Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Visada maniau, kad Lietuva yra viena. Viena vienintelė ir nepakartojama. Taip ir yra, bet... Bet kaip keista (ir tuo pačiu erzina), kai supranti, kad yra ir kitos lietuvos. Ir yra žmonių, kuriem brangios būtent tos kitos, tau visai ar beveik visai nežinomos, lietuvos.

Bet pirmiausiai – apie patį „Lietuvos“ vardą. Apie tai yra daug prirašyta, ir nei mano kompetencija neleidžia svarstyti šiuo klausimu, nei toks mano tikslas. Senosiose rusų kronikose rašydavo – ir atėjo kunigaikštis su visa lietuva. Taigi, su kariauna. Arba iš tų pačių istorinių metraščių liko pasakymas „Mindaugo Lietuva“. Taigi, būta ir daugiau lietuvų. Man priimtiniausias ir suprantamiausias yra būtent šis aiškinimas, Lietuvos – kaip kariaunos, o tiksliau, kaip žmonių susibūrimo. Lietuva – sulieta – nuo žodžio „lieti“. Sulieta, supilta iš daugelio žmonių, genčių ir žemių į vieną gražią visumą. Kyla iš karto abejonė, kad toje sulietoje Lietuvoje žmonių kaip individualybių ir nebelieka. Na, tokia dilema –individo ir bendruomenės santykis – kildavo (ir tebekyla) visada ir visur. Anot dėdulės Markso, pavyzdžiui, žmogus gali tapti laisvas ir laimingas tik atsisakęs savo individualybės, kaip „egoizmo apraiškos“, ir visa savo esybe atsidavęs bendram žmonijos labui (kas tai per „labas“, po galais??? nebent Šėtono padų kutenimas?). Na, XX amžiaus komunistiniams (ir nacistiniams, ir kitiems autokratiniams) režimams bent iš dalies pavyko įgyvendinti šią Markso svajonę.

Lietuviai nuo seno buvo bendruomenių žmonės, bet tuo pačiu ir – individualistai. Žodžiu, nuo visos Europos nelabai ir skyrėmės. Na, nebent tuo, kad betarpiškoje slavų įtakoje demokratiją ir pilietinę visuomenę išvystėme ne taip smarkiai, kaip Vakarų Europa (aš čia neturiu omeny bolševikinės okupacijos – tai iš vis iš normalaus istorinio konteksto iškrentanti epocha).

Tai kokios gi tos nesuskaičiuojamos lietuvos? Tai pirmiausiai – lietuvių Lietuva – mūsų senoji, nuo jūros iki jūros, su geltonkasėmis lietuvaitėmis, cepelinais, „Žalgiriu“ ir Žalgiriu.

Bet yra ir moderni Lietuva – su teatrais, daile, muzika, meno eksperimentais, su įvairiomis pažangiomis technologijomis (ar daug kas žino, kad būtent lietuviai išrado radarą, fiksuojantį ne tik daiktų paviršių, bet netgi nustatantį, iš kokios medžiagos tas paviršius padarytas?). Tiesa, ta moderni Lietuva neprieštarauja „lietuvių Lietuvai“, bet visgi – tai šiek tiek skirtingos lietuvos...

Yra, žinoma, ir „runkelių“ Lietuva – su prasigėrusiu kaimu, ir prasigėrusiu miestu, su parduotuvėmis, kuriose rusiškos muzikos įrašai parduodami atskirai nuo visų likusių užsienietiškų, su blondinėmis, kurios kaip Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ veikėja Eločka Ščiukina puikiausiai išsiverčia su 18 žodžių.

Yra ir kasdienio darbo, paprasta Lietuva – su kasdieniais rūpesčiais, su baltų silikatinių plytų namais, su vakarais prie televizoriaus, su balta mišraine ir balta degtine baliuose, su paprastais, nuoširdžiais, pakankamai protingais ir mokančiais gana neblogai pašmaikštauti vyrais ir moterimis.

Yra ir kitataučių, ilgiau ar trumpiau čia gyvenančių, lietuvos. Tai Vilniaus ir Klaipėdos (ir kitų vietų) rusų Lietuva – su savo muzika ir Visaginu (garsios dainininkės Ona Kolobovaitė ir Alina Orlova – iš ten), su vis užsidarančiomis mokyklomis (lietuvių mokyklos, tiesa, irgi užsidaro), su... na ir su kokia tėvyne? Lietuva ar Rusija? Abi? Taip negali būti. Arba, arba.

Lenkų Lietuva. Tiksliau, „Vilenščyzna“, arba lietuviškai – „Vilnija“ (persidengia su lietuvių Lietuvos pietryčių Aukštaitija ir šiaurės Dzūkija). Už šios Vilnijos ribų jie toliau nelabai ir žiūri. Taip ir sako koks Vilniaus lenkas – va, iš Lietuvos draugai atvažiavo... Ir kas gi jų tėvynė? Lietuva? Lenkija? Ar greičiau Vilnija (na, tikiuosi, ne fantasmagoriškoji pilsudskiškoji „Vidurio Lietuva“).

Žydų Lietuva. Tik kad tų žydų nelabai beliko... Kaip rašė G. Kanovičius – „Debesis, vardu Lietuva“. Tas kažin kur į nebūtį nuplaukęs debesis, vardu „Lietuva“ – ir yra žydų Lietuva... Seniai tai buvo – naikino vokiečiai žydus, buvo, deja, ir savo valia talkinusių lietuvių. Kodėl? Na, tai jau kitas klausimas. Akmenėje, kur aš gyvenu, žydų nėra. Jų buvo ten daug, bet 1941 metų liepą jų visai nebeliko. Visi emigravo. Netoli – tik iki Mažeikių, kur gražuolės Ventos pakrantėje visi buvo sušaudyti. Žmonės apie šią tragediją nelabai ir dabar dar kalba. Nors laiko nemažai praėjo, bet, antra vertus, gal ir nedaug. Dar reikia laiko, dar kalbėsimės.

Dar daug lietuvų būtų galima suskaičiuoti. Bet visos jos – lietuvos. Ir visos jos perdengia viena kitą – ir laike, ir erdvėje, ir netgi mūsų sielose, ir susijungia - į vieną Lietuvą. Įdomi ta Lietuva, kad ją kur. Ir graži.
2014-06-22 22:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą