Rašyk
Eilės (73042)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šaltas rudens lietus negailestingai merkė miestą. Vanduo be atotrūkos krito iš tamsių, dangų nugulusių debesų, kliokė lietvamzdžiais ir telkėsi į purvinus klanus, varvėjo nuo plikų medžių, dangun iškėlusių belapes šakas. Nesimatė net nuolatinio miesto gyventojų galvos skausmo – balandžių. Tupėjo susigūžę namų pakraigėse laukdami giedros. Praeiviai, susisupę į šiltus apsiaustus ir pasislėpę po margaspalviais skėčiais, stengėsi kuo greičiau pasislėpti šiltuose namuose ar kontorose, saugodamiesi pravažiuojančių automobilių, taškančių į šalis drumzlinas balas.

Lietų pro apleisto namo palėpės langą stebėjo senas benamis katinas vardu Piratas. Šį vardą katinas užsitarnavo viename mūšyje su šunimi praradęs kairę akį. Tuomet jis dar buvo jauniklis kačiukas. Šiandien Piratas patyręs kovotojas. Stengiasi vienintelę akį ir dar likusias paskutines gyvybes.

Piratas jau seniai gyvena šiame apleistame name. Patogumų žinoma jokių. O kam jų reikia? Svarbu, kad stogas virš galvos saugo nuo šalčio, lietaus ir sniego. Maisto taipogi netrūksta. Aplinkui šmirinėja riebios žiurkės, medžiok į sveikatą. Kai žiurkiena atsibosta galima ėdesio pasieškoti netoliese esančiame šiukšlyne. Ko tik žmonės neišmeta šiais laikais! Drąsiai galima surengti puotą skrandžiui. Žinoma, šiukšlyne už grobį tenka pakovot ne tik su benamiais šunimis ir katėmis, bet ir su žmonėmis. Toks tad tas benamio gyvenimas. Kasdien pilnas kovos už išlikimą. Piratas jau labai seniai išmoko pamoką – jei gali bėk, jei ne – kaukis iki mirties, bet nepasiduok.

Jis ne visada buvo benamis. Kadaise turėjo ir namus, ir šeimą, kuri jį mylėjo ir lepino. Ir atsiliepdavo šaukiamas ne Piratu, o Princu. Bet atsitiko taip, kad šeimą ištiko skaudi nelaimė ir jie nebegalėjo rūpintis Princu – Piratu. Teko augintinį atiduoti. Ilgai šeiminikai ieškojo gerų namų Princui. Gailėdami jį atidavė kaip jiems atrodė į patikimas rankas. Tačiau pakliuvęs į naują šeimą, Piratas pateko į čia gyvenančio išlepinto berniuko rankas. Tėvai jam leido viską, taip pat ir įsigyti katiną, kurį šis padauža visaip kankino. Neapsikentęs Princas vieną dieną paspruko. Bandė surasti senuosius namus, bet juose gyveno kiti žmonės, kurie augino piktą šunį. Štai per jį Princas ir tapo Piratu. Toje kovoje Piratas būtų atsisveikinęs su visomis devyniomis gyvybėmis, bet išgirdusi triukšmą į lauką išbėgo šuns šeimininkė ir išskyrė peštukus. Piratas suprato, kad šiuose namuose jo niekas nelaukia, anuose taip pat, todėl žaizdų laižytis patraukė į netoliese esantį parką. Ten prasidėjo jo valkatos gyvenimas. Pamažu sužeista akis užgijo,  o Piratas tapo tikru katinu bastūnų. Pusė miesto pažinojo šį didelį juodai baltą katiną. Vieni vijo jį šalin, kraupdami nuo nuožmaus vienintelės akies žvilgsnio, kiti žavėjosi juo ir pasigailėję pašerdavo. O Piratas gyveno savo gyvenimą – į vienus nekreipė dėmesio, kitiems buvo savotiškai dėkingas, bet niekam nepriklausė ir niekuo nepasitikėjo. Labiausiai vengė kiemų, kuriuose girdėjo lojant šunis. Ne todėl, kad bijojo, o todėl, kad tapo  išmintingesnis.

Piratas kaip juodai balta iškamša tupėjo ant palangės ir stebėjo kaip per stiklą rieda lašai. Lijo jau kelias dienas. Katinui darėsi nuobodu nieko neveikti. Ėsti netrūko, bet kada galėjo susimedžioti riebią pelę, bet jau norėjosi išeiti į lauką, susitikti su kitais bastūnais, sužinoti paskutines naujienas. Tačiau kur tu eisi per tokią liūtį, vistiek miestas kaip išmiręs.

Staiga jautri katino ausis pagavo kažkokį įtartiną garsą. Lyg čežėtų automobilio padangos. Kas gi čia dabar per tokį lietų sugalvojo šiukšles išvežti – pamanė sau Piratas? Kadangi namas jau daugybę metų stovėjo apleistas, žmonės pamažu jo kiemą pavartė savartynu. Iš pradžių veždavo tik statybines atliekas, vėliau ėmė gabenti senus baldus, bet šie ilgai neužsibūna, nes benamiai staigiai geresnius susitempia į savo lūšnas, o niekam nebetinkamus sukūrena. Žiemą šis namas virsta tikru viešbučiu. Kai tik atšala oras čia vienas po kito ima rinktis benamiai. Patalpas pasidalina faneros gabalais, šiferio lakštais, kartonu. Susitempia kieme rastus baldus ir žiemoja. Ištisus tris mėnesius netyla dainos, rietenos ir keiksmai. Pavasarį vėl viskas ištuštėja. Būna kartais atklysta kokia kompanija, pernakvoja, patriukšmauja. Ryte išsinešdina, po savęs palikdami alkoholio ir nepraustų kūnų kvapą. Vienintelėje palėpėje tvyro tyla. Būtų žmonės ir Pirato valdas užėmę, bet mediniai laiptai į palėpę senų seniausiai sukūrenti. Piratas visiškai nekreipė dėmesio į apačioje apsigyvenančius žmones. Jis turėjo savo gyvenimą, jie savo ir kol vieni kitų nelietė viskas buvo puiku. Bastūnas įdėmiai klausėsi garsų lauke. Per lietaus šniokštimą girdėjosi kaip automobilis sustojo, trinktelėjo durelės ir beveik iš karto vėl pasigirdo variklio garsas. Mašina kieme ilgai neužsibuvo. Piratą pagavo smalsumas. Kas gi čia taip paslaptingai važinėja? Pakilęs nubindzeno prie kito lango, per kurį matėsi visas kiemas. Per apmusijusį langą ir nuo stogo tekančio lietaus maršką beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti, bet nors ir viena akimi, Piratas įžvelgė, kad ant šiukšlių krūvos boluoja anksčiau nematytas daiktas.

- Hm, kas gi tai galėtų būti? – mąstė katinas, - Gal nusileisti žemyn pažiūrėti?

Bet lauke negailestingai pliaupė lietus, todėl Piratas nusižiovavo, pasiražė ir pamiršęs paketą susirietė kampe pasnausti. (norėdami sužinoti tęsinį kreipkitės į autorę)
2014-09-02 14:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą