą.
Neilgai trukus, ji pajuto ant savo peties Oldeno tvirtą ranką ir išgirdusi jo balsą, įsikniaubė jam į krūtinę. Jis ją paėmė ant rankų ir ramindamas įsisodino į karietą, kuria jie keliavo aplink pasaulį tol, kol karietas pakeitė automobiliai ir visas kitas patogesnis viešasis transportas.
-Pala, tai kas tau iš tiesų nutiko, jeigu visą kaimą kažkas išžudė? – paklausiau, kai Keitė nutilo ir grąžino mane į dabartį. Jos pasakojimas buvo toks gyvas, kad, regis, pati regėjau visą tai, kas vyko Keitės ir Oldeno praeityje. Ji net atpasokojo, ką jiedu kalbėjo tą naktį.
-Aš buvau sukūrta žmogaus, kurio jau seniai nebėra. Sebastijanas tau minėjo, kad esu kiborgė. Pabaisa išžudė visą kaimą, bet kadangi tuo metu aš su Oldenu leidome laiką apleistame tvarte, visiškoje tamsoje, ta būtybė mūsų nesuuodė. Be to, mes nebūtume mirę. Juk Oldenas vampyras, o aš kiborgė. Nors Oldenui nesakiau, kas esu, bet jis kažkokiu būdu tai suprato. Vėliau mes apie tai kalbėjomės daugybę kartų. Praleidome kartu ne vieną dešimtį metų, - Keitė nusišypsojo. Tikriausiai prisiminė kažką gero, kas nutiko su Oldenu ir tai paglostė jos širdį, bet neilgai trukus šypsena nuslinko nuo jos veido ir pakeitė liūdna mina.
-Tai kiborgai nesensta lygiai taip pat kaip ir vampyrai?
-Taip.
-Kiek tau išties metų?
-Šimtas devyniasdešimt penkeri. Anuomet buvau sukūrta prieš penkis metus. Mane sukūrė kaip septyniolikmetę paauglę. Kokiu tikslu, nė pati nežinau. Gal darė bandymus. Tais laikais žmonės buvo pamišę dėl eksperimentų... Visokios garo mašinos ir taip toliau.
-Taip. Istorija apie tai kalba, - palinksėjau. – O kiek Oldenui metų?
-Jam penki šimtai.
-Oho. Aš nė nebuvau gimusi, kai judu susitikote. Nebuvo dar gimę nei mano tėvai, nei seneliai, nei proseneliai, nei propropro...
Keitė sukikeno iš mano lėkštumo.
-Tai buvo tikrai labai seniai, - pritarė ji man. – Mes ilgai keliavome, kol atradome šį devyniolikto amžiaus namą, kuriame Liusinda mums leido gyventi, nors tuo metu mes tvirtinome, kad mes tik labai trumpam. Liusinda žinojo, kad nepaisant to, mes čia pasiliksime visiems laikams. Ji sako, kad čia visi pasilieka, nes šis namas ir mokykla yra vienintelės dvi vietos, kuriose galime būti patys savimi.
-Kiek laiko tu su Oldenu gyvenate šiame name?
-Apie penkioliką metų. Lygiai tiek Oldenas man neprataria nė žodžio.
-Ką padarei, kad jis taip ilgai pyksta?
-Pabučiavau jo geriausią draugą. Štai taip jis mane baudžia.
-Bet juk praėjo penkiolika metų. Kaip jis sugeba taip ilgai pykti?
-Vivi, vampyrui penkiolika metų palyginti su visa amžinybe, nieko nereiškia.
-O kaip jis sugeba taip ilgai nepratarti nė žodžio?
-Ooo, jis ir nekalbėdamas geba pasakyti daugiau nei žodžiais. Jis tarsi prirakino mane prie savęs. Neleidžia man atsitraukti nuo jo nė akimirkai. Neleidžia turėti romanų su kitais vyrais. Ir pats neužmezga naujų santykių. Akylai mane stebi, o kai tik pamato, kad kalbu su nauju nepažįstamuoju ir jeigu jam tai pasidaro panašu į flirtą, tuoj pat pašalina konkurentą. O šiaip aš ir pati nenoriu kitų vyrų. Noriu tik Oldeno. Jis man vienintelis.
