Dvaro klajūnas (27)

Jau buvo pietų metas, kai Lauras atėjo iki kryžkelės. Prie nedidelio krūmokšnių plotelio kelias netikėtai susijungė su kitu keliu. Kurį laiką jie vingiavo greta, tačiau, lyg aplenkdami pievoje esančią lomą, atsiskyrė ir vienas kelias dingo miške. Eidamas iš Vaitkaus vienkiemio, to kelių atsišakojimo Lauras nė nepastebėjo, o dabar, atsidūręs kryžkelėje, ne juokais susirūpino. Kuriuo keliu eiti?
Vaikinas pastovėjo, apsidairė, pabandė eiti vienu keliu, bet pastebėjęs prie kito kelio juoduojant lyg tai sodybą, nuėjo kitu keliu. Negreitai Lauras pasiekė tą vietą, bet, kai atėjo arčiau, paaiškėjo, kad tai visai ne jo įsivaizduojami trobesiai, o šalia kelio auganti tanki ąžuolų giraitė.
Pirmą sodybą Lauras pasiekė tik temstant. Jis buvo pavargęs ir išalkęs, bet džiaugėsi pasiekęs vietą, kur gyveno žmonės. Priėjęs prie kiemo vartų, vaikinas išgirdo šunų lojimą ir pasitraukė. Kiek paklaidžiojęs aplinkui ir atėjęs prie upelio, Lauras, atsiklaupęs ant velėklės, nusiprausė veidą, nusimazgojo rankas, bet gerti, nors ir labai buvo ištroškęs, nesiryžo. Prisiminė jį slaugiusios moterėlės žodžius ir pabijojo susirgti.
Ką daryti toliau? Pastoviniavo, pasidairė į visas puses ir, pamatęs ant aukštesnio upelio kranto stovinčią pirtį, labai nudžiugo: „ Štai kur aš pernakvosiu šią naktį... Į sodybą negaliu eiti, ten šunys, o čia manęs niekas nepasieks. Čia miegoti man niekas netrukdys. Nors esu alkanas, bet nors gerai išsimiegosiu. Kad tik greičiau atsigulti. “
Šeštadienį kūrenta pirtis dar tebekvepėjo vantomis ir vandeniu užpiltų nuodėgulių smalkėmis. Ant žemutinių palų Lauras pasitiesė švarką, o kelnes, sulankstęs į kelias dalis, pasidėjo vietoj pagalvės. Jaunuolis, atsivarstęs batus, juos nusiavė, ištraukė į viršų jų liežuvius ir, apavą pastatęs aukščiau, kad išdžiūtų ir išsivėdintų, ruošėsi prigulti. Prieš guldamas jis dar išėjo į lauką ir, grįžęs atgal į pirtį, pastebėjo kažkieno paliktą ant sienos kabantį švarką. Su tuo ir užsiklojo.
Saulė jau buvo aukštai, kai Laurą pažadino piktas vyriškas balsas. Pramerkęs akis, keliauninkas prieš save pamatė stovintį jauną vyruką.
– Klausyk, – šaukė jis, – iš kur tu čia atsiradai? Šliaužioja čia visokie per naktis, rūko. Gali dar numesti kur nors papirosą ir sudeginti sodybą!
– Aš ne visoks, man tik reikėjo pernakvoti, – gynėsi atsisėdęs Lauras. – Va, apsivilksiu ir išeisiu. Nebūsiu ilgai. Niekas nieko nesudegins, aš nerūkau.
– Atiduok švarką! Kam paėmei? Kas leido? Duokš! – ištraukė Laurui iš rankų, – dink greitai iš čia, kad tavo nė kvapo neliktų!
– Gerai jau, gerai, – nesipriešino Lauras, – tik aš labai noriu valgyti. Vakar per dieną nieko nevalgiau. Nevalgęs aš negalėsiu paeiti. Jau dabar darosi silpna.
Kai jis apsirengė, vyrukas į neprašytą svečią atidžiai pažiūrėjo. Dabar jau Lauras nebe toks, koks išėjo iš namų. Iš ankstesnių drabužių išsilaikė tik švarkas ir tai net per kelias vietas susiūtas. Kelnės buvo pilko, gerokai aptrinto milo ir per trumpos. Tokios, kokias jam atidavė Vaitkus. Ant kojų taip pat Vaitkaus padovanoti iškleipti, nuzulintais padais čeverykai, o ant galvos dar visai gerai atrodanti „anų laikų“ kepurė.
– Tai kur pats vaikštai? Ar namų neturi? – nužvelgęs Laurą nuo galvos iki kojų, jau švelniau pasiteiravo vyrukas.
– Namus tai aš turiu... Tik tiek, kad jau seniai jų nerandu. Jeigu tik aš rasčiau, pasibaigtų visi mano vargai. Nebereikėtų niekur vaikščioti ir bile kur nakvoti. Turėčiau kur gyventi, vėl būčiau kaip ir anksčiau dvaro ponaitis...
– Tai kaip čia buvo? Kodėl pats ne namuose, jeigu juos turi? Nakvoti visi pareina namo, o pačiam reikia nakvynės ieškotis. Kaip čia gali būti, kad pats nerandi savo namų? – kamantinėjo vyrukas.
– Ar aš žinau? – naiviai gūžtelėjo  pečiais Lauras. – Bet namus aš tikrai turiu, nemeluoju. Tik reikia juos surast...
Jie toliau išsikalbėjo ir vyrukas įsitikino, kad pirties svečias yra kažkoks nepilno protelio ir jam jo pagailo.
– Na, gerai. Einam į mano namus. Pavalgysi, – pakvietė, – reikėjo užeiti vakar, būtum ir vakarienę gavęs.
– Buvau atėjęs net iki vartelių, bet pabijojau šunų. Taip baisiai jie lojo, – prisipažino Lauras.
– Ką čia dabar atsivedei? – kai abu įėjo į pirkią, piktokai paklausė tėvas. – Iš kur ištraukei?
– Radau miegantį pirtyje, – atsakė sūnus. – Nuėjau pasiimti švarko... Šeštadienį taip prisiparinau pirtyje, kad net švarką pamiršau pasiimti eidamas namo. Taip buvo karšta...
– Kažkoks valkatėlė... Dabar pilną tokių. Permiegojo ir tegul eina savais keliais, – dar burbtelėjo  tėvas.
– Tai kad sakosi, jog yra alkanas, nuo vakar visą dieną nevalgęs. Negalima išleisti nepavalgydinus. Nuodėmė.
– Tegu pavalgo, ne gaila, – sutiko tėvas, –  pasižiūrėk, motin, kas liko nuo pusryčių, kreipėsi šis į žmoną, – pavalgys ir tegul eina iš kur atėjo.
– O gal sakau, tėte, pasilikim jį per vasarą pas mus.? – kol Lauras valgė, pusgarsiu vyrukas paklausė tėvo. – Dabar, kai apsiženijo Anicetas, oi trūks mums vyriškų rankų lauko darbams... Samdyti berną visiems metams, aišku kad brangu. Užtenka to, kad mergą samdom, o čia būtų toks pagalbininkas. Vis ilgesnė ranka...
– Tai kas jį žino, kas jis toks? Nežinia kur vaikšto, kur eina, – abejojo tėvas, – tokie dažniausiai dirbti tingi, žiūri tik kad pavalgyti. Nežinomas žmogus į namus... Gali dar apvogti.
– Iš visko matosi, kad trenktas, nors sakosi, kad ieško namų. Tikriausiai jis jų nė neturi. Kažkoks benamis... Labai didelio darbininko iš jo gal ir nebus, bet kiek dirbs, tiek užteks už pavalgymą. Apsimokėtų... Pabus per vasarą, o toliau matysim.
Kai Lauras pavalgė ir mandagiai padėkojo, vyrukas ir sako jam:
– Mes čia su tėvu pasitarėm, sakom gal lik pas mus gyventi. Ot ir bus tavo namai. Kam tau vaikščiot ir ieškot kitų namų? Geriau niekur nerasi, – kalbino vyrukas, bet Lauras sujudo.
– Jokiu būdu negaliu. Man pirmiausia reikia būtinai grįžti į namus, į savo dvarą, iš kurio išėjau ir neberandu kelio atgal.
– Pasirodo, kad ne benamis, – nustebo tėvas, – yra vieta, kur tu gyveni. Kodėl iš ten išėjai? Ko nebūni namie? Ko bastaisi?
– Tai kad Katrytė manęs, tikriausiai, nebemyli... – nuleido galvą Lauras.
Tėvas su sūnumi susižvalgė: „ Kažkoks pusprotis... Su tokiu geriau neprasidėt, tik bėdą ant namų užtrauksi. Pernakvojo, pavalgė ir tegul eina kur toliau nuo mūsų namų. Svaičioja apie kažkokį dvarą... Geriau išvis tokių nematyti“.