Ryklio pilve (tęsinys)

Galiausiai Aštuonkojui pabodo visa šita purtulinga kelionė, o ir surūgusių jūros kopūstų dvokas nosį rietė. Todėl jis atsiklijavo nuo pilvo sienos ir visomis savo septyniomis sveikomis kojomis ryžtingai, kaip koks Garibaldis, žengė į pilvo vidurį.
– Mano nelaimės draugai! – iškilmingai prabilo. Tada pašnairavo į jūrų ežius ir prisiminęs, kaip prieš pusmetį ant jo užsirito du įsidūkę ežiukai ir skaudžiai subadė ir taip jau skaudančias strėnas, pridūrė: – Ir ne tokie nelaimės draugai. Kiek mes čia tyliai kiurksosime patamsyje beigi dvoke ir lauksime, kol šis nemandagus ryklys teiksis mus paleisti laisvėn?! Mes, kaip ir visi jūrų gyventojai, turime teisę laisvai plaukioti kur norime, o ne prievarta kaip kokie kaliniai būti vežiojami ir tąsomi po jūras ir vandenynus šioje belangėje. Siūlau imtis ryžtingų veiksmų ir pareikalauti paleisti mus laisvėn.
– Taip, pareikalaukime, – sujudo, sukrutino savo spyglius ežiai. – Mes laisvi jūros gyventojai ir norime gulėti ten, kur patys norime, o ne tarp dvokiančių kopūstų.
– Aha, taip jus ims ir paleis, – suniurzgėjo Austrė. – Plaukioju jūroje jau šimtą penkiasdešimt metų ir dar nemačiau nė vieno, gyvo išleisto iš ryklio pilvo. Na, gerai, ne plaukioju – guliu jūros dugne. Bet vis tiek nesu girdėjusi nė apie vieną tokį laimingąjį. Vartykitės čia kad ir dar šimtą metų, jūsų nuomonės nei kas paklaus, nei kas išgirs.
Susidomėjęs galvą nuo žvaigždės peties pakėlė ir jūrų arkliukas:
– Ihaha, tai gal spirkime pilvui stipriai kanopa – gal tada išgirs?
– Oi, negaliu, – sukvaksėjo Ungė. – Bekojis jūrų arkliukas apsikvėpavo raugintų jūrų kopūstų ir įsivaizdavo esąs jūrų eržilas! Spardytis užsimanė. Chi chi, cho cho.
Ir tikrai – jūrų arkliukai neturi kojų, tik riestas uodegėles. Kojų taip pat neturi nei unguriai, nei austrės, nei jūrų ežiai. Nelabai kojomis tinka vadinti ir jūrų žvaigždės penkis ragus. Ne kaži kokios kojos ir krevečių – tik menkos kojytės – tinkamos vien spragsėti ir planktonui graibyti. Ir net aštuonkojo, laikinai tapusio septinkoju, kojos visai nepritaikytos spardytis. Griebti, traukti, veržti, net spriegti – prašom, bet spardytis – deja.
– Bijau, kad nei spardymasis, nei mušimasis, anei kitoks badymasis mums nepadės iš čia ištrūkti, – įsijungė į diskusiją jūrų žvaigždė. – Turime sugalvoti ką nors išmoningiau. Turime surengti diversiją!
– O kas yra „diversija“? – išgirdę negirdėtą žodį smalsiai sulingavo adatomis ežiai.
– Diversija – tai toks diversantų vaidinimas, kai jie apsimeta geručiais, gražučiais, o paskui, kai tu nori juos paliesti, ima tave ir nudilgina, – matyt, prisiminęs skausmingą savo susitikimą su jūrų rože, aktinija, paaiškino aštuonkojis. – Bet mes nė vienas neturime dilginančių čiuptuvų.
– Bet kiekvienas turime ką nors kitką! – padrąsinamai vėl prašneko austrė. – Mūsų daug, net septyni, ir visi tikriausiai ką nors mokame.
– Mes aštuoni, – kiek įsižeidusi priminė Ungė ir meiliai linktelėjo Gurio pusėn.
– Mūsų dededešimttt, – suspragsėjo pasipiktinusios krevetės, supratusios, kad jas užmiršo, ir stryktelėjo iš ežio nosies. – Iririr mes irgigi kąką norrrs mokakam.
– Taigi, net dešimt... – nutęsė žvaigždė. – Pagalvokime, kokią diversiją galėtume iškrėsti Rykliui.
– Mes galime jam įdurti, ir jam skaudės, – įsiaudrinę rėžė ežiai.
– Negerai, kai kam nors skauda, – kiek nuramino juos Austrė. – Na, nebent labai reikia. Bet gal šįsyk pavyks apsieiti be skausmo. Kas dar ką mokate?