-Tu jį myli...
-Taip. Ir nė neįsivaizduoju, ką dar turėčiau padaryti, kad jis man atleistų. Atrodo, jau viską išbandžiau.
-Nežinau ar tai bus gera mintis, bet prarask susidomėjimą juo, - leptelėjau gerai nenutuokdama ar tai buvo protinga mintis, ar eilinis mano nusišnekėjimas, bet Keitė, regis, pagavo šią mintį, o jos akyse pamačiau įsižiebusią viltį.
-Sakai,  man juo visiškai nebesidomėti? – paklausė ji nuostabos kupinu žvilgsniu.
-Bent jau būsi pabandžiusi, - gūžtelėjau pečiais.
-Taip. Aš taip ir padarysiu, - palinksėjo Keitė ir apkabino mane. – Ačiū.
Nusišypsojau jai, galvodama apie tai, kad ką tik tikrai padėjau Keitei, o Sebastijanas tiek daug prarado. Na, ir tegu jis žinosi sau. Gal ir man vertėtų pasinaudoti savo patarimu Keitei? Dar pagalvosiu apie tai.
-Beje, o ar tiesa tas gandas? – staiga Keitė pakeitė temą.
-Koks?
-Na, tas, kad tu ir Sebastijanas pora...
Kurį laiką tylėjau. Nežinojau ar sakyti tiesą, ar meluoti Keitei. Bet jeigu pameluočiau, kam gi būtų geriau nuo to? Tiesa anksčiau ar vėliau vistiek išaiškėtų. Tuomet Keitė ir kiti, o svarbiausia, Sebastijanas, tik nusiviltų manimi.
-Netiesa, - atsakiau ir atsidusau. Kad ir kaip norėjau būti Sebastijano mergina, puikiai žinojau, kad mano ši svajonė taip ir liks svajone, nes jai nelemta išsipildyti.
Dabar jaučiausi dar labiau prislėgta, kai pasakiau balsu, kad aš ir Sebastijanas ne pora.
Tačiau buvau dėkinga, kad Keitė mane prablaškė, atitraukė nuo blogos nuotaikos.
Ji vėl tarė:
-O kaip tu tapai vampyre?
-Na, mane lyg ir pavertė nė neklausdami ar aš to noriu, ar man to reikia, - staiga nejučia pradėjau Keitei pasakoti apie savo šeimą, jos palikimą ir kokia buvau žmogiškame gyvenime. Galėjau rinktis, pasakoti jai visa tai arba ne. Bet puikiai žinojau, kad jeigu noriu sužinoti daugiau apie ją, turėsiu papasakoti pirmiausia apie save, todėl nenutilau ir kalbėjau  toiau. - Įtariu, mano seneliai ir tėvai žinojo daugiau nei aš ir mano mažoji sesutė Fiona. Galbūt mes dar buvome tam ruošiamos, nes tiek senelis, tiek tėtis visuomet kalbėdavo apie kai kuriuos dalykus užuominomis. Be to, mano senelis buvo pamišęs ginklų kolekcionierius. Visa tai iš jo perėmė ir mano tėtis. Ir ši ginklų kolekcionavimo tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Kaip ir kas mane pavertė vampyre aš neprisimenu. Atrodo, kai bandau prisiminti kai kuriuos savo praeities momentus, atmintis nutrūksta...
Keitė pertraukė mane. Tačiau ne žodžiais, o žvilgsniu. Ji žiūrėjo į mane pakraupusiomis akimis ir stipriai spaudė mano ranką.
-Aš įtariu, kas tai buvo, - prabilo ji tyliai. – Be mūsų būta dar ir blogųjų mistinių būtybių.
-Taip, lyg ir esu tai kažkur girdėjus, - palinksėjau. – Sebastijanas lyg ir minėjo tai.
-Tikriausiai jie pasirūpino tuo, kad nieko neprisimintum. Turime tau grąžinti atmintį ir aš žinau kaip tai padaryti, - ji čiupo mano ranką ir pradėjo kažkur temptis. Vos spėjau sulig jos žingsniais. Dar nebuvau išlavinusi savo vampyriško judėjimo. Turėsiu prie to padirbėti ateityje.
Netrukus atsidūrėme man jau matytoje vietoje. Tai buvo Liusindos kabinetas.
-Kuo galiu jums padėti? – paklausė šių namų šeimininkė ir peržvelgė tiek mane, tiek Keitę gan įžuliu žvilgsniu, sakančiu, kad pasirodėme tikrai ne laiku.
-Na, mums reikia tavo pakalbos, Lius, - atsargiai prabilo Keitė ir mudvi susižvelgėm. Su Keite jaučiausi kaip su Fiona, kai kadaise mes taip stovėdavome susikibusios už rankučių tėčio kabinete ir bandydavome prisipažinti, ką prisidirbome, kad jis sušvelnintų mūsų bausmę. – Violeta nieko neprisimena. O mums reikia, kad ji viską prisimintų. Kas ją pavertė vampyre, kodėl ją pavertė, kodėl ištrynė jos atmintį ir taip toliau.
-Nemanau, kad yra būdas grąžinti jai atmintą be tų, kurie ją ir ištrynė, Keite, - griežtai atkirto Liusinda ir perliejo ją žvilgsniu sakančiu, kad atėjome čia veltui, ir kad mums būtų jau pats metas išeiti. – Aš nenoriu prasidėti su niekšeliais. Kai paskutinį kartą su jais susidėjome...
-Bet, Liusinda, - numykė Keitė pertraukdama ją. Dabar ji man pasirodė dar labiau panaši į mano mažąją sesutę. Ji nuolatos taip mygdavo, kai tėtis būdavo itin piktas, o ši bandydavo suminkštinti jo širdį. – Juk nėra nieko blogo paprašyti senuko pagalbos...
-Džebas ne toks jau ir senas. Jo tik kūnas susiraukšlėjęs, bet siela vis dar tokia pat jauna, - ilgesingai nusiviepė Liusinda ir atsiduso. – Nagi, keliaukite sau ir duokite man ramybę. Turiu daug ką nuveikti.
-Liusinda, prašau, leisk mums bent jau pabandyti, - bet Keitė nemanė pasiduoti ir mygo toliau. – Juk čia tik Violeta. Bus dar geriau jeigu ji viską prisimins. Jai pačiai bus geriau.
-Pasakiau, eikite sau, - pakartojo Liusinda nė nemėgindama pasiduoti ir priėjus prie savo kabineto dvivėrių durų, plačiai jas atlapojo, duodama mums kelią. – Nagi, judėkite.
Keitė patempė apatinę lūpą ir pakumpusiais pečiais bei vis dar tvirtai laikydama mano ranką, išėjo iš Liusindos kabineto. Paskutinį kartą ji pažvelgė į karalienę, bet durys užsidarė jai prieš pat nosį.
-Nuostabu, - sumurmėjo ji sau palei nosį ir atsisuko į mane. – Na, bent jau pabandėme.
-Kas tas Džebas? – paklausiau iškart, kai išėjome laukan. Vis dar laikėmės susikibusios už rankų.
-Seniausias ir stipriausias burtininkas šiame name. Bet jis toks senas, kad nesugeba atsikelti iš savo lovos, amžinai miega. O pabunda tik tada, kai kas nors pas jį ateina. Bet Liusinda neleidžia niekam itin dažnai pas jį lankytis, todėl pas jį svečiuojamės tikrai gana retai, - paaiškino man Keitė ir nusišypsojo. Ji buvo tokia graži. Daug gražesnė negu aš. Nė neįsivaizdavau, kad už vampyrus dar gali būti ir gražesnių būtybių. Dar niekad nebuvau sutikusi žmogaus, kurio veido bruožai būtų nulieti kaip su vašku. Nei raukšlelės, nei spuogelio, nei randelio. Kaip iš nuotraukos, kuri būtų pakoreguota fotošopo pagalba.
