Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







8.

-Nagi, Fiona, gaudyk kamuolį. Kaip kitaip aš tave išmokysiu žaisti tinklinį? Juk pati norėjai, kad tave to išmokyčiau. Tad kodėl dabar taip lengvai pasiduodi? – juokiuosi aš iš savo mažosios sesutės.
-Aš jau pavargau, Violeta, - skundžiasi ji. – Juk mokai mane to ištisas valandas.
-Jeigu nori būti profesionali žaidėja, privalai daug dirbti su tuo. Kaip manai, kodėl Maiklas Džeksonas tapo tokiu garsiu ir populiariu? Manai, jis nedėjo pastangų į savo darbą?
-Man jis vistiek nepatinka, - Fiona susiraukia taip lyg būtų praryjusi citriną.
-Aš neliepiu tau jam jausti simpatijos, - nusikvatoju aš iš jos ir vėl. – Aš tik raginu tave taip greitai nepasiduoti. Juk negali sustoti, kai nuėjai pusę kelio.
-Na, gerai, - atsidūsta ji. – Pasitreniruokime, bet nebe daug.
-Gerai. Pažadu, daugiau jau šiandien tavęs nebekankinsiu, - tariu ir linksmai nulekiu šiek tiek toliau nuo Fionos. Metu jai tinklinio kamuolį, bet ji jo nepagauna. Panaudojau per daug jėgos, todėl kamuolys nukrenta kažkur toli. Jo nebematyti. Fiona nusišypso man ir nubėga paskui kamuolį. Prieš tai pažada, kad greitai sugrįš. Tačiau praeina geros dešimt minučių kaip ji negrįžta. Todėl ne juokais sunerimstu. Einu jos ieškoti ten, kur ji neseniai nubėgo, šaukdama ją vardu, tačiau ji neatsiliepia. Aplink mūsų namus vien miškai. Paėjus dar kelis metrus, pamatau, kad gerokai nutolau nuo namų, tačiau vistiek nesustoju. Juk negaliu palikti savo mažosios sesutės vienos, kažkur miške. Nesvarbu tas kamuolys, svarbiausia, kad rasčiau ją.
-Fiona, kur tu? Nagi, pasirodyk, - raginu ją išlįsti ir nebežaisti su manimi slėpynių. – Fiona, suprantu, kad tau dar norisi pažaisti, bet suprask ir mane, aš esu gerokai vyresnė už tave ir man rūpi tavo gyvybė. Jeigu tučtuojau nepasirodai, pakviečiu tėtį ir tau bus tikrai riesta.
Tačiau niekas man neatsiliepia. Stoja keista tyla ir aplink mano kojas iš kaži kur atslenka rūkas. Keistas ir šaltas rūkas. Markstausi blausioje šviesoje bandydama įžiūrėti kažką toli ir man lyg ir pasivaidena, jog ten Fiona. Vėl pašaukiu ją, bet  kitą sekundę, kažkas ten toli sušlamėjęs, dingsta man iš akiračio. Tas siluetas buvo pernelyg didelis, jog tai būtų Fiona. Dingus siluetui, dingo ir rūkas aplink mane.
-Štai ir aš, - iš už krūmo išlenda Fiona ir laiko kamuolį glėbyje.
Atsisuku į ją ir atsidūstu. Pasijuntu taip lyg būtų nukritęs akmuo nuo širdies.
Čiumpu sesę už rankos ir tempiu ją namo.
-Ar tu visai proto netekai? Taip mane išgąsdinai, - imu ją netiesiogine prasme barti, nors ir balso nekeliu. - Tu nė neįsivaizduoji kaip mane išgądinai, Fiona. Daugiau taip nebedaryk.
-Bet juk tai linksma. Aš stebėjau tave iš už krūmų ir tu buvau tokia... tokia išsigandusi. Man patiko. Reikės kada nors pakartoti, - tyčiojasi iš manęs sesutė.
-Nedrįsk to daryti ir vėl. Prisiekiu, susipyksime, - pagrąsinu jai. Pirmą kartą gyvenime. Ir netgi balsą šiek tiek pakeliu. Todėl ji sustoja ir nebejuda iš vietos. – Kas dabar?..
-Tu grąsini man. Nenoriu tokios sesės, - taria ji tyliai ir patempia apatinę lūpą.
Atsisukusi į ją pritupiu ir atsidūstu.
-Atleisk, Fiona, aš... – sutrikusi nebežinojau, ką pasakyti, todėl tik apkabinu ją. – Daugiau taip nebedarysiu. Atleisk, gerai?
Tačiau ji nieko nebesako. Bet ir neverkia. Mes tik vėl susikimbame už rankučių ir nueiname namo.


9.

Kartais Fiona mėgdavo mane štai taip erzinti. Pasislėpdavo kur nors taip, kad jos nerasdavau ir išsigąsdavau, jog ji kažkur dingo. Tačiau neištvėrusi, pati išlįsdavo iš savo slėptuvės. Tuomet puldavau jai priekaištauti už tai, kad mane taip išgąsdino ir kartais netgi pagrąsindavau susipykimu su manimi. Mažiausiai už viską ji norėdavo pyktis su manimi. Mes niekada nebuvome rimtai susipykusios. Niekada gyvenime. Tačiau ji buvo maža. Ji buvo vaikas, todėl norėdavo tik žaisti. O kartais aš jos nesuprasdavau.
Ak, kad būčiau galėjusi suprasti ją anksčiau. Kad būčiau į jos žaidimus pažvelgus jos akimis ir nesistengusi jai būti vyresniąja seserimi, kuri visada ją gelbsti. Tačiau aš privalėjau jai tokia būti. Kas, jeigu ne aš, po tėvų, ją apsaugos? Tačiau aš jos neapsaugojau. Tą dieną, kai mus užpuolė namuose, aš jos neapsaugojau, nors privalėjau. Neišgelbėjau nei vieno savo šeimos nario. Mirėme visi. Tik aš kažkokiu būdu likau gyva, bet tarsi ir negyva. Mano gyvybę palaiko tik kraujas. Jeigu jo negerčiau, mirčiau iš bado. Tiesiog likčiau suakmenėjusia mumija. Gal ir geras būdas pasitraukti, tačiau negaliu to padaryti tol, kol neišsiaiškinau, kas mus nužudė, ir kas esu aš. Privalau tai padaryti.


Po geros savaitės ir vėl sutikau Sebastijaną. Jis pirmas mane pamatė. Jam mane pašaukus, aš nusisukau ir bandžiau lyg ir bėgti nuo jo. Mažiausiai norėjau nužudyti šį žavų jaunuolį. Tačiau mano pabėgimas neišdegė, nes jis pasivyjo mane ir čiupęs už rankos, atsuko į save. Vos nenuvirtome, kai atsitrenkiau jam į krūtinę. Gerai, kad jis buvo toks stiprus, jog mudu išlaikytų, ir gerai, kad neišsidaviau, jog turiu antžmogišką galią.
-Ar tu vengi manęs? – paklausė jis iškart, vietoje pasakymo labas.
-Tai gal pradėkime nuo labas, malonu tave matyti, o ne nuo ar tu manęs vengi? – lyg ir bandžiau pajuokauti, bet kad tai neatrodytų grubiai, ir vėl meiliai jam šyptelėjau.
-Taip, tiesa. Atleisk, - sukikeno jis. – Labas.
-Labas.
-Tai ar vengi manęs? – jis vistiek žūtbūt norėjo sužinoti, kas vyksta.
-Ne. Tiesiog turiu šiokių tokių reikalų, kuriuos privalau tuoj pat padaryti, - bandžiau lyg ir išsisukti.
-Ar štai taip tu bandai man pasakyti nesitikėk, kad vien dėl to, kad mane išgelbėjai nuo to tipo, kuris įnirtingai bandė mane pagauti, dabar tapsime geriausiais draugais? – o jis, pasirodo, yra gudresnis nei maniau.
