Arena (5/9)

. Hyras sėdėjo ant savo gulto, po kuriuo kaupėsi pelėsiai. Kambaryje buvo tamsu ir tylu, lyg naktį. Jei ne lengvi atspindžiai iš koridoriaus, apibrėžę vyriškio siluetą, pamanytum, kad kambarys tuščias. Hyras sėdėjo vienas.

  Jo kambariokai ir kaimynai susirinko koridoriuje ir žaidė minotą su molinėmis kaladėlėmis. Kaladėlių buvo tik 106, taigi dviejų trūko, bet žaidėjams tai buvo nė motais. Kai neturi ką daugiau veikti, o tai ypač aktualu sužeistiesiems, kurių iš visos kompanijos buvo maždaug pusė, džiaugiesi ir tuo, kad turi progą pasikivirčyti. Trūko vienos tãi ir vienos èsi kaladėlės, tad ta komanda, kuri gaudavo vieną iš šių ženklų, buvo laikoma nesėkminga. Dar geriau, jei abu komandos ženklai būdavo šie. Tačiau laimėjus žaidimą tokiomis nepalankiomis sąlygomis triumfas būdavo didesnis. Viskas šitaip išsilygina. Nors dviejų kaladėlių trūkumas retai daug nulemdavo. Kitos komandos nežinojo tavo ženklų. Ar kas tavo komandos draugas. Viską reikėjo išsiaiškinti žaidimo metu.

  Hyras nelabai mėgo minotą. Jie bent lauke žaistų - ten šilta ir šviesu - o čia vos matosi simboliai, jau nekalbant apie žaidėjų išraiškas. Jos buvo labai svarbios. Hyras neturėjo daug bendro su savo kambariokais. Jie buvo seni ir užgrūdinti, jų taip lengvai neįbauginsi, tačiau jie ir neieškojo iššūkių. Jiems nebuvo svarbus Laasijos likimas, ar tai, kas geriausiai kaunasi arenoje. Jie daug kartų matė kaip žmonės ateina į areną ir anksčiau ar vėliau suklumpa joje veidu į žemę ir nebeatsikelia. Geriausiu atveju. Dažniau oponentai išlaisvina jų turinį ir jie dar sugeba prieš mirtį už viso to paslysti. Jiems nebuvo svarbu.

  Prieš mirtį žinosi, kad jei čia nepasisekė, tai bent jau būsi atmintas kaip puikus minoto žaidėjas. Strategas ir dviveidis manipuliuotojas. Arba tiksliai viską apskaičiuojantis ir atvirai žaidžiantis teisuolis. Arba Vornas. Jis ilgai galvoja ir dažnai dvejoja. Nebent tiksliai žino ką daryti. Tada jis negalvoja ir iškart atskleidžia savo simbolius. Jį atsimins trumpiausiai.

  Net Hyrą atsimins ilgiau, nors jis nei žaidime, nei kovoje nebuvo įspūdingas. Emetą jis laikė geriausiu draugu, bet abejojo ar geriausias draugas jį atsimins. Hyras tai tikrai atsimins Emetą. Emetą visi atsimins. Ir nusipurtys, tai padarę. Tačiau ne Hyras. Emetas padeda jam užmiršti save. Kai pamiršti save, neprivalai rūpintis. Hyrui nebuvo svarbu. Sunkiausias dalykas gyvenime yra priimti sprendimus. Nes tai padarius tenka susitaikyti su tuo, kad pasirinkai neteisingai.

  Balsai koridoriuje trumpam nutilo. Kažkas sušvilpė kaip tai daroma užfiksavus gražų sekso objektą, tačiau greitai po to vėl pasigirdo riksmai ir azartiškas purvo drabstymas. Minkšti žingsniai artėjo prie įėjimo į kambarį. Priešais slenkstį sustojo toji moteris. Isaba. Ji parodė pirštu sekti paskui. Hyras minutėlę apsimetė nematąs, tačiau po to atsikėlė ir apsunkusiu veidu nusekė. Vienas iš kambariokų pažvelgė į juodu taip, lyg būtų koridoriuje pamatęs dramblį. Isaba nuėjo už kampo ir įsitikinusi, kad aplink nieko nėra, pasuko į vieną iš tuščių kambarių. Kai Hyras įėjo į kambarį, prirėmė jį prie sienos ir tyliai tarė:

- Sveikas, drauge.

