Pusryčiai

Kiek skirtingų pavidalų turi maistas, kiek patiekalų gali virsti, turbūt neįmanoma suskaičiuoti. Bet gal dar daugiau nei pavidalų maistas turi minčių mūsų galvose.
Vaikystėje maistas man buvo nemaloni prievolė, nes, mamos manymu, buvau nevalgus ir ji mane maitino kartais net prievarta, į kampą įspraudusi ir keliu prirėmusi.
Paskutinėse mokyklos klasėse keliaudamas su „Ąžuolo“ žygeiviais patyriau, kad maistas gali būti išdaiga. Pavyzdžiui, argi ne linksma sėdint ant Veliuonos piliakalnio iš sniego uogienės ir sutirštinto pieno gamintis ledus?!
Po poros metų gyvenimas parodė, kad maistas gali būti labai geidžiamas malonumas. Kariuomenėje alkio gal ir nekentėme, bet vienoda sausa kerzinė košė, užgeriama penktąsyk užplikytų arbatžolių nuoplovom, suteikė galimybę patirti nežemišką paprasto šviežio batono riekelės, apteptos baklažanų pasta (икра баклачковая) ir užgeriamos šviežiai užplikyta arbata „Бодрость“ malonumą.
Studentų bendrabutyje patyriau, kad maistas – tai kolektyvinio išgyvenimo ir kūrybos procesas. Ne kartą teko virti „kirvio sriubą“: vienas turi lašinių odelę, kitas dvi bulves, trečias gal tik druskos, dar iš kaimynių galima ką nors iškaulyti ir žiūrėk – po valandos ant stalo dieviškus aromatus skleidžiančios putros puodas, o aplink – šeši septyni prie gamybos proceso bent kuo nors prisidėję ar tiesiog pro šalį (gal tyčia) tuo metu ėję draugai.
Kai vedęs penkerius metus gyvenau pas uošvius, patyriau, kad maistas – tai ir subtilus etiketas. Kartą palyginęs uošvės sriubą su mamos, turėjau raudonuoti gal porą savaičių, bet pamoką išmokau visam gyvenimui – vaišinamas girk.
Kai viena po kitos gimė dukros, supratau, kad maistas – pareiga. Dabar jau mano duktė buvo nelabai valgi ir teko galvoti, kaip ją gerai pamaitinti. Pasirodė, kad geriausia – su pasakom, žaidimais, išdaigom ir... savo pavyzdžiu. Taip keleriems metams buvau tapęs pusėtinu vegetaru, nes mėsa jai (išskyrus pieniškas dešreles) „nesikramtė“.
Kita duktė parodė, kokia yra natūrali maisto trauka. Penkių mėnesių ji pradėjo guviai irstytis grindimis. Šliaužiojimu to net netiktų vadinti, nes greičiai buvo verti Oksfordo ir Kembridžo irkluotojų varžybų. Kartą pametėme ją iš akių visom dešimčiai minučių. Atradome virtuvėje. Ji buvo iki pusės įsigraužusi į šaltibarščiams išvirtą pusės jos galvos dydžio buroką. Veidelis, šliaužtai ir visos virtuvės grindys spindėjo nuostabia burokine spalva.
Egzuotiškuose kraštuose patyriau dar kelis maisto pavidalus. Pirmiausia, kad maistas gali būti ir nuotykis. Kaip kitaip galima įvertinti skrudintų skorpionų ir jūrų kiaulytės kepsnio ragavimą? Antra, kad maistas gali būti jungtis tarp žmonių, nekalbančių bendra kalba. Kartą atsidūriau Afrikos užkampyje, į kurį beveik neužklysta baltųjų turistų. Todėl čia nėra restoranų, barų ir net parduotuvių. Vietiniai žvejai pasikvietė prie bendro žuveliokų putros, savotiškos afrikietiškos sevičios, puodo. Čičevos mokėjau tik du žodžius moni (labas) ir zikomo (ačiū). Jų visų trijų kartu sudėjus anglų kalbos žinios buvo gal penkissyk didesnės nei mano – čičevos. Bet prie bendro katilo mes išsipasakojom ir savo gyvenimo istorijas, ir ateities planus. Ir gal net supratom vieni kitus.
Mano draugui latviui Sandžiui maistas – vizualinis menas. Jiedu su žmona mėgsta gaminti „estetišką“ maistą, kurį jis vėliau fotografuoja. Turiu pripažinti – nuotraukos ne tik seilėtekį žadina, bet ir akį malonina.
Kitam draugui baltarusiui Mišai maistas – tai meistrystės menas ir galimybė siekti tobulumo. Ir šioje srityje tikrai galima pripažinti – tobulumui ribų nėra.
Facebooke nuolat matau Evaldo – studijų laikų draugo – postus su maistu. Jei teisingai supratau, jis profesionalus virėjas. Panašu, kad jam maistas – ne tik profesija, pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, gal net gyvenimo filosofija.
Penktadienio vakarais maistas namuose virsta erotika – krevetės „Orvalio“ padaže, čigoniškas avienos kepsnys, svieste keptas upėtakis orą pripildo ne tik gardžių aromatų, bet ir artimo kūno geidulio.
Ir štai – trys kroasantai, sviestinai rageliai. Jie kaip trys karaliai atnešė man dovanų – visas šias mintis, prisiminimus, apmąstymus. Kartu jie ir savaitgalio ryto tradicija – taip su žmona įpratome pradėti naminio sekmadienio rytus. O dabar jie – ir ilgesys, švelni nostalgija, nes pusryčiauju vienas.