Keitės mėlynos akys buvo tokios ryškios. Ryškesnės negu Sebastijano. Atrodė kaip krištolas, bet kartu ir labai gyvos. Veidas lygut lygutėlis ir skaistus. Tačiau pati oda atrodė tokia plonytė, kad, regis, jautri net menkiausiam įbrėžimui. Negalėčiau nepastebėti ir jos plaukų. Keitės plaukai buvo išpuosėltai nuostabūs. Gražios ir lygios sruogos krito ant pečiu ir tęsėsi iki liemens, o pati plaukų šokoladinė spalva buvo tokia laki, kad net pati užsimaniau šokolado. Taip pat ji buvo su kirpčiukais, kurie buvo tokie lygūs, kad atrodė tarsi skalpeliu nurėžti. Keitė buvo vos keliais centimetrais aukštesnė už mane ir tokio pat sudėjimo. Greičiausiai, kai neturėjau savo pižamos, ją man Sebastijanas suveikė būtent iš Keitės. Spėju, mudvi galėtume nešioti tokios pat išmeros drabužius ir batus.
-O kodėl mums reikia Džebo pagalbos dėl mano atminties? – paklausiau aš vėl.
-Todėl kad jis geba tai daryti. Jau ne vienam iš mūsų grąžino atmintį, - ramiai ir vis dar su šypsena atsakė Keitė.
Dabar pamaniau, kad aš tikrai dar daug ko nežinau, bet jaučiau, kad Keitės galėjau klausti ko tik panorėjusi. Ir galėjau visiškai nebijoti klausti, nes ji visada kantriai ir ramiai man paaiškins tai, ko nesuprantu.
-Ar pažinojai žmogų, kuris tave sukūrė? -  toliau domėjausi.
-Kelis metus taip. Vėliau jis mirė. Nuo senatvės, greičiausiai. Kaip ir minėjau, tuo metu buvo labai populiarūs bandymai. Jis tai padarė su visokiausiomis kompiuterinėmis schemomis. Keli jo bandymai buvo nepavykę, bet kai sukūrė mane, tikėdamasis, kad ir vėl jis liks it musę kandęs, įvyko stebuklas ir jis tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo, kai įžengiau į laboratoriją iš žmogaus ūgio kapsulės, kurioje jis mane gamino, - Keitė nusikvatojo pasakiusi paskutinį žodį. Nežinau, kodėl jai tai pasirodė juokinga, bet bandžiau jos optimizmu užsikrėsti ir pati. - Man nereikėjo daug mokytis, kad viską suprasčiau. Kiborgų protas geba apdoroti kur kas daugiau informacijos nei žmogaus. Mūsų visą gyvybę palaiko vienos kompiuterinės schemos: raumenų veiklą, regėjimą, jutimo organus, širdį ir visą kitą. Vos tik susižeidę, mes iškart sugyjame. Bet kaip ir visi kiti normalūs žmonės, jaučiame skausmą. Tiek emocišką, tiek fizišką. Atrodo, neįmanoma, kai po oda vienas kompiuteris, bet mano krūtinėje plaka tikra širdis. Netgi dabar įsiklausiusi, tu išgirstum jos dūžius.
Ir išties, Keitei nutilus ir man įsiklausius, išgirdau ramiai plakančią širdį Keitės krūtinėje.
-Nuostabu, - sumurmėjau sau palei nosį, pagauta trumpos šios akimirkos ekstazės. – Kokiu tikslu buvai sukūrta to pašėlusio senuko?
-Tikriausiai dėl pasaulio gerovės. Jis man niekada nesakė, kodėl mane sukūrė. Visada maniau, kad to priežastis yra mokslinių tyrimų ir bandymų bandos jausmas, tačiau dabar, kai kaskart galvoju apie visa tai, pradedu įžvelgti visai kitokią prasmę, - Keitė apsidairė ir galų gale paleido mano ranką.
Kai ji tai padarė, pasijutau nesaugiai, todėl kaip mat apsikabinau pati save.
-Kas tokie buvo tavo tėvai? Pirmai minėjai, kad jie žuvo nuo žvėries, kuris užpuolė visą kaimą, - smalsavau toliau.
-Jie buvo žmonės. Gyvenau su savo kūrėju penkis metus. Kai mano senukas mirė, susiradau savo tėvus pati. Atvykusi į mažą provincijos miestelį Anglijoje, supratau, kad man reikės kažką veikti gyvenime, todėl negalėjau sėdėti sudėjusi rankų ir laukti, kol kas nors ką nors pasiūlys. Pasibeldžiau į pirmas pasitaikiusias duris. Tie žmonės iš pradžių nenorėjo manęs priimti, bet aš, prisižadėjusi, kad uoliai dirbsiu, būsiu jiems tikras angelas, įtikinau juos ir jie mane priėmė. Kaip tik tuo metu jie buvo netekę savo septyniolikmetės dukters, todėl ilgainiui tapau jiems lyg jos pakaitalas, nors jie tą laiką, kol gyvenau pas juos, visada tikino mane, kad esu vienintelė ir nepakartojama jų duktė. - Keitė atsiduso. Bet ne todėl, kad jai būtų pritrūkę oro. Greičiausiai jai taip pat nereikia deguonies. Tikriausiai tai tebuvo tik įprotis. Arba ilgesys mylimų žmonių. – Žinoma, aš dėjausi tikinti jais, nes žinojau daugiau nei jie. Žinojau, kad pasaulis sudėtas ne tik iš biologijos ir mokslo. Žinojau, kad egzistuoja ir antgamtiškas pasaulis. Nieko jiems apie tai nesakiau, nenorėdama jų gąsdinti. Vos man tarus žodį, jie būtų mane išmetę ne tik iš savo namų, bet ir iš pačios Anglijos. Arba dar blogiau, būtų ieškoję būdų kaip mane sunaikinti. Būtų pradėję knistis po mitologijos istorijas ir ieškoti kitų mistinių būtybių. Negalėjau tuo rizikuoti. Tenorėjau įsitvirtinti šiame pasaulyje. Kad man atvykus į kitą šalį, nekiltų įtarimų, kodėl mano istorijoje nėra ankstesnių mokyklų sąrašo, kodėl neturiu gimimo liūdijimo ir paso, kodėl neturiu dokumentų, įrodančių, kad kasmet lankiausi pas daktarus. Na, žinai, visi tie formalūs dalykai, tikrai buvo reikalingi tais laikais. Šiais laikais jie dar reikalingesni nei kada anksčiau. Tačiau gyvenant šiame name, dokumentų ir viso kito, ką vardinau prieš tai, tikrai nereikia. Visi mes čia galime būti savimi. Jau minėjau tau tai, - Keitė gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į mane žvilgsniu, laukiančiu pritarimo, todėl tam, kad ji galėtų pasakoti toliau, man neliko nieko kita, kaip tik pritariamai linktelėti. Toliau neilgai trukus, ji tęsė savo pasakojimą: - Tikriausiai tau kyla daugybė klausimų. Pabandysiu tau į juos atsakyti, kol dar neištarei jų balsu, - Keitė sukikeno. Bandžiau ir aš, bet išėjo tik kažkoks keistas ir nerangus urgztelėjimas. – Mūsų kaimą užpuolė vilkolakis, kurį vėliau Oldenas sugavo ir pasirūpino jo mirtimi. Jis niekada nepasakojo man kaip tą padarė, bet aš ir neturėjau per didelio susidomėjimo. Tačiau jis man prisipažino, kad su savo geriausiu draugu jis buvo grįžęs į mano kaimelį ir sudegino jį visą, kad atvykėliai nepamatytų lavonų ir nesukeltų valdžios ant kojų. Kad niekas nė neįtartų, jog žuvo visi 580 Anglijos mažosios provincijos gyventojai, ir kad niekas nepradėtų kelti bylos bei aiškintis priežasčių, kodėl tai įvyko, ir kas buvo už tai atsakingas. Oldenas su savo draugu inscenizavo miško gaisrą miestelyje, kurie tapo mano namais per kelis mėnesius. Dėl to itin neliūdėjau, bet buvo skaudu neturėti kažko artimo. Kelis metus buvau šalta ir abejinga Oldenui. Nenorėjau meilės ir artumo, todėl jis paliko mane ramybėje ir trumpam išvyko. Ir be reikalo, nes tokiu būdu jis pastūmėjo mane į romaną su jo geriausiu draugu. Tad sužinojęs, kas įvyko tarp manęs ir Stivo, Oldenas sugrįžo ir sutrukdė mums. Žinoma, buvau be galo pasiilgusi Oldeno ir tikėdamasi, kad jis nieko nežino puoliau jam į glėbį, tačiau jis buvo toks įsiutęs, kad, regis, manęs nė nematė. Tik gražiai suėmęs už liemenes, patraukė mane šalin ir greitai priėjęs prie Stivo, ištraukė jo širdį iš krūtinės.