- L... Labas.

- Emetas nežino, kad mes susitikinėjam?

- Ne, juk prisiekiau, nieko jam nesakiau.

- Puiku, kad prisiekei. Priesaiką galima sulaužyti tik kartą, nepamiršk. O tada...

- Ne, aš tavo draugas, Isaba.

- Šaunuolis, - Isaba paglostė jo galvą, - tuomet gal nesupyksi, jei paprašysiu dar vienos draugiškos paslaugos? Liksiu penkiagubai skolinga, tu ir dabar gali prašyti, ko tik tau reikia. Juk dar nieko neprašei.

- Dar nesugalvojau.

- Na gerai, nespaudžiu tavęs. Bet, suprask, ir man nepatogu nešiotis tiek skolų su savimi. O paslauga man turėtų būti kiek kitokia, nei iki šiol.

- Taip?

- Žinai, kur dabar Emetas? – Hyras pakratė galvą. – Tau reiks jį surasti. Šiandien. – Vyras palingavo. – Tegu vakare, kai tavo šešėlis bus dvigubai ilgesnis už tave patį, Emetas ateina į citadelės rūsį. Pasakyk jam, kad jį kvietė meisteris labai skubiu reikalu. Sakyk, kad jis visai neseniai jo ieškojo, bet surado tave ir liepė tau perduoti. Dar pasakyk, kad jis ateitų vienas, nes reikalas slaptas. Pasakysi?

- Aha.

- Bet pasakyk įtikinamai. Jei jis neateis susitikti su savo meisteriu, tu už tai atsakysi, aišku?

- Aišku.

- Gerai, - Isaba atsišliejo nuo Hyro ir prieš nerūpestingai išeidama pridūrė, - jei kas klaus, tai aš dirbau valdžiai ir ieškojau kito žmogaus. Tu niekaip su manim nesusijęs.



  Emetas susikaupęs šoko su kirviu ir skydu. Aplink jį nieko nebuvo ir jis džiaugėsi vienatve. Paprastai kiti žmonės, net ir tie, kurie mėgo jį paerzinti, neblaškė. Karys priprato prie tokių kalbų – seniai suprato, jog tai tik kalbos. Retas kuris ryžtųsi akis į akį susikauti su Emetu. O kad ką nors arenoje įrodytum, turėjai susikauti. Emetas giliai įkvėpė. Vienatvės dabar reikėjo daugiau nei paprastai. Paprastai ji tik trukdydavo. Jis dar nesuvokė, jog dalyvaus Dievų kovoje. Iškvėpė. Tai buvo realybė, pranokusi bet kokius sapnus ir svajones. Paprastiems Adiro kariams toji kova yra toks unikalus dalykas, kad retas suvokė, jog pats turi galimybę ten dalyvauti. Emetas pašoko nuo kairės kojos, apsisuko ore pats ir nubrėžė ratą su kirviu. Net prašvilpė. Taip, Emetas kaunasi kaip žvėris, bet net ir jis nepagalvojo... Štai kas yra Dievai arenoje. Aš esu Adiras, galvojo jis.

Karys padėjo ginklus ir išėjo iš citadelės. Kaip visada, į jį žvelgė niekinančiais žvilgsniais. Bet jis atsakė išdidžiau nei paprastai, visai nesutriko. Dėl to žmonės turėjo jo nekęsti labiau. Jis niekada anksčiau nesusimąstė, kodėl žmonės tokie. Tai juk jų problema. Jie negali pakęsti stipresnių už save. Bet dabar Emetas akimirką pagalvojo, kad kažkas čia ne taip. Kas čia per mintys? Nepasiduok jiems. Negi turėčiau nuleisti galvą ir gailėtis dėl to, jog visi kiti yra nevykėliai? Jie mane iškart įveiktų, stumdytų kaip... Hyrą. Ta Dievų kova duoda kažkokias nesavas mintis. Baik. Tu Adiras. Ne, tu nesi jis. Adirą žmonės mylėjo, jis buvo vadas. Kodėl tavęs žmonės nepripažįsta? Galbūt ir jo nepripažino, iš pradžių. Baik save lyginti su Dievu. Kas tu toks, kad sau tą leidi? Būsi Dievas tik kovoje, ir viskas.

  Saulė leidosi link turgaus. Jos spinduliuojanti šviesa nudažė visą arenos kiemą oranžine spalva. Šešėliai tįso palei vėstantį gargždą. Kaip nekeista, grįžtantį kovotoją pasitiko ir pirmas ne priešiškai užkalbino Hyras.

- Kur buvai?

- Treniravausi citadelėj.

- Vienas?

- Nu, vienas. Kažkas negerai? Tu net ir taip nesitreniruoji.

- Meisteris Midas tavęs neseniai ieškojo.

- Kurgi. Vėl?

- Taip. Sakė, kad turi nueiti į citadelės rūsį, labai skubus reikalas.

- Ką dar sakė?

- Nieko. Ai, kad ateitum vienas, nes tai slapta.

- Žinai, man atsibodo, kad meisteris niekada manęs neranda, o visada eina pas tau.

- Tave rasti ne taip lengva.

- Ale tu randi. Dėl to pas tau ir eina. Šitoj vietoj esi geriausias visoj arenoj.

- Man džiugu.

- Man džiugu, kad tau džiugu. Bet tik dėl to.

- Aš stengsiuos.

- Stenkis, nes aš neturiu kaip tau pagelbėt. – Emetas žinojo, ką Hyrui reiškė pastangos. Kažką visai kito, negu jam pačiam.

- Bet tu be manęs daugiau nieko neturi!

- Turiu viską.

- Iš kur gavai? Tą viską?

- Iš kažkur ten, kur tu nesugebi sekti.

  Hyro kvapas užstrigo gerklėje. Visų nekenčiamiausias karys, tuo tarpu, apsisuko ir vėl nuėjo link citadelės. Keista, kad meisteris jį vėl išsikvietė, kai akivaizdžiai buvo pasakyta, kad apie Dievų kovą nebebus kalbama ir Kabiro jis daugiau nebesutiks. Arba planai pasikeitė, arba tai buvo kažkoks kitoks reikalas. Bet Emetas žinojo, kad jokio kito reikalo negali būti. Meisteriai nesusitinka su kariais šiaip sau. Dėl visa ko, nueisiu pirmą į meisterio kambarį, pagalvojo Emetas.

  Rūsyje tūnojo penki žmonės. Du iš jų – Ribasa ir Boarnas – vidinėje įėjimo pusėje iš šonų. Kiti du – Kvendiras ir Arpis – priešais įėjimą, tačiau irgi šonuose. Priešais įėjimą pačiame viduryje – Isaba. Visi stovėjo sulaikę kvapą tankioje tamsoje. Matėsi tik blausi šviesa iš laiptinės į rūsį bei deglų šviesa kas dvylika žingsnių tolyn palei rūsio sieną.

- Nebedaug laukti, - sušnibždėjo Isaba, - būkite budrūs.

Kažkas patogiau atsistojo. Isaba sugniaužė durklo rankeną.

- Ir nežudykite jo iškart. Aš jam privalau kai ką pasakyti prieš mirštant. Privalau, suprantate?

- Tai pavojinga, - sušnypštė Kvendiras.

- Tau išvis nereikėjo čia eiti, jei tu šitaip galvoji.

- Ššš.

  Emetas pašaukė meisterį iš už jo kambario citadelėje sienų. Niekas neatsakė. Antrą ir trečią pakvietimą taip pat pasitiko tyla. Durys buvo užrakintos. Emetas atsiduso. Jis tikrai manęs laukia rūsyje, pagalvojo ir pasuko atgal link laiptinės. Iš jos Emetas nusileido tiesiai iki pirmo aukšto.

  Rūsyje pasigirdo žingsniai iš laiptinės. Šioje dalyje buvo apvalus skliautas, todėl garsas sklido didesnis, nei iš tiesų buvo. Žingsniams dar nepriartėjus nuaidėjo trankus bildesys. Kažkas bėgo iš paskos. Pirmasis žmogus sustojo tiesiai po arka į rūsį. Isaba, Kvendiras ir Arpis matė, kad tai Emetas.

- Ką tu čia darai?! Jei nepasakiau prieš tai, sakau dabar – lipk man nuo sprando! – Emetas buvo apsirengęs odinius šarvus ir gniaužė rankoje kirvį. Kažkas vis dėlto privertė jį apsisaugoti prieš einant į rūsį. Jis atsiminė kaip bijojo nežinomybės pirmą kartą. Negali visada sektis.