-Ne, - pakračiau galvą į šalis. – Žinoma, ne. Manau, turėčiau tau tik padėkoti už tai. Kas daugiau, jeigu ne tu, būtų mane išgelbėjęs? Tu man tikrai padarei didelę paslaugą. Ačiū.
-Žinai, kas jis yra? – paklausė jis netikėtai.
-Kas?
-Tas tipas, kuris bėgo paskui tave iš kavinės. Praėjusį vakarą.
-Nežinau. Tiesiog užėjau apsižvalgyti ir man išėjus, išgirdau paskui save žingsnius. Šiek tiek atsisukusi atgal, supratau, kad esu sekama, tuomet pradėjau bėgti ir tai pasitvirtino. Nežinau, kas jis... – subėriau jam žodžius tarsi žirnius į sieną.
-Hm... – numykė Sebastijanas ir nutaisė mąstančio senelio grimasą.
Kurį laiką stovėjau ir mąsčiau, ką jis dabar galvoja. Prisiekiu, kartais tikrai norėčiau mokėti skaityti mintis. Gaila, kad su tuo, kas tapau, manyje neatsirado tokia galia.
-Tai tikrai keista, - sumurmėjo Sebastijanas sau palei nosį. Bet aš tai išgirdau, nes aš turiu geresnę klausą nei žmogus. Tuo galiu didžiuotis bent šiek tiek, nes galiu išgirsti daug dalykų, nuo kurių galiu išsigelbėti.
-Kas čia keista? Juk žmonės yra kasdien persekiojami...
-Žiūrėk, - staiga Sebastijanas prabilo jau garsiau ir vėl žvelgė į mane savo dangiško žydrumo ir tyrumo akimis, - štai čia yra kai kas, - jis uždėjo man ant riešo kažką panašaus į apyrankę, kuri buvo su kažkokiu keistu ir mažu plastmasiniu daikčiuku, - kas padės man greitai tave surasti, kai kitą kartą ir vėl tave kas nors bandys vytis. Šioje apyrankėje yra susekimo siųstuvai, kurie yra ir mano telefone. Todėl kai tik tau iškils pavojus, žinosiu, kur esi ir galėsiu tave išgelbėti. Siųstuvai reaguoja tik tada, kai organizme išsiskiria adrenalinas.
-Oho, - tyliai sumurmėjau žiūrėdama į nuostabaus grožio apyrankę, su kuria buvo ir beveik nepastebimas susekimo siųstuvas. – Ačiū...
-Gal geriau atsidėkok man tiesiog nueidama su manimi išgerti kavos ar kažko užkąsti? – pasiūlė jis netikėtai.
Iškart susiraukiau pagalvojus apie maistą. Kai valgau jį, atrodo taip, lyg valgyčiau žemes. Mieliau jam pasakyčiau tiesą apie save ir paprašyčiau, kad geriau jau duotų man savo veną. Bet negaliu jo skriausti. Su juo jaučiuosi normali, nors ir susitinkame tik antrą kartą. Primenu, kad dabar viską jaučiu šimtą kartų stipriau.
-Gerai, - tiek tepasakiau.
Ir mes nuėjome į netoliese esančią kavinę.
Turėjau vilties, kad dingusios ir ieškomos merginos niekas nepastebės.
Turėjau vilties, kad žmonės turi svarbesnių reikalų nei našlaitėlės ieškojimas.
-Gal ji net negyva... – mums praeinant pro kelias merginas, išgirdau vieną iš jų tai sakant.
-Bet... palauk... kaip ji gali būti dingusi ir dar negyva, jeigu ji ką tik praėjo pro mus... – įsiterpė ir kita. Ir ji atsistojusi, čiupo man už rankos. – Hey...
Aš atsisukusi į ją, tuoj pat pasinaudojau savo galia užkalbėti kitus. Tai buvo tik refleksiškas savigynos veiksmas.
-Tu manęs čia nematei, - tariau jai tyliai ir jai mane paleidus, nuėjau pas Sebastijaną, tikėdama tuo, kad jis nieko nematė. Tačiau jis buvo aiškiai sutrikęs ir mano viltis mirė paskutinė.
-Tai kur sėdame? – paklausė jis, stengdamasis išsklaidyti įtampą ir aš buvau jam už tai dėkinga, bet puikiai nujaučiau, kad jis tikrai visko taip lengvai nepaliks.
-Ten, - parodžiau į kampe esantį laisvą staliuką, aplink kurį buvo visiškai tuščia.
-Kodėl taip toli nuo visų? – nusistebėjo jis.
-Man nepatinka, kai nutinka taip kaip ką tik nutiko su ta mergina, - atsakiau jam niūriai ir atsisėdau prie savo išsirinkto staliuko.
Sebastijanas atsisėdo prieš mane.
-Tu ją pažįsti? – paklausė jis.
-Taip, aš pažįstu visus gyvenančius šiame mieste, - sarkastiškai jam atsakiau ir atsidusau. Iš manęs aktorė ne kokia... – Žinoma, kad ne. Gyvenime nebuvau jos akyse mačiusi. Nežinau, ko ji prikibo prie manęs.
-Atrodė taip lyg pažinotumėte viena kitą, - sumurmėjo jis ir taip pat atsiduso.
-Gal aš jai tiesiog pasirodžiau kažkur matyta arba ji mane paprasčiausiai su kažkuo sumaišė. Juk visko būna, o šis miestas tikrai mažas, - bandžiau pateisinti tos merginos elgesį kitais dalykais, o ne tais, kuriuos jau žinau ir pati, bet nenoriu, kad sužinotų Sebastijanas. Nors ir taip manau, nujaučiu, kad jis žino, jog esu ieškoma. Tačiau nesiliausiu apsimetinėjus tol, kol jis manęs nedemaskuos.
-Galbūt, - Sebastijanas tik gūžtelėjo pečiais ir atsivertė meniu. – Tai ko norėtum?
-Kavos, - iškart atsakiau nė nepažvelgus į savąjį meniu.
-Kokios? – paklausė jis vėl. – Baltos ar juodos?
-Baltos.
-Aš irgi.
Išsišiepiau iki ausų.
Atėjus padavėjui, Sebastijanas pasakė, ko mes norime ir padavėjui mus palikus, mes kurį laiką žiūrėjome vienas kitam į akis. Mūsų žvilgsniai tiesiog susirakino ir negalėjo paleisti vienas kito. Taip pat stojo ir keista tyli, kuri buvo tuo pačiu ir labai maloni. Tačiau šią nuostabią akimirką Sebastijanas paėmė ir išsklaidė, paklausdamas apie mano šeimą.
Prieš prabildama tyliai nugargiau seiles.
-Jie išvykę... Toli... – nusprendžiau pameluoti, nors ir niekada to nei mokėjau, nei mėgau daryti. – Gyvenu su teta.
-Įdomu, - sumurmėjo jis. – Kur jie išvykę?
-Į Japoniją, - pasakiau kuo toliau esančią nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, šalį. – Jau seniai jie ten...
-Kiek laiko jie ten?
-Nuo tada, kai man buvo aštuoneri...
-Oho. Ar jie kada nors grįžta?
-Tik per Padėkos dieną ir Kalėdas.
-Ar tau jų netrūksta? Ar nepasiilgsti jų?
-Mamos ne. Su ja santykiai yra... sudėtingi. Bet tėčio labai trūksta. Tą dieną, kai teko su juo atsisveikinti, atrodo taip lyg kasdien išgyvenu ją vis iš naujo. Jaučiuosi taip tarsi tai būtų nutikę vakar. Tarsi turėčiau būti ten, o ne čia, - ir apie šitai aš dabar nemelavau. Aš iš tiesų taip jaučiausi. Ir jaučiuosi taip ligi šiol.