– Mes gagagalim labababai gagagarrrsiai sprrragggsėtititi, – suspragsėjo krevetės.
– Mes galim trenkti elektra ir įskelti kibirkštį, – už abu pasisakė Ungė. Nes jiedu su Guriu buvo elektrinis ungurys.
– Aš galiu bet kuo apsimesti,  bet čia tai nepadės, – liūdnai visomis septyniomis kojomis suvilnijo aštuonkojis. – Ir dar, kai bėgu nuo priešo, galiu paleisti tirštą juodo rašalo debesį.
– O aš temoku švilpti, – liūdnai galva sukinkavo jūrų arkliukas.
– Nieko, pravers ir švilpti,  – paguodė jį išmintingoji Austrė ir linksmai  sprigtelėjo į savo rožinį perlą, kuris sutilindžiavo it ugniagesių varpas. – Tai jau panašu į planą, Galime surengti gaisro diversiją! Ryklys pamanys, kad jo pilvas dega ir puls jo gesinti. Išspaus mus arba iškosys, o gal atvers plačiai nasrus, kad užpiltų gaisrą vandeniu, o mes tuo metu ir paspruksim. Pažiūrim, ką turim. Turim kibirkštį, turim dūmų debesį, net ugnies spragėjimą turim. Gaila neturim pačios ugnies. Ir pakurti nėra ko – nebent surūgusius jūros kopūstus. Bet ir tie tokioj drėgmėj nedegs. Kaip mums sukurti ugnį?
– O gal ugnis ir nebūtina? Juk mums tereikia, kad Ryklys pamanytų, jog jo pilve kilo gaisras. O kad taip pamanytų, reikia dūmų, ugnies spragsėjimo, šokinėjančių kibirkščių ir šviesos. Žvaigždute, tu juk mokaisi šviesti. Seniai mokaisi. Na, pabandyk, dabar labai reikia, – arkliukas kiek atsitraukė nuo žvaigždės ir meiliai pažvelgė į patį jos vidurį tarp ragelių, kur įsivaizdavo galint būti jos akis.
– Nežinau, man dar nė karto nepavyko, – abejodama atsakė jūrų žvaigždė. – Na, bet jei labai reikia...
Žvaigždė išplaukė į vidurį pilvo. Pirmiausia jos penkios kojos išsirietė į viršų kaip karalienės karūna, tada išsitiesė į visas penkias pasaulio šalis, raudonaisiais dryželiais visais žvaigždės pakraščiais nuvilnijo virpuliukas... Visi nuščiuvę spoksojo į žvaigždę ir laukė šviesos. Bet šviesos nebuvo. Žvaigždė darsyk išsirietė, vėl išsitempė, suvilnijo ir... vėl nieko.
– Aatrodo, be kibirkšties neįžiebsi ugnies, – kaip kokia išmintinga varna pasakė Ungė. Jiedu su Guriu prišliaužė prie jūrų žvaigždės, Guris čirkštelėjo uodegos galiuku Ungei per galvą – kaip degtuku per dėžutės kraštą – ir iš uodegos pažiro spiečius melsvų kibirkščių. Vos paliestas kibirkšties jūrų žvaigždės ragelis suspindo vos matoma raudona šviesa. Ji vis ryškėjo, plėtėsi, bėgo žvaigždės kūnu, kol apėmė ją visą. Pilvo ertmė nušvito taip skaisčiai kaip šviesiausią dieną. O šviesa vis stiprėjo, ryškėjo. Rodėsi, tik ir žiūri, kaip išsiveržti lauk, kaip ištrūkti iš šito nykaus kalėjimo.
Visi sėdėjo nuščiuvę, pakerėti reginio. Dar niekas niekada nė vienoje jūroje, nė viename vandenyne, nei kokiame akvariume nebuvo matęs šviečiant jūrų žvaigždę. Atrodė, kad iš dangaus nusileido tikra žvaigždė ir nutūpė ant jūros dugno.
– Kokio dugno?! Mes Ryklio pilve, – pirmoji atsitokėjo Austrė. Štai ką reiškia patirtis. – Septinkoji, pūsk dūmus.
– Aštuonkojis metė į Austrę piktą žvilgsnį.
– Oi, atsiprašau. Aštuonkoji, būk geras, išleisk savo rašalo debesį, – pasitaisė rožinio perlo savininkė. – Krevetės, spragsėkite, kiek tik išgalite. Unge, Guri, skelkite visas kibirkštis, kiek tik turite. Ežiai, terškinkite savo spygliais tarsi lūžtų Ryklio šonkauliai. O tu, jūrų arkliuk, prisėlink prie pat gerklės angos, ir švilpk, kiek tik leidžia tavo arkliškos žiaunos.
Pilve kilo didis sujudinas – na, visai kaip per tikrą gaisrą: žvaigždė spindėjo, krevetės spragsėjo, ežiai tarškėjo, aštuonkojis leido debesis rašalo, Ungė ir Guris kibirkščiavo, Austrė it varpą tilindžiavo savo rožinį perlą.
Ryklys tuo metu ramiai sau gulėjo dugne ant smėliuko ir mėgavosi sūkurinėmis jūros srovėmis. Netikėtai jis pajuto, kad pilve darosi kažkas neįprasta. Iš ten sklido keistas traškėjimas, tarškėjimas, spragsėjimas. „Ar tik aš neužsidegiau, – pagalvojo. – Reikia plaukti pas pilvų daktarą vėžlį ir išsitirti. “
Staiga kairės akies kampučiu pastebėjo kažkokį juodulį, besidriekiantį iš jo burnos. „Gal vėl kokią naftos dėmę prarijau? “ – prisiminė nemalonų pernykštį nuotykį Kinijos pakrantėje. Tada jam savaitę skaudėjo pilvą, o juodos apnašos ant dantų neišnyko visą mėnesį. Galiausiai teko plaukti į valymo stotį prie tolimo koralinio rifo ir dvi valandas gulėti plačiai atvėrus nasrus, kol mažos žuvytės-sanitarės šalino nuo jo dantų naftingas apnašas. Pagalvojęs apie ne pačią maloniausią valymo procedūrą, Ryklys plačiai išsižiojo ketindamas kelissyk smagiai čiaukštelėti dantimis. Bet taip ir liko išsižiojęs, nes iš gerklės išsiveržė juodas dūmų debesis (tsss, mes žinome, kad tai aštuonoko rašalas, bet rykliui nesakykime, gerai?). Pro jį kur ne kur prasimušė raudona gaisro ugnies šviesa. Iš tarpdančių žiro kibirkštys. Spragsėjo taip garsiai, tarsi degtų visos Australijos krūmynai. Girdėjosi net jo paties lūžtančių šonkaulių traškėjimas. Ačiū Dievui, kažkur giliai pilve tilindžiavo ir pagalbon skubančių ugniagesių varpas.
– A-A-A, – gailiai sudejavo ryklys, vis dar bijodamas užsičiaupti.
Staiga iš pilvo gelmės atklido kakoks keistas švilpesys.
„Vajė, – dar labiau išsigando Ryklys. – Tikriausiai ugnis pilve pradegino skylę ir dabar iš jo švilpdamas veržiasi oras. Tuoj visas oras išlėks, pilvą užlies jūros vanduo ir aš paskęsiu. Žinoma, jei pirmiau neuždusiu dūmuose. Reikia kažko skubiai imtis! “
Jis įtempė visus savo treniruotus pilvo raumenis, atsivėdėjo ir kad spjaus! Iš pilvo su trenksmu išlėkė raudona liepsnos šviesa švytintis dūmų debesis. Jame be tvarkos vartaliojosi ir kitaip skeryčiavosi jūrų ežiai, krevetės, unguriai, septinkojai ir dar daugybė kitokių kojų, galvų, ragų ir uodegų. Aplinkui visur draikėsi surūgusių jūrų kopūstų lapai ir jūrų agurkų nuoplaišos.
Ryklys kaip mat pasijuto geriau. „Fui, kokių bjaurybių buvau pririjęs. Nenuostabu, kad visas tas šlamštas užsiliepsnojo. Ateity reikės atidžiau rinktis maistą“, – nusprendė, vikstelėjo uodega kaip koketė lapė, pasigręžė ir nunėrė į gelmę peikėtis nuo streso.
Dūmų, teisingiau, aštuonkojo rašalo, debesy dešimt išsilaisvinusių nelaimės draugų šoko pergalės šokį. Kas vertėsi kūlio, kad mojo kojomis, kas čežėjo spygliais, kas kiek išgali spragsėjo, taukšėjo ar tiesiog arkliškai žvengė.
Kai pirmosios linksmybės aprimo, visi susispietė dugne aplinkui Austrę.
– Sveikinu visus su atgauta laisve, – iškilmingai pradėjo ši. – Matote, kai mes visi drauge, galime pergudrauti ir įveikti net patį Ryklį. Todėl siūlau mums ir toliau nesiskirti. Susirasti kur ramų kampą ir drauge apsigyventi.
Visi pritariamai sulinksėjo, sutarškėjo, suvaliavo, sumaskatavo čiuptuvais. Netolimame koraliniame rife šaunioji kompanija susirado tinkamą urvą tarp dviejų akmenų, iš viršaus dengiamą vėduoklinio koralo, ir ten visi įsikūrė.
Bet jų nuotykiai tuo nesibaigė. Jie tik prasidėjo.