- Aš tau melavau. Bet, matau, tu pasiruošęs. – Hyras nusišypsojo.

- Ką?

- Aš tau melavau. Meisteris man nieko nesakė. Tai Isaba. Isaba man grasino. Tai ji, Emetai. Ji dėl visko kalta.

- Tu... Ką čia kliedi?

- Isaba, Emetai, saugokis jos.

- Sušiktas išdavikas! Kaip tu drįsti?

- Aš nežinojau. Nežinojau, kaip elgtis. Isaba sakė, kad mane nužudys, jei nepapasakosiu apie tave. Ji bloga, Emetai. Tai ji kalta dėl visko.

- Kodėl nieko nesakei?!

- Aš stengiausi. Kad tau būtų geriau...

Emetas balsu nusijuokė.

- Nebekalbėk daugiau. Dink iš čia. Dink iš arenos.

- Užmušk Isabą! Prašau! Ji mane nužudys!

- Bėk. Bėk, kol aš pats tavęs neužmušiau.

  Hyras pradėjo lėtai trauktis kažką mikčiodamas. Savo drėkstančiomis akimis jis nebematė Emeto veido ir viskas aplink išbluko.

- Eik velniop! – Sušuko Emetas ir Hyras nuskubėjo laiptais aukštyn.

- Isaba!

  Emetas įėjo į rūsį ir lėtai patraukė tolyn. Jis buvo toks piktas, o jo figūra tamsoje tokia grėsminga, kad niekas nedrįso kario pulti.

- Isaba! – Kovotojo balsas nuaidėjo per visą rūsį.

- Aš čia, - iš už nugaros pasigirdo moteriškas balsas. Isaba atsistojo arčiau šviesos. Ji buvo beginklė.

- Tai tas nelaimingas beždžionė nekliedėjo? Gal su tavim išeis normaliai pasikalbėt? Kokie čia sąmokslai?

- Padėk tą ginklą, ne to tave pakviečiau. Hyras, jis keistas tipas. Neklausyk, ką jis kalba.

- Pakvietei mane į rūsį, ne to?

- Pasikalbėti be klausytojų, - atsakė moteris, tačiau Emetas ginklo nenuleido.

- Neskiesk. Ar kalavijas – tavo darbas?

- Ne. Juk sakiau, kad padėsiu išsiaiškinti, kas tai padarė.

- Nu? Išsiaiškinai?

- Ne.

- Tai ko nori iš manęs?!

- Nusiramink. Su tokiu tavimi neįmanoma susikalbėt.

- Kažkas čia ne taip. Tu meluoji. Ne kalbėtis čia mane pakvietei.

- Aš stoviu be nieko, o tu su kirviu rankoje. Akivaizdu, kuris iš mūsų ne kalbėtis atėjo.

- Tu pakišai man tą kalaviją?

- Ne aš, baik.

- Tu.

- Baik. Nebūk Hyras.

- Aš kaip Hyras?! Ką tu žinai?

- Toks pat nesukalbamas.

- Žiūrėk ką sakai.

- Gerai jau, tu geresnis. Tu bent klausai, ką sakau. Keista, ecėnai taip nedaro.

- Tu...

- Negi pulsi beginklę moterį? Nepulsi. Kokia garbė mane taip užmušti?

- Imk ginklą.

- Jei ir paimsiu, tu esi tikras, kad su šituo kirviu mane užmuši?
Emetas sutriko. Jis visai nenustebtų, jei kirvis staiga nukristų nuo koto.

- Tu tokia pat beždžionė kaip ir visa arena. Sumautas beždžionių urvas! Kaukimės lauke, tegul visi mato.

Isaba nusišypsojo.

- Tu negali siūlyti savo sąlygų.

Emetas numetė kirvį ir pasiėmė kitą, iš rūsyje buvusių.

- Aš su ginklu, o tu be jo. Galiu daryt ką noriu. Ką noriu!

- Nemeluok sau. Nepulsi manęs, kol aš nepaimsiu ginklo į rankas.

  Tą akimirką iš rūsio gilumos šoko Arpis. Emetas žengė į šoną ir apsisukęs smogė kirviu. Arpis irgi atsitraukė, bet po to praleido spyrį į pilvą ir kirvio buožę į kaktą. Jo durklas nukrito ant žemės. Tai pamatę, jam pagalbon puolė Kvendiras, Ribasa ir Boarnas. Tačiau jiems nespėjus pribėgti, kovotojas atsisuko į juos ir pasiruošė kautis.

  Kvendiras turėjo kardą, Ribasa – kirvį, o Boarnas – pjautuvą. Trijulė puolė vienas po kito. Emetas atmušinėjo smūgius arba traukėsi atgal ir į šonus. Apsiginti pasirodė lengviau nei buvo galima tikėtis - kariai kovojo kiekvienas sau, nors ir turėjo bendrą tikslą. Labiausiai gąsdino tamsa. Nežinojai, kas dar gali joje slėptis. Karys su ja tvarkėsi šūkaudamas, tikėdamasis išgąsdinti bet ką, kas ten dar galėjo tūnoti. Emetas atsiplėšė nuo puolėjų ir gavo kelis laisvus žingsnius. Jis atmušė pjautuvą, išvengė kirvio ir kirto nepasiruošusiam Kvendirui į šonkaulius. Sudiegė šlaunis. Emetas apsisuko kartu su ištiestu kirviu. Dešinė koja staiga tapo sunkiai suvaldoma ir sunkiai panaudojama net kaip atrama. Vyras šlubuodamas traukėsi ir atsirėmė už didelių dėžių. Dabar prie jo vienu metu galėjo prieiti tik vienas žmogus. Priėjo Ribasa ir jiedu sukryžiavo kirvius. Po kelių sekundžių Emetas savo ginklu išplėšė priešininkės kirvį iš jos rankų. Ši atsitraukė ir ją pakeitė Boarnas. Jo ginklas buvo greitesnis ir tamsoje labai pavojingas. Vyras jau įrodė Emetui, kad moka juo naudotis. Tačiau sužeistasis padarė tai, ko Boarnas nesitikėjo. Spjovė jam į veidą, o tada suvarė kirvio ašmenis į petį. Boarno kūnas smarkiai trenkėsi į žemę po Emeto kojomis. Apsigynęs, karys išlindo į koridoriaus vidurį. Jis dairėsi, bet aplink nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Ribasa turbūt pabėgo. Isaba irgi. Nebent jos kažkur slepiasi.

- Isaba!

  Emetas staiga apsisuko. Tada apžvelgė tolimesnius kampus. Niekas neatsakė. Vyras numetė kirvį ant žemės ir pasuko link laiptų. Jo koja degė, bet buvo pakenčiama. Odinukė išsitepė pralietu krauju. O kelnės sugėrė savąjį. Isaba dar kartą vos jo nenužudė. Kalavijas taip pat jos darbas. Dabar nebebuvo abejonių. Tikriausiai reiktų išsiaiškinti kodėl. Prieš užmušdamas jis paklaus. Nors atsakymas tikriausiai bus labai kvailas. Koks tikslas kalbėtis su beždžione kaip su protingu žmogumi? Pats būtum kvailys taip darydamas.

  Emetas pradėjo lipti laiptais aukštyn, tačiau tai pasirodė esąs ne toks lengvas uždavinys. Jis rėmėsi į sieną kaire koja šokdamas kas du laiptelius, dešine galėdamas tik pasiremti, kad išlaikytų pusiausvyrą. Kraujo vagelės tekėjo nuo pat žaizdos galinėje šlaunies pusėje iki kulno, tačiau vyras jų nejautė. Kovotojas neįveikė nė pusės laiptinės, kai jos viršuje išdygo du šarvuoti vyrai. Sargybiniai.

- Ei, stok!

Jie nusileido iki Emeto. Vienas jų sustojo šalia, o kitas nuėjo į rūsį.

- Tau viskas gerai?

- Kaip tau atrodo? Negerai, po paraliais.

- Kad tave! – Pasigirdo iš rūsio. – Kas čia buvo?!

- Tikrai, kas čia buvo?

- Man atrodo, kad radom žudiką. Rūsyje trys kūnai.

Pirmasis sargybinis išsitraukė kardą ir įrėmė jo ašmenis ties galu į Emeto kaklą.

- Eik apžiūrėk rūsį iki galo, - tarė jis savo bendradarbiui.

- Ten tuščia, - atsakė šis grįžęs.

- Ten tuščia, nes aš visus užmušiau.

- Taip, taip. Ir kodėl gi?

- Gyniausi.

- Ir apsigynei prieš tris žmones? Abejoju, drauguži.