-Na, tu bent jau žinai, kad tavo tėvai yra gyvi, - sumurmėjo Sebastijanas ir tarp mūsų stojo slogi tyla.
-Ką turi omeny? – nesumojusi, ką dabar turėčiau pasakyti, paklausiau pačio kvailiausio klausimo. Galėjau ir patylėti. Galėjau išvis nekalbėti, bet negalėjau. Turėjau žinoti, kas nutiko. Turėjau žinoti apie jį viską. – Ar tavo... – bet nesugebėjau pasakyti viso klausimo, kuris turėjo skambėti maždaug taip: ar tavo tėvai taip pat buvo kaip nors nenormaliai ar žiauriai nužudyti? Bet šįkart nutylėjau. Ne todėl, kad tokį klausimą užduoti visiškai nepažįstamam žmogui būtų netaktiška, bet todėl kad atrodė taip lyg ir vėl bandyčiau praryti gumą ar sudrėkusį cinamono gumulėlį. Net gerklė išdžiuvo.
-Mano mama mirė mane gimdydama. O tėvas buvo jūrų pėstininkas, - pasakė jis. – Jūra jį pasiglemžė su visu laivu ir visa įgula... – jo žodžiai man nukirto rankas ir kojas lyg kirvis.
-Tavo tėvai mirė bent jau žmogiška mirtimi, - sumurmėjau prisiminusi, kad tik mano mama mirė normalia mirtimi. O tėtis ir mažoji sesutė, įtariu, buvo nužudyti žiauriau nei žmogiškai.
-Ką turi omeny sakydama žmogiška mirtimi? Ar tu man ką tik pamelavai apie Japoniją? – paklausė jis susiaurinęs akis ir prisitraukęs arčiau manęs.
-Atleisk, - tiek tepasakiau ir nuleidau galvą.
Kaip tik tą akimirką mums atnešė puodelius su balta kava.
-Kodėl iškart nepasakei?
-Man gėda, kad normali paauglė neturi tėvų.
-Kokia čia dar gėda? Juk mirė tavo mylimi žmonės, Vivi...
Kai išgirdau Vivi iš Sebastijano lūpų, atrodė taip tarsi tėtis būtų šalia. Toks gyvas mano vardo trumpinys buvo Sebastijano lūpose, kad net nejučia ėmiau dairytis, ar nepamatysiu į kavinę ateinančio tėčio. Ar nepamatysiu jo sėdinčio už baro ir kilnojančio alaus bokalą. Ar nepamatysiu jo sėdinčio atokiame kampe prie stalelio ir tyrinėjančio savo ar kažkieno senus užrašus kaip įprastai jis darydavo namie, savo darbo kambaryje ar atsiradus nors vienai laisvai minutei.
-Kodėl tu verki? – paklausė Sebastijanas ir paėmė mano rankas. Jo rankos buvo tokios vyriškai stiprios, švelnios ir šiltos. Veikiau jau karštos palyginti su mano ledine oda. Tik kavos ar arbatos pagalba, mano kūnas įšildavo ir pasidarydavo nebe ledinis, o bent šiek tiek vėsus ir bent truputį parausdavo. Todėl neatrodydavau tokia mirusi ir išbalusi. Ar turėčiau sakyti, netgi pamėlusi...
Jaučiausi geriau ir saugiau, kai Sebastijanas laikė mano rankas. Kai jis apskritai buvo šalia.
-Tėtis... mane... Jis buvo vienintelis žmogus, kuris mane vadindavo Vivi...
-O, atleisk man. Aš nežinojau. Daugiau tavęs taip nevadinsiu.
-Ne, - paprieštaravau jam. – Jeigu nori gali mane taip vadinti. Man taip netgi labiau patinka. Juk negaliu visą gyvenimą bėgti nuo prisiminimų. Privalau susitaikyti su tuo, kas nutiko.
-Aš tau padėsiu tai padaryti, jeigu leisi. Jeigu nori...
Tik linktelėjau jam.
Kai išgėrėm kavą, išėjome iš kavinės ir pasukome į parkelį. Sakiau jam, kad jau vėlu ir jis gali eiti namo, bet jis atsisakė ir liepė man dėl to nesijaudinti.
-Atleisk, kad klausiu, bet kiek tau metų buvo, kai mirė tavo tėtis? – paklausiau Sebastijano labai atsargiai, nes nenorėjau, kad jam skaudėtų taip kaip skauda man.
-Vienuolika, - paprastai ir, rodos, be jokio kartėlio atsakė jis.  – Buvau dar mažas suprasti daugelį dalykų, bet pakankamai didelis, jog suprasčiau kaip yra skaudu netekti svarbiausio ir mylimiausio žmogaus gyvenime, - išgirdau kaip jis skausmingai nuryjo seiles ir iš to supratau, kad mažai trūksta, jog jis apsiverktų, bet jis šauniai tvardėsi. Norėjau jam liepti liautis kalbėjus, kad jam nebūtina pasakoti, jeigu jam pernelyg skaudu, kad mes galime pakalbėti apie linksmesnius dalykus, bet jis tęsė, ką pradėjęs. – Mamą esu matęs tik nuotraukose. Nesakau, kad ji nėra man svarbi, bet aš jos nė nepažinojau. Tik tėtis daug pasakodavo man apie ją, tačiau niekada nejaučiau, ką reiškia turėti mylimą ir mylinčią motiną. Niekada to ir nepatirsiu. O tėtis man buvo svarbiausias ir brangiausias. Jis buvo mano autoritetas. Kol buvau mažas, visada svajojau būti jūrų pėstininku ar netgi laivo kapitonu, - Sebastijanas padarė pauzę. Vėl nuryjo seiles. Šįkart nebe skaudžiai, bet jo akyse mačiau tą jausmą. Mačiau, kad jis ilgisi savo tėčio. Mačiau, kad jis viską padarytų, jeigu jam būtų suteikta bent viena galimybė – bent viena galimybė išglebėti savo tėtį. Ir jis būtų tai tikrai padaręs. Taip kaip ir aš. Jeigu būčiau buvusi pakankamai stipri, jeigu būčiau žinojus pakankamai daug apie ginklus ir apie savigyną, būčiau išgelbėjus savo šeimą. Jeigu ne tėtį, tai bent jau Fioną. Aš tikrai būčiau tai padariusi. Tikrai.
Dabar Sebastijanas apsilaižė lūpas, atsiduso ir kalbėjo toliau. Tai buvo vienas iš žmogiškų pasiruošimų pradėti kalbėti arba tęsti savo pasakojimą.
-Kai tėtis mirė, su juo mirė ir ši mano svajonė. Kai jis mirė, su juo mirė ir didžioji dalis manęs. Jis tiesiog išsinešė dalį mano širdies. Nekaltinu jo dėl to. Jis dėl to nekaltas. Jis nekaltas, kad kilo audra ir jis nesugebėjo su visa įgula išsigelbėti. Jis nekaltas, kad laivas užsidegė ir pradėjo lūžti, o paskui nuskendo. Niekas niekad taip ir nerado jo kūno. Greičiausiai todėl, kad ieškojo per vėlai, o ir rykliai jau seniai suėdė juos visus, kurie buvo tame laive. Niekas nieko negalėjo padaryti. Tokia buvo lemtis. Bet jis buvo man viskas, kas svarbiausia...
-Mano tėvai žuvo prieš septynis mėnesius. Suprantu tave. Mano tėtis man buvo toks pat svarbus ir brangus kaip ir tau tavasis, - paatviravau.
-Aš tave taip pat suprantu. Labiau nei numanai. Matau tavo akyse daugiau nei tu gali įsivaizduoti.
-Ir ką jose matai?
-Pasiklydusią, išduotą ir įskaudintą merginą, kuri nebežino kaip gyventi toliau, bet stengiasi tai išsiaiškinti.
-Ir kaip man sekasi?
-Sunkiai. Bet tik kol kas. Aš tikiu, kad tau pavyks. Tikėk ir tu tuo.
-Gerai.
-Be to, žinau apie tai, ko tu nė nenutuoki. Žinau, kad esi kitokia nei visi. Žinau, kad esi ieškoma, kad tave oficialiai paskelbė dingusia asmenybe. Bet aš niekam tavęs neišduosiu. O žinau daugiau nei tu numanai.
-Ką dar žinai? – paklausiau ir visas mano kūnas įsitempė. Galbūt jis žino daugiau nei aš. Galbūt jis žino, kas aš esu ir pasakys man tai. Galbūt jis vienintelis žmogus, kuris manęs nebijo ir žino kaip nuo manęs apsisaugoti. Galbūt jis padės man surasti mano tėčio ir sesers žudiką. Galbūt jis padės man išsiaiškinti viską ir pagaliau tapti normalia.
-Jei pasakyčiau tau tai dabar tiesiai šviesiai, vargiai ar tu tuo patikėtum.
-Bent jau pabandyk pasakyti ir žiūrėsime ar aš tuo patikėsiu.
-Žinok tik viena, kad tikrai ne veltui daviau tau tą apyrankę, ne veltui išgelbėjau tave tą naktį, kai tave sekė kažkoks ne aiškus tipas. Ne veltui dabar mudu kalbamės.
-Prašau, pasakyk man, ką žinai. Pasakyk visą tiesą, - prašiau jo toliau. – Pavargau būti nežinioje. Jau ir taip man visko per daug.
-Ar galime čia susitikti rytoj? Dienos metu? – paklausė jis netikėtai užuot išklojęs man visą tiesą.
-Aš negaliu. Dieną daug mokausi... – vėl netikęs melas, bet juk negalėjau jam pasakyti: taip, žinoma, aš ateisiu, tik nenustebk, kad sudegsiu tavo akivaizdoje, nes esu kažkoks antžmogiškas padaras, kuris turi iltis, geria žmonių kraują, yra nuolatos kratomas savo paties emocijų ir negana to, sudega saulėje.
Jis tuo nė už ką nepatikėtų. Ir nė nepatikės, jeigu kada nors ir pasakysiu.
-Pabandyk galėti, - maldaujamai paragino jis, o man beliko tik linktelėti. Negalėjau jo nuvilti. – Lauksiu tavęs čia po pietų. Jeigu neateisi, suprasiu, - jis dar kartą pažiūrėjo man įdėmiai į akis ir nuėjo.
Va čia tai įstrigau.

Visą naktį kurpiau planą kaip galėčiau išsisukti nuo susitikimo su Sebastijanu dienos metu.
Apsimesti, kad sergu? Pernelyg akivaizdu, kad meluočiau, nes ypatingai dabar tikrai neatrodau serganti.
Suvaidinti, kad mano tariama teta netikėtai suplanavo išvyką pas senus draugus ir nusprendė prigriebti mane kartu su savimi? Gal ir įtikėtina, tačiau kaip tuomet visa tai turėčiau pasakyti pačiam Sebastijanui? Juk neturiu jo numerio, todėl ir šis variantas netinka.
Nieko doro, kuo Sebastijanas galėtų patikėti, taip ir nesugalvojau. Bet dieną į miestą eiti tai tikra savižudybė. Net jeigu ir apsirengčiau juodžiausiais drabužiais, tai nei kiek man nepadėtų. Anksčiau ar vėliau nusimesčiau bent kelis sluoksnius. Juk žmonės taip daro, kai būna karšta, taip?
Tikrai būtų įtartina, jeigu žmogus dienos metu, liepos vidury ir dar siaubingai plieskiant saulei, būtų apsirengęs juodais drabužiais nuo galvos iki kojų, ir dar užsidengęs veidą.

Išaušus ankstyvam  rytui, užlipau ant kelionių agentūros stogo. Pabandžiau pastovėti prieš tekančią saulę. Užsimerkiau ir prisiminus savo svylančios odos skausmą, susiraukiau. Jau buvau pasiruošusi sudegti, tačiau nieko neįvyko. Nesupratusi, kodėl, atsimerkiau ir pažvelgiau į savo odą. Ji buvo sveikut sveikutėlė. Negalėjau patikėti, kad likau gyva, kad nesudegiau. Negalėjau apsakyti, koks džiaugsmas mane apėmė šią akimirką. Pirmą kartą po septynių mėnesių ir vėl jaučiau džiaugsmą.
Bet mano jausmus išsklaidė tylus apyrankės pypsėjimas. Pažvelgus į ją, pamčiau raudonai žybsinčią lemputę.
Ar jau seniai pypsi apyrankė ir žybsi ši lemputė?..
Sebastijanas nesakė, kad ji taip veiks ant mano rankos.
-Ką čia veiki vienui viena? Ir dar ant stogo? – išgirdau jau gerai pažįstamą balsą. Atsisukusi pamačiau Sebastijaną ir dar labiau nudžiugau. Apyrankė nesiliovė pypsėjusi ir žybsėjusi.
-Kaip čia užlipai? – nustebusi paklausiau ir priėjau prie jo.
-To paties norėčiau paklausti ir tavęs, - jis žavingai man nusišypsojo. Dienos metu jis buvo dar gražesnis. – Gal tu žmogus-voras? O gal moteris-katė?
-Iš tiesų tai aš supermenas, - sukikenau.
-Puiku, - jis suplojo rankomis. – Tuomet aš Betmenas...
-O ar supermenas ir Betmenas ne vienas ir tas pats?
-Gerai jau, gerai. Prigavai.
-Tai kaip čia patekai? – neatlyžau aš.
-Tavo apyrankė rodė, kur esi. Maniau, kad tau iškilo pavojus.
-Kodėl nesakei, kad ji pypsi ir žybsi?
-Nesakiau? Tikrai? – nustebęs jis net išpūtė akis. – O, atleisk. Tikriausiai būsiu užmiršęs.
-Ar ji visada reaguos į kiekvieną mano emociją?
-Sakiau, ji reaguoja į adrenaliną. Bet išimtiniais atvejais, kai būna padažnėjęs pulsas ir širdies rimtas, ši apyrankė priima tai kaip adrenaliną, todėl ji pradeda pypsėti ir žybsėti, - paaiškino Sebastijanas.
-O, - aiktelėjau. Apyrankė staiga liovėsi pypsėjusi ir žybsėjusi. Tikriausiai todėl, kad jau nusiraminau.
-Tai gal jau lipsime žemyn? Ar vis dar nori būti didvyre? – patraukė jis mane per dantį.
-Ne. Savo darbus jau atlikau. Metas ilsėtis. Todėl gal galime pratęsti vakarykštį pokalbį?
-Jeigu tik nori.
-Žinoma, noriu.
-Tuomet tęskime.
Netrukus jau buvome tam pačiam parke kaip ir vakar. Čia dieną buvo žymiai gražiau. Viskas dienos metu atrodė gražiau. Kaip seniai mačiau šviesą.

10.

-Tai nuo ko pradėsime? – paklausė Sebastijanas jau labai netikėtai, kad net krūptelėjau. Paprastai jam nereikia kalbėti garsiai, nes aš viską girdžiu kuo puikiausiai. Girdžiu net ir jo širdies dūžius, girdžiu net ir jo kraują tekantį venomis, girdžiu kaip šią šiltą vasaros dieną voras neria savo voratinklį, girdžiu kaip urvinė pelytė miško papėdėje knisasi tarp lapų ir sąmanų, ieškodama maisto. Tačiau dabar Sebastijano balsas kažkodėl man perskrodė ne tik visą klausos sistemą bet ir visą kūną.
Jo klausimas tai nuo ko pradėsime, kažkodėl nuskambėjo daugiareikšmiškai ir aš jau spėjau išsigąsti, kad jis ne tik įtaria, jog esu ne žmogus, bet ir siekia kitokių dalykų – pavyzdziui, kokių gali norėti ir siekti eilinis vyriškas vyrukas... O ne, net nežinau, kodėl aš dabar apie tai galvoju. Nemanau, kad Sebastijanas yra iš tokių, kuriems svarbiausias dalykas yra seksas. Bent jau jis taip neatrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, jeigu iš jo kūno kalbos ar bendravimo pastebėsiu ką nors įtartino, juk aš tikrai galėsiu laisvai apsiginti, nes turiu greitesnę reakciją nei jis. Juk jis tik paprastas žmogus. O aš viena tokia tarp daugelio tokių kaip Sebastijanas. Tikrai sugebėsiu save apginti. Tai vieni juokai.
Štai tokiomis mintimis aš guodžiau ir raminau tik save pačią. Po galais, juk nuolatos vien tik tai ir darau. O kodėl? Todėl, kad mano mintys mane krato dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, o tos mintys tikrai nėra labai jau gražios, geros ir nekaltos. Per visą savo gyvenimą esu prisigalvojus begalybę niekinių ir net menkiausio dėmesio nevertų dalykų, kurie dažniausiai nė nepasiteisindavo. Už visą šį minčių kratinį savo galvoje, kurios nuolat raizgydavosi viena per kitą, turiu dėkoti tik savo mieląjai močiutei. Nuolatos galvoti ir prisigalvoti visokių nesąmonių, paveldėjau būtent iš jos. Ji turėjo tokį kaip ir perdėtą atsargumo jausmą, kuris ją nuolat kankindavo, nes ji buvo labai dievobaiminga nuo pat savo pirmosios gimimo dienos.
-Tai kaip?.. – mano mintis išblaškė dar vienas Sebastijano klausimas.
-Minėjai, kad žinai daugiau nei kiti, kad galbūt žinai kažką daugiau nei aš. Žadėjai man papasakoti, ką žinai, - lyg ir bandžiau jam priminti, bet pasakiau viską labai atsargiai, nes nenorėjau jo gręžti taip iš karto, turėjau jam duoti laiko mane pažinti, įgauti mano pasitikėjimą, turėjau aš įgauti jo pasitikėjimą, kad vos jam pasakius žodį, kuris apibūdintų dabartinę mane, jis neišsigąstų, ir kad aš pati savęs neišsigąsčiau. Nors aš ir taip jau kurį laiką savęs bijau.
-Taip, - jis tik linktelėjo, bet daugiau nieko nebesakė, o jo žvilgsnis atrodė nuklydęs į dausas. Jau pradėjau baimintis, kad nieko taip ir nesužinosiu, kad jis tik dedasi neva žinantis daugiau už kitus ir daugiau už mane. Jau pradėjau manyti, kad jis vakar tai sakė tik tam, kad mane tokiu būdu bent jau pamėgintų sužavėti kaip berniukas bando žavėti mergaitę, kad tokiu būdu jis tik ieško dingsčių, kad daugiau praleistų su manimi laiko.
-Žadėjau. Pamenu tai, - ir kai jau visiškai nebesitikėjau, kad jis kažką pasakys, jis prabilo taip tyliai kaip tik leido jo balso galimybės, bet aš vistiek viską girdėjau: - Pasaulis ne toks, kokį mato paprasti žmonės, kurie nė nenutuokia apie tamsos pasaulį, kuriame gyvena tokie kaip tu, kaip aš, ir daugelis kitokių nei žmonės... Violeta, tu jau būdama žmogumi buvai visiškai kitokia nei kiti. O dabar esi dar labiau kitokia. Dabar esi kitokia ir fiziškai. Čia tik laiko klausimas, kada jie  nuspręs tave pasiimti į savo gretas...
-Ar gali kalbėti konkrečiai? Aš nemoku skaityti tarp eilučių ir man būtina, kad viską pasakytum tiesiai šviesiai, be jokių užuominų, - paprašiau jo taip pat tyliai kaip ir jis kalbėjo.
-Pasaulyje yra gausu mistinių būtybių ir antgamtinių dalykų. Mes tiesiog slepiamės nuo žmonių, nuo jų įprasta vaga tekančio gyvenimo, kuriame nėra nieko panašaus į antžmogiškus dalykus, - bet Sebastijanas toliau kalbėjo užuominomis, o aš vis bandžiau suprasti, ką jis tuo nori pasakyti. Pradėjau save guosti, kad jis taip kalba tik tam, kad mane nuteiktų teigiamai, jog nesureaguočiau jautriai į tai, ką jis pasakys vėliau, ir kad galbūt neišsigąsčiau. Galbūt tokiu būdu jis manimi rūpinasi. Jau vieną gestą parodė, kad aš jam rūpiu – uždėjo man ant rankos apyrankę, kad iškilus pavojui, jis galėtų atsirasti šalia ir apginti mane, tikriausiai nuo stipresnių už mane. – Šią apyrankę neveltui tau daviau, - jis parodė man į riešą, ant kurio buvo ta pati apyrankė, apie kurią ką tik pagalvojau. Kartais atrodė, kad jis tiesiog skaito mano mintis. – Ji ne tik dėl to, kad iškilus pavojui galėčiau tave apginti, tai dar ir dėl to, kad tu galėtum vaikščioti ir dienos metu...
Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą. Mūsų žvilgsniai vėl susirakino. Negalėjau pasukti galvos į šoną, nes atrodė, kad ji tiesiog užstrigo. Ir supratau, kad laikas nutraukti žvilgsnį tik tada, kai pats Sebastijanas pasuko galvą į šoną. Giliai atsidusau. 
-Tu nė neįtari, kas esi, o aš tai žinau, - jis kalbėjo toliau. – Tu esi... vam...
-Sakyk, - nekantravau sužinoti, kas esu, nes akivaizdu, kad jis tikrai žino daugiau nei aš.
-Pažadėk, kad neišsigąsi nei savęs, nei manęs, nei visko, ką tau papasakosiu, - paprašė jis ir meiliai pažiūrėjo į mane, o aš pamaniau, kad šią akimirką iš manęs liks tik šlapia vieta.
-Pažadu, - vos nevos išspaudžiau.
-Gerai, - jis taip pat atsiduso. Atrodė, kad buvo sulaikęs kvapą. Jaučiau, kad jis jaučia siaubingą įtampą. Tik gerai nežinojau dėl ko – ar dėl to, kad galbūt man kažką jaučia kaip berniukas mergaitei, ar dėl to, kad bijo mano reakcijos. – Tu esi vampyrė.
Ir šią akimirką vėl tarp mūsų stojo gili ir mąsli tyla. Garsiai nugargiau seiles ir tylėjau. Buvau praradusi žadą, o man akyse kaupėsi ašaros. Mačiau save prisiminimuose kaip pati to nesuvokdama ir praradusi savitvardą, žudau žmones, jų akyse matau save kaip pabaisą, jų akyse matau savo ir jų baimę, gyvenimo prasmės ir vilties praradimą, suvokimą, kad jų minutės suskaičiuotos, bet vistiek bandymą išlikti gyviems. Jau po visko buvau supratusi, kad esu didžiausias žmonių košmaras. Bet dabar, kai netgi turiu tokį baisų pavadinimą, vampyrė, pasibaisėjau savimi dar labiau.
-Yra ir kitokių mistinių būtybių. Aš vienas iš jų, - prisipažino Sebastijanas.
-O kas tu esi? – paklausiau jo, bandydama atsitraukti nuo baisių minčių ir prisiminimų apie žudynes ir visų kitų mirtį reiškiančių dalykų.
-Vieni vadina mus burtinininkais, kiti mus vadina raganiais. Aš raganius, burtininkas. Vadink kaip nori, - sukikeno jis. – Šią apyrankę pats tau padariau ir užkerėjau ją burtu, kuris reiškia, kad dėvėdamas ją, vampyras gali vaikščioti ir dienos metu. Ne visi tavo rūšies atstovai turi tokius papuošalus.