Keitei nutilus, susiraukiau ir tyliai nugargiau seiles. Visą jos pasakojimą mačiau kuo aiškiausiai. Buvo tikrai be galo šlykstu pamatyti kaip Oldenas sukiša ranką Stivui į krūtinę ir ištraukia jo širdį.
-Tai čia toks būdas nužudyti vampyrą? – paklausiau labai tyliai ir kiek nedrąsiai.
-Stivas buvo žmogus.
-O, - aiktelėjau iš nuostabos.
-Bet taip, ir vampyrui ištraukiant širdį iš krūtinės, galima jį nužudyti tokiu būdu. Tai geriausias žudymo būdas, nes priešinininkas to nesitiki, o kai ranka sučiumpi širdį, vampyras nė nespėja mirktelėti ir būna jau per vėlu, - linksmai atsakė Keitė. Jai tai atrodė taip kasdieniška, kad jos net nejaudino.
Priešingai nei mane. Man viskas buvo taip nauja, taip keista ir taip sudėtinga, bet kartu ir labai patrauklu.
-Tai Oldenas nužudė savo geriausią draugą už romaną su tavimi, o tave nubaudė amžinuoju gyvenimu su juo, tau negalint jo nei bučiuoti, nei liesti, nei apskritai kalbėtis su juo?
-Būtent taip ir yra, - Keitės atsakymai buvo vis dar linksmi. Iki pokalbio su manimi, ji atrodė prislėgta. Dabar, regis, jos nuotaika pasitaisė. O ir man darėsi vis lengviau. Džiaugiausi, kad ji yra šalia, kad man nereikia tūnoti ant laipų ir laukti, kol kas nors mane nuves į mano kambarį. – Bet aš tikrai pasinaudosiu tavo patarimu, prarasti susidomėjimą Oldenu ir žiūrėsiu, kas gero iš to išeis.
-Tik nepamiršk man papasakoti kaip sekėsi, - priminiau jai ir pagaliau prisverčiau nusišypsoti.
-Būtinai. Nuo šiol tu mano sesė, - pasakė Keitė tai, kas mane tikrai pribloškė, todėl neslėpsiu, išsižiojau tiek kiek galėjau. –Na, kas tau dabar? Lyg pirmą kartą girdi tokius žodžius? Tau dar niekas to nesakė?
-Ne, - atsakiau ir nuleidau galvą, nes pasidarė siaubingai gėda.
-Netikiu, Viola. Tikiuosi, tu nieko prieš jeigu vadinsiu tave ne Vivi, o Viola?
-Žinoma, ne. Vadink kaip tik nori.
-Taigi, Viola, aš tikrai netikiu, kad tau dar niekas to nesakė. Nagi, papasakok apie save daugiau, - paragino mane Keitė ir vėl paėmė mano už rankos. Pasijutau geriau, vėl jausdama jos tvirtą palaikymą.
-Turėjau aštuonerių metų sesutę, kurios vardas buvo Fiona, - nė pati gerai nežinojau, kodėl pasakojimą apie save pradėjau nuo sesers. - Tačiau ji niekados nesakė man, kad esu jos sesuo. Mes žinojome, kad esame seserys, bet subtiliai bendrauti jai buvo nepriimtina. Ji savo jausmus rodydavo tik tėčiui ir močiutei. Bet niekada nesakydavo žodžio myliu nei vienam iš mūsų. Ji mėgo peštis, atsikalbinėti, išdykauti ir būti neklaužada. Bet nepaisant to, vistiek beprotiškai ir besąlygiškai ją mylėjau. Mudvi nuolat ko nors prisigalvodam, o paskui visą kaltę prisiimdavau aš, net ir tais atvejais, kai Fiona būdavo mūsų išdykavimų sumanytoja, - sukikenau prisiminus tuos gerus ir gražius laikus, kai mudvi išties vis ką nors prisigalvodame ir paversdavome tai realybe. – Mudvi buvome tarsi vienas vienis, supranti? Buvome neišskiriamos, - atsidusau. Norėjau, kad atsirastų bent viena maža galimybė mano gyvenime, jog galėčiau grįžti į praeitį ir nors vieną dieną praleisti su savo sesute, tėčiu ir mama. Bent jau galėčiau deramai su jais atsisveikinti. – Tėtis buvo vienintelis vyras, kurio visada norėjau šalia savęs. Jis buvo toks nuostabus, toks geras ir šiltas žmogus. Negirdėjau nė karto jo rėkiančio ant Fionos. Jis ir ant manęs niekada nerėkdavo. Tik kalbėdavo griežtai ir auklėdavo mane ir sesutę atitinkamais būdais. Jis puikiai žinojo, kad smurtu ir šūksniais nieko nepasieks. Priešingai nei tėtis, mama visuomet keldavo balsą, kartais ir pakeldavo ranką prieš mane ar Fioną. Žinoma, visuomet užstodavau sesutę. Tuomet man kliūdavo žymiai daugiau negu jai. Ir aš, ir Fiona visuomet stengdavomės išvengti būvimo su mama. Ji iš prigimties buvo labai valdinga. Panaši į kalėjimo prižiūrėtoją, - nusijuokiau. Keitė padarė tą patį.
-Apie savo šeimą tu kalbi būtuoju kartiniu laiku, - pastebėjo Keitė ir įdėmiai į mane pažvelgė. – Kas nutiko?
Giliai įkvėpiau ir papasakojau Keitei visą visą savo istoriją. Nieko nenuslėpiau, nieko nenutylėjau.
Po ilgo mano pasakojimo, mudvi kurį laiką tylėjome. 
-Tavo istorija dar liūdnesnė negu manoji, - pagaliau prabilo Keitė.
-Kiekvienas mes turime savo gyvenimo patirtį, - lyg ir bandžiau pasakyti kažką protingo. – Bet galbūt yra žmonių, kurie turi dar liūdnesnią gyvenimo istoriją negu mano ir tavo sudėjus kartu.
-Proto bokštas, - prunkštelėjo Keitė ir vėl nusijuokė.
-Kas?
-Tu.
-Baik tu, - numojau ranka susidrovėjus ir nuleidau galvą.
-Aš rimtai, - pasakė Keitė ir dar rimčiau pažiūrėjo į mane.
-Papasakok daugiau apie savo kibernetiškas savybes, - pakeičiau temą, melsdamasi, kad ji to nepastebėtų ir mano maldos buvo išgirstos.
-Kaip ir minėjau, mano gyvybę palaiko kompiuterinės schemos ir prietaisai, prijungti vieni prie kitų. Mūsų akims nėra kenksmingi ultravioletiniai spinduliai ir šiuose spinduliuose mes kuo puikiausiai matome taip kaip ir tu naktį dėl vampyriškumo, arba kaip žmogus dienos metu. Mes net galime nuotoliniu būdu prisijungti prie kompiuterio. Savo galvoje mes turime daugybę kompiuterinių įrenginių, kurių pagalba mes galime įsiminti labai didelius kiekius informacijos ir ją apdoroti siaubingu greičiu.
-O ką jūs valgote? Juk negeriate kraujo, nevalgote maisto, - išpūčiau akis, nes nė neįsivaizdavau, kas dar egzistuoja šiame keistame pasaulyje.
-Mes pasikrauname elektra. Tai mūsų maistas, - atsakė Keitė ir kaip visada, nusišypsojo man. – Maitinamės elektra pagal poreikį. Vieniems užtenka vienam mėnesiui, kitiems reikia elektros kas savaitę.
-Kokiu būdu maitinatės elektra?
-Po šiuo namu yra daugybė laboratorijų, kurių viena yra skirta kiborgams. Liusinda apie viską pagalvojo, todėl pasirūpino, kad viską turėtume. Aš einu pasikrauti kas du mėnesius. Kartais net nereikia elektros, nes saulėtą dieną energijos pasikrauti galime ir iš saulės.
-Oho, - aiktelėjau. – Bet ar jūs senstate?
-Žinoma. Kaip ir paprastas stacionarus kompiuteris, kuris yra kiekvieno paauglio kambaryje. Kaip stacionarų ar nešiojamą kompiuterį, kas kažkiek laiko reikia perinstaliuoti. Taip pat ir mūsų prietaisai bei schemos kas kažkiek metų  susidėvi, todėl turime kaskart atsinaujinti toje pačioje laboratorijoje, kurioje mes ir matinamės elektra. Kiekvieną kartą atsinaujinant, mūsų informacija yra atkūriama, kad neprarastume atminties. Tai lygiai taip pat kaip ir kompiuteris. Tik viskas vyksta biologiniame žmogaus kūne.
-Kas kiek metų tu turi atsinaujinti?
-Anksčiau reikėdavo kas penkerius metus. Dabar kas septynerius, nes technoligija žengia į priekį ir yra kuriama nauja įranga bei kaskart atnaujinama.
-Atrodo, šiame name vien tik laboratorijos ir devyniolikto amžiaus atikvariniai daiktiai. Ar nenuobodu čia gyventi? – šitaip Keitės klausinėdama, pasijaučiau tarsi būčiau žurnalistė.
-O, neapsigauk, Viola, čia tikrai nėra taip nuobodu kaip tau atrodo, - Keitė ir vėl nusikvatojo. - Tu dar nė pusės nematei šiame name to, kas vyksta. Čia mes turime daugybę pramogų. Tokių kaip baseinas, biliardo ir boulingo kambariai, poilsio kambariai, kuriuose mes galime žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas ir tiesiog leisti savo laisvalaikį. Dar turime barą rūsyje, kino salę ir daug kitų įvairiausių pramogų. Laikui bėgant galėsi išbandyti jas visas, - Keitė man mirktelėjo akį. – Be to, tokių namų kaip šis yra ne vienas. Už kelių kvartalų yra dar keli tokie pat namai, kuriuose gyvena tokios pat mistinės būtybės kaip ir mes.
-Ir visos tos, kurios gyvena tokiuose namuose kaip šis, eina į tą pačią mokyklą? – paklausiau Keitės, dabar jau norėdama sužinoti ir apie Mają. Turėjau žinoti priežastį, kodėl ji manęs taip nekenčia.
-Ne visos. Vieni jau yra baigę šią mokyklą, todėl išvykę  į kitus miestus ir mokosi koledžuose. Kai kurie apskritai išvykę į kitas šalis ir tiesiog prisitaikę prie žmonių gyvenimo. Kiti baigę šią mokyklą, tiesiog leidžia laiką veltui šiuose namuose ir nieko neveikia savo gyvenimuose. Tačiau yra jau taip pasirūpinta, kad visi mistiški paaugliai įgautų vidurinį išsilavinimą.
-Kai čia Sebastijanas mane atsivedė, jis sakė, kad Liusinda yra šio namo šeimininkė. Ar ji šeimininkauja ir kitiems tokiems namams?
-Ne visai. Šiame name ji tik prižiūri mus su kitais savo pagalbininkais, su kuriais tu taip pat susipažinsi laikui bėgant. Kituose namuose yra ir kiti prižiūrėtojai. Tačiau už visus šiuos namus ir šitą mokyklą yra atsakinga aukščiausioji mistiškų pabaisų instancija, kuri gyvena tikrai toli nuo čia ir šiaip sau pas mus neateina. Yra tam tikrų taisyklių, kurių peržengti ne valia. Todėl kai su jomis susipažinsi, ir jeigu jas pažeisi, būsi nubausta.
-Oho. Skamba grąsinančiai, - sumurmėjau.
-Patikėk, nemanau, kad nori visą mėnesį tūnoti vampyrams skirtoje vienutėje ir būti marinama badu, - sukikeno Keitė.
-Oho. Taip žiauriai?
-Aha.
Apsidairiusi tik dabar supratau, kad visiškai sutemo ir pamaniau Keitei pasiūlyti sugrįžti, bet man nė nespėjus prasižioti, pamačiau, kad ji pati mane vedasi atgal į namą.