2014-06-26 13:23
Ne, drauge, nėra jokio plano, išskyrus slaptą ketinimą pabaigus romaną surengti bendrą visų autorių orgiją ant daugiabučio stogo.
O kalbant apie mano skyrių, jis parašytas neutraliu stiliumi, kuriuo rašyti gali kiekvienas, valdantis literatūrinę kalbą. Ten, galima sakyti, nėra Lionios. Jei būtų... Na, jei būtų, mano skyrių būtų tekę pažymėti N-21-I-65 ženklu.
Ir nereikia kalti pleišto tarp mūsų: nuo pat pradžios buvo sutarta dalinis nuomonėmis po kiekvieno skyriaus. Aš pasakiau, kad, mano galva, reiktų labiau derintis prie kitų, draugė Ūkvedė pasakė, kad jai rašosi tik šitaip, na ir puiku - laukiam tęsinio.
2014-06-26 12:40
O ko jūs tikėjotės iš šito grupinio darbo? Man atrodo, dideli šuoliai ir ryškūs skirtumai, tiek stilistiniai, tiek siužetiniai, tiek idėjiniai, yra neišvengiami. Nebent sudarytumėte labai griežtą planą ir kiekvienas vergiškai jo laikytųsi, aukodamas pats save. Bet kuris iš autorių norės tai daryti? Gal Lionia įsivaizduoja, kad tai daryti turėtų visi kiti, išskyrus jį, nes jis buvo pirmas, arba, dar blogiau - nes jo rašymo būdas tinkamiausias? O jei tarakonai būtų buvę pirmi - ką darytumėte tada, a?...
Beje, tik iš smalsumo - o jūs apskritai kažkokį bendrą planą turite?
2014-06-26 09:31
Drauge, dildė gali pataisyti tik menkus skirtumus, o čia jie gana ryškūs. Kita vertus, su "kapitaliniu remontu" niekas iš autorių greičiausiai nesitaikstytų. Tad ar ne geriau iškart būti šiek tiek nuosaikesniam?
Ir taip, mes žaidžiame, ir būtent todėl tiesiog išsakiau savo nuomonę, o ne vetavau, tarkim. Kitas dalykas, gal vieną dieną sugalvosime nebežaisti, o daryti tai rimtai, tad ar nemanai, kad verta padiskutuoti?
Dviejų skyrių skirtingumas imponuoja tik todėl, kad jie du. Jei visi šeši bus tokie skirtingi, skaitytojui ims atrodyti, kad perskaitė šešias tos pačios knygos pradžias, ir tiek. Kitas gelbėjantis dalykas, kad draugė Ūkvedė pradėjo naują pasakojimo giją su nauja heroje: čia susipažįstame su Aira ir tarsi viską matome jos akimis, todėl viskas gerai. Žodžiu, kadangi žaidžiame, tegul lieka viskas savieigai, bet jei nežaistume, siūlyčiau draugei Ūkvedei ir toliau rašyti skyrius apie Airą (vien jau todėl, kad kiti vargu ar labai norės užsiimti jos stiliaus imitacija).
Beje, tai vienas iš tolimesnio romano vystymo variantų: kiekvienas autorius atstovauja savo herojų, ir tokiu atveju skirtinga stilistika nebekelia jokių problemų. Žodžiu, kažkas panašaus į Faulknerio "Kai aš gulėjau mirties patale", tik rašo ne vienas, o šeši genijai.
2014-06-26 03:31
Sutinku su Marquise tik dėl vieno: psichologiniai žaidimai nėra nei paprasti, nei nekalti.
Detalės man anaiptol nesipjovė, ne todėl, kad jos būtų logiškai nepriekaištingos, o todėl, kad kaip ir kiekvienas skaitytojas, esu linkęs apvalinti kampus, pamiršti ir interpretuoti. Idealiu atveju (jei rengtume tekstą spaudai) paprasčiausiai pereitume jį visą dilde ir tiek.
Dabar gi (kai tenorime pažaisti) man labiausiai trukdo ne tekstai, o komentarai: Džulija, ataušk truputi, šis gimtadienis juk ne tavo...
Tą patį jausmą, kurį kai kurie komentuotojai (o ir pats Lionia) išsakė po ūkvedės fragmento: esą, nekomandiškai-žaidybinis-tekstas, būtent tą jausmą iš dalies patyriau po pirmojo, paties Lionios fragmento.
Nesileisiu į detales (nors tai būtų visai sultinga), bet ėmiau galvoti: mane aptvėrė, nutiesė bėgius, fuck.
Paskui prisiverčiau perskaityti ne būsimo fragmento autoriaus, o skaitytojo akimis. Visai nieko. Bus galima pasukioti čia ir čia, jei kas.
Antrasis fragmentas pradžiugino. Buvo taškas, nuo kurio tektų bėgti (kad netaptum tik literatūriniu negru), nors visai neblogas taškas, ne visai tokie jau ir bėgiai, tą perdėto suveržino įspūdį gal sustiprino ne pats tekstas, o Lionios laikysena. Nors ir ją gali interpretuoti visaip.
Dabar gi turime du taškus, gana nutolusius vienas nuo kito. Tai jau šiokia tokia erdvė, atstumas. Dar neapsisprendžiau, ar žymėsiu trikampį, ar tiesiog šiek tiek pasivaikščiosiu tuo nauju dariniu, ta atkarpa. Greičiausiai bus ir vieno, ir antro.
Kaip bebūtų, jokių out ir jokių perrašymų. Pernelyg gerai krenta šios kortos, kad čia reikėtų ką nors perrašinėti. Be to, aš, greičiausiai, vėluosiu. Gal tiesiog mėgaukimės tuo, kas pavyksta, užuot vis niurzgėję dėl to, kas galėtų pavykti dar geriau?
Tad šiuo atveju Obelis beveik labiau teisi, nei Markizė.
Duokit mano pasąmonei šiek tiek laiko...
2014-06-26 00:03
Draugė Marquise yra mano moters idealas: vos ne lygiai tą patį išsakiau akis į akį draugei Ūkvedei/Virkštelei, kai perskaičiau antrą skyrių. Taip, atsietai žiūrint šis tekstas geras, tačiau autorė pamiršo, kad žaidžia komandinį žaidimą. Ir visgi apie jokius perrašymus ir pasitraukimus negali būti net kalbos. Galėsi nusižudyti, kai baigsim žaidimą, drauge, o kol kas ramiai depresuok ir lauk, kada ateis eilė aštuntam skyriui. O kol kas laukiam draugo Omnios žodžio - jaučiu, kad bus karšta.
2014-06-25 19:31
tarakonų taip lengvai neišžudysi, jie veislūs gyvatės :)
Kalbant apie tekstą(truputį paadvokatausiu) iš tarakonų ir buvo galima tikėtis kažko tokio su kuo nebus lengva tvarkytis. Tiesa, vos perskaičius antrą dalį pagalvojau "jėga, bet ką mes dabar darysim?" Vis tik kuo daugiau mąsčiau, tuo labiau man antroji dalis patiko ir tiko savąja energetika, prie, rodos iš pirmo žvilgsnio, visiškai kitokios pirmosios. Dabar man jos tarsi nebeatsiejamos. Manau, kad tai labai vykęs ir įdomus posūkis, nors gal kiek per greitas, bet yra kaip yra. Žinoma užduotis į ateitį stipriai pasunkinta, bet argi ką domina lengvi uždaviniai?
Ir bet kuriuo atveju, mes juk turim tarakonus, kurie kaip užnarpliojo, taip ir atnarplios visus mazgus.
2014-06-25 19:21
Iš dalies pritariu Marquisei, kita vertus, manau, kad labai norint problemą galima išspręsti. Kaip jau pirmajame savo komentare užsiminiau, kūrinyje, mano galva, sėkmingai gali susipinti du visiškai skirtingi stiliai, skirtingi žiūros kampai. Manau, kad tokiam bendraautoriniam darbui tai visai pritiktų. Tik klausimas, ką darys likę autoriai. Jei būtų mano valia, tikrai nebandyčiau kopijuoti šio stiliaus - jis turi priklausyti tik šiam vienam autoriui. Būtų puiku, jei kitiems pavyktų daugmaž prisiderinti prie pirmojo. Gal ir nesąžininga, bet manau, galima būtų vienam leisti pabūti didesniu egoistu nei kitiems.
Jei visas romanas būtų rašomas tokiu stiliumi, nežinau, kaip čia būtų, bet atkarpomis labai skaniai susivalgytų. Žinoma, reikia gerai apgalvoti, kaip sugrupuoti tą dėlionę. Neaišku, ar pavyks.
Na, čia tik tokie pamąstymai.
2014-06-25 18:37
Ta prasme, ne tiesiogiai nusižudyti, aišku, bet tik truputį.
2014-06-25 17:59
Tai perrašykite antrą dalį, tegul omnia parašo antrą, o šitą ištrinsim. Aš vis tiek jau einu nusižudyti (ne dėl Marquise komentaro, žinoma), tai toliau nieko netęsiu. Ir su viskuo sutinku.
2014-06-25 17:51
Mano subjektyvia nuomone, jei pirmasis autorius tikrai pasistengė kolektyvinio tikslo vardan, tai antrasis leido sau pabūti savanaudžiu ir savimyla.
Nors tekstas pats savaime nėra blogas, net sakyčiau geresnis nei vidutinis, tačiau turime vertinti visumą, o visuma po šio skyriaus nukentėjo. Taip nutiko todėl kad:
>>>pirmoje dalyje buvo sukurta sklogi veikėjo nuotaika, kai nebedžiugina įprasti dalykai, antroje dalyje buvo praignoruota ir užmiršta. Net sukurta priešprieša pirminiam teiginiui, deklaruojant, kad „ir tik tuomet H. pasijusdavo išties gyvenąs“ – po jo taip ir lieka neaišku, kodėl vyras jaučiasi toks prislėgtas („Prieš išlipdamas prisidegė dar vieną cigaretę. Traukė ją nenoromis, puikiai suvokdamas, kad tiesiog atlieka atitolinimo ritualą.“), jei jo laukia puikiausia savaitės diena.
>>>pirmoje dalyje pateikiamas Fermos aprašymas „Kadaise tai buvo tiesiog ferma. Štai čia, pagrindiniame pastate, buvo laikomos karvės, ten, kiek toliau, turbūt arkliai, o štai ten – gal koks šienas, silosas ar dar kokia nesąmonė. Langai buvo užkalti“ nelabai atitinka atnortoje dalyje bandomą sukurti gydymo įstaigos atmosferą - „tarp baltų, saulės nušviestų kambario sienų su pravertomis langinėmis“, koridoriai, korpusai...
>>>Pirmosios dalies pabaiga, H atsivežti daiktai („išėmė viską, kas buvo viduj: raudoną moterišką liemenėlę, lūšies iškamšos galvą ir „Pramanytų būtybių knygos“ egzempliorių. Gerai, viskas, ko reikia.“), persirengimas bei sutikimas fermoje skaudžiai ignoruojamas. Šioje vietoje labai akivaizdu, kad antrasis autorius nenori tęsti bendros istorijos, o yra linkęs pasinaudoti parankiomis detalėmis, kurdamas savo pasaulį. Idealiu atveju visi rašantieji turi žaisti tą patį žaidimą: rašymo eilė tėra kamuolys, kurį perdavus į kito žaidėjo rankas taisyklės išlieka. Dabar gi gaunasi, kad antrasis žaidėjas, gavęs kamuolį apsimeta nematąs jau pastatytų futbolo vartų ir žaidžia krepšinį, nes pastarasis jam parankesnis. Nesinori galvoti, kad trečiasis šoks su kamuoliu į baseiną ir mėgins skaitytoją įtikinti, kad dabar bus žaidžiamas vandensvydis.
>>>Psichologiniai žaidimai yra labai slidus reikalas. Slidus jau tada, kai žaidžiamas tarp autoriaus ir skaitytojo, o kai autoriai yra keli, tai labai greitai gali tapti neiššifruojama klampyne, vaikų dar vadinama sugedusio telefono žaidimu. Jei antrasis autorius ir suprato visas užuominas, kurias suslapstė tekste, tai po jo rašančiam reikės jas visas susirankioti, suinterpretuoti ir dar sukabinti su logikos sąsagomis. Tarkime vardo sudvejinimas. Aha. Tarkime postūmis fantazijai. Na gal. Tik kad ir be to palikta visa raizgalynė, kurią teks panarplioti, tad nebeaišku, ar tas postūmis netaps kažkam akmeniu po kaklu.
>>>Antrojoje dalyje juntamas dirbtinumas. Visų pirma ištęsimas apimties prasme. Ta „romantika“, kuri buvo pirmoje dalyje, buvo labai saikingai ir subalansuotai atskiesta realizmu (už sienos kliokanti kanalizacija ir džiūgaujanti reklama, hemarojus ir pan. sugretinimai), dabar ji tampa tiesiog ištęsimu. Paukšteliai, lapeliai, nagų laku išteplioti pirštai... taip girdėta. Ir dar taip suįmantrinta, kad vietomis net ir pati prasmė pasimeta (kad ir „Šalia apdulkėjusio siūlo ant vinies kabinti, vaškiniu juodu akių pieštuku nupiešė keturias poras voro kojelių, tuo pačiu, kuriuo Airos spenelius H. apipuošė smailėjančiais spinduliais“). Suprantu – ekscentriška asmenybė, negali būti nuobodžiai racionali, tačiau vėlgi – šiuo atveju autorius kuria ne vienas, tad vertėtų pagalvoti, ar bus įmanoma kokybiškai atkartoti tokį stilių, o jei ir pavyks išoriškai jį kitiems imituoti, tai ar tai netaps tik tuščiu kiautu, po kuriuo paslėpti dar ir prasmę pasidarys itin sunki užduotis.
Tikiuosi, kad čia tik man pasirodė, kad antroji dalis tokia „nedėkinga“ bendrai kūrybai, kuri tik paskatins trečiojo autoriaus kūrybiškumą bei išmonę.
2014-06-24 15:10
Pritariu LO_ komentarui. Atsvaros ir siekiau; pirmasis skyrius man pasirodė su pernelyg daug veiksmo, kaip šitokio ilgio tekstui.
2014-06-24 02:29
Įdomu.
Nežinau, kaip susiklostys toliau, bet perskaičius šią dalį norėtųsi sakyti, kad darbą reikėtų tęsti tik šiems dviems autoriams, maždaug 3:1 santykiu. Dinamika, atsvara, įtampa, o kartu ir jos nebuvimas - visa tai sukuria savitą aurą. Ir abi šios dalys kartu man duoda daugiau nei kiekviena iš jų atskirai.
Na, bet čia dar tik pradžia...
2014-06-23 00:38
Lionia, netyčia varnelę nuspaudžiau.
2014-06-23 00:22
būtinai reikės perskaityti.
2014-06-22 23:59
O kurioj vietoj čia keikeisi, drauge? Lyg ir nebuvo nieko tokio.
|
|
Didieji Romanistai
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.