-Tai tokių kaip aš yra ir daugiau? – nustebus, net šiek tiek pakėliau balsą, o ašaros akyse nesiliovė kauptis. Kad ir kaip stengiausi neverkti, atrodė, kad jau tuoj tuoj pratrūksiu.
-Žinoma, yra, - prunkštelėjo jis.
-Tai kodėl aš jų iki šiol nesutikau? – paklausiau verksmingu tonu. Jaučiausi kaip maža mergaitė, negavusi saldainio.
-Galbūt todėl, kad tu jiems neįdomi. Arba jie šiame miestelyje negyvena.
-Tai kur jie gyvena?
-Visame pasaulyje. Viso pasaulio šalyse yra bent po kelias mistines būtybes. Toks jau tas pasaulis.
-Bet žmonės negali žinoti apie mus, tiesa?
-Jeigu žmonės apie mus žinotų, surastų būdą mus nužudyti, nes manytų, kad mes kenkiam jų visuomenei. O gyventi norime visi, todėl ir laikome save paslaptyje...
-Savaime suprantama, - prunkštelėjau pati iš savęs, jog uždavinėju tokius kvailus ir naivius klausimus. Susiturėjus, nusivaliau kelias išriedėjusias ašaras. Bet, regis, Sebastijanas pastebėjo, jog jau ketinau verkti, tačiau nekreipė į tai dėmesio, tikriausiai todėl, kad dar labiau nesusigraudinčiau ir neatkreiptume į save žmonių dėmesio. Ir už tai aš buvau jam tik dar labiau dėkinga.
-Visada atsiranda žmonių, kurie kažko bijo, o didžioji dauguma bijo nežinomybės, bijo ateities, bijo praeities, bijo dabarties, bijo savęs pačių ir net savo šešėlių. O jų šešėliai visada ir per amžius esame mes... Mistinės būtybės. Bet tai vampyrai yra pavojingiausias ir didžiausias žmogaus prakeiksmas.
-O rizika, kad netyčia gali nužudyti tau brangų žmogų, tik mitas, ar tokia pat reali tiesa?
-Taip... Kai užvaldo troškulys, tu nebevaldai savęs, o tada... – ką Sebastijanas pasakojo toliau, nebegirdėjau, nes ir vėl prisiminiau kaip nužudžiau daugybę žmonių. Šimtus nekaltų žmonių. O dabar dėl to jaučiuosi siaubingai kalta. Tapau žudike. Pašėlusia, kraujo troškimo valdoma vampyre, kuri be gailesčio gali nužudyti ir artimą bei mylimą žmogų. Kuri gali nužudyti ir Sebastijaną. Žinau, kad turiu laikytis nuo jo atokiai, bet jis nuolat mane susiranda. Jis nuolat pats pas mane ateina ir priverčia mane būti su juo, kai tuo tarpu visas mano kūnas reikalauja įsisegti jam į kaklą ir išgerti visą jo kraują, o protas liepia nešti kudašių ir pasislėpti nuo jo taip, kad jis manęs niekada nerastų. Žinau, kad galiu tai padaryti. Nepaisant to, kad jis taip pat turi šiek tiek antgamtiškų galių, jis yra tik žmogus, neturintis žvėriškų juslių, kuriomis galėtų mane surasti.
-Ką sugeba raganos? – paklausiau, stengdamasi pakeisti temą.
Sebastijanas nutilo, o iš žvilgsnio supratau, kad pertraukiau jį. Bet atrodė, kad jis dėl to nepyko. Tikriausiai suprato, kad nesiklausiau jo.
-Mes galime kalbėti įvairius burtus. Galime naudoti ir baltąją, ir juodąją magiją. Juodąją magiją naudoja tik piktosios raganos, kurios priklauso piktųjų vampyrų bendruomenėms. Aš esu iš gerųjų, todėl nesiruošiu kenkti kitiems. Todėl tau labai pasisekė, kad mane sutikai, - jis pakilnojo antakius.
Žinoma, kad man pasisekė. Su tavimi jaučiuosi, labai saugi, mielas Sebastijanai.
Tačiau šito jam garsiai nepasakiau, kad ir kaip norėjau tai ištarti balsu. Bet tam buvo tiesiog dar ne laikas ir ne vieta. Todėl tik nusišypsojau jam.
-Ar turi kur gyventi? – paklausė jis.
-Ką turi omenyje?
-Kai sakei, kad gyveni pas tetą, tai buvo melas. Spėju, tikrai neturi kur gyventi...
-Neturiu, - prisipažinau.
-Tuomet valio, gali gyventi su mumis, - Sebastijanas suplojo rankomis.
-Kur su mumis? – paklausiau, visiškai nesuprasdama apie ką jis kalba.
-Eime, - jis čiupo mane už rankos ir pradėjo kažkur vestis.
-Palauk, kur mes einame? – sumurmėjau, bet savo rankos iš jo rankos neištraukiau. Buvo gera jausti jo šilumą ir rūpestį. Atrodė, kad jis yra būtent toks žmogus, prie kurio galiu valdyti savo kraujo troškulį. Atrodė, kad jis yra būtent toks žmogus, kuriam žmogiški jausmai yra stipresni už vampyriškas jusles.
Už gero pusvalandžio priėjome didelį namą, kuris atrodė kaip rūmai. Toks didelis ir gražus namas. Visas baltas, dideliais langais su baltais rėmais. Užlipom laipteliais į verandą ir mums priėjus prie durų, Sebastijanas tris kartus pabeldė į duris su žalvarine rankena per vidurį. Visas namas ir pačios durys buvo senovinės, tarsi iš caro laikų. Pasijutau atsidūrusi Napaleono Bonaparto laikuose.
Duris atidarė iššaukiančiai atrodanti ir pagyvenusi moteris. Iškart užuodžiau jos aštrių kvepalų kvapą. Jos makiažas buvo itin ryškus, lūpos tarsi prisirpusių vyšnių, o pati apranga, atrodė, skirta arba Helovyno vakarėliui, arba mieliems ir mandagiems vyrams suvilioti, o paskui pasinaudojus jų silpnumu iščiulpti visą jų gyvastį. Ši moteris atrodė lyg tikra ragana iš pasakų, pasakų, kuriose baisios moterys siurbia jaunų žmonų gyvybes. Net šiurpas per kūną perėjo.
-Nusiramink, - sukuždėjo Sebastijanas stipriau suspausdamas mano ranką, o aš tik dabar supratau, kad iki šiol jis manęs nebuvo paleidęs.
-Ką čia per mergšią vėl atsivedei? – paklausė moteris, užuot mandagiai pasisveikinus, ir išpūtė didelį kramtomosios gumos burbulą, kurį susprogdinusi, sugrąžino pačią kramtomąją gumą atgal į savo burną ir toliau ėmė žiaumoti lyg karvė žolę. Negana to, ji dar ir paniekinamai į mane žiūrėjo.
-Pasitrauk, Kendra, neturiu laiko tavo juokeliams, - sumurmėjo Sebastijanas ir jau ketino praeiti pro ją į vidų, bet ji pastojo jam kelią.
-Kokiems dar juokeliams? – paklausė ji ir įžūliai nusikvatojo. – Kas ji tokia?
-Tau jau geriau to nežinoti. Man reikia pasikalbėti su Liusinda, - atsakė jis ir pastūmė ją. – Užeik, - tarė man ir įsitempė mane vidun.
-Prisižaisi, Sebi, vieną dieną, - mums pavymui atsakė moteris, kurią Sebastijanas pavadino Kendros vardu.
Bet Sebastijanas jos nesiklausė ir tempėsi mane laiptais į viršų, o paskui įvairiais mažais ir dideliais, siaurais ir plačiais koridoriais, o kai sustojome, aš vos neatsitrenkiau jam į nugarą, o jis atidaręs dvivėres duris, kurios buvo šiek tiek panašios į laukujes duris, vėl įsitempė mane vidun ir pagaliau paleidęs mano ranką bei įsitikinęs, kad niekas mūsų neseka ir niekas mūsų netrukdys, uždarė duris iš vidaus. Jaučiausi keistai, nes nežinojau, ką tiksliai jis daro dabar, ir kokie jo tolimesni ketinimai. Mane vėl ėmė kankinti gašlios mintys apie tai, kad galbūt jis tenori su manimi tik pasimylėti ir išmesti mane kaip mažą nereikalingą šuniuką. Bet stengiausi neleisti sau apie tai galvoti, nes man kur kas svarbiau buvo sužinoti visus kitus dalykus nei kokie Sebastijano ketinimai mano atžvilgiu.
-Kas ta Kendra? - - galų gale paklausiau ir supratau, kad mes jau esame lifte. Leidomės žemyn.
-Ragana, - atsakė jis ir atsiduso. – Negaliu jos pakęsti. Tau teks priprasti prie jos kandaus ir sarkastiško charakterio. Tiesiog stenkis į ją nekreipti dėmesio. Ji mėgsta pasipešti su kitais.
-O Liusinda? – toliau klausinėjau jo.
-Mūsų kaip ir karalienė, - šį žodį Sebastijanas ištarė su didžia pagarba. Pati nustebau išgirdusi tokį toną iš lūpų.
-Karalienė?
-Vadė. Vadovė. Šeimininkė. Vadink kaip nori... – Sebastijanas meiliai man nusišypsojo.
-Tu čia gyveni?
-Aha. Gyvensi čia ir tu.
-Kodėl ir aš?
-Nes tu neturi kur gyventi. Ir tavęs norės visi.
-Ką? – net spygtelėjau, bet Sebastijanas nieko man neatsakė. Atsivėrus lifto durims, jis čiupo mane už rankos ir vėl ėmė temptis siauru ir žemastogiu koridoriumi kažkur ar... niekur (?)
-Sveika, Liusi, - tarė Sebastijanas ir aš supratau, kad mes jau ten kur reikia.
-Sveikas, Sebastijanai, - atsakė švelnus ir meilus, bet sodrus moteriškas balsas. – Kaip einasi?
-Kaip per sviestą, - atsakė jis linksmai ir patraukė mane už rankos taip kad aš atsidūriau prie pat jo. Ir toji tariama Sebastijano ir visų kitų karalienė, vardu Liusinda, pažvelgė į mane veriančiu žvilgsniu. Jos rudos akys atrodė tyros ir nieko bloga nežadančios, bet kažkodėl man per kūną vistiek lakstė baimės šiurpuliukai.
-Kas šioji mergaitė? Ar tavo naujoji mylimoji? – kai ji to paklausė, išraudau ir nuleidau galvą.
Tačiau Sebastijanas kažkodėl neatrodė nei nustebęs, nei pasibaisėjęs tokiomis mintimis. Jis tik tyliai atsiduso ir nusišypsojo savimi pasitikinčia šypsenėle.
-Ji vampyrė, - Sebastijanas iškart ėjo prie reikalo.
Bet net ir Liusinda neatrodė nustebusi. Dabar jau jos žvilgsnis į mane sušvelnėjo.
-Naujagimė? – paklausė ji.
-Kelių metų, - jis klausiamai pažvelgė į mane. – Kiek laiko praėjo nuo tavo tėvų mirties?
-Metai gal. Nežinau, - tepasakiau. – Po visko, kas nutiko pastaruoju metu mano gyvenime, praradau laiko nuovoką.
-Teks patiems išsiaiškinti, - Liusinda kilstelėjo antakius ir atsistojusi, priėjo prie mūsų. – Šiaip ar taip, smagu, kad papildei mūsų gretas, Sebastijanai. Tikiuosi, jūsų niekas nesekė?
-To tikiuosi ir aš, bet lyg ir nesekė.
-Gal žinai, kas ją pavertė?
-Ne. O tu žinai, Violeta? Kas tave pavertė vampyre?
-Ne. Nieko neprisimenu. Kai prabudau su savimi tokia, kokia esu dabar, atmintis buvo lyg ir ištrinta. Prisiminiau tik kelis savo buvusio gyvenimo periodus. Bet kiekvieną kartą supykusi, prisimindavau vis daugiau. Bet kiekvieną kartą, kai prisiminimais grįžtu į tą dieną, kai buvo nužudyta mano šeima mano akyse, ir kai bandau prisiminti, kas tai padarė bei kas mane tokią pavertė, atmintis mane apleidžia...
-Keista, - sumurmėjo Liusinda ir atsiduso.
-Tikrai keista. Kai pirmą kartą ją sutikau, ją sekė kažkoks vyrukas. Kitą vakarą ir vėl susitikome atsitiktinai ir aš jai daviau apyrankę...
-Tai... Tavo vardas, Violeta, taip? – paklausė Liusinda manęs ir man linktelėjus, ji toliau šnekėjosi su Sebastijanu. – Atsivedei tą pačią mergaitę, apie kurią man pasakojai, tiesa?
-Taip. Ir aš labai tikiuosi, kad leisi jai čia apsigyventi, nes ji neturi kur eiti, - tyliai sumurmėjo Sebastijanas ir nuleido galvą. Akivaizdu, kad šiuose namuose paskutinį žodį visuomet taria Liusinda.
-Jeigu ji nepriklauso kokiam nors mūsų priešų klanui, tuomet ji gali čia pasilikti, - Liusinda iškėlė Sebastijanui sąlygą.
-Šito dalyko nežinau, Lius, bet ir nemanau, kad ji kažkam daugiau priklauso išskyrus save pačią, - atsakė Sebastijanas ir pažvelgė į mane.
-Oi, - atsiduso Liusinda. – Taip, žinoma, tu labai gerbi merginas. Pamirštu tai, kai aplink vyksta tokie dalykai...
-O aš niekada nepamirštu ir žmogiškumo, kad ir kaip tai atrodytų keista. Man tai pirmoje vietoje. Todėl būk rami, aš pirmas ją tokią sutikau. Ji buvo palikta vienui viena ir apleista. Tačiau mes turime ją ypatingai saugoti, nes ji turi kažką ypatingo, kas traukia kiekvieną mistinę būtybę...
-Matau tai joje, - Liusinda pertraukė Sebastijaną. – Nors ir nežinau, kas tai yra, bet mes netrukus tai išsiaiškinsime, o tu išmokyk ją visko, ką gali išmokti naujagimė vampyrė... Užteks kalbų.
-Kaip pasakysi, - Sebastijanas vėl paėmė mano ranką ir išsivedė iš Liusindos kabineto.
-Kas ji yra, pagal mistines būtybes? – paklausiau iškart, kai Sebastijanas pradėjo vėl mane vestis link lifto.
-Vilkolakė, - atsakė jis ir sukikeno. – Vilkolakio įkandimas vampyrui yra mirtinas, todėl visi ją labai gerbia. O kai kurie ir pernelyg daug gerbia. Kai kurie tiesiog meilinasi jai, kad tik sulauktų jos malonės. Tačiau ji ne šiaip sau vilkolakė. Ji turi daug įžvalgos. Todėl nenuostabu, kad tavyje ji mato kažką ypatingo. Būtent ji ir pasiuntė mane tavęs ieškoti ir surasti tave pirmesniam nei kas nors kitas iš mūsų priešų.
-Manau, šiandienai man jau per daug informacijos, - atsidusau ir pirmą kartą per savo vampyriškąją egzistenciją pasijutau pavargusi kaip žmogus.
-Nori pailsėti? – paklausė Sebastijanas ir įsivedė mane į liftą. Pradėjome kilti į viršų.
-Norėčiau. Ir dar esu alkana.
-Tuomet turėsi priprasti gerti kraują ne iš venos, o iš maišelių. Tai geriau nei gerti gyvūnų kraują, bet dar geriau nei ką nors žudyti visiškai praradus savitvardą, - Sebastijanas mirktelėjo man akį ir mes išėjome iš lifto. Jis vėl ėmė vestis mane koridoriumi, o kai priėjome tuos pačius laiptus, kuriais ir atėjome iš lauko, jau maniau, kad jis mane vėl vesis žemyn ir išmes laukan, bet mes juos praėjome ir toliau žingsniavome koridoriumi susikabinę rankomis.
-Ir tikiuosi, kad nepyksi, jeigu kurį laiką pagyvensi mano kambaryje, kol surasim tau atskirą? – paklausė jis.
Aš tylėjau. Ką galėjau pasakyti?
O taip, Sebastijanai, aš tikrai noriu gyventi tavo kambaryje, miegoti su tavimi toje pačioje lovoje, po ta pačią antklode, matyti kaip kiekvieną rytą ir vakarą tu nuogas išeini iš dušo, kaip kasdien persirenginėji. Aš tikrai noriu kiekvieną naktį žiūrėti į tave miegantį. Aš tikrai noriu su tavimi mylėtis...
Buvo sunku galvoti apie šiuos dalykus, o tuo labiau tai pasakyti garsiai. Ir iš kur pas mane tokos mintys...
-Gerai, - tiek tepasakiau.
-Nesijaudink, aš nesu iškrypėlis ir būtinai surasiu tau atskirą patalynę. Čia daug vampyrų, kurie sugeba miegoti, tad manau, ir tu išmoksi viso to. Nors perspėju, pradžioj ilgai kankinsies, nes bus sunku užmigti, nes vampyrams miego beveik nereikia. O tas miegas būna daugiau kaip gulėjimas užsimerkus. Beje, jus dažnai kankina sapnai, kuriuose pasirodo jūsų buvęs gyvenimas ar prisiminimai, kurie sukelia daugybę skausmo. Be to, kiekvienas vampyras gali vienas kitam sukelti sapnus, sukūrti sapnuose iliuzijas tokias, kokias nori, tad jeigu tau kas nors iš mūsų čia esančių sukurs sapną, kuris atrodys kaip realybė, neišsigąsk...
-Pasistengsiu, - sumurmėjau ir nusižiovavau.
-Čia mano kambarys, - tarė Sebastijanas ir įleido mane pirmą. Eidamas man iš paskos, uždarė paskui save duris. Apsidairiau ir pasigedau tvarkos. Buvau pripratusi, kad mano namuose viskas turi savo vietas, viskas idealu ir tvarkinga bei nėra nė dulkelės. Kai čia atėjome, taip pat viskas atrodė perdėtai tvarkinga todėl mano akys iškart prisitaikė prie tokių vaizdų. Tačiau atėjus į Sebastijano kambarį, aplinkos išvaizda buvo priešinga visam šiam namui.
-Nepyk dėl netvarkos. Čia mano erdvė, bet jeigu tau tai nepatinka, pasakyk, - pasakė jis.
-Ne, viskas gerai, - atsakiau ir atsisėdau ant jo minkštos ir didelės lovos. Kelis kartus pašokinėjau ir man patiko, kad spyruoklės pritaikytos ir šokinėjimui ant lovos.
-Tuoj atnešiu tau pavalgyti. Palauksi manęs? – paklausė jis.
Linktelėjau ir jis išėjo.
O aš toliau vaikščiojau po jo kambarį ir dairiausi bei mėginau susipažinti su jo pasauliu, kuris nuo šiol bus ir manasis. Bet kažkodėl vistiek jaučiausi kaip įsibrovėlė. Bus sunku priprasti prie viso šito, bet aš tikėjausi iš savęs daugiau nei galiu, todėl užsibrėžiau tikslą tai padaryti.
Netrukus Sebastijanas sugrįžo su trijais maišeliais kraujo.
-Čia tau, - pasakė jis ir padavė man juos visus.
-Visi? – nustebusi paklausiau ir paėmiau tik vieną.
-Taip. Manau, tu tikrai išbadėjusi, todėl tau reikia kaip reikiant pasistiprinti, - atsakė jis ir pamatęs, kad nesustivarkau su maišelio atidarymu, paėmė maišelį man iš rankų ir parodė kaip jį atidaryti. Tada atidavė man jį ir aš ėmiau atsargiai ir lėtai gurkšnoti. Pirmi gurkšniai nebuvo itin skanūs, todėl susiraukiau.
-Žinau, kad tai ne skaniau nei iš venos, bet kaip ir sakiau, geriau nei gyvūnų kraujas, ir žymiai geriau nei žudyti kažką. Tai yra beveik dirbtinis kraujas, manau, greitai priprasi prie šio skonio.
-Pasistengsiu, - atsakiau jam jau ištuštinus visą maišelį ir atkišau ranką, kad Sebastijanas tuoj pat atiduotų man tuos du likusius. Tad jis tai ir padarė.
Be jokio vargo atsidariau ir vėl greitai išgėriau visą kraują. Tą patį padariau ir su trečiu. Sebastijanas išmetė į savo kambaryje po rašomuoju stalu esančią šiukšledėžę jau tuščius kraujo maišelius ir atsisukęs į mane, nusišypsojo.
-Einu surasiu tau atskirą patalynę, - pasakė jis ir vėl dingo iš savo kambario.
Už gerų dešimties minučių, jis sugrįžo glėbyje laikydamas naują ir švara kvepiančią patalynę. Labai greitai susitvarkė, apvildamas pagalvę ir antklodę apvalkalais ir gražiai paklojęs lovą, atsisėdo ant jos. Tik dabar pastebėjau, kad jau vakarėja ir kad netrukus ateis naktis.
-Ar užteko kraujo? Jautiesi soti? – paklausė jis gan rūpestingai.
Klestelėjau šalia jo.
-Taip, užteko.
-Tad gal dabar nori pažiūrėti kokį nors filmą? – pasiūlė jis ir pašokęs nuo lovos, užtraukė užuolaidas, užgesino didelę šviesą su liustru kabančiu ant lubų ir uždegė blausią, naktinę lempą, kuri vos vos apšvietė visą kambarį. Paskui pasirūpino keliomis žvakėmis ir uždegęs jas, įjungė savo kompiuterį su dideliu monitoriumi, kuris atrodė kaip mažas plokščiaekranis televizorius. Surado kažką internete ir išdidino per visą ekraną. – Tai kažkoks romantinis filmas. Nežinau ar patiks, bet galime pabandyti pažiūrėti, - tarė jis ir paleidęs filmą, įsitaisė šalia manęs.
-Gerai, - sukuždėjau ir ėmiau veizėti į monitorių, kuriame pasirodė pirmieji filmo kadrai.
Nė nepastebėjau kaip baigėsi filmas. O Sebastijanas jau stovėjo prie kompiuterio ir išjunginėjo jį.
-O gal norėjai dar ką nors pažiūrėti? – paklausė jis staiga atsisukęs.
-Ne. Aš jau pavargus, - atsakiau jam ir vėl nusižiovavau.
Pirmą kartą po tiek laiko vėl pasijutau žmogumi, todėl kol Sebastijanas buvo duše, aš nusimečiau drabužius, apsivilkau naktinius, kuriuos man parūpino Sebastijanas. Nė gerai nežinau, iš kur jis juos gavo, bet buvau jam už tai dėkinga, nes tikrai nenoriu miegoti nuoga, juolab su vaikinu, kurio nė nepažįstu, nors kad ir kaip jaučiuosi su juo saugi. Greitai palindau po antklode ir be jokių valios pastangų užmigau.
2014-09-11 